Filmas: "Visi žino" / "Todos lo saben" / "Everybody Knows"

Sveiki, skaitytojai,

Irano kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“ (2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis. Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje, taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos vestuvės ir pan.

Filmas „Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.

Istorija pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų, gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia, kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus, atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa dermė labai įspūdinga!

Pradėkime nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra... Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios, kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai širdgėlai.

Iš esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai, laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa, kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“ į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi žino“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmogžudystė Rytų eksprese" / "Murder on the Orient Express"

Sveiki,

Ar vėl prasidės rašytojos Agatos Kristi kino era, kol kas niekas nežino, tačiau filmo ekranizacija „Žmogžudystė Rytų eksprese“ (angl. Murder on the Orient Express) (2017) gali tapti tyla prieš sprogstančią audrą, ypač, jeigu filmas susilauks komercinės sėkmės, tai beveik neabejotina, kad į šią detektyvų karalienę Holivudas vėl atsigręš 180 laipsniu kampu, bet...

Bet komercinės sėkmės negarantuoju, nes filmas gana vidutiniškas. Į sales žiūrovus gali sutraukti nebent ištisas pulkas pačių ryškiausių aktorių ir netgi aktorės M. Pfeiffer grįžimas į didįjį kiną. Režisierius Kenneth Branagh, praeityje sukūręs „Torą“ ir pasaką „Pelenę“, toliau ištikimai laikosi atsargių ir komercija grįstų kino kūrimo taisyklių – labiausiai stengiamasi visomis išgalėmis palepinti žiūrovą vizualiniais vaizdiniais, kad net šis A. Kristi romano ekranizavimo galutinis rezultatas truputį priminė ne šiurpią detektyvinę istoriją, bet irgi veikiau pasaką. Pasitelkęs jau turimus įgūdžius, režisierius kūrė holivudinio braižo juostą neišrankiai masei, tad paryškintų spalvų tiek daug (kas iš esmės man netrukdo, net gražu), kad net paskandina savo herojus. Traukinio peronuose vykstantys keleiviai iš esmės yra karkasiniai, negyvi, imituojantys skirtingo tipažo charakterių portretus, nejaučiant, kaip veikėjai tampa patys tik dar vienomis dekoracijomis.

Kas myli „kiną dėl akių“, tai juosta iš principo nėra prasta, nes ir A. Kristi, žvelgiat kaip į rašytoją iš šių dienų perspektyvos, deja, nėra genijus ir daugelį savo detektyvinių storijų apie Erkiulį Puaro sukūrė pagal vieną ir tą patį braižą... Tai ko norėti iš scenaristų? Lengvą žiūrėjimą kiek paįvairino truputį gyvesnis Ekiulis Puaro, kurio vaidmenį atliko pats režisierius, įdomi ir finalinė scena, Kristaus Paskutinės vakarienės kompozicinė imitaciją, kurią pustuštėje salėje, kur žiūrovai susimetę kojas ant tuščių krėslų, tikriausiai nė nepastebėjo, nes pradėjo patamsyje žiūrėti į laikrodžius, tikriausiai jausdami, kad filmas tuoj baigsis.

Filmas labai jau vidutiniškas, neįsimenantis ir pernelyg pataikaujantis lepiems vaizdiniams, trūksta gylio, charakterių gyvumo. Tokios istorijos pateiktos nemąsliu ir neintriguojančiu „feisbukiniu“ būdu visada kiek tuštokos ir tampa tik greitu maistu kino sraute.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 52/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mama" / "Ma Ma"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Mama“ (ispan. Ma Ma) (2015) buvo ko gero vienas laukiamiausių ispanų kino projektų per pastaruosius metus. Ispanų režisierius Julio Medem yra vienas mėgstamiausių mano apskritai režisierių, kurio pasakojimo stilius su niekuo nepalyginamas – pilnas magiško realizmo elementų, erotikos, pasitikėjimo, mistikos, ryžto ir ko tik reikia geram ir unikaliam jo kūriniui. Po 2010 metais pristatyto puikaus filmo „Kambarys Romoje“ režisierius buvo nutilęs ir, regis, nedirbo absoliučiai jokių projektų. Apskritai tai nėra produktyvus režisierius, tačiau jo kiekvieną filmą vertinu kaip atskirą ir savitą pasaulį.

Filmas ne itin vykusiu, mano nuomone, pavadinimu „Ma Ma“, kuris reiškia iš esmės Magdalenos, pagrindinės veikėjos, vardo santrumpą ir, žinoma, mamą. Filmas absoliučiai neįvertintas kino kritikų, tačiau pelnė kelias „Goyos“ nominacijas dėl aktorinės pusės. Taip, filmas patrauklus savo dviem mega ispanų kino žvaigždėmis, jau ko gero galima sakyti legendomis – Penelope Cruz ir Luis Tosar. Jų pasirodymas šiame filme itin ryškus ir įdomus, ypač P. Cruz, kuri suvaidina vėžiu sergančią moterį, kuri negali gydytis, nes tuo pačiu laukiasi kūdikio... Iš esmės filmas apie vieną didelį atsisveikinimą, jautri motinystės tema, kurios imasi J. Medem iš esmės gana moteriškai, tačiau su savo būdinga mistifikavimo maniera perteikia sielos ir kūno filosofiją, kad po mirties niekas nepasibaigia, o gyvenimas prasitęsia kitomis formomis. Šį reinkarnacijos dėsnį jau galėjome regėti „Chaotica Ana“ (2007) ir kituose jo filmuose. Apskritai režisierius naudoja jau atrastus savo mistikavimo būdus – išgalvoti žmonės, ateinantys kaip vizijos ir vaiduokliai, žvilgsnis į Rytų valstybes – šįkart Rusiją.

Žiūrėjau „Mama“ ir galvojau, kad režisierius geras, filmas geras, bet nepajutau reikšmingos kūrybinės evoliucijos. Režisierius itin intymus, dažnai maigo P. Cruz krūtis, tačiau filmas akivaizdžiai negali pranokti ankstesniųjų jo darbų, kadangi gelmė ir žaidimo taisyklės tokios pat. Kai kada scenos konstruojamos pernelyg didaktiškai teatrališkai – visi šeimos apsikabinimai, dainavimas, atsisveikinimai... Taip lyg aktoriai kartais dirbtų kaip užsakyti, nors štai kičo meistras P. Almodovaras atvirai demonstruoja, kad kičas yra gerai ir juo galima išgauti efektą. Visgi manau, kad „Mama“ puikus filmas ir norėtųsi, kad režisierius jau perkopęs per 50 slenkstį, nesustotų ir dar tikrai pateiktų ne vieną puikų filmą, nes jis tokius moka sukti.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 31/100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela