Filmas: "Visi žino" / "Todos lo saben" / "Everybody Knows"

Sveiki, skaitytojai,

Irano kino režisierius Asghar Farhadi, išgarsėjęs tokiais darbais kaip „Išsiskyrimas“ (2011), „Praeitis“ (2013) ir kitais, jau kiek lietuviams mažiau žinomais filmais, manau, režisierius kryptingai nusprendė ieškoti ne tik liberalesnio priėjimo prie kino tematikos ir problematikos, kas iš esmės stabdė Irano cenzūra, bet ir savo kaip režisieriaus potencialo atskleidimo, naujų vėjo ir eksperimentavimo galimybių, nes paskutinieji jo darbai, nufilmuoti Rytuose, iš esmės buvo labai geri, bet jie energetiškai ir problematiškai ėmė vis kartotis. Šįkart jis kuria filmą su garsiais ispanų ir argentiniečių aktoriais Ispanijoje, taigi priima naujas kultūrines normas, kaip antai vaizduojamos katalikiškos vestuvės ir pan.

Filmas „Visi žino“ (ispan. Todos lo Saben) (2018) neretai buvo įtrauktas į geriausius 2018 metų Kanų kino festivalio sąrašus kaip labai paveiki drama. Ji iš esmės tokia ir yra, todėl, kas nemėgsta aštrumo, tam tikrų beprotiškomis emocijomis grįstų dramų ir jų hiperbolizavimo iki trilerio verto įvykio, manau, tam nepatiks. Nepaisant to, kad režisavo iranietis, man filmas atrodo netgi labai ispaniškas, matyt, tą puikiai imponavo garsūs elitiniai ispanų aktoriai (Penelope Cruz, Javier Bardem ir argentinietis Ricardo Darin – na kaip jų nemylėsi!) ir kultūrinis bendravimo koloritas.

Istorija pasakoja apie Laurą, kuri atvyksta iš Argentinos aplankyti savo tėvų, gyvenančių Ispanijoje, ir čia vietiniame miestelyje ji vėl sutinka kažkada labai mylėtą Paką. Galiausiai atšokusi su visais sesers vestuves, ji suvokia, kad iš kambario dingo šešiolikmetė dukra... Na, tada ir prasideda tikroji drama! Penelope Cruz veikėja puola į ašaras ir isteriją, buvęs mylimasis neriasi iš kailio, o aplinkiniai miestelėnai, įskaitant ir Lauros tėvus, atrodo, dėl skurdo ir skolų susimokę prieš ją ir jos dukrą. Nežinau, kas šiame filme atskiromis detalėmis mane stebina, sakyčiau, beveik niekas, tačiau visa dermė labai įspūdinga!

Pradėkime nuo to, kad siužetas kiek plokščias ir melodramatiškas, tinkantis muilo operai myli-nemyli-buvęs-nebuvęs-tavo-dukra-ne-mano-dukra... Ir tokie meilės ir giminystės saitai matyti devinto dešimtmečio muilo operose iš Lotynų Amerikos, tačiau taip, kaip režisierius sugeba sufokusuoti netikėtą kriminalinį įvykį, manau, geriau nepadarytų net Agata Kristi. Ir gana ilgai pavyksta jam nenuspėjamai išlaikyti šią paslaptį, nes pagrindinė energetika fokusuojasi į siaubą išgyvenančią motiną, kurios emocijos labai įtikinančios, kad net imama bežiūrint tapatintis ir jausti empatiją jos išgyvenamai širdgėlai.

Iš esmės filmas charakteringas, emocionaliai paveikus. Gal tai nėra toks pritrenkiantis siužetiškai kaip apie pagrobtą moterį filme „Kambarys“, tačiau toji melodramatiškoji pusė atrodo netgi labai pateisinta ir estetiškai, ir emocionaliai stipri, kad praktiškai nei trikdo, nei erzina. Priešingai, laikydamasis kriminalinės linijos, visąlaik troškau sužinoti, kokia toji tiesa, kad pamiršau viską, net arbatą ant stalelio. Manau, šis režisieriaus „pabėgimas“ į Europą pasiteisino gana gerai, nes dar vieno Irane izoliuotai nufilmuoto filmo apie šeimos problemas, kažin, ar besužiūrėčiau labiau nustebęs nei filmą „Visi žino“.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb:6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Chuljeta" / "Julieta"

Sveiki,

Dar vieni metai ir dar vienas Pedro Almodovaro filmas, kaip visada vaizduojantis sudėtingus ir ryškius moterų gyvenimo užkulisius. Po paskutinio filmo, kada režisierius grįžo prie komedijos ir jautėsi šioks toks atokvėpis režisieriaus gyvenime, tikriausiai ir saulėlydis, neseniai jis paskelbė dar vieną dramą, lyg ir vėl apeliuodamas į savo sėkmingiausių filmų topą. Filmas „Chuljeta“ (ispan. Julieta) (2016), tačiau savo pasakojimo struktūra ir netikėtais paradoksais vargiai prilygsta savo stipriausiems darbams.

Moterų pasaulis ir Almodovaras – tai neatsiejama. Daug aistros, nutrūkstančių santykių, užsimezgusių naujai... Šįkart režisierius nagrinėja motinystės sunkumus. Dukters ir motinos santykiai, depresija, noras mylėti, turėti ir negalėjimas savimi pasirūpinti – viskas „įvilkta“ į puikiai atpažįstamo režisieriaus rūbą. Tema įdomi, šokiruojančių dalykų kaip niekad mažai, kad net kirbteli mintis, kad galbūt šią istoriją turėjo surežisuoti koks nors apsigimęs dramų meistras ir ji būtų nepalyginamai skaudesnė, tamsesnė, o Almodovarui pavyko atskleisti nebent aistras ir motinišką depresiją, įvelkant į laikmečio spalvotus rūbus.

Man asmeniškai pristigo pačios dramos, kažkokių netikėtų siužetinių vingių, kažko tokio, kas verstų apie šį filmą galvoti netgi jam pasibaigus, pvz., „Oda, kurioje gyvenu“, kuris iš esmės šokiravo. O šįkart buvo efektas gana drungnas: na, va, Almodovaras ir vėl, o kas iš to? Filmas nepaliko žadėtų apmąstymų, ko norėjosi iš tokios temos. Bet apskritai kalbant, smagu vėl matyti gerai žinomus ispanų aktorių veidus, vėl pasinerti į beveik kaip trilerį fokusuojamą kartu su grėsmingu garso takeliu į Almodovaro pasaulį. Tai neprasčiausias, bet ir negeriausias režisieriaus darbas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuotaka" / "La Novia"

Sveiki,

Grįžtu prie nepriklausomo rimto kino ir peržvelgiu dar nematytus „Kino pavasario“ filmus. Šįkart teko pamatyti Gojos apdovanojimams nominuotą ispanų režisierės Paula Ortiz filmą „Nuotaka“ (ispan. La Novia) (2015), kuri vienus lietuvius labai sužavėjo, o kitus labai nuvylė. Tiesą sakant, nieko šios režisierės nesu matęs, tačiau tas, kas „prisikasa“ iki Gojos, man visada rūpi ir smalsu sužiūrėti, juolab, kad labai mėgstu ispanų kiną.

„Nuosaka“ iš esmės siužetu yra banaliausia, ką esu paskutiniu metu matęs – siužetas absoliučiai primena „Telemunda presenta“ studijos Lotynų Amerikos muilo operą – meilės trikampio formulė, du vyrai dėl vienos moters suremia pečius. Sakyčiau, nuobodu ir net pats velnias nenuvarytų žiūrėti tokio šlamšto, bet... Bet! Filmas unikalus savo ypatinga estetine raiška. Labai gražiai nufilmuotas, operatoriaus dėmesys subtilumui, aistrai, pagrindinės veikėjos akims ir jos emocijoms. Gal kai kam pasirodys filmas pernelyg emocionaliai perspaustas, o vaizdai pernelyg poetiški, tačiau, bent man, jie labai patiko. Nuostabaus grožio aktorė Inma Cuesta sukūrė stulbinamą veikėją, pilną kančios ir pasimetimo. Gražus apšvietimas, dėmesys judesiui ir garso takeliui kelia apskritai pasigėrėjimo jausmą.

Vis galvoju, ar gali būti geras filmas be gero siužeto? Tikriausiai „Nuotaka“ tikrai nėra šedevras, tačiau retai raiškos priemonės ištraukia filmą iš purvyno. Dejuojantiems, kad filmas pernelyg dvelkia muilo opera, reikia priminti, kad pjesė parašyta paties F. G. Lorcos XX a. pirmoje pusėje, todėl nereiktų pernelyg peikti aistringų pliūpsnių. Kad ir kiek besurasčiau visai pagrįstų priekabių juostai, ji vis tiek man labai patiko, todėl rekomenduoju kino gurmanams (ir ne tik) patiems „pasimėginti“, net neabejoju, kad iš būrio žiūrovų irgi atsiras įvairiausių nuomonių. Bet kokiu atveju, filmas nėra prastas, labiau, manau, lems šiaip „skonio reikalas“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Nuoroda į „Kino pavasario“ puslapį: ČIA

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela