Filmas: "Veronika" / "Verónica"

Sveiki,

Man jau seniai ne paslaptis, kad geriausi siaubo filmo kūrėjai toli gražu nėra amerikiečiai ir toli gražu ne japonai, o būtent ispanai. Jų naujasis ispaniškiesiems „Oskarams“, kitaip sakant, „Gojos“ apdovanojimui ne vienoje kategorijoje nominuota siaubo juosta „Veronika“ (ispan. Veronica) (2017) kraupo ne vieną žiūrovą. Tai rekonstruota tikra 1991 metais Ispanijoje nutikusi vienos šeimos storija, susijusi su apsėdimu, aišku, čia neišvengsime tam tikrų detalėmis pagražinimų, nes juk pasakojimas turi įgauti šiokią tokią filmo intrigą ir pavidalą.

Nežinau, kiek filme pavyko atskleisti ispanišką dešimto dešimtmečio atmosferą, bet tai tikriausiai ir nėra svarbiausia, svariausia iš šio filmo pasikrauti siaubo ir tirtėti. Jau teko susidurti su lietuviais skeptikais, kurie filmą spėjo nurašyti, tačiau man įspūdis išliko tikrai geras, tai tikriausiai lėmė žiūrėjimo aplinkybės – naktis, žvakės, namų tyla ir įsijautimas. Jeigu filmą būčiau žiūrėjęs saulėtą dieną, tada tikriausiai būtų gan slogus įspūdis.

Nepaisant visko, filmas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip vidutiniškas amerikietiškas filmas apie dvasių prisikvietimą, kai po to veikėjai deda į kelnes – neslėpkime, dalis tos amerikietiškos manieros režisūroje tikrai yra. Ir nesuprantu, ką filmas turi tokio kitoniško, bet režisieriui pavyko išgauti virpulį ir baugumą su tais pačiais nuvalkiotais manevrais, kurių šiaip jau nekenčiu. Gal tai ir yra režisūrinė meistrystė, o gal suveikė ispaniška atmosfera – nežinau, bet buvo tokių filme vietų, kada norėjosi į ką nors įsitverti.

Jaunoji aktorė, atlikusi pagrindinį Veronikos vaidmenį, pelnė Gojos apdovanojimą kaip geriausia debiutuojanti aktorė. Iš esmės filmas baugus, tik nuo jūsų įsijautimo ir pasirengimo priklauso šis emocijos pliūpsnis.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuotaka" / "La Novia"

Sveiki,

Grįžtu prie nepriklausomo rimto kino ir peržvelgiu dar nematytus „Kino pavasario“ filmus. Šįkart teko pamatyti Gojos apdovanojimams nominuotą ispanų režisierės Paula Ortiz filmą „Nuotaka“ (ispan. La Novia) (2015), kuri vienus lietuvius labai sužavėjo, o kitus labai nuvylė. Tiesą sakant, nieko šios režisierės nesu matęs, tačiau tas, kas „prisikasa“ iki Gojos, man visada rūpi ir smalsu sužiūrėti, juolab, kad labai mėgstu ispanų kiną.

„Nuosaka“ iš esmės siužetu yra banaliausia, ką esu paskutiniu metu matęs – siužetas absoliučiai primena „Telemunda presenta“ studijos Lotynų Amerikos muilo operą – meilės trikampio formulė, du vyrai dėl vienos moters suremia pečius. Sakyčiau, nuobodu ir net pats velnias nenuvarytų žiūrėti tokio šlamšto, bet... Bet! Filmas unikalus savo ypatinga estetine raiška. Labai gražiai nufilmuotas, operatoriaus dėmesys subtilumui, aistrai, pagrindinės veikėjos akims ir jos emocijoms. Gal kai kam pasirodys filmas pernelyg emocionaliai perspaustas, o vaizdai pernelyg poetiški, tačiau, bent man, jie labai patiko. Nuostabaus grožio aktorė Inma Cuesta sukūrė stulbinamą veikėją, pilną kančios ir pasimetimo. Gražus apšvietimas, dėmesys judesiui ir garso takeliui kelia apskritai pasigėrėjimo jausmą.

Vis galvoju, ar gali būti geras filmas be gero siužeto? Tikriausiai „Nuotaka“ tikrai nėra šedevras, tačiau retai raiškos priemonės ištraukia filmą iš purvyno. Dejuojantiems, kad filmas pernelyg dvelkia muilo opera, reikia priminti, kad pjesė parašyta paties F. G. Lorcos XX a. pirmoje pusėje, todėl nereiktų pernelyg peikti aistringų pliūpsnių. Kad ir kiek besurasčiau visai pagrįstų priekabių juostai, ji vis tiek man labai patiko, todėl rekomenduoju kino gurmanams (ir ne tik) patiems „pasimėginti“, net neabejoju, kad iš būrio žiūrovų irgi atsiras įvairiausių nuomonių. Bet kokiu atveju, filmas nėra prastas, labiau, manau, lems šiaip „skonio reikalas“.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Nuoroda į „Kino pavasario“ puslapį: ČIA

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela