Filmas: "Išsigandę" / "Aterrados" / "Terrified"

 

Sveiki!

Kad ispanai yra vieni geriausių siaubo kino žanrų kūrėjai, galima sakyti, neabejoju, tačiau jau kuris laikas pasigendu gero ispaniško kino. Prie šios kategorijos nevalingai priskiriu (gal kam ir nelogiška bei neteisinga) Lotynų Amerikos ispanakalbių šalių kiną, kuris turi savitą koloritą, bet kai kada labai panašų į europietiškos Ispanijos kiną. Panašaus braižo yra ir šis provokuojantis Argentinos filmas „Išsigandę“ (ispn. Aterrados) (2017), kurį režisavo Demián Rugna ir kuris už šią siaubo istoriją yra sulaukęs gana gerų atsiliepimų.

Mėgstu siaubo kino žanrą, tačiau rasti gerą kino juostą iš nematytų gausos yra jau gan retas įvykis. „Išsigandę“ iš pradžių žada itin daug. Intriguojanti istorijos pradžia rodo Argentinos miesto kvartalą, kuriame pradeda vykti keisti ir neapaiškinami dalykai: kaimynai naktimis kelia triukšmą, nesibaigiantys remontai varo iš proto, tačiau kyla įtarimas, ar tuos garsus tikrai leidžia paslaptingasis kaimynas... Iš tikrųjų filmo koloritas pradžioje atrodo puikus, o neholivudinis braižas bei argentiniečių aktoriai įneša to keisto Lotynų Amerikai būdingo unikalumo ir sodrumo, atrodo, kad šis nepriklausomas filmas tuoj „paims“ žiūrovą ir įtrauks į savo siaubo istoriją. Tiesą sakant, taip ir nutinka pirmąjį pusvalandį, kai viskas dar neaišku, nestruktūruota, idėja neišgryninta, nesupresuota ir žiūrovas yra paliekamas baugioje nežinioje.

Taip, kas režisieriui pavyko, tai klasikiniai siaubo elementai be didelių triukų, tačiau kažin kaip bauginantys nuo pat pradžių. Deja, daugmaž po pusvalandžio, kai scenarijaus autoriai įveda naujus personažus, akivaizdu, primenančius vaiduoklių medžiotojus, tačiau čia ir dabar susipažinusius pagyvenusius žmones, darosi įtaru, kad trūksta logikos ir įtaigumo. Veikėjai ima elgtis schematiškai, nenatūraliai šalia išties pavykusių bauginančių pasakojimo elementų, pvz., iškastas ir namo grįžęs kaimynų mirtinai nutrenktas berniukas. Bet kas nutinka? Nebelieka istorijos, ji nesuveržta tokiam žanrui, tad vienos šeiminės istorijos scenarijus metasi į kitą istoriją, o pirmaeilius veikėjus keičia antraeiliai, tad nebelieka vientisos augančios istorijos. Siaubingai neįtiko veikėjų chroniški ir nemotyvuoti sprendimai, pvz., virtuvėje vienam veikėjui mistinėmis jėgomis perduriama ranka, kiti daiktai krypsta prie to, kad iš veikėjų tuoj liks faršas, tačiau jie ramiai sau sėdi, tvarstosi ranką ir nė negalvoja ne tik nešti muilą, bet ir išsigąsti, jaudintis dėl savo gyvybės...

Žodžiu, filmas „Išsigandę“ dėl scenarijaus naratyvo ir neišvystytų veikėjų nepabėgo nuo absurdiškų čia ir dabar veikimų principų. Režisierius griauna logiką dėl to, kad veikėjai pabūtų didesnėje įtampoje ir pavojuje, mums papozuotų apstulbę ir kažin kokie teatrališki, priimantys sprendimus ne iš streso, o dėl to, kad yra pernelyg buki bėgti ir ieškotis pagalbos. Kaip reikia nesuprasti, kad būtent tai labiausiai žiūrovui ir nepatinka bei trikdo ir kuria priešingus dalykus, nei įtaiga. Tai bene visų prastų ir labai vidutinių siaubo kino klaida. Filmas turėjęs būti A klasės siaubo kinas nepateisino lūkesčių. Deja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mergina rūke" / "La ragazza nella nebbia" / "The Girl in the Fog"

 Sveiki,

 

Šiais metais kažkas pasidarė su italų kinu, jų juostos plaukia pas mane viena po kitos tiek, kiek, atrodo, per dešimtmetį nebuvau matęs. Dar vienas, kiek senesnis filmas – italų rašytojo Donato Carrisi „Mergina rūke“ (ital. La ragazza nella nebbia) (2017). Įdomu, jog rašytojas pats ir ekranizavo savo romaną, kuris, beje, yra išverstas ir į lietuvių kalbą (Sofoklis, 2018).

 

Kaip aš pasiilgau detektyvų! Tokių grynuolių, sutelktų į galvosūkį, į įvairias hipotezes ir spėliones verčiančių kelti pasakojimų. Manau, artimiausiu metu pasidairysiu dar keletą detektyvų. Na, o šioji istorija mus nukelia į Alpių priekalnes, mažą religingą miestelį, kuriame dingsta jauna mokyklinio amžiaus mergina. Šią bylą imasi tirti garsus šalyje detektyvas Vogelis. Pastarajam nė motais nekalti žmonės, jam svarbiausia yra žinomumas ir kad byla viešojoje erdvėje būtų išspręsta. Kovodamas su slapukaujančia žurnaliste bei vietos psichologu, jis suranda atpirkimo ožį – vietos mokytoją, kuris galimai pagrobė merginą ir ją nužudė, tačiau mokytojas ne iš kelmo spirtas, jis ryžtingai nusprendė ginti savo interesus ir neigia nusikaltęs...

 

Detektyvo struktūra tik iš pažiūros klasikinė, nes suktas ir analitinio proto nestokojantis detektyvas tiria jaunos merginos dingimą. Siužetas susuktas tikrai gerai, nes per visą filmą spėjau sudaryti galimas filmo baigtis ir vieną visgi įspėti pavyko, tačiau, kaip ir dera apgaulingam siužetui, svarbu įtikinamai suklaidinti žiūrovą, kad jis dėl nieko nebūtų tikras. Štai kodėl man patinka detektyvai! Čia nerasite kažin kaip smarkiai ir įdomiai išplėtotų charakterių su sudėtingomis personalizuotomis istorijos (gal knygoje tas pavyko labiau, nežinau), tačiau intrigos istorijoje dėl to netrūksta. Labiausiai, kas šiame filme, sakyčiau, pavyko, yra perteikti detektyvų ir žiniasklaidos klerkų sandraugą, kuri toli gražu, tradiciškai turėtų atstovauti teisingumo pusei, bet atrodo labiau korumpuota nei tariamas ar galimas žudikas. Kiek kainuoja sukurti visuomenei spektaklį ir kodėl tam sudaromos sąlygos, filmas nedetalizuoja ir neanalizuoja, tačiau pateikia kaip faktą ir tu, žiūrove, daryk savus sprendimus ir prielaidas. Chamizmo ir užuominų čionai netrūksta, bet labiausiai šioji 2017 metais pastatyta drama man asocijuojasi su šių dienų tikrove dėl mokytojų streiko: šiaip ar taip atpirkimo ožiai net ir italų kine būna mokytojai, nes juos apjuodinti lengviausia ir paveikiausia dėl įsigalėjusio dvilypio profesinio įvaizdžio t. y., visuomenėje mokytojas turi būti pasitempęs ir be dėmelės, nes atstovauja tariamam prestižui, o iš tikrųjų jį spardo tas, kas netingi.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Okja" / "Okja"

 Sveiki,

 

Garsus Pietų Korėjos kino režisierius Bong Joon Ho daugelio akylesnio kino žiūrėtojams tikrai žinomas ir pastebėtas. Vienas labiausiai aptariamų filmų tapo „Parazitas“ (2019), atnešęs režisieriui Auksinę palmės šakelę Kanų kino festivalyje, taip pat didelio populiarumo sulaukė novatoriška mokslinės fantastikos drama „Sniego traukinys“ (2013), pagal kurį jis neseniai sukūrė 30 serijų atskirą serialą. Gal kiek nepelnytai praėjo Lietuvoje mažiau pastebėtas irgi mokslinės fantastikos su nuotykių elementais filmas „Okja“ (angl. Okja) (2017), kurio trumpais įspūdžiais ir pasidalysiu šiandien.

 

Istorija pasakoja apie novatorišką pasaulį, iš pažiūros primenantį mūsiškį, kuriame valdo stambios ir pažangios mokslo korporacijos, sumaniai aplenkdamos įstatymus kuria modifikuoto maisto rinką. Vieną tokią įmonę įkuria turtingo tėvo dukra Miranda, kuri savo laboratorijoje išveda gigantiškų, šiek tiek hipopotamus primenančią kiaulių veislę. Norėdama, kad žmonės pirktų jos produkciją, ji sukuria dešimties metų planą ir išdalija 26 kiaules po visą pasaulį, o viena iš tokių atitenka Azijos kalnuose gyvenančiai Mijai ir jos seneliui. Mija nepaprastai prisirišusi prie Okjos, savo kiaulės patelės, tačiau praeina dešimt metų ir korporacijos atstovai pasiima Okją atgal į Ameriką. Paauglė Mija  susiruošia į ilgą ir varginančią kelionę, kad išgelbėtų nuo skerdyklos savo mylimą kiaulę...

 

Filmas stengiasi jautriais potėpiais perteikti Okjos ir mergaitės draugystę. Čia netrūksta to, kas šiuo metu pasaulyje gan populiaru t. y. dėl humanizmo atsisakoma vartoti mėsą, nes šioji pramonė žiauriai išnaudoja gyvulius, nualina žemės, o ir kasdienis mėsos vartojimas nėra sveikatai itin geras dalykas. Filme švysteli ir gyvūnų gelbėjimo brigada, kuri padeda Mijai atsikovoti Okją. Kompiuterine grafika sukurta Okja primena iš vienos pusės naminį didžiulį šunelį dinozaurą, kuris turi savo logiką ir jausmus, netgi išmaniai išgelbėja Miją kalnuose. Nesunku pastebėti, kad protinga kiaulė labai sužmoginta, režisierius iš vienos pusės manipuliuoja žiūrovų jausmais, o iš kitos pabrėžia gyvybės svarbą ir atjautą kitoms būtybės – nelygu, kaip pažiūrėsite.

 

Šiame nuotykių pilname filme veikėjai visgi vienkrypčiai. Cholerikas ir isterikas kampanijos veidas Džonis (aktor. Jake Gyllenhaal) ir Miranda (aktor. Tilda Swinton) yra vienkrypčiai, be sudėtingesnio psichologinio pagrindo, todėl vietomis filmas primena komiksą, įkūnijantį idėjas. Klasikinis geriečių ir blogiečių pasiskirstymas, tačiau filmas, kaip ir anuomet „Sniego traukinys“, visgi veikia idėjiškai, jį žiūrėti gera ir lengva, nes čia viskas suprantama ir aišku. Okjos, kiaulių masinės fermos ir Mirandos bei jos sesers dvynės Nensės ambicijos tipiškos kine vaizduojančių turtuolių antžmogiškiems tikslams, tad žemės resursus ir išteklius, kol valdo antžmogiai ir tik sau naudos besigviešiantys žmonės, gražiai besišypsantys ir meluojantys, tol turėsime tai, ką turime. Mūsų kultūroje jau labai seniai įskiepyta, kad gyvulio skerdimas ir jo audinių bei ištisų organų valgymas yra ne tik priimtinas, bet ir būtinas, tai netgi laikoma tradicija, tačiau kiek prastų mes tradicijų pavyzdžių turime, kurių kratomės, pvz., kad moterys negali vairuoti automobilio, nes jų smegenys tam per mažos? Tradicija? O taip! Mėsos valgymas tėra tik vienas iš šio filmo kvestionuojamų dalykų, nes visų pirma pamirštame, kad veršiuko ar viščiuko lavoniuką dedami į burnas su sultingais padažais, prieš tai šis gyvas sutvėrimas turėjo savo jausmus, psichologiją ir prieraišumą prie savo gentainių, taip kaip ir mes, žmonės. Filmą rekomenduočiau pažiūrėti su vaikais nuo dešimties metų.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimo filmas" / "O Filme da Minha Vida"

 Sveiki,

 

Brazilų aktorius ir režisierius Selton Mello (tiesa, man iki šiol nebuvo žinomas) siūlo savo filmą „Mano gyvenimo filmas“ (portugal. O Filme da Minha Vida) (2017), kuriame pats atlieka Pako, nedorėlio melagio vaidmenį. Filmas pastatytas pagal Čilės rašytojo knygą, remiantis tam tikrais autobiografiniais motyvais. Lietuvoje tiek režisierius, tik pats filmas mažai kam žinomas, tačiau nusprendžiau pažiūrėti vedinas braziliškų spalvų, muzikos ir neblogų internetinių vertinimų bei Vincento Casselio pasirodymo.

 

Filmas pasakoja apie jaunojo Antonijaus gyvenimą, pastarasis grįžta į savo miestelį įgijęs mokytojo išsilavinimą ir pradeda mokytojauti. Sugrįžęs tikėjosi tėvo pasididžiavimo, bet sužinojo, jog ūkyje motina likusi viena, o tėvas išvyko į Prancūziją. Jausdamas ir gėdą, ir kaltę bei ieškodamas pateisinimo Antonijus susidraugauja su Paku, vietos vyruku, kuris rėžia sparną apie motiną ir pasakoja istorijas apie tėvą, o mokykloje berniukai provokuoja jį seksualiniais klausimais ir prašo, kad šiuos jis nuvežtų į artimiausio miesto viešnamį, kad galėtų patirti pirmuosius seksualinius nuotykius. Antonijus pradeda megzti ir pirmuosius santykius su vietos mergina, tačiau jaučia, jog norėtų tikrojo tėvo patarimų ir apsaugos...

 

Filmas apie žingsnius į suaugusiųjų gyvenimą. Subrendęs jaunuolis jaučia tėvišką ilgesį, negali viso to užpildyti, todėl rašo tėvui laiškus be atgalinio adreso. Iš tikrųjų filmo siužetas pakankamai paprastas ir primena netgi dalinai muilo operą, todėl viskas laikosi dėl kitoniškai spalvingos režisūros. Filmas nukelia į 1963 metų Braziliją, tad nereikia stebėtis, kad jaunas mokytojas nuveža paauglį į viešnamį (dabar neįmanomas dalykas!), kas anuomet buvo dar ir pakankamai priimtina norma. Filmas prisodrintas puikiai atpažįstamais to laikmečio populiariosios muzikos garso takeliais, kuri įsilieja į savitą filmo koloritą. Atrodo, kad filmas nufilmuotas po egzotiška braziliška saule, tiek daug gintarinės, geltonos, oranžinės ir beveik auksinės šviesos, kuri tikriausiai galima tik Pietų Amerikoje, o naktiniai žiogų ir svirplių paryškinti garsai kuria atskirą magišką atmosferą, kurioje jautrus jaunuolis pagaliau šį bei tą išsiaiškina apie save ir gyvenimą.

 

Filmas labai poetiškas, turintis ne tik egzotiškumo, bet ir kažin kokio disnėjiško lengvumo, gražaus karikatūriškumo, primenančio, bent jau man, italų režisieriaus Tornatorės filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988). Kaip aname, taip ir „Mano gyvenimo filmas“, taip pat svarbus kino teatras kaip pagrindinio veikėjo gyvenimo žiūros ir (į)vertinimo perspektyva ir kaip atmosferinis, kultūrinis to laikmečio mažo miestelio epicentras. Taip pat savo niuansais priminė ir ne taip seniai matytą S. Spielbergo „Fabelmenai“ (2022), kuriame pagrindinis jaunasis veikėjas buvo apsėstas kinu kūrimu. „Mano gyvenimo filmas“ dvelkia pasakos motyvais, režisierius aiškiai atsispiria į klasikinio filmo sugestijas, pripildo kadrus šviesios ir viltingos kino dvasios, tačiau dėl braziliškos atmosferos ir garso takelio išgauna dar ir savitą spalvą, saikingą ir kartais naivų erotiškumą. Filmas pozityvus, lengvas ir, sakyčiau, neprastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kreivas namelis" / "Crooked House"

 

Sveiki,

Gilles Paquet-Brenner tikriems detektyvų karalienės rašytojos Agathos Christie gerbėjams pristatė vaidybinį filmą „Kreivas namelis“ (kai kur verčiama „Kreivas nameliūkštis“) (angl. Crooked House) (2017), kuriame ekranizavo vieną iš rašytojos detektyvinių istorijų. Istorija pasakoja apie detektyvą Charles Hayward, kuris imasi tirti turtingos gražuolės bylą dėl senelio nunuodijimo, tad detektyvui tenka kurį laiką suktis prabangiuose rūmuose ir apklausinėti tuziną įnoringų ir keistų turtuolių, kol galiausiai dedukciniu būdu prisikasa iki šeimos paslapčių ir jas išaiškina.

Tiesą sakant, buvau pamiršęs A. Christie pasakojimo manierą, tačiau vos tik filmas prasidėjo, negalėjau apsirikti – tai garsiosios Agathos Christie pasakojimo maniera, kuri pasižymi iš romano į romaną atsikartojančiais tais pačiais šablonais t. y. būtinai detektyvas priklauso vidutiniam sluoksniui, būtinai pagalbos prašosi turtinga kokia nors gražuolė, būtinai nusikaltimas vyksta kokiame nors prabangiame britiškame name, o veikėjai karikatūriškai perteikiami, pabrėžiant jų dramatiškus likimus, priklausomybes ir silpnybes. Žinant rašytojos braižą, nesunku iš kelių kartų įspėti, kas yra žudikas, tiesą sakant, „Kreivas namelis“ ne išimtis, todėl pati detektyvinė istorija nei kokia išmoninga, nei kokia prikaustanti.

Dėl ko įdomu buvo žiūrėti šį filmą? Tai dėl žymių aktorių gausos! Charizmatiški, stilingi amplua leido aktoriams pasireikšti teatralizuotai, mėgautis turtuolių rafinuotomis silpnybėmis ir britiškos kultūros atributais. Atrodo, kad šiame filme nieko iš esmės nėra itin sudėtingo. Tradicinis detektyvas tradiciniuose rėmuose, todėl daugiau tokio tipažo mačiusiems kino juostų šis filmas gali pasirodyti absoliučiai niekuo neišsiskiriantis. Tiesą sakant, man jis toks ir buvo. Tiesa, Glenn Close, atlikusi šaulės tetos Editos vaidmenį, kad ir kokią močiutę auliniuose bevaidintų, sugebėjo jautriai vien savo žvilgsniu perteikti vidinę dramą – ji išties unikali! Jeigu ir verta šį filmą žiūrėti, tai dėl Glenn Close tikrai!

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Knygynas" / "The Bookshop"

 

Sveiki,

Ispanų režisierė Isabel Coixet ne kartą pakliuvo su savo filmais į mano žiūros lauką. Jos filmai pripažinti tarptautiniu mastu: „Elegija“ (2008), „Niekas nenori nakties“ (2015), „Mano gyvenimas be manęs“ (2003)... Nors režisierė kuria filmus tiek anglų, tiek ispanų, tiek prancūzų kalbomis, negalėčiau pasakyti, kad tai mano režisierė favoritė. Nors ir turi ji savitumo, istorijos ir projektai gana skirtingi, todėl mane asmeniškai veda smalsumas, su kokiais aktoriais ir kokia medžiaga šįkart ji dirbs. Vienas naujesnių jos kino darbų „Knygynas“ (angl. The Bookshop) (2017), parengtas su britų aktoriais pagal Penelope Fitzgerald tuo pačiu pavadinimu parašytą romaną, pelnė net tris ispaniškais oskarais vadinamas „Goyos“ statulėles.

Istorija mus nukelia į 6 dešimtmečio lyčių standartų sukaustytą britų provinciją, kuriame našlė įsigijo senąjį namą ir jame netikėtai įrengia knygyną, tačiau to namo gviešiasi vietos turtingiausioji moteris, norėdama įrengti ten savo meno centrą. Knygyne pradedama pardavinėti V. Nabokovo „Lolita“ ir knygynas tampa modernus tų vietų traukos centras, bet ant kulnų moteriai lipa negailestingos intrigos...

Iš tikrųjų filmas nufilmuotas gerai, kaip iš gero, bet dulkėto britiško kino vadovėlio. Istorija tvarkinga, organiška, išvystyta ir su kulminacija (čia dėkoti romano siužeto apmatams), visgi žiūrint buvo nuobodu. Viskas atgyventa, viskas vienkryptiška, nes pagrindinė veikėja besąlygiškai pasižymi altruistės aukos vaidmeniu, o kerštingoji aristokratė muilo operos blogietės tipažu.

Siužetas laikosi vien ant knygyno naikinimo ir klestėjimo idėjos ir akivaizdu nuo pat pradžių, kad turtuolė sužlugdys varguolę ir kitaip negali būti. Išties toks siužetas ir pasakojimo ritmas tinka masiniam žiūrovui, istorija lengva, primena lengvus kino XX amžiaus pamokymus žiūrovui, todėl istorija nuobodi, kad ir kaip bepažiūrėsi. Žiūrėdamas vis galvojau, kad viskas lyg ir gerai su tuo filmu, bet ką aš tokio britiškai dailaus ir pataikaujančio buvau jau matęs? Ir prisiminiau tą nelemtą beveik visiems patikusį „Bulvių lupenų pyragą“ – lėkštą ir pasaldintą badaujančių žmonių meilės istoriją su Volto Disnėjaus štrichais. Iš esmės „Knygynas“ irgi karikatūrinis, pasaka apie Pelenę, kuri netapo princese ir gyvenimiškai už savo patiklumą ir perdėtą naivumą gavo į dantis. Gal tai ir yra teisingiausias ir geriausias šio filmo pamokslas t. y. kad nuolankumas kartais gali iš tavęs padaryti atmatos duobę, į kurią tuštinasi kas netingi. Kad ir kaip patiktų man aktoriai ir prijausčiau režisierei, šio filmo, kad ir apie knygas (o kaip aš mėgstu filmus apie knygas, knygynus, leidybą ir rašytojus!) toli gražu nesukėlė nei žavesio, nei snobiško mąslumo prie britiškos arbatėlės.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žmona" / "The Wife"

  

Sveiki,

 

Belaukdamas Scanoramos festivalio filmų, beveik neabejojau, kad turiu sužiūrėti pasiruoštų filmų likučius, iš kurių, žinoma, nesitikėjau kam nors parašyti maksimalų balų įvertinimą, tačiau vakar kaip tik tai ir nutiko. Švedų režisierius Björn Runge sukūrė absoliučiai britiškai skandinavišką mano skonio dramą pavadinimu „Žmona“ (angl. The Wife) (2017), apie kurį buvau daug ką girdėjęs dėl ypatingo aktorės Glenn Close pasirodymo, įvertintu „Oskaro“ nominacija, tačiau tikrai nesitikėjau, kad nuo pat pirmųjų filmų kadrų pamiršiu prieš filmą išvirtas karštas bulves, svogūnus ir silkę!

 

Filmas nukreiptas į pagrindinių veikėjų vidų, tad išoriniams įvykiams lieka ne tiek daug to siužeto. Senyva pora vieną rytą sulaukia iš Švedijos skambučio, kuris praneša, jog Džoanos vyrui Džojui paskirta Nobelio literatūros premija. Tai aukščiausias literatūros įvertinimas pasauliniu mastu, o nobelistai skaitomi ne vieną dešimtmetį kaip išskirtiniai literatūros kūrėjai. Ir šioji pora nuskrenda į Stokholmą, dalyvauja ceremonijoje, tačiau visą šią beprotišką kelionę lydi kažin koks nejaukumas, kurį sukuria Glenn Close atliekamas Džoanas vaidmuo. Žmona vyro šešėlyje, jo literatūrinės meistrystės ir visų tų pagyrų, kurių, kaip greitai ir pasitvirtina įtarimai, nusipelno būtent ji, o ne jos vyras. Anuomet ji sąmoningai atsisakė savo unikalios literatūrinės karjeros vardan savo vyro ir dėl to, kad tiesiog anuomet moteris rašytoja nebuvo apskritai vertinama. Po daugel metų Džoana ima persekioti šis pasiaukojimo mastas, o matant ciniką vyrą, kuriam nuolat padavinėja akinius ir kaskart skaičiuoja jam piliules nuo kraujospūdžio, ji suvokia, kad jos gyvenimas praplaukė veltui ir niekas jos deramai neįvertino...

 

Nuostabus scenarijus! Labai mėgstu apie tas neišsipildžiusias svajas ir lūkesčius, apie tylias šeimų dramas, kurios realiame gyvenime būna pas kiekvieną vis kitokiais rakursais. Nors filmas su feminizmo atspalviais apie moters kūrėjos statusą ir jos kūrinių vertę anuomet, kai, pavyzdžiui, kūrė tokios maištininkės kaip Sylvia Plath, o moters talentas buvo vertinamas pagal leidėjo seksualinį skonį ir moters išvaizdą. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kiek talentų ir genialių kūrinių nerealizuojama arba būna tiesiog nematomi dėl lyčių stereotipų. Žinoma, dabar gyvename itin sparčiai besikeičiančiuose laikuose ir jaunuoliams dabar galimybės sudaromos nepaprastai palankesnės, nei Džoanos vaizduojamais XX amžiaus vidurio laikais.

 

Šiame scenarijuje, kuris man itin susižiūrėjo literatūriškai, kad ir kaip bežiūrėčiau, vis mačiau esminius charakterio ir santykių bangavimus, kulminaciją ir atomazgą, kurioje išryškėja Džoanos pasiaukojimas ir pažeminimas, tačiau visame tame Džoana nėra auka, ji tarsi dėl savo altruizmo renkasi būtent tokį vaidmenį, nes buvo ir lieka įtikėjusi, kad taip pridera elgtis. Net pačioje finalinė scenoje, kai Džoana su sūnumi skrenda iš Švedijos namo, ji atsisako šlovės ir išlieka žmonos vaidmenyje. Klausimas: kas toji žmona ir kokia toji kaina? Kas buvo jos vyras? Meilė? Tironas? Išnaudotojas? Perspektyvų, nagrinėjant šiuos santykius, yra begalės, tačiau man švietėsi itin atpažįstama: mes per daugel metų taip prisirišame prie savo partnerių, kad santykiai tampa kopriklaysomybe (šis terminas mokslinis!), kad nebelieka jokio kito šablono ir gebėjimo gyventi be prisiimto vaidmens.

 

Ir jeigu filmas nevertas dešimties, ir jame tikrai pajusite dirbtinokų teatralizuotų motyvų, man jis išbaigtas pasakojimas, kuris jaudino nuo pradžių iki pabaigos.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Akimirka tarp nendrių" / "A Moment in the Reeds"

 

Sveiki,

 

Suomiai kuria kiną! Dar prieš visą karantino chaosą, kai gyvenome, atrodo, visai kitokioje realybėje, Vilniaus kino festivalis „Kreivės“, orientuotas į LGBTQ švietėjišką meno sklaidą, rodė    Mikko Makela sukurtą romantinę dramą „Akimirka tarp nendrių“ (angl. A Moment in the Reeds) (2017), kurioje pasakojama romantinė pažintis tarp suomio Leevi ir pabėgėlio iš Sirijos Tareq.

 

Atokioje Suomijos provincijoje, kur tyvuliuoja gilūs šiaurietiški ežerai, jaunas studentas Leevi kartu su tėvu tvarko vasarnamį. Į pagalbą agentūra atsiunčia angliškai kalbantį Tareq, kuris tėvui iškart labai nepatinka, nes nemoka suomiškai, yra pietietiško gymio ir atrodo visomis prasmėmis nepatikimas, tačiau tėvas kito pasirinkimo neturi. Jis išvyksta ir palieka poetą sūnų prižiūrėti vykdomus darbus, tačiau netrukus vyrukai susibičiuliauja, eina į pirtį, vakarą praleidžia ant liepto prie ežero, o naktį išmaukia nemažai alaus, kol galiausiai jie sugula į bendrą lovą...

 

Šioje šiaurietiškai tylioje ir kiek asketiškoje gamtoje užsimezga pokalbiai, skirtingų kultūrų atstovams lemta ne tik susikalbėti ir rasti bendras pokalbio temas, bet ir kalbėti kūno kalba. Siras dalijasi savo pabėgėlio istorija, o Leevi papasakoja apie savo motinos netektį, literatūros studijas. Jie kartu leidžia laiką, kol sugrįžta tėvas, kuris iš pažiūros nieko neįtaria apie sūnaus intymius santykius su nepatikliu pabėgėliu. Įtampa retkarčiais paaštrina tėvo ksenofobinė laikysena, jo akivaizdus nepasitikėjimas užsieniečiu, tačiau visa tai lieka tik įsitikinimais. Filme iš esmės apskritai nėra itin didelių konfliktų, priešpriešų ar analizės apie homofobinius bei ksenofobinius įsitikinimus. Didžioji filmo dalis estetiškai perteikia romantinius santykius, daugelis kadrų itin suomiški, perteikti linguojančių nendrių, ežero bangų, medžių ir lauko žodžių fone. Nežinau, paprastai toks estetinis gamtos hiperbolizavimas man atrodo tuštokas ir patetiškai pretenzingas, tačiau šiame filme kažin kaip atpažįsti ir dalį lietuviško peizažo, o tie romantiniai santykiai, kad ir kokie atrodytų prieraišūs ir tvarūs, jau dvelkia pirmaisiais rudeniniais saulės spinduliais ir išsiskyrimu. Manau, pagrindiniai veikėjai suvokia momento svarbą ir artėjančio išsiskyrimo niūrumą, todėl viskas atrodo taip trapu, kad nuostabaus grožio gamtos fone ir subtilių bei trapių santykių fone žiūrovui belieka laukti novelėms būdingos netikėtos atomazgos. Įsiaudrinęs tėvas dėl darbų nenuoseklumo ir sūnaus slapukavimo priverčia viskam iširti, o netikėtai sukilusius jaunų vyrų jausmus išblaško virš ežero lengvas vėjelis. Subtilu, gražu, dvasinga.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Paplūdimio žiurkės" / "Beach Rats"

 Sveiki, skaitytojai,

 Labai norėjau patikrinti dar kartą režisierę Eliza Hittman, kurios įspūdingai sukurtą dramą „Niekada, retai, kartais, visada“ (2020) teko pamatyti. Tai slogus filmas, apie paauglę, kuri pasidaro abortą, tačiau savitai, unikaliai ir puikiai perteikta istorija kino kalba. Nusprendžiau pažiūrėti ir senesnį režisierės darbą, rodytą kino teatre „Skalvija“ pavadinimu „Paplūdimio žiurkės“ (angl. Beach Rats) (2017). Pastarasis filmas, kurio scenarijų parašė pati režisierė, pasakoja apie paauglį, gyvenantį miestelyje prie jūros. Jo tėvas miršta nuo vėžio, jis diena iš dienos trinasi su gauja prie paplūdimio, žaidžia žaidimus, vartoja narkotikus, vagia iš tėvo psichotropines medžiagas ir susiranda merginą, tačiau intymūs santykiai su ja nesimezga, nes vaikinukas vakarais, kai lieka vienui vienas, prisijungia prie interneto ir bendrauja sekso portaluose su gerokai vyresniais vyrais už savęs.

 

Frenkis, pagrindinis veikėjas, iš tikrųjų atsidūręs dvilypiame gyvenime: vieną gyvena dienos metu, o kitą – nakties. Tai prieštaringas jaunuolio gyvenimas, kurį bando Frenkis susiderinti, tačiau kaskart suvokia, kad meluoja sau ir aplinkiniams. Dėl to kenčia jo puiki ir jautri mergina, trūkinėja santykiai su motina, jis linkęs užsimiršti narkotikuose... Tiesa, filme nagrinėjama tema nėra nauja ir, tiesą sakant, jau matyta kituose nepriklausomo kino pavyzdžiuose, todėl tikėjausi, kad filmą pakylės režisierės kalbėjimo pasirinkta maniera, kuri leidžia atskleisti dar nematytus ir nepatirtus kine LGBTQ susipriešinimo su sunormintu pasaulio briaunas. Lyginant su ankstesniu filmu, šis šiek tiek šabloniškesnis, vietomis scenos gana neįtikinamos, sausokos, bet jų mažuma.

 

Iš tikrųjų „Paplūdimio žiurkės“ vykęs filmas ir tinkamas visiems žiūrovams, ne tik LGBTQ. Ypač negalintiems suprasti arba žmonėms, linkusiems skirstyti. Filmas nemoralizuoja, nepamokslauja, nesistengia padaryti taip, kad pritartumėte LGBTQ žmonėms, bet leidžia pasijusti ir mąstyti iš tos suskaldytos perspektyvos, pamatyti, kuo kartais gali gyventi homoseksualūs jaunuoliai, kurie marginalizuojami ryškiomis vaivorykštėmis ir aplipdomi genderizmo mitais. Frenkis visais atžvilgiais yra šiurkščių ir agresyvokų jaunuolių kompanijos dalis, jis su jais elgiasi hiper aktyviai heteroseksualiai, jų išvaizda chuliganiška – čia autorė šiek tiek erotizuoja, sakydama, kad homoseksualumas dar nėra vien tik švelnus ir vien tik perteiktas lyčių elgsenos stereotipais. Homoseksualumui negalima priskirti socialinių grupių, jų yra visur ir jie kai kur itin sunkiai atpažįstami. Šis filmas man priminė prieš porą metų „Kino pavasaryje“ matytą irgi tokį nestandartinį slovakų filmą „Pasekmės“, kurio centre – brutalus ir į chuliganišką veiklą linkęs homoseksualas, turįs savo skustagalvių gaują...

 

Pagrindinį vaidmenį atlikęs britų aktorius Harris Dickinson buvo įtaigus, drąsus ir apsinuogindamas ir atlikdamas tokį vaidmenį. Ši režisierė randa organišką kino kalbą, kuri būdinga nepriklausomam kinui ir geba išskleisti susipriešinimo problemą tarp to, kas iš tikrųjų esi ir to, ko iš tavęs tikisi pasaulis. O ką daryti, kai vieną dieną atsibundi ir supranti, kad esi visiškai į tuos rėmus netelpantis? Pirminė ir žūtbūtinė kova pirmiausia vyksta su savimi, o kai ji įveikiama, aplinkiniam pasauliui dažniausiai belieka tik prisitaikyti, aišku, jeigu toje kovoje nepridarai kvailysčių.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 6.4

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Berlyno sindromas" / "Berlin Syndrome"

 Sveiki,

Pasiilgau tiesiog gerai emociškai sukalto trilerio! Tiesą sakant, sunku būti pasakyti, kada paskutinį kartą tokį mačiau, todėl kaskart „užšokęs“ ant gero trilerio, džiaugiuosi jį vertindamas gerai ir aukštais balais. Vienas iš tokių kaip tik nutiko šiąnakt, kai pažiūrėjau australų režisierės Cate Shortland filmą „Berlyno sindromas“ (angl. Berlin Sindrome) (2017), kuriame pasirodo mano mėgstamas vokiečių aktorius Max Riemelt. Pastarąjį tikriausiai daugiau visi žino ne tiek iš vokiško kino, bet puikaus fantastinio serialo „Sense8“. Na ir aktorė Teresa Palmer, kuri šiame filme, kaip jau daugelis komentatorių atkreipė dėmesį, panaši ne tik vaidyba, bet fizine išvaizda į Kristen Sewart, bet tai tikrai nesutrukdė žiūrėti paties filmo.

Filmas pasakoja apie australę, kuri atvyksta į Berlyną, klaidžioja po sendaikčių parduotuvėles, kol netyčia susipažįsta su maloniu vokiečiu, kuris mokykloje moko anglų kalbos. Mokytojas išsilavinęs, domisi literatūra ir menu, todėl netrunka, kad jausminga klajoklė menininkė užmegztų intymius santykius, bet žiūrovui jau nuo pat pradžių kirba mintis, kad tas anglų kalbos mokytojas ne šiaip sau malonus ir ne iš kelmo spirtas, bet visi jo įtartini veiksmai, nors iš pradžių ir labai perteikti flirtuojančiai, visgi liudija, kad jis psichopatas arba serijinis merginų iš užsienio žudikas. Ir tai yra, sakyčiau, pati prasčiausia šio filmo dalis, tas išankstinis žiūrovo žinojimas, kad situacija netrukus pereis merginai į nenaudą. Tik klausimas, kokiais būdais ir kaip viskas vyks?

Būtent psichologiniai psichopato veiksmai ir merginos įkalinimas tampa patys įdomiausi. Ar merginai pavys išsilaisvinti? Kiek jau esu matęs tokių apie įkalintas moteris, jie visada prikausto mano dėmesį, pradedant „Panikos kambarys“ ir baigiant Lars von Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ – visi jie įtraukia savo įtampa. Žinoma, „Berlyno sindrome“ nerasite kažin kokių netikėtų filosofinių idėjų, režisūros sprendimų, nes iš tikrųjų žiūri tą filmą ir pamiršti pastebėti šabloniškumą, o tai, sakyčiau, yra itin geras trilerio bruožas. Kad ir kiek kas nors skaitytų, pavyzdžiui, Sandros Brown ar Tess Gerritsen detektyvus ir atpažintų ten esančias schemas, nemanau, kad įtampos ir smalsumo būtų dėl to mažiau. Filmas absoliučiai pateisino ir beveik užpildė visus šio žanro reikalingus elementus.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Floridos projektas" / "The Florida Project"

 Sveiki,

Jau labai seniai norėjau pamatyti daugelio išgirtą Sean Baker režisuotą filmą „Floridos projektas“ (angl. The Florida Projeckt) (2017) ir pagaliau „prisikasiau“ per visus tuos laukiančius eilėje filmus. Nebuvau nusiteikęs itin rimtam kinui, tačiau užteko 25 minučių, kad suprasčiau, jog jau gyvenu atskirame pasaulyje, sekiodamas vaikučius ir regėdamas tą keistą purpurinės spalvos hostelio getą, kur sunkiai besiverčiantys gyventojai savaip randa būdų kaip išgyventi...

Filmo centre – vieniša motina Heilė, auginanti dukrytę. Pastarosioms gresia išmetimas iš nuomojamo kambario, tačiau Heilė stengiasi iš paskutiniųjų, kad to nenutiktų. Šio pastatų komplekso prižiūrėtojas Benas stebi Heilę ir savotiškai „prigloboja“ dažnai apleistus vaikus, kol jų tėvai dirba, atleidžia tų vaikų išdaigas ir šunybes. Šiame pasaulyje, kuris atskirtas vos už kelių kilometrų nuo Disnėjaus pasakų šalies, galioja visai kitos taisyklės ir vaikystės išdaigos spjaudant ant automobilio langų arba dar blogiau – padeginėjant apleistus pastatus tampa vieninteliai tikriausiai įdomūs vaikystės išgyvenimai. Istorija pasakojama iš vaikų perspektyvos, daug kas atrodo infantilu, bet tuo pačiu ir grubu, atrodo, kad tiems vaikams nuolat gresia kažin koks pavojus, bet labiausiai tai, kad jie užaugs labai panašūs į Heilę, kalbės ta pačia kalba, bandys sudurti galą su galu ir čia belieka vienas žingsnis iki kriminalinio pasaulio...

Dinamiškai ir realistine maniera nufilmuota juosta iš tikrųjų perteikia socialinio skurstančio pasaulio pusę. Motinos meilė retsykiais atrodo atsaini ir nekantri, o vaikų elgesys ir kalbos maniera nepateisinami prieš suaugusiuosius, tačiau ko norėti iš skurstančių žmonių kultūros, kurie neturi gerų pavyzdžių? Pagrindinį ir įsimintiną vaidmenį šiame filme sukūrė lietuvaitė Bria Vinaitė, filme išvystame ir kino veteraną Willem Dafoe.

Tai atmosferinis filmas, kurio temos lyg ir nebe naujos, tačiau daug ką atperka natūralistinė vaikų vaidyba, kuri man priminė iš dalies Richard Linklater filmą „Vaikystė“ (2014). Stipri režisūra, gebėjimas nebanaliai ir be moralizavimo perteikti pasaulio vaizdinį, kurį dažniausiai mes patys esame linkę pasmerkti su visais ten esančiais skurdo iškamuotais žmonėmis. Labai rekomenduočiau ne tik kinomanams, bet ir vidutinių filmų žiūrėtojams, nes šiaip ar taip, manau, jiems kitoks kinas taip pat nepakenktų.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hana" / "Hannah"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Tęsiu iššūkį. 18 gerų filmų iki tikrojo „Kino pavasario“. Ketvirtasis filmas.

 

Savo iššūkyje dairausi festivalinio ir nekomercinio kino, tačiau po šio filmo ėmiau abejoti, ar visus juos kažkaip sužiūrėsiu rūškanu ir rimtu veidu. Režisierius Andrea Pallaoro, pasikvietęs legendinę aktorę Charlotte Rampling, sukūrė subtilų lėtos eigos filmą „Hana“ (pranc. Hannah) (2017), kuris tapo ir „Kino pavasario“ festivalio filmu „Kritikų pasirinkimas“ sekcijoje.

 

Istorija pasakoja iš pradžių apie du senukus, gyvenančius savo namuose, kuriems, atrodo, nieko kaip ir netrūksta, tačiau tarp jų vyrauja šaltumas. Galiausiai sužinome, kad kitą dieną žmona palydi savo vyrą į kalėjimą, kur jis įkalinamas, o ji grįžta atgal į tuščius namus, kur laukia tik šuo. Galiausiai moteris savo gyvenimą bando užpildyti veiklomis: ji lanko teatralizuotas psichoterapines grupes, kur vykdomi dinamiški ir kūrybiški užsiėmimai, pastarieji padeda atsipalaiduoti, save išreikšti, tačiau visur moteris susiduria su liudijimu, kad jos santuoka nevykusi, o jos mylimas žmogus ją išdavė. Moteris, nors ir lanko vyrą kalėjime, tačiau iš tikrųjų išgyvena didžiulę vienatvę ir depresiją, ją atstumia netgi vienintelis sūnus, užvėręs prieš jos veidą namų duris...

 

Iš tikrųjų šis pusantros valandos filmas yra juvelyrinis senyvo žmogaus vienatvės, atskirties ir nusivylimo bei tylaus pykčio vaizdinys. Filme labai mažai kalbama, režisierius pasitelkia detalių kalbėjimą ir tai sustiprina senatvės apleidimo ir vienatvės įspūdį. Charlotte Rampling puikiai veikia visuose kadruose, ar ji besimaudytų dušuose nuoga, ar keptų anūko gimtadieniui tortą, ar tiesiog žiūrėtų pro langą autobuse, paskendusi savo mintyse... Stambiu planu rodomas veidas, judesiai, subtilios buitinės mizanscenos visur atskleidžia vieną ir tą patį: slystantį iš po kojų pasaulį, prasidėjusią depresiją, savęs ir gyvenimo kontrolės praradimą.

 

Filme išties labai maža veiksmo, atrodo, papasakotoje istorijoje beveik nieko nevyksta, tik vieniša pensininkė bando kaip nors diena po dienos išgyventi ir tai... nėra lengva. Toks filmas reikalauja didžiulės empatijos, permąstyti savo jaunystę, įvertinti būsimą senatvę, suvokti ir priimti mums nežinomus, dar tik laukiančius likimo smūgius. Tiesą sakant, ne visada pavykdavo susitapatinti ir tinkamai „išjausti“, kai kada kadrai pernelyg užliūliuodavo, todėl tokiam tyliam ir subtiliam filmui reikia nusiteikimo. Manau, Charlotte Rampling po itin taiklaus ir subtilaus vaidmens filme „45 metai“ (2015) nieko tokio preciziškai įstabaus nebesukurs, bet, regis, režisieriai ją pastebėjo. Tai tarsi vienos aktorės mono filmas, kuris atskleidžia išties slogias senatvės būsenas. Kitą vertus, filmas lyg ir už kadrų kviečia diskusijai: kaip išgyventi nykstant viskam, kas tu iki tol buvai, kai tavo tapatybės nebėra ir tu pamažu traukiesi iš sociumo ir jautiesi vis labiau ir labiau nebereikalinga? Tai apie didžiąją baimę, ko bijome mes visi: baimę prarasti save ir būti niekam nebereikalingam.

 

P. S. Visiška priešingybė prieš tai matytam Claude Lelouch filmui „Gražiausi gyvenimo metai“.

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 63/100

IMDb: 5.9

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje" / "The Nile Hilton Incident"

 Sveiki,

 

Tęsiu 18 gerų filmų iki „Kino pavasario 2021“ iššūkį. Trečiasis filmas.

 

Šįkart pasirinkau švedų režisieriaus Tarik Saleh filmą „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ (angl. The Nile Hilton Incident) (2017), kuris buvo rodytas per Scanoramos kino festivalį. Žiūrėdamas šį filmą vis galvojau, kodėl kino gurmanai žiūri kriminalines dramas ir ko iš jų tikisi? Tikisi tikriausiai jaudinančių ir netikėtų istorijų, kurios vienaip ar kitaip praplėstų socialinius kontekstus, kad būtų veiksmas kaip pramoga, bet labiausiai dėl galvosūkio. Juk smagu spręsti nusikaltimo bylą kaip kryžiažodį, kelti hipotezę ir galiausiai patirti melo ir nežinomybės uždangos atsivėrimą.

 

Filmo „Nutikimas Nilo Hiltono viešbutyje“ veiksmas vyksta ne kur nors Švedijoje (režisierius švedas), bet musulmoniškame Kaire, kuriame verda nusikaltimai, skurdas, gyvena egiptiečiai ir pabėgėliai iš kitų šalių – žodžiu, tirštas socialinis katilas. Šiame mieste valdžią turi, bent jau pagal filmą, tik teisėsauga, šiuo atveju policija ir, aišku, nusikaltėliai politikai ir mafijozai, kurie, pasirodo, yra vienas ir tas pats. Dėmesio centre – policininkas Noredinas, itin brutalios ir prislėgtos išvaizdos vyras, kuris pradeda tirti Nilo Hiltono viešbutyje nužudytos garsios dainininkės bylą. Jis greitai sugaudo galus, yra patyręs profesionalas, tačiau manydamas, kad šioji byla lengvai perprantama, galiausiai turi pripažinti, kad nė velnio. Nors jis, kaip ir daugelis policininkų, priima lengvus kyšius, tačiau jis negali net įsivaizduoti, ką iš tikrųjų policija ir teisėsauga gali padaryti už pinigus... Šalia to nuotrupomis atskleidžiamas ir asmeninis Noredino gyvenimas: jo darbu ir morale nepatenkintas tėvas, žlugusi santuoka ir vienatvė...

 

Filmas labai jau, kaip čia pasakius, „musulmoniškai egiptietiškų tamsių spalvų“. Dideliame chaotiškame mieste sekamas vieno policininko gyvenimas, bet kartu ir narpliojama žmogžudystės istorija. Viskas labai super nufilmuota, policininko charakteris tipiškas: rūstus, racionalus, logiškas, bet ir pažeidžiamas. Atrodo, kad filmas sukaltas pagal kriminalinius Holivudo detektyvinius standartus, bet iš esmės adaptuotas arabiškoje aplinkoje. Bandžiau įžvelgti šio filmo unikalumą, bet nieko neįžvelgiau. Pati istorija chaotiškai išdrikusi, siužetas standartinis, nieko naujo neatskleidžiantis. Kad Kaire policija ir valdžia korumpuota? O kas to nežino? Veikėjas tipinis t. y. standartinis pervargęs nuo streso ir išvargintas brutalumo žmogus. Žmogžudystę, žinoma, užsako tie, kurie visuomenėje dedasi geraisiais, o atpirkimo ožiais tampa emigrantai. Bet juk tai standartiniai klišiniai socialiniai kino standartai. Filmas, jeigu pradžioje kėlė šiokią tokią intrigą, tai po pusvalandžio pradėjau žvilgčioti į laikrodį, nes darėsi neįdomu. Nelabai įdomi ir pati kriminalinė linija, tokia vidutiniška, atsikartojanti aidais iš matytų kur kas įdomiau sunarpliotų holivudinių filmų. Jeigu atvirai, net nelabai supratau, kodėl Scanoramos programoje atsidūrė šis filmas. Tik dėl to, kad jį sukūrė švedas musulmoniškoje aplinkoje? Tiesa, nufilmuota ir sumontuota išties profesionaliai, tačiau turinys absoliučiai, bent jau manęs, nejaudino.

 

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.8

 Jūsų Maištinga Siela