Vienas laukiamiausių „didžiojo kino“
projektų buvo Lanos Wachowski režisuota fantastinė drama „Matrica. Persikėlimas“
(angl. The Matrix Resurrections) (2021), kuris pratęsė beveik prieš 20
metų užbaigtą „Matricos“ trilogiją. Pastarieji darbai gerokai pakeitė
holivudinį kiną ir padarė fantastiniam veiksmo žanrui nemažos įtakos. Tik laiko
klausimas, kada „Matrica“ turėjo būti vėl sugrąžinta į didžiuosius ekranus, nes
ten slypi stulbinančios idėjos bei aukso kasykla žiūrovams. Sunku pasakyti, ko
iš tikrųjų tikėjosi kino žiūrovai, nes filmas pasitiktas ir įvertintas labai „drungnai“.
Daugelis argumentuoja, kad filme lyg ir niekas nepatobulinta ir niekas
novatoriškiau neišvystyta nuo paskutiniosios dalies, nors kino industrijoje
daug kas per tą laiką patobulėjo...
Pradėsiu nuo to, kad filmas nėra
blogas ar prastas. Autorė sąžiningai nusprendė tęsti ten, kur sustojo: po 20
metų atgaivina Neo ir Trinitę naujiems veiksmo nuotykiams. Prie siužeto dirbo
knygos „Debesų atlasas“ rašytojas David Mitchell, kuris taip pat moka sukurti
sudėtingas rebusą primenančias pasakojimo struktūras. Visgi žiūrint šią
neblogai atidirbtą „Matricos“ dalį, galima pagalvoti, kad esu išlepintas
įmantresnių siužetų, pavyzdžiui, anuomet pritrenkęs Nolano filmas „Pradžia“
(2010) davė pagrindo suabejoti, ar negalėjo šioji „Matrica“ įdomiau ar
sudėtingiau paplėtoti savo idėjas?
Filmas iš esmės laikosi ant tų pačių
prieš 20 metų suformuotų idėjų t. y. žmonės užmigdyti savo kapsulėse yra
nugrimzdę į kolektyvinę pasąmonę, sukonstruotą dirbtinio intelekto-programos,
kuri vadinama matrica. Atsibusti ir pasipriešinti bei pamatyti kur kas baisesnę
tikrovę yra be galo sudėtinga, todėl Neo ir toliau išlieka tuo išvaduotoju,
didvyriu, tačiau jam reikia Trinitės, tos jį pastiprinančios mylimosios. Filmas
fokusuojasi į Neo pasimetimą, neigimą ir vėl pripažinimą, bandant susigrąžinti
Trinitę. Klasikinė meilės istorija, štai kas iš esmės šiame filme nuvilia
labiausiai, kad veikėjų vidiniai motyvai ir intencijos pačios banaliausios ir
užuot gelbėjęs civilizaciją, Neo renkasi meilę. Žinoma, meilė nėra savaime
banali, tačiau kine tai atsibodę ir nualinti motyvai.
Visas likęs „Matricos“ kuriamas
pasaulis iš esmės jau buvo išbaigtas iki 2003 metų, tad autorių komanda
nusprendė jį išplėtoti per Neo psichiką, įtikinant, jog jis gyvena savo
programuotojo gyvenimą, o laisvomis valandomis sėdi pas psichiatrą su juoda
kate. Beje, pats geriausias ir įdomiausias vaidmuo šioje dalyje atiteko būtent
aktoriui Neil Patrick Harris, pastarasis su ugnele išliko nuo pradžios iki
galo. Daug šioje dalyje aktorių iš seserų Wachowskių atėjo iš jų ruošto puikaus
serialo „Sense8“ (čia tiems, kurie galvojo, kad kūrėjai gulėjo 20 metų ruošdami
vien tik šią „Matricos“ dalį). Buvo smagu juos antraplaniuose vaidmenyse vėlei
pamatyti. Šioje dalyje pamatysite beveik visus „Matricos“ kultūros atributus,
jau seniai tapusiais ir Helovyno kostiumo detalėmis ir internetiniais memais
apie, pavyzdžiui, mėlynas ir raudonas piliules.
Filmas praplečia ir išplėtoja senas „Matricos“
idėjas, leidžiasi į dar vieną iliuzijos ir tikrovės priešpriešų kelionę,
išplėtoja žmogaus gebėjimą tapti savo tikrovės ir likimo kalviais, tačiau filmas
pernelyg susitelkė į plokščios ir paprastos meilės istorijos matmenis, o
pabaigoje kone supermenais tapę herojai apstulbina tokiomis netikėtai
linksmomis pabaigtuvėmis. Bet kokiu atveju, filmą vertinu kaip dar vieną šios
sagos neblogą tęsinį.
Pasiilgau tiesiog gerai emociškai
sukalto trilerio! Tiesą sakant, sunku būti pasakyti, kada paskutinį kartą tokį
mačiau, todėl kaskart „užšokęs“ ant gero trilerio, džiaugiuosi jį vertindamas
gerai ir aukštais balais. Vienas iš tokių kaip tik nutiko šiąnakt, kai
pažiūrėjau australų režisierės Cate Shortland filmą „Berlyno sindromas“
(angl. Berlin Sindrome) (2017), kuriame pasirodo mano mėgstamas vokiečių
aktorius Max Riemelt. Pastarąjį tikriausiai daugiau visi žino ne tiek iš
vokiško kino, bet puikaus fantastinio serialo „Sense8“. Na ir aktorė Teresa
Palmer, kuri šiame filme, kaip jau daugelis komentatorių atkreipė dėmesį,
panaši ne tik vaidyba, bet fizine išvaizda į Kristen Sewart, bet tai tikrai
nesutrukdė žiūrėti paties filmo.
Filmas pasakoja apie australę,
kuri atvyksta į Berlyną, klaidžioja po sendaikčių parduotuvėles, kol netyčia
susipažįsta su maloniu vokiečiu, kuris mokykloje moko anglų kalbos. Mokytojas išsilavinęs,
domisi literatūra ir menu, todėl netrunka, kad jausminga klajoklė menininkė užmegztų
intymius santykius, bet žiūrovui jau nuo pat pradžių kirba mintis, kad tas
anglų kalbos mokytojas ne šiaip sau malonus ir ne iš kelmo spirtas, bet visi jo
įtartini veiksmai, nors iš pradžių ir labai perteikti flirtuojančiai, visgi
liudija, kad jis psichopatas arba serijinis merginų iš užsienio žudikas. Ir tai
yra, sakyčiau, pati prasčiausia šio filmo dalis, tas išankstinis žiūrovo
žinojimas, kad situacija netrukus pereis merginai į nenaudą. Tik klausimas, kokiais
būdais ir kaip viskas vyks?
Būtent psichologiniai
psichopato veiksmai ir merginos įkalinimas tampa patys įdomiausi. Ar merginai
pavys išsilaisvinti? Kiek jau esu matęs tokių apie įkalintas moteris, jie
visada prikausto mano dėmesį, pradedant „Panikos kambarys“ ir baigiant Lars von
Triero „Namas, kurį pastatė Džekas“ – visi jie įtraukia savo įtampa. Žinoma, „Berlyno
sindrome“ nerasite kažin kokių netikėtų filosofinių idėjų, režisūros sprendimų,
nes iš tikrųjų žiūri tą filmą ir pamiršti pastebėti šabloniškumą, o tai,
sakyčiau, yra itin geras trilerio bruožas. Kad ir kiek kas nors skaitytų,
pavyzdžiui, Sandros Brown ar Tess Gerritsen detektyvus ir atpažintų ten
esančias schemas, nemanau, kad įtampos ir smalsumo būtų dėl to mažiau. Filmas
absoliučiai pateisino ir beveik užpildė visus šio žanro reikalingus elementus.
Visiškai atsitiktinai
likimas man atsiuntė serialą „Sense8“,
kuris lietuviškai, deja, kol kas neturi jokio vertimo, bet tikriausiai būtų
galima versti netgi keliais variantais: „8
pojūtis“; „Aštuoni pojūčiai“, „Aštuntasis pojūtis“, kurį režisavo
legendiniai brolis ir sesuo Andy ir Lana Wachowski. Taip, tie
patys, kurie sukūrė „Matricos“ trilogiją, „Debesų žemėlapis“ bei „Jupiterė.
Pabudimas“, o jiems talkino J. Michael Straczynski. Tiesą sakant, po „Jupiterė:
Pabudimas“ lyg ir nieko gero nebuvo galima tikėtis, kadangi šis filmas
pademonstravo žymių brolio ir sesers kūrybinį nuosmukį, bet TV serialas buvo
išties tas raktas, kuris ir vėl mane privertė žavėtis šiais režisieriais. Serialo
visas 12 serijų pristatė paskutiniu metu į rinką paleidusi daug gerų kokybiškų
serialų kanalas „Netflix“. Kas keisčiausia, kad pamažu vis daugiau ir dažniau
kuriami serialai interneto rinkai, todėl ir šis serialas buvo sukurtas būtent
interneto vartotojams, todėl „Netfix“ serijas išlaido visas iškart. Manding,
kai kas per išeigines nemiegojo nuo ryto iki vakaro, bandydamas „apžioti“ visas
12 valandų su šiuo serialu, kurį aš praktiškai sužiūrėjau per vieną savaitę.
Apie šio serialo
užuominas pirmą kartą prabilta 2013 metais, o 2014 birželį jau prasidėjo
pirmieji filmavimai, na, o 2015 birželio pradžioje jau galėjome mėgautis
visomis serijomis. Nežinau, kiek kanalui ir kūrėjams atsipirko šis projektas.
Per gana trumpą laiką „Netfix“ puslapyje serialą peržiūrėjo milijonas
vartotojų, maždaug per tą patį laiką pusė milijonų piratinių vartotojų. Šiuo
metu serialas jau labai paplitęs ir sunku suvokti jo populiarumo mastą ir
reitingus. Gera žinia yra ta, kad serialą sudaro tik 12 serijų, todėl jis
nevargina ilgais užtęsimais, o po sėkmingos premjeros, kanalas visai neseniai
paskelbė, jog jis bus pratęstas antram sezonui. Tiesa, kada jis pasirodys, dar
neaišku. Mano asmeniniais paskaičiavimais, bus ganėtinai sunku surinkti vėl
tuos pačius aktorius į vieną „krūvą“, kadangi jie pabiro po skirtingus
projektus, be to, filmavimai ir montavimai užsitęsia iki metų, o kur dar
scenarijaus rašymas. Tai, įsivaizduoju, kad kitas sezonas turėtų pasirodyti
2016 metų pabaigoje arba 2017 metų viduryje.
O dabar apie patį
serialą. Na, pirmoji serija kažkaip pasirodė įdomi, buvau paskaitinėjęs šį bei
tą apie jį, todėl kompozicija nė kiek nenustebino ir, liaudiškai sakant, „ėjo
praėjo“. Ir tik po kokių keturių dienų pažiūrėjau antrą seriją ir tada
negalėjau sustoti. Iš tikrųjų gal pirmosios serijos tėra tik intriga, bet
tokia, sakyčiau, išsiliejusi ir gan ne visus žiūrovus iškart „sugriebia“, bet
praktiškai po šeštos serijos tiesiog nebegalėjau sustoti, o emocijos liejosi,
sakyčiau, iki prakaito. Paskutinioji serija man priminė 180 km/h lėkimą
autostrada, tiesiog netgi netramdžiau emocijų... Išties visumoje serialas
stipriai sukaltas ir tas, kas turi platesnį pasaulio viziją, jaučia simpatijas
kitoms kultūroms, priima pasaulio įvairovę, suvokia žmogaus unikalumą, savitumą
ir nesmerkia dėl to, kad nedėvi vienos ideologinės „uniformos“, manau, serialas
išties labai patiks.
Nors nuo pat pradžių
jaučiama pasirinkimas, kuris vadinasi „viskas po truputį“. Aštuoni veikėjai specialiai
pasirinkti su skirtingais įsitikinimais, skirtingų rasių, seksualinių
orientacijų, socialinių įgūdžių, tačiau jie tarpusavyje nė trupučio nesipjauna
ir nieko vienas kitam neįrodinėja. Veikiau tampa vienas kitam angelais sargais,
nes juos vienija pojūčiai, kurie retkarčiais virsta atjautomis. Tenka sutikti,
kad idėja gana banali – paimti visko po truputį ir parodyti, koks puikus ir
margas pasaulis, kaip nereikia žmonijos skaldyti pagal jokias visuomenės
dogmas, tačiau visgi ši idėja pateikta taip įdomiai ir novatoriškai, kad tikriausiai
tik Andy ir Lana Wachowski ir tegalėjo šitaip sukurti, kurie turi didžiulės
patirties statydami įspūdingos naratyvinės struktūros filmus, turiu galvoje, „Matricą“
ir, žinoma, „Debesų žemėlapį“. Manau, pasijuto vėliai režisierių noras kabintis
už įdomių kompozicijų, juos mistifikuoti, apjungti su religinėmis kai kuriomis
dogmomis, pridėti mokslinės fantastikos elementų.
Serialas netoli
nutolsta nuo realybės. Šie aštuoni herojai, kurie turėjo nusifilmuoti net
skirtinguose devyniuose pasaulio miestuose, visgi neskuba kaip supermenai
gelbėti pasaulio, veikiau sprendžia tik savo „kiemo“ problemas, todėl blogojo
profesoriaus, medžiojančio savotišką antžmogių aštuntuką, istorija atrodo
pastumta į šoną ir palikta kaip desertas finalui. Ir gerai! Nes režisieriai
nenuėjo „X-man“ kūrėjų keliu, jiems kur kas svarbiau buvo susigrumti su
realiomis bėdomis – vaikystės traumomis, religijos dogmomis, homofobija, smurtavimu,
kurie vienaip ir kitaip sukausto žmoniją į klases. Įdomu ir tai, kad gana
subtiliai, neforsuojant žiūrovas susipažįsta su jų naujomis galiomis mintimis
teleportuotis ten, kur randasi aštuoneto nariai. Ir jie joks aštuonetas,
nepagalvokite, kad jie kokie super didvyriai, ne, jie paprasti žmonės „gyvenimo
mėsmalėje“, nebijantys paverkti, pasimėgauti seksualiniu gyvenimu, pakovoti už
šeimą ir vertybes. Tačiau tas efektas, pati sistema, kurios „saldumą“ imi jausti
kaip jau pilnai sukurptą naują pasaulį, pajauti jau po 8 serijos ir norisi
tikėti, kad galėtų būti tokia realybė.
Trumpai apie "Sense8" personažus:
Aktorė Doonna Bea sukūrė Sun Bak personažą. Aktorė
jau bendradarbiavo su režisieriais filmuodamasi „Debesų žemėlapyje“ ir šįkart
ji visiškai kitokia. Tai buvo vienas mano mėgstamiausių personažų, sakyčiau,
gana prieštaringas. Iš pirmo žvilgsnio labai švelni, ryžtinga, ambicinga, „kontoros“
mergina, o iš kitos – ji moteriškas Van Damas, kuris reikalui esant visada
padeda kitiems atsidūrus pavojuje. Žinoma, jos atskira gyvenimo istorija ir
konfliktas su šeima išties nepavydėtini...
Aktorė Jamie Clayton, tiesą sakant, tapo tikru
atradimu, nes jos personažas Nomi Marks toks šiltas, toks tikras,
toks natūralus personažas, nors paties personažo istorija iš retesnių – ji vaidina
vyrą, kuris tapo moterimi ir draugauja su lesbiete moterimi. Tiesa, Nomi
draugės tai galima pavydėti visam pasauliui savo atsidavimu, nes ji ją priėmė
su visomis pasireiškusiomis galiomis – man tai atrodė net nelogiška, tačiau
Nomi ir taip užtenka nemalonumų, kai ją ima persekioti medžiotojas...
Ispanų aktorius Miguel Angel Silvestre (žinomas galbūt
labiau iš ispaniško serialo „Velvet“) atliko meksikiečio Lito Rodriguez vaidmenį.
Jo personažas – Lotynų Amerikos serialo aktorius, pasižymintis „mačo“
vaidmenimis, tačiau jis gyvenime turi partnerį, apie kurį bijo pranešti
pasauliui, nes jo karjera subyrėtų. Jo personažas pasakoja būtent tą žmonijos problemą,
apie kurią tikriausiai Lietuva nori žinoti mažiausiai – apie homofobijos
problemas, baimę atsiskleisti, nuolatinį slapstymąsi. Merginoms ir gėjams šie
epizodai turėtų itin patikti, nes aktorius tiesiog stulbinamų fizinio kūno „parametrų“.
Brian
J. Smith simpatiškas aktorius, atlikęs Will Gorski pareigūno vaidmenį
Čikagoje. Jis kovoja su vaikystės traumomis ir bene labiausiai padeda kitiems,
nes puikiai šaudo iš ginklo. Ir bene labiausiai domisi savo naujais
sugebėjimais.
Tina
Desai atliko Kalos vaidmenį. Ji iš Indijos ir yra
jauna išsilavinusi medicinos pasaulio žmogus, kuriai peršamas vyras, kurio ji nemyli.
Man asmeniškai tai buvo vienas nuobodesnių personažų, bet taip smarkiai
reikalingas palaikyti pasaulinę giją ir problematinį serialo margumą.
Aktorė Tuppence Middleton jau spėjo pasirodyti
keliuose labai geruose projektuose, o šiame seriale sukūrė vieną sudėtingiausių
vaidmenų iš visos aštuoniukės, nes iš jos jis pareikalavo daug emocijų, o ypač
serialo finale. Labai man patikęs jos personažas Riley Blue, manau,
daugeliui iš jūsų taip pat nepaliks abejingų.
Vokiečių kilmės
aktorius Max Riemelt tikriausiai savo
karjeroje tikrai padarė didžiulį šuolį, nes iki tol jis daugiau vaidino menko
biudžeto filmuose, neretai atlikdamas homoseksualių veikėjų vaidmenis, bet
šįkart jis išties kietas. Kovojantis su tėvo paliktomis vaikystėje smurtavimo
žymėmis, jis pasiruošęs susidoroti su panašaus plauko pasiturinčiu dėde. Jo
personažas Wolfgang išties įsimintinas, kaip ir pats aktorius.
Alm
Ameen aktoriaus sukurtas Capheus personažas mus
nukelia į Afrikoje esančią Keniją, kur jis gina sunkiai sergančią motiną ir
įsivelia į vietinės nusikalstamos ir smarkiai pavojingos grupuotės ginčą.
Seriale taip pasirodo
reikšmingą vaidmenį suvaidinusi „Nužudyti Bilą“ žvaigždė Daryl Hannah. Labai patiko ir antraplaniai vaidmenis, kuriuos
atliko aktorės Fremma Agyeman
(Amanita), Erendira Ibarra
(Daniela).
Šiaip manau, kad labai
lauksiu antrojo sezono. Išties serialas paliko labai gerą įspūdį, net įpusėjęs
jį, maniau, kad jis liks tiesiog geras serialas, bet po to ėmė rastis tokios
puikios scenos, ypač apie savo gimimo prisiminimai, kurias paaitrino muzikinis
takelis. Tiek daug gerų dalykų ir „dvasios“ šiame seriale, kad tiesiog reikia
pajusti skaitant jo diaugiakultūrinius ir netgi, jeigu norite, ezoterinius
simbolius. Netgi buvo kilusi mintis versti šį serialą į lietuvių kalbą, bet tai
atimtų per daug laiko.
Pridedu trumpas
įspūdingas scenas iš serialo, kurios daug ką jau ir taip pasako. Viena labiausiai
sujaudinusių scenų su daina „What‘s Up?“. Apskritai turiu pasakyti, kad serialo
muzikinis takelis tiesiog nuostabus. Čia rasite tokių puikių kūrinių, pradedant
Beethoven‘u ir baigiant klubine muzika:
Viena labiausiai
intriguojančių ir atviriausių filmo scenų, netgi sakyčiau, N-18:
Šiandien noriu
pristatyti ir pakomentuoti vokiečių filmą „Laisvas
kritimas“ (vokišk. Freier Fall)
(2013). Tai tikriausiai viena geriausių dramų per paskutiniuosius metus, kuri
be jokio preciziškumo ir pernelyg sureikšmintos erotikos pasakojo apie
homoseksualių žmonių sunkumus. Siužetas gana klasikinis – du vyrai,
policininkai, besitreniruojantys pratyboms, ima jausti vienas kitam šiltus
intymius jausmus, tik bėda tame, kad vienas iš jų namuose turi besilaukiančią
žmoną. Va, čia ir prasideda tikroji žmogaus vidinė drama, kuri balansuoja ant
visiškos savo tapatybės sunykimo, atsakomybės ir naujų gyvenimo ribų bei
kontūrų nustatymų.
Filmas išties geras.
Pamaniau, kad bus lėkštas, pilnas sentimentalumo ir šiaip, net tikriausiai
nebaigsiu žiūrėti. Užteko 10 menučių įsitraukti ir pagauti filmo polėkį, esmę
ir įdomumą. Tai toli gražu ne lėkštas filmas, turintis profesionalius aktorius,
o ne šiaip nuo gatvės, kaip neretai būna kuriant tokį filmą, surinktus
homoseksualus. Smagu, kad režisieriui pavyko išvystyti tikrą dramą, žmogaus
kančią, abejones, vidinius svarstymus, kovą tarp proto ir potraukio, kūniškumo
ir sąžinės graužaties. Filmas vėlgi nieko nesistengia smerkti, moralizuoti ar
įtikinti, o tuo labiau išplauti smegenis – tai irgi labai gerai, nes gero
meninio filmo pareiga tik iškelti į viešumą problemą ir palikti ją spręsti žiūrovui.
Panašiai nutiko ir su filmu „Laisvas kritimas“, kuris pilnas geresnio gyvenimo
neišsipildymo, likimas pagrindinį personažą nuvedė į aklavietę, kai viskas
prarasta ir nebėra iš ko rinktis.
Kadras iš filmo "Laisvas kritimas".
Kitą vertus, klausimas
– iš ko kyla tokių santykių susiklostymas? Ar ne iš tos pačios homofobijos?
Nors Vokietija viena tolerantiškiausių šiuo klausimu šalių, tačiau policijos
terpė gana mačistinė, todėl kontrastai filme ir pasaulėžiūrų skirtingumas itin
svarbus. Aišku, viena skaudžiausių temų – vyro ir žmonos santykių ateitis,
išryškėjus žmogaus seksualinei prigimčiai. O kas rytoj, kai rytojaus nebelieka?
Sudėtinga, įtaigu, aistringa ir kartu viskas taip trapu. Patiko, paliko gero
filmo įspūdį su gerais vokiečių aktoriais, smagu, kad jau kai kuriais matytais
nebe pirmą kartą.
