Kino
režisierių M. Night Shyamalan galima
vadinti tikru siaubo kino klasiku kūrėju. Labai seniai išgarsėjęs filmu „Šeštasis
pojūtis“ (1999) režisierius per savo karjerą sukūrė ne vieną pasisekusį siaubo filmo
reginį. Nors ne visi jo kino projektai vienodai įdomūs ir patrauklūs,
pavyzdžiui, filmas „Senatvė“ (2021) buvo netgi kritikuojamas, tačiau man jis
vis tiek daugiau ar mažiau patiko. Naujausias jo darbas vadinasi „Beldimas į
trobelę“ (angl. Knock at the Cabin) (2023), kuris pasakoja apie gėjų
šeimą, poilsiaujančią su įsivaikinta dukrele vardu Ven miškuose prie ežero.
Netikėtai
vieną gražią popietę prie miške žiogus renkančios mergaitės priėjo stambus
raumeningas vyras ir ją užkalbino. Netrukus Ven klykdama grįžtą į trobelę ir
perspėja abu tėčius apie ateinančius nepažįstamuosius. Erikas ir Endriu iš
pradžių nepatiki dukrelės pasakojimu, kol netrukus išgirsta beldimą į
trobelę... Tiesą sakant, po to prasideda neblogai apgalvota įkaitų drama, bet
keisčiausia tai, jog atėjūnai prisistato kaip ne plėšikai ar kokie maniakai, o
paprasti JAV piliečiai, kurie regėję apokalipsines vizijas, o kad žmonija
išsigelbėtų nuo virusų, cunamių ir kitų kataklizmų, šios trobelės šeima turi
paaukoti savo narį.
Įdomiausia
tai, kad filmas iš pradžių pateikiamas kaip fanatikų iškeltas sąlygos absurdas.
Netrukus namuose įjungiamas televizorius, kuris paliudija apie prasidėjusią
apokalipsę. Endriu skeptikas, jis įsitikinęs, jog ši grupuotė gerai
suorganizavo įrašus ir viskas čia surežisuota kaip realybės šou, tačiau Erikas
pradeda svyruoti, kai grupuotė pradeda žudyti vieni kitus... Žiūrovui iki pat
pabaigos paliekamas kirbantis klausimas: ar čia koks nors perdėtai rimtas
pokštas, ar viskas yra tik melas? Režisieriui pavyksta išlaikyti keistą
nusikaltėlių jautrumą ir humanizmą, nors patys suvokia, jog gelbėdami pasaulį
jų aukos atrodo kaip Abelio ir Kaino istorijos atsikartojimas. Manau,
režisierius galėjo ir giliau bei subtiliau ir sudėtingiau panagrinėti vizijų ir
pranašysčių poveikį paprastiems žmonėms. Ar lengva įtikėti pasaulio vaduotojo
ir aukos atpirkimo misija, kad pasiryžtum netgi paaukoti gyvybę? Kas tas
vizijas siuntė? Dievas? Demonas? Ateiviai?
Deja,
filmas nedetalizuoja ir pradeda šiurpinti trilerio susišaudymo motyvais ir „nuvažiuoja“
siužetą į pramoginius parodomuosius šou elementus. Nepaisant to, kad dažnas
lietuvis vėl dejuos, kad holivudinis kinas nebegali be LGBTQ temos, manding,
sumečiau, jog toji norma kine tapo tokia įprasta (nors ir klišinė), kad išvis
neerzino. Filmas priminė savo tam tikromis idėjomis ir neskubria keliama įtampa
kitą režisieriaus kultinį filmą „Ženklai“ (2002). Abu filmus vienija
nedetalizuota apokaliptinė idėja. Ir tikrai, jeigu kas nors panašaus įvyktų
pasaulyje, paprastas mažas žmogus be informacinių šaltinių nelabai nutuoktų,
kas vyksta pasaulyje.
Vienas laukiamiausių „didžiojo kino“
projektų buvo Lanos Wachowski režisuota fantastinė drama „Matrica. Persikėlimas“
(angl. The Matrix Resurrections) (2021), kuris pratęsė beveik prieš 20
metų užbaigtą „Matricos“ trilogiją. Pastarieji darbai gerokai pakeitė
holivudinį kiną ir padarė fantastiniam veiksmo žanrui nemažos įtakos. Tik laiko
klausimas, kada „Matrica“ turėjo būti vėl sugrąžinta į didžiuosius ekranus, nes
ten slypi stulbinančios idėjos bei aukso kasykla žiūrovams. Sunku pasakyti, ko
iš tikrųjų tikėjosi kino žiūrovai, nes filmas pasitiktas ir įvertintas labai „drungnai“.
Daugelis argumentuoja, kad filme lyg ir niekas nepatobulinta ir niekas
novatoriškiau neišvystyta nuo paskutiniosios dalies, nors kino industrijoje
daug kas per tą laiką patobulėjo...
Pradėsiu nuo to, kad filmas nėra
blogas ar prastas. Autorė sąžiningai nusprendė tęsti ten, kur sustojo: po 20
metų atgaivina Neo ir Trinitę naujiems veiksmo nuotykiams. Prie siužeto dirbo
knygos „Debesų atlasas“ rašytojas David Mitchell, kuris taip pat moka sukurti
sudėtingas rebusą primenančias pasakojimo struktūras. Visgi žiūrint šią
neblogai atidirbtą „Matricos“ dalį, galima pagalvoti, kad esu išlepintas
įmantresnių siužetų, pavyzdžiui, anuomet pritrenkęs Nolano filmas „Pradžia“
(2010) davė pagrindo suabejoti, ar negalėjo šioji „Matrica“ įdomiau ar
sudėtingiau paplėtoti savo idėjas?
Filmas iš esmės laikosi ant tų pačių
prieš 20 metų suformuotų idėjų t. y. žmonės užmigdyti savo kapsulėse yra
nugrimzdę į kolektyvinę pasąmonę, sukonstruotą dirbtinio intelekto-programos,
kuri vadinama matrica. Atsibusti ir pasipriešinti bei pamatyti kur kas baisesnę
tikrovę yra be galo sudėtinga, todėl Neo ir toliau išlieka tuo išvaduotoju,
didvyriu, tačiau jam reikia Trinitės, tos jį pastiprinančios mylimosios. Filmas
fokusuojasi į Neo pasimetimą, neigimą ir vėl pripažinimą, bandant susigrąžinti
Trinitę. Klasikinė meilės istorija, štai kas iš esmės šiame filme nuvilia
labiausiai, kad veikėjų vidiniai motyvai ir intencijos pačios banaliausios ir
užuot gelbėjęs civilizaciją, Neo renkasi meilę. Žinoma, meilė nėra savaime
banali, tačiau kine tai atsibodę ir nualinti motyvai.
Visas likęs „Matricos“ kuriamas
pasaulis iš esmės jau buvo išbaigtas iki 2003 metų, tad autorių komanda
nusprendė jį išplėtoti per Neo psichiką, įtikinant, jog jis gyvena savo
programuotojo gyvenimą, o laisvomis valandomis sėdi pas psichiatrą su juoda
kate. Beje, pats geriausias ir įdomiausias vaidmuo šioje dalyje atiteko būtent
aktoriui Neil Patrick Harris, pastarasis su ugnele išliko nuo pradžios iki
galo. Daug šioje dalyje aktorių iš seserų Wachowskių atėjo iš jų ruošto puikaus
serialo „Sense8“ (čia tiems, kurie galvojo, kad kūrėjai gulėjo 20 metų ruošdami
vien tik šią „Matricos“ dalį). Buvo smagu juos antraplaniuose vaidmenyse vėlei
pamatyti. Šioje dalyje pamatysite beveik visus „Matricos“ kultūros atributus,
jau seniai tapusiais ir Helovyno kostiumo detalėmis ir internetiniais memais
apie, pavyzdžiui, mėlynas ir raudonas piliules.
Filmas praplečia ir išplėtoja senas „Matricos“
idėjas, leidžiasi į dar vieną iliuzijos ir tikrovės priešpriešų kelionę,
išplėtoja žmogaus gebėjimą tapti savo tikrovės ir likimo kalviais, tačiau filmas
pernelyg susitelkė į plokščios ir paprastos meilės istorijos matmenis, o
pabaigoje kone supermenais tapę herojai apstulbina tokiomis netikėtai
linksmomis pabaigtuvėmis. Bet kokiu atveju, filmą vertinu kaip dar vieną šios
sagos neblogą tęsinį.
Paskutiniu metu beveik
nebežiūriu serialų ir, štai, netikėtai perskaičiau recenziją savaitraštyje
„Literatūra ir menas“ apie serialą „Looking“ (2014-2015),
kurį siūloma versti kaip „Laukimas“
arba „Žiūrėjimas“ – labiau būčiau
linkęs sutikti su pirmu variantu. Tiesą sakant, paskutiniu metu pradėjau
žiūrėti daug LGBT tematikos filmų, „Kino pavasaris“ bus prie šio prisidėjęs
irgi, todėl nutariau pažiūrėti šį mini serialą, kol dar esu „ant bangos“ ir nepersisotinau
šia tematika.
Serialas „Looking“ iš
tikrųjų primena 2000-2005 metais amerikiečių serialą „Queer as Folk“, kurį
surijau prieš gerus penkerius ar šešerius metus ir tiek pat laiko nebežiūrėjau
jokio šia tema serialo. Tiesą sakant, tokių projektų nė nebuvo kurta, taip,
pavieniuose serialuose vis populiariau įvesti kokią nors homoseksualią
siužetinę liniją, kuri dažniau pasiteisina kaip skirtingos sluoksniuotos
visuomenės peizažas ir, ko čia slėpti, reitingams pakelti. Panašiu kelių ėjo
tokie serialai kaip „Ozas“ ar „Begėdis“, „Sostų karai“, „Amerikietiška siaubo
istorija“ ir pan., net Lotynų Amerikos muilo operose jau tai tampa norma, jei
ne kliše. Dabarties patys „kiečiausi“ ir populiariausi serialai nebeapsieina be
LGBT siužetinių štrichų.
„Looking“ išsiskiria
tuo, kad visas serialas apie gėjus ir jis skirtas, drąsu sakyti, bet pažiūrėjus
pirmą sezoną, akivaizdu, kad daugiau homoseksualių žiūrovų rinkai, nors jis
gali pasirodyti visai įdomus ir kitiems. Pažiūrėjau pirmąjį sezoną, kurį sudaro
viso labo 8 serijos, nesiekiančios nė 30 minučių, bet to tikriausiai užteko,
kad susidraugaučiau ir priprasčiau prie trijų San Franciske gyvenančių draugų
Patriko, Augustino ir Domo gyvenimo tėkmės, buities ir santykių problematikos. Antrasis
sezonas jau pailgėjo iki 10 serijų, tačiau po jo amerikiečių kanalas HBO
pranešė, kad serialo kūrimas ties šiuo sezonu ir sustos, nebebus pratęstas. Nors
serialo reitingai nuo 330 tūkstančių išaugo iki 2 milijonų žiūrovų, visgi
kanalas nebesutiko pratęsti. HBO apskritai serialų milžinas, kurio kiti, gal
kiek ambicingesni projektai sulaukia kur kas didesnio dėmesio.
Taigi šis serialas apie
tris draugus kartu ir kiekvieną atskirai su savo „meilėmis seilėmis“, darbais,
rūpesčiais. Net nežinau, man asmeniškai, norom nenorom vis tiek lyginasi su „Queer
as Folk“, tik šis serialas galbūt labiau solidesnis, paprastesnis, jame mažiau
sluoksnių. „Looking“ jau nebegvildena taip akivaizdžiai tėvų ir gėjų vaikų „susitaikymo“
temos, AIDS, viešumos ir kitų dalykų, kurie Amerikos visuomenėje per kelis
dešimtmečius gerokai pakito ir homoseksualų gyvenimas tapo toks įprastas, kaip
ir heteroseksualų. Ypač San Franciske, kuris pagarsėjęs kaip vienas
liberaliausių ir atviriausių homoseksualų miestų pasaulyje. Čia herojai eina į
darbus, kalbasi su šefais, lankosi darbo metu pažinčių svetainėse, flirtuoja,
bučiuojasi gatvėse ir daro viską, ką daro heteroseksualai gyvenime,
nesibaimindami gauti „į dūdą“. Toji kova už būvį, pripažinimą, paradų eisena
liko kažkur praeityje ir, atrodo, kad pasaulis pasikeitė ir visuomenė kažkaip
išsilygino ir niekas nuo to nenukentėjo nei finansiškai, nei morališkai. Atmosfera
tiesiog tapo normali homoseksualams, kas žino, gal šiek tiek seriale idealizuojama,
bet turint galvoje San Francisko lygį ir atskirus LGBT kvartalus, rajonus,
nieko nuostabaus čia lyg ir nevaizduojama.
Kas už to lieka, kai
LGBT žmonės pagaliau išsikovoja sau vietą po saule? Ogi nieko. Niekas vaikų iš
gatvės negrobė, niekas nieko neišprievartavo, o nugrimzdo tik asmeninių
problemų lygy: ištikimybės periferijos, santykių ir atsidavimo klausimai, noras
prisirišti, atsikratyti vienatvės, priklausomybė narkotikams ir t. t. – žodžiu,
viskas, kas aktualu ir heteronormatyvioje visuomenėje.
Pažiūrėjus keletą
serijų, tampa akivaizdu, kad pagrindinis šio serialo žmogus visgi yra Patrikas,
kurį vaidino „Normali širdis“, „Ledo šalis“, „Amerikiečių snaiperis“ filmuose bei
kurį laiko buvo serialo „Choras“ žvaigždė Jonathan Groff. Iš pažiūros labai
simpatiškas, ramus ir patrauklus Patrikas turi vieną ydą – jis žūtbūt trokšta
susirasti partnerį, todėl nuolat persistengia, norėdamas atrodyti geresnis ir
nuolankesnis, nei yra iš tikrųjų, kol galiausiai neatsiduria tarp lotynų
amerikiečio Ričio ir savo šefo Kevino. Savotiškas meilės trikampis, įrėmintas
homoseksualų vertybių ir moralių lūžiais bei lipdiniais.
Pagrindiniai serialo personažai. (iš kair. Augustinas, Patrikas ir Domas).
Aktoriai serialo pristatymo šventėje.
Kadras iš serialo.
Kadras iš serialo.
Aktorius Jonathan Groff, suvaidinęs Patriką.
Aktorius Murray Bartlett, suvaidinęs Domą.
Aktorius Murray
Bartlett suvaidino Domą – vidutinio amžiaus vyruką, kuris dar vadinamas „dude“.
Jis tarsi atstovauja tai vidutinei kartai, kurie dažniausiai patys turi vaikų,
tačiau yra pakankamai susitupėję, žino, ko nori iš gyvenimo, tačiau ne visada
likimas jiems nutiesia teisingus sprendimus, partnerius ir žmones. Jo
personažas gal mažiausiai homoerotiškas, nes jis neretai šalia savo moters
Doris, kuri palaiko jo gyvenimo pasirinkimus, nepaisant, kokie jie bebūtų. Jis
atidaro restorano verslą, susipažįsta su vyresniu floristu, bet jaučiasi
kažkoks pasimetęs tarp kartų ir ne visada pripažintas.
Aktorius Frankie J.
Alvarez sukūrė Augustino vaidmenį – patį maištingiausią ir „manieringiausią“ iš
visos trijulės vyrukų. Jis jau turi partnerį, su kuriuo gyvena ir palaiko gana
liberalius santykius, jie nesibodija susirasti seksui trečio partnerio,
pašniokšti narkotikų ar patraukti „žolytės“ – viską, ką retkarčiais daro ir
heteroseksualios poros, tačiau serialui einant į priekį, darosi aišku, kad jų
liberalūs santykiai tėra tik idilė ir jie balansuoja ant skyrybų slenksčio,
todėl vyksta staigi žmogaus profesinė ir meilės krizė, kuri tikriausiai dar
labiau bus atskleista antrajame sezone.
Taigi apie šiuos tris
vyrukus sukasi visas „Looking“ pasaulis, kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo
heteroseksualios visuomenės – tos pačios problemos, tos pačios krizės, tie
patys atradimai. Tai kam tada verta žiūrėti šį serialą, jeigu viskas tas pats
per tą patį? Gal dėl to, kad praplėstume šio pasaulio įvairiapusiškumo
suvokimą. Mums labai patogu ir saugu sudėlioti viską į lentynas ir atsikratyti,
nemėgti, nekęsti, tai, kas ne lentynėlėse, tačiau nepriklausomai nuo mūsų
požiūrio, nuostatų ir kitų įsitikinimų, egzistuoja visai kitos ribos, atėjusios
iš to paties gamtos fondo, o jeigu norite, iš to paties Dievo, patinka tai, ar
ne – tai egzistuoja be mūsų pačių pritarimo ir netgi arčiau negu įsivaizduojame.
Šiąnakt teko pažiūrėti
filmą „Paprasta širdis“ arba kitaip
„Normali širdis“ (angl. The Normal Heart)
(2014). Tai amerikiečių TV kanalo HBO užsakytas ir sukurtas filmas – tas pats
kanalas leidžia serialą „Amerikietiška siaubo istorija“, vienas iš jų kūrėjų,
sukūrė šį filmą. Taigi, šiąnakt jį žiūrėjau, ir taip jau sutapo, kad tuo pačiu
momentu jis kitoje planetos pusėje pelnė „Emmy“ apdovanojimą kaip geriausias
metų TV filmas.
Na, filmas, kaip čia
pasakius, jį kažkas turi tiesiog išversti ir pristatyti Lietuvos piratiniams
filmų platinimų tinklams. Tai išties žavus perliukas ir visai nesvarbu, kad tai
TV filmas – jis nušluosto nosį daugeliui Holivudo kino juostų. Patiko, aišku,
kad patiko, nors tenka pripažinti, kad kino industrijoje AIDS tema tikrai nėra
nauja, ypač 9 dešimtmečio pradžios vaizdiniuose, kada kuriamos biografinės
dramos apie mirusius ne tik homoseksualus nuo šios ligos. Filmas priminė ir ne
taip seniai matytą „Dalaso klubą“ (2013) bei „Filadelfiją“ (1993).
„Paprasta širdis“ – tai
pasakojimas, kuris nukelia mus į 1980-1983 metus, kad JAV po seksualinės
revoliucijos homoseksualų tarpe prasideda AIDS epidemija. Užkrečiama ji lytiniu
būdu, bet yra manoma, kad virusas mutavo iš gyvūnų ir paplito pas žmogų. Filme vaizduojama
homoseksualų pora, kurioje vienas iš partnerių suserga šiuo virusu, kuris tada
dar vadinosi „žydruoju maru“. Vienas iš partneriu priklauso aktyvistų
grupuotei, kuri visais įmanomais būdais nori pritraukti tiek žiniasklaidos,
tiek vyriausybinių organizacijų dėmesį, tačiau visuomenė abejinga šios ligos
protrūkiui ir mano, kad tai pačių homoseksualų reikalas. Liga plinta žaibiškai,
šalia miršta draugai ir bendražygiai. Darosi išties baisu, kad virusas
sunaikins viską, kas gyva...
Žinoma, meilės istorija
čia irgi užima nemenką vietą, bet labiausiai emocijas kursto vyriausybės
ignoravimas ir ta nuolatinė padėtis be išeities, kad esi ignoruojamas ir pasmerktas.
Puikus aktorinis darbas! Julia Roberts, kuri paskutiniu metu labiau atsidėjusi
motinystei, visgi nusprendė suvaidinti medikę – puikus darbas. Šaunuolis Mark
Ruffalo, kuris tiesiog šiame filme buvo nepakartojamas. Tą patį galiu pasakyti
ir apie „Aferisto“ žvaigždę Matt Bomer, kuris ir gyvenime neslepia esąs
homoseksualus.
Nežinau, mane šis
filmas papirko, sužavėjo ir negaliu skirti mažiau balų nei maksimumą.
Etatiniai
„Oskaro“ laurėtai vėl pristato vykusį animacinį filmą visai šeimai – „Ledo šalis“ (angl. Frozen) (2013), kurį kuo puikiausiai
galėjo kino teatre išvysti ir Lietuvos kino lankytojai. „Ledo šalis“ – tai panašaus
pobūdžio ir stiliaus pasakojimas kaip ir „Ilgo plauko istorija“, nors apie
auksaplaukę pasakojimas patiko kiek labiau, tačiau ir „Ledo šalis“ gana stiprus
darbas, kuris, vėl šabloniškai pasikartosiu, suras savo žiūrovą ir gerbėją.
Na,
buvo ir šiokio tokio erzelio... Vienas iš tų, kad šis animacinis filmas vis dar
laikosi šabloniško Volto Disnėjaus šablono ir pretenduoja į miuziklą. Tos visos
persūdytos dainos, kurios lipa viena ant kitos atbaido nuo pačios istorijos,
norėjosi daugiau humoro, šmaikštumo, nors jo buvo, tačiau galėjo mažiau
dainuoti, o daugiau juokauti. O šiaip techniškai „Ledo šalis“ be priekaištų,
gerai išvystyta istorija, įdomi istorija, turinti pozityviąją pusę, Volto
Disnėjaus dvasią, kuri patiks visai šeimai, ypatingai mūsų mažiesiems.
Praleidau
visai smagiai laiką, pasikėliau sau nuotaiką ir dabar visai neabejoju, kad šis
animacinis filmas gaus „Oskarą“ savoje kategorijoje ateinantį vasarį. Atsipalaidavimui,
pasimėgavimui filmas tiks visiems. Man visai patiko.
