Serialas: "Baltasis lotosas" / "The White Lotus" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki,

Tikriausiai serialas „Baltasis lotosas“ (angl. The White Lotus) pirmasis sezonas buvo tikrai tai, ko reikėjo. Absoliutus užsimiršimas gražiame Havajų salos viešbutyje nufilmuotame pasakojime, kuriame ryškiausiomis spalvomis perteikiami įnoringi, psichinių pakrikimų, neįtikėtino lepumo, perdėtų pretenzingumo, maniakiškumo ir fanatizmo turintys veikėjai, kurių ne kasdien Lietuvos gatvėse sutiksi, o jeigu ir sutiksi, neatpažinsi, nes nebus nei laiko, nei galimybių stebėti. Kitą vertus, serialas „Baltasis lotosas“ toli gražu ir nesistengia visko atvaizduoti tikroviškai ir tai gerai, nes serialas tampa dar linksmesnis, kad tam tikri veikėjų bruožai tampa jų charizmatiškais ir tyčia pabrėžtinai teatralizuotais likimais.

Scenarijus autorius Mike White specialiai sukūrė karnavalinių turistinių spalvų persunktą komiškų intrigų pasakojimą. Šiuo metu filmuojamas trečiasis sezonas, todėl serialo gerbėjai sulauks antologinių tęsinių, mat kiekvienas sezonas pasakoja vis kitą istoriją, iš kito pasaulio taško, o jos centre – turtuolė Tanya McQuoid, kurios vaidmenį sukūrė jau „Emmy“ už pasirodymą kaip geriausia antro plano aktorė antrajame sezone pelniusia aktore Jennifer Coolidge. Pastarosios vaidmuo itin persunktas gyvenimo liūdesio ir nuovargio. Jos personažė atsiduria „Baltojo lotoso“ viešbutyje, kuriame bando sugalvoti, kaip tinkamiausiai išberti savo motinos pelenus, o vietos masažuotojai ir SPA administratorei pažada investuoti į josios nuosavą verslą, tačiau galima numanyti, kad išsiblaškiusi ir liguistiškai prieraiši Tanya daug šneka, tačiau pažadų nėra linkusi tesėti.

Viešbutyje apsistoja jaunavedžių pora Šonas (aktorius Jake Lacy) su Reičele (aktorė Alexandra Daddario). Jų medaus mėnuo tampa iškart nepakenčiamas, kai turtuolis ir mamos lepūnėlis Šonas sužino, jog jos mamos užsakytas didžiausias kambarys jiems neatiteko, nes viešbučio administratorius Armondas padarė klaidą. Šonas maniakiškai pradeda persekioti Armondą (aktorius Murray Bartlett), pastarasis vis labiau nervinasi ir bando išlaikyti reklaminę šypseną, tačiau penkerius metus negėręs vėl pradeda gerti. Dar blogiau – paauglių rankinėje aptikęs narkotikų, pradeda kvaišintis ir vaišinti jau seniai nusižiūrėtą jauną darbuotoją. Reičelės problema kiek kitokia. Ji jaučiasi nevisavertė, po vestuvių visi iš jos tikisi poilsiaujančios ir neįdomios mecenatės vaidmens, kuri pamiršusi visas karjeros ambicijas imasi nuobodžios turtuolės vaidmens, tačiau Reičelė matydama Šono pabrėžtiną nebrandumą ir fanatizmą ima suvokti, jog tikriausiai tekėdama už jo padarė klaidą...

Viešbutyje pasakojama ir kitos, jau santuokoje ilgą laiką pragyvenusios poros istorija. Nikolė (aktorė Connie Britton) su vyru Marku (aktorius Steve Zahn) bei dviem vaikais Kvinu (aktorius Fred Hechinger) ir Olivija (aktorė Sydney Sweeney) bei ją lydinčia iš žemesniojo sluoksnio drauge Paula (aktorė Brittany O'Grady). Šioje šeimynėlėje netrūksta dramų ir tikriausiai vaikų auklėjimas ir motinos karjeristės vaidmuo Nikolei davė savo, tad vaikai užaugo šiurkštūs, vienas kito nekenčiantys, todėl Kvinui tenka miegoti prie jūros po atviru dangumi arba mažoje virtuvėlėje, nes jo išpaikinta ir nešvankiai kalbanti sesuo labai jau įsižiūrėjusią savo draugę Paulą. Atrodo, kad šeimos tėvas, iš pradžių susirūpinęs dėl ištinusių sėklidžių, vis dar bando užmegzti santykius su sūnumi ir numaldyti prieš daugel metų sukeltą neištikimybės skandalą.

Kadrai iš pirmojo sezono "Baltasis lotosas".

Visos šios istorijos papasakotos „Baltojo lotoso“ viešbutyje. Veikėjai labai karikatūriniai, pabrėžtinai ydingi, o jeigu jau esi turtuolis, tai arba esi visiškai trenktas, arba supuvęs morališkai, kuriam trūksta empatijos jausmo, nes ego dydis ir susireikšminimas priklauso nuo tavo sąskaitos banke. Kitą vertus, teatrališkumas visam tam kurortiniam cirkui labai pritinka, nes serialą žiūri kaip šou, absoliučią pramogą. Taip, serialas neturi kažin kokios novatoriškos ir netikėtos idėjos, tad stebėti poilsiaujančius netobulus turtuolius ir jiems patarnaujančius havajiečius, kurių etninę kultūrą sunaikino tų pačių baltųjų invazija ir kolonizacija yra tam tikra prasme didžioji šio serialo socialinė-kultūrinė žinutė.

Seriale rasis ir detektyvinės linijos ir absoliutaus absurdo, pavyzdžiui, kaip Tanya laive stengiasi išberti motinos pelenus, tačiau naivus protelis vis dar sukuria keistas istorijas apie žuvis, kurios suris jos motinos likučius, o ji tą žuvį valgys, o tai reiškia, kad valgys ir savo motiną. Tokių anekdotinių veikėjų pamintijimų rasis seriale ne vienas, o komiškų situacijų tikrai netrūks. Iš kitos pusės gali pasirodyti, jog visi veikėjai fanatikai, liguisti ir niūrūs, pilki, nesveiki, susirūpinę, todėl nebemoka nei įvertinti kurortinio smagumo, nei paties poilsio. Šiame sezone labiausiai charizmatiškas buvo aktorius Murray Bartlett, kuris už administratoriaus Armondo vaidmenį pelnė „Emmy“ kaip geriausias antraplanis aktorius. Jo uždeganti ūsuota šypsena, velniškos akys ir troškimas kaip nors įgelti lepūnėliui Šonui, bet kartu pabirbinti jaunąjį asistentą sukuria tikrą pasiutpolkę, tad šiek tiek apmaudu, jog jo nebebus antrajame sezone...

Serialas sukaltas pramoginiais tikslais, pasišaipyti iš atbukusių ir empatijos jausmą praradusių turtuolių poilsiautojų (o gal kasdienybėje mes į juos kur kas panašesni, negu mums atrodo?), karikatūriškai perteikti jų pabrėžtinas ydas ir, aišku, iš to pasijuokti, nes kad ir kokie seriale atrodytų visi įtakingi ir galingi, jie daugiau ar mažiau vergaudami savo maniakiškoms aistroms atrodo kaip pažeidžiami vaikai, bet nuo to kaip tik linksma stebėti jų intrigėles.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Paskutinieji iš mūsų" ("Paskutiniai iš mūsų") / "The Last of Us" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

Viena laukiamiausių ir karščiausių 2023 pirmojo pusmečio serialų naujienų, žinoma, tapo HBO pagal kompiuterinį žaidimą sukurtas serialas „Paskutinieji iš mūsų“ (kai kur verčiama „Paskutiniai iš mūsų“) (angl. The Last of Us), kurio pirmąjį sezoną sudaro 9 serijos. Tiesą sakant, nežinau šio kompiuterinio žaidimo ir apskritai nesidomiu virtualiaisiais žaidimais, tačiau, kaip supratau, serialas kuriamas ne tiek šio žaidimo fanams, bet apskritai platesniam žiūrovų ratui, todėl ir vertinu visumą kaip serialą, o ne žaidimo adaptaciją.

Istorija pasakoja „šokinėjant“ per dvidešimties metų intervalą. 2003 metais žmones užklumpa grybelinis virusas, kuris patekęs per įkandimus į kraują greitai permaino visą žmogų ir ilgainiui paverčia jį grybeliniu zombiu, panašiu į išalkusį vampyrą, kuris puola sveikuosius žmones. Galiausiai dėmesio centre atsiduria Džoelis (aktr. Pedro Pascal, žinomas iš „Sostų karų“ epizodų), kuris netekęs dukters sugeba du dešimtmečius išgyventi apokalipsinėmis sąlygomis. Po dvidešimties metų jis rodomas savotiškame griežto režimo gete, iš kurio jis pabėga kartu su Ele (aktr. Bella Ramsey, taip pat žinoma iš „Sostų karų“). Pastaroji tikriausiai vienintelė turi visame pasaulyje imunitetą nuo zombių įkandimų. Kelionės metu jų tikslas tampa dar kilnesniu: panaudoti Elės imunitetą vakcinos nuo viruso kūrimui, tačiau pakeliui pro apokalipsės nusiaubtas dykynes tenka susidurti su daugel priešų ir zombių, o kelionė galiausiai ima panašėti į kompiuterinio žaidimo lygius, kuriuos turi praeiti pagrindiniai veikėjai, paaukodami tai, kas brangiausia dėl aukštesniojo gėrio.

Gerai, pradėsiu nuo to, kad serialą šiaip ne taip užbaigiau sukandęs dantis, nes tikriausiai seniai nemačiau tokio prasto kūrinio, net ne kūrinio, o norisi sakyti produkto masėms. Toks jausmas, lyg šis serialas mane su visa apokalipsės banga nusviestų dvidešimčia metų atgal į vaikystės metus, kai pirmąkart pamačiau „Absoliutaus blogio“ pirmąją dalį. Atrodo, kad nuo to laiko niekas nepasikeitė, tema ir problemos tos pačios, todėl nesuklysiu sakydamas, jog serialas iš tolo atsiduoda senienomis.

Manau, su serialu „Paskutinieji iš mūsų“ yra beveik viskas blogai. Pradėkime nuo to, kad kūrėjai stengiasi laikytis (kaip aš suprantu) daugiau ar mažiau kompiuterinio žaidimo siužetinių vingių, tačiau jau nuo pačios pirmosios serijos absoliučiai viskas aišku nuo A iki Z. Tai nėra serialas, kuris Jums pasiūlys netikėtumų, susuktų mindfuckinginių siužetinių rebusų, nuo kurių aikčiosite ir kaskart kilnosite antakius iš nuostabos, kaip va čia gerai serialo kūrėjai pasistengė ir kaip spėriai ir tvirtai eina įvykiai po įvykių. Ne, tai labai lėtų apsukų serialas, kurio kiekvienas epizodas pasakoja vis kokią nors kitą pašalinę istoriją, bandant nemenkomis kūrėjo pastangomis išgauti emocinį žiūrovo jaudulį, manipuliatyviai išspausti graudulį, ar tai būtų dviejų gėjų gyvenimo istorija mažame aptvertame poapokaliptiniame miestelyje, ar save zombiams paaukojanti ir susisprogdinanti mylimoji, ar romantinis pasimatymas apleistame prekybos centre...

Kitą vertus, viskas su tuo yra gerai, nes serialas absoliučiai pritaikytas masiniam reginiui ir neapeliuoja į jokias įdomias, netikėtas ar intelektualias idėjas. Senstelėjąs diedukas keliauja su paaugle per zombių žemę, sutinka daug veikėjų, kurie turi savo asmenines istorijas, tačiau serijos pabaigoje (beveik tradiciškai) jiems lemta žūti, o Džoeliui ir Elei kulniuoti toliau. Ir taip iš serijos į seriją, papildant fragmentiškai skurdžiomis ir jau nusibodusiomis istorijomis apie Elės gimimą ir įgautą imunitetą, Džoelio toli graži nehumanišką praeitį (jis jau nuspėjamas pirmojoje serijoje!) ir nieko originalaus bei intriguojančio neįvyksta, kaip dabar mėgstama sakyti, per visą sezoną nieko paturbinto nepateikiama. Absoliučiai.

Seriale pilna loginių ir klaidomis grįstų scenų, kurios sukuriamos išgauti didesnį netikėtumą, tačiau iš esmės vos tramdžiau juoką arba žiovulį, kai Džoelis lūžusia ranka pasmaugia stiprų ir ginkluotą sveiką vyruką arba merdėdamas mirties patale (tiksliau ant čiužinio) lemtingą akimirką sugeba ne tik atskelti, bet ir su ginklu surengti pasalą ir netgi laimėti, nors prieš 10 minučių negalėjo atsipeikėti padoriai ir bent žodį pasakyti Elei. Tokių nesaikingų žiūrovo protines ir fantazijos galias menkinančių nonsensų pilnas visas serialas.

Kadrai iš serialo.

Kai kas išvis taip primityviai išartikuliuota, kad atrodo, jog serialas sukurtas net ne suaugusiems žmonės, o kažkokiems kūdikiams, kurie žiūri teletabius, pvz., Džoelis prisėdęs žiūri į Elę ir išnyra „paaiškinamasis“ kadras, kuris Elę užkloja su buvusios dukros atvaizdu, nes, Dieve, žiūrovas toks bukas, tikrai nesupras, jog Džoelis tiesiog prisirišęs prie Elės ir kompensuoja savo dėl dukters praradimo potraumines patirtis. Ir šitaip iš scenos į sceną keliauja pasakojimas pradinukams sufleriškai žiopčiojant kadruose pažodines prasmes, rodant lėtai gestikuliacijomis senus apokaliptinius pasakojimus senomis Holivudo manieromis. Galima ginčytis, kad kūrinys ir nepretenduoja į sudėtingumą, jog čia toks sumanymas, kad tai veikiau pramoginis žanras, bet... Nuo kada pramoga tampa pasitaškymu pripučiamame kiemo „varlinyke“, kai norisi plaukti kruize su kokteiliu rankoje, jaučiant jūros brizą?

Vienintelis geras, sakyčiau, šiame seriale dalykas tikriausiai lieka pagrindinių aktorių vaidyba, kurie sukūrė Džoelio ir Elės vaidmenis. Tačiau netgi ir jų vaidmenys labai tipažiniai, serialų netrumpoje tradicijoje nusidėvėję ir neįdomūs charakteriai. Džoelis potrauminis ir dukters netekęs tėvas žmogžudys, kurio elgesį motyvuoja prieraiša prie Elės. Ir maža lesbietė paauglė Elė, agresyvi ir stačiokiška, nes taip ją gyvenimas išmokė, todėl elgiasi berniokiškai nepamatuotai ir kelia atžarios, bet kartu perdėtai tvirtos paauglės stereotipą, kuris typ-top dabar įsigalėjęs tiek kine, tiek serialuose. Baisiausia, kad dar baisesni yra antraeiliai veikėjai, pvz., fanatikas kunigo-Kristaus vaidmenį prisiėmęs geto vadas arba šiaip sadistė ir sukilėlių vadė, kuri įtikėjusi savo valdžios galia labai jau mėgsta įsakinėti sušaudyti („Nukirst galvas!“ – širdžių karalienės iš „Alisos“ sindromas). Visiems jiems, kaip žinia, labai greitai ateina galas, bet jų erzinančios vienkryptės, beskonės karikatūrinės išraiškos ir žmonių avinų viduramžiška paklusnumo sugestija tiesiog kraupina lėkštais kino štampais ir stereotipais. Lyg vėl žiūrėčiau kokį „Tarnaitės pasakojimą“, tik regėčiau nepalyginai primityvesnius charakterio variantus.

Kaip galima apibendrinti šių metų pavasarinį nusivylimą? Tik apsauginiu pažadu, jog negalima žiūrėti antrojo sezono, reikia gerbti ir mylėti save, branginti savo žemiškąjį laiką ir gintis kiek įmanoma nuo tokių prastų serialų kaip „Paskutinieji iš mūsų“. Tai sakydamas visiškai neironizuoju. Pasisaugokite.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Looking" / "Laukimas" / "Žiūrėjimas"

Sveiki, skaitytojai,

Paskutiniu metu beveik nebežiūriu serialų ir, štai, netikėtai perskaičiau recenziją savaitraštyje „Literatūra ir menas“ apie serialą „Looking“ (2014-2015), kurį siūloma versti kaip „Laukimas“ arba „Žiūrėjimas“ – labiau būčiau linkęs sutikti su pirmu variantu. Tiesą sakant, paskutiniu metu pradėjau žiūrėti daug LGBT tematikos filmų, „Kino pavasaris“ bus prie šio prisidėjęs irgi, todėl nutariau pažiūrėti šį mini serialą, kol dar esu „ant bangos“ ir nepersisotinau šia tematika.

Serialas „Looking“ iš tikrųjų primena 2000-2005 metais amerikiečių serialą „Queer as Folk“, kurį surijau prieš gerus penkerius ar šešerius metus ir tiek pat laiko nebežiūrėjau jokio šia tema serialo. Tiesą sakant, tokių projektų nė nebuvo kurta, taip, pavieniuose serialuose vis populiariau įvesti kokią nors homoseksualią siužetinę liniją, kuri dažniau pasiteisina kaip skirtingos sluoksniuotos visuomenės peizažas ir, ko čia slėpti, reitingams pakelti. Panašiu kelių ėjo tokie serialai kaip „Ozas“ ar „Begėdis“, „Sostų karai“, „Amerikietiška siaubo istorija“ ir pan., net Lotynų Amerikos muilo operose jau tai tampa norma, jei ne kliše. Dabarties patys „kiečiausi“ ir populiariausi serialai nebeapsieina be LGBT siužetinių štrichų.

„Looking“ išsiskiria tuo, kad visas serialas apie gėjus ir jis skirtas, drąsu sakyti, bet pažiūrėjus pirmą sezoną, akivaizdu, kad daugiau homoseksualių žiūrovų rinkai, nors jis gali pasirodyti visai įdomus ir kitiems. Pažiūrėjau pirmąjį sezoną, kurį sudaro viso labo 8 serijos, nesiekiančios nė 30 minučių, bet to tikriausiai užteko, kad susidraugaučiau ir priprasčiau prie trijų San Franciske gyvenančių draugų Patriko, Augustino ir Domo gyvenimo tėkmės, buities ir santykių problematikos. Antrasis sezonas jau pailgėjo iki 10 serijų, tačiau po jo amerikiečių kanalas HBO pranešė, kad serialo kūrimas ties šiuo sezonu ir sustos, nebebus pratęstas. Nors serialo reitingai nuo 330 tūkstančių išaugo iki 2 milijonų žiūrovų, visgi kanalas nebesutiko pratęsti. HBO apskritai serialų milžinas, kurio kiti, gal kiek ambicingesni projektai sulaukia kur kas didesnio dėmesio.

Taigi šis serialas apie tris draugus kartu ir kiekvieną atskirai su savo „meilėmis seilėmis“, darbais, rūpesčiais. Net nežinau, man asmeniškai, norom nenorom vis tiek lyginasi su „Queer as Folk“, tik šis serialas galbūt labiau solidesnis, paprastesnis, jame mažiau sluoksnių. „Looking“ jau nebegvildena taip akivaizdžiai tėvų ir gėjų vaikų „susitaikymo“ temos, AIDS, viešumos ir kitų dalykų, kurie Amerikos visuomenėje per kelis dešimtmečius gerokai pakito ir homoseksualų gyvenimas tapo toks įprastas, kaip ir heteroseksualų. Ypač San Franciske, kuris pagarsėjęs kaip vienas liberaliausių ir atviriausių homoseksualų miestų pasaulyje. Čia herojai eina į darbus, kalbasi su šefais, lankosi darbo metu pažinčių svetainėse, flirtuoja, bučiuojasi gatvėse ir daro viską, ką daro heteroseksualai gyvenime, nesibaimindami gauti „į dūdą“. Toji kova už būvį, pripažinimą, paradų eisena liko kažkur praeityje ir, atrodo, kad pasaulis pasikeitė ir visuomenė kažkaip išsilygino ir niekas nuo to nenukentėjo nei finansiškai, nei morališkai. Atmosfera tiesiog tapo normali homoseksualams, kas žino, gal šiek tiek seriale idealizuojama, bet turint galvoje San Francisko lygį ir atskirus LGBT kvartalus, rajonus, nieko nuostabaus čia lyg ir nevaizduojama.

Kas už to lieka, kai LGBT žmonės pagaliau išsikovoja sau vietą po saule? Ogi nieko. Niekas vaikų iš gatvės negrobė, niekas nieko neišprievartavo, o nugrimzdo tik asmeninių problemų lygy: ištikimybės periferijos, santykių ir atsidavimo klausimai, noras prisirišti, atsikratyti vienatvės, priklausomybė narkotikams ir t. t. – žodžiu, viskas, kas aktualu ir heteronormatyvioje visuomenėje.

Pažiūrėjus keletą serijų, tampa akivaizdu, kad pagrindinis šio serialo žmogus visgi yra Patrikas, kurį vaidino „Normali širdis“, „Ledo šalis“, „Amerikiečių snaiperis“ filmuose bei kurį laiko buvo serialo „Choras“ žvaigždė Jonathan Groff. Iš pažiūros labai simpatiškas, ramus ir patrauklus Patrikas turi vieną ydą – jis žūtbūt trokšta susirasti partnerį, todėl nuolat persistengia, norėdamas atrodyti geresnis ir nuolankesnis, nei yra iš tikrųjų, kol galiausiai neatsiduria tarp lotynų amerikiečio Ričio ir savo šefo Kevino. Savotiškas meilės trikampis, įrėmintas homoseksualų vertybių ir moralių lūžiais bei lipdiniais.

 

Pagrindiniai serialo personažai. (iš kair. Augustinas, Patrikas ir Domas).

 

Aktoriai serialo pristatymo šventėje.

 

Kadras iš serialo. 

 

Kadras iš serialo.

 

Aktorius Jonathan Groff, suvaidinęs Patriką.

 

Aktorius Murray Bartlett, suvaidinęs Domą.

Aktorius Murray Bartlett suvaidino Domą – vidutinio amžiaus vyruką, kuris dar vadinamas „dude“. Jis tarsi atstovauja tai vidutinei kartai, kurie dažniausiai patys turi vaikų, tačiau yra pakankamai susitupėję, žino, ko nori iš gyvenimo, tačiau ne visada likimas jiems nutiesia teisingus sprendimus, partnerius ir žmones. Jo personažas gal mažiausiai homoerotiškas, nes jis neretai šalia savo moters Doris, kuri palaiko jo gyvenimo pasirinkimus, nepaisant, kokie jie bebūtų. Jis atidaro restorano verslą, susipažįsta su vyresniu floristu, bet jaučiasi kažkoks pasimetęs tarp kartų ir ne visada pripažintas.

Aktorius Frankie J. Alvarez sukūrė Augustino vaidmenį – patį maištingiausią ir „manieringiausią“ iš visos trijulės vyrukų. Jis jau turi partnerį, su kuriuo gyvena ir palaiko gana liberalius santykius, jie nesibodija susirasti seksui trečio partnerio, pašniokšti narkotikų ar patraukti „žolytės“ – viską, ką retkarčiais daro ir heteroseksualios poros, tačiau serialui einant į priekį, darosi aišku, kad jų liberalūs santykiai tėra tik idilė ir jie balansuoja ant skyrybų slenksčio, todėl vyksta staigi žmogaus profesinė ir meilės krizė, kuri tikriausiai dar labiau bus atskleista antrajame sezone.

Taigi apie šiuos tris vyrukus sukasi visas „Looking“ pasaulis, kuris iš esmės niekuo nesiskiria nuo heteroseksualios visuomenės – tos pačios problemos, tos pačios krizės, tie patys atradimai. Tai kam tada verta žiūrėti šį serialą, jeigu viskas tas pats per tą patį? Gal dėl to, kad praplėstume šio pasaulio įvairiapusiškumo suvokimą. Mums labai patogu ir saugu sudėlioti viską į lentynas ir atsikratyti, nemėgti, nekęsti, tai, kas ne lentynėlėse, tačiau nepriklausomai nuo mūsų požiūrio, nuostatų ir kitų įsitikinimų, egzistuoja visai kitos ribos, atėjusios iš to paties gamtos fondo, o jeigu norite, iš to paties Dievo, patinka tai, ar ne – tai egzistuoja be mūsų pačių pritarimo ir netgi arčiau negu įsivaizduojame.

Jūsų Maištinga Siela