Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Filmas: "Pilietinis karas" / "Civil war"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Nemėgstu karinių filmų, tiesiog man nesuvokiama, kodėl įsigalėjo toks štampas, kad karinius filmus būtinai mėgsta vyrai, o romantinius – moteris. Tai ne tiesa. Nors kiekvienoje taisyklėje esama išimčių ir aš retsykiais pasižiūriu karinio turinio filmą. Pavyzdžiui, T. Malick „Raudona plona linija“ ar David Ayer „Įniršis“ bei C. Nolano „Diunkerkas“ yra puikūs filmai, kuriuos po kiek laiko galima žiūrėti vėl ir vėl. Tiesą sakant, net nežinau, ko buvo galima tikėtis iš Alex Garland režisuotos karinės juostos „Pilietinis karas“ (angl. Civil war) (2024) – dar vienos holivudinės pseudoapokalipsės? Galbūt.

 

Šiaip iš filmo tikėjausi visiškai ne to, ką gavau. Maniausi, kad tai paturbintą holivudiniais triukais kokia nors didvyrės fotografės istorija, kuri galiausiai atskleidžia žaidybiniais ir manipuliatyviais triukais. Scenarijus visgi pasirodė įdomesnis, nes filmas susitelkia į pagrindinių veikėjų emocijas, o ne politinius manevrus. Trokštantiems susišaudymų ir staigių rokiruočių – bus ir to, tik jau pačioje finalo pabaigoje, patausotai, o šiaip filmas gana dramatiškas ir lėtokas. Įtampa rezgama ne tokia jau didelė, bet jos, sakyčiau, pakanka. Būrelis žurnalistų keliauja per JAV į Vašingtoną, kur slepiasi menamas dabarties prezidentas, sukėlęs šalyje perversmą. Distopinė idėja: Kalifornija ir Teksasas sumano atsiskirti nuo likusių valstijų ir įkuria sąjungą, todėl žmonės susiskirsto į stovyklas ir beveik kaip Abraomo Linkolno laikais kovoja vieni prieš kitus.

 

Esmė tame, kad filmas parodo, jog greitai pilietiniame kare nebėra nei įsitikinimų, nei politizuotų stovyklų, tiesiog smagu žudyti ir vaizduotis, kad saugaisi. Žodžiu, žaidžiama gyvybėmis, todėl viena labiausiai patikusių scenų buvo, kai veikėjai įžygiuoja į nuošalios valstijos miestelio parduotuvę, o ten pardavėja ramiai skaito knygą. Jų politika niekur nesikišti, nes kur du pešasi, ten trečias laimi. Visgi didžiausias filmo konfliktas vystomas tarp kartų. Senesnioji ir prityrusi fotografė nenoriai pamažu prisijaukina jaunėlę fotografę, savo aršią gerbėją ir pamoko psichologinių triukų. Pamaniau: siaubas fotografuoti prieš akis deginamus ir visaip kitaip žudomus žmones. Kaip su tuo visu miegoti? Įdomiausia, kad žurnalistai taip laisvai kaip paukščiai migruoja tarp stovyklų ir negauna kulkos ar spyrio į užpakalį. Tarsi žurnalisto statusas veikia kaip koks skydas nuo kulkų. Pagirsiu Kirsten Dunst, ji puiki draminė aktorė. Visai neseniai pamačiau paauglišką jos filmo ištrauką, kur ji besišypsanti šoka pagal Britney Spears dainas prieš 24 metus, o dabar... Tik pažiūrėkite kokia rimtuolė! Čia ji susitinka su kitu aktoriumi Jesse Plemons, kuris yra jos gyvenimo vyras. Jam, beje, rožiniai akiniai labai tinka, tarsi pratęsė makabriškąjį pasirodymą  Yorgos Lanthimos filme „Malonės rūšys“ (2024).

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Paskutinieji iš mūsų" ("Paskutiniai iš mūsų") / "The Last of Us" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

Viena laukiamiausių ir karščiausių 2023 pirmojo pusmečio serialų naujienų, žinoma, tapo HBO pagal kompiuterinį žaidimą sukurtas serialas „Paskutinieji iš mūsų“ (kai kur verčiama „Paskutiniai iš mūsų“) (angl. The Last of Us), kurio pirmąjį sezoną sudaro 9 serijos. Tiesą sakant, nežinau šio kompiuterinio žaidimo ir apskritai nesidomiu virtualiaisiais žaidimais, tačiau, kaip supratau, serialas kuriamas ne tiek šio žaidimo fanams, bet apskritai platesniam žiūrovų ratui, todėl ir vertinu visumą kaip serialą, o ne žaidimo adaptaciją.

Istorija pasakoja „šokinėjant“ per dvidešimties metų intervalą. 2003 metais žmones užklumpa grybelinis virusas, kuris patekęs per įkandimus į kraują greitai permaino visą žmogų ir ilgainiui paverčia jį grybeliniu zombiu, panašiu į išalkusį vampyrą, kuris puola sveikuosius žmones. Galiausiai dėmesio centre atsiduria Džoelis (aktr. Pedro Pascal, žinomas iš „Sostų karų“ epizodų), kuris netekęs dukters sugeba du dešimtmečius išgyventi apokalipsinėmis sąlygomis. Po dvidešimties metų jis rodomas savotiškame griežto režimo gete, iš kurio jis pabėga kartu su Ele (aktr. Bella Ramsey, taip pat žinoma iš „Sostų karų“). Pastaroji tikriausiai vienintelė turi visame pasaulyje imunitetą nuo zombių įkandimų. Kelionės metu jų tikslas tampa dar kilnesniu: panaudoti Elės imunitetą vakcinos nuo viruso kūrimui, tačiau pakeliui pro apokalipsės nusiaubtas dykynes tenka susidurti su daugel priešų ir zombių, o kelionė galiausiai ima panašėti į kompiuterinio žaidimo lygius, kuriuos turi praeiti pagrindiniai veikėjai, paaukodami tai, kas brangiausia dėl aukštesniojo gėrio.

Gerai, pradėsiu nuo to, kad serialą šiaip ne taip užbaigiau sukandęs dantis, nes tikriausiai seniai nemačiau tokio prasto kūrinio, net ne kūrinio, o norisi sakyti produkto masėms. Toks jausmas, lyg šis serialas mane su visa apokalipsės banga nusviestų dvidešimčia metų atgal į vaikystės metus, kai pirmąkart pamačiau „Absoliutaus blogio“ pirmąją dalį. Atrodo, kad nuo to laiko niekas nepasikeitė, tema ir problemos tos pačios, todėl nesuklysiu sakydamas, jog serialas iš tolo atsiduoda senienomis.

Manau, su serialu „Paskutinieji iš mūsų“ yra beveik viskas blogai. Pradėkime nuo to, kad kūrėjai stengiasi laikytis (kaip aš suprantu) daugiau ar mažiau kompiuterinio žaidimo siužetinių vingių, tačiau jau nuo pačios pirmosios serijos absoliučiai viskas aišku nuo A iki Z. Tai nėra serialas, kuris Jums pasiūlys netikėtumų, susuktų mindfuckinginių siužetinių rebusų, nuo kurių aikčiosite ir kaskart kilnosite antakius iš nuostabos, kaip va čia gerai serialo kūrėjai pasistengė ir kaip spėriai ir tvirtai eina įvykiai po įvykių. Ne, tai labai lėtų apsukų serialas, kurio kiekvienas epizodas pasakoja vis kokią nors kitą pašalinę istoriją, bandant nemenkomis kūrėjo pastangomis išgauti emocinį žiūrovo jaudulį, manipuliatyviai išspausti graudulį, ar tai būtų dviejų gėjų gyvenimo istorija mažame aptvertame poapokaliptiniame miestelyje, ar save zombiams paaukojanti ir susisprogdinanti mylimoji, ar romantinis pasimatymas apleistame prekybos centre...

Kitą vertus, viskas su tuo yra gerai, nes serialas absoliučiai pritaikytas masiniam reginiui ir neapeliuoja į jokias įdomias, netikėtas ar intelektualias idėjas. Senstelėjąs diedukas keliauja su paaugle per zombių žemę, sutinka daug veikėjų, kurie turi savo asmenines istorijas, tačiau serijos pabaigoje (beveik tradiciškai) jiems lemta žūti, o Džoeliui ir Elei kulniuoti toliau. Ir taip iš serijos į seriją, papildant fragmentiškai skurdžiomis ir jau nusibodusiomis istorijomis apie Elės gimimą ir įgautą imunitetą, Džoelio toli graži nehumanišką praeitį (jis jau nuspėjamas pirmojoje serijoje!) ir nieko originalaus bei intriguojančio neįvyksta, kaip dabar mėgstama sakyti, per visą sezoną nieko paturbinto nepateikiama. Absoliučiai.

Seriale pilna loginių ir klaidomis grįstų scenų, kurios sukuriamos išgauti didesnį netikėtumą, tačiau iš esmės vos tramdžiau juoką arba žiovulį, kai Džoelis lūžusia ranka pasmaugia stiprų ir ginkluotą sveiką vyruką arba merdėdamas mirties patale (tiksliau ant čiužinio) lemtingą akimirką sugeba ne tik atskelti, bet ir su ginklu surengti pasalą ir netgi laimėti, nors prieš 10 minučių negalėjo atsipeikėti padoriai ir bent žodį pasakyti Elei. Tokių nesaikingų žiūrovo protines ir fantazijos galias menkinančių nonsensų pilnas visas serialas.

Kadrai iš serialo.

Kai kas išvis taip primityviai išartikuliuota, kad atrodo, jog serialas sukurtas net ne suaugusiems žmonės, o kažkokiems kūdikiams, kurie žiūri teletabius, pvz., Džoelis prisėdęs žiūri į Elę ir išnyra „paaiškinamasis“ kadras, kuris Elę užkloja su buvusios dukros atvaizdu, nes, Dieve, žiūrovas toks bukas, tikrai nesupras, jog Džoelis tiesiog prisirišęs prie Elės ir kompensuoja savo dėl dukters praradimo potraumines patirtis. Ir šitaip iš scenos į sceną keliauja pasakojimas pradinukams sufleriškai žiopčiojant kadruose pažodines prasmes, rodant lėtai gestikuliacijomis senus apokaliptinius pasakojimus senomis Holivudo manieromis. Galima ginčytis, kad kūrinys ir nepretenduoja į sudėtingumą, jog čia toks sumanymas, kad tai veikiau pramoginis žanras, bet... Nuo kada pramoga tampa pasitaškymu pripučiamame kiemo „varlinyke“, kai norisi plaukti kruize su kokteiliu rankoje, jaučiant jūros brizą?

Vienintelis geras, sakyčiau, šiame seriale dalykas tikriausiai lieka pagrindinių aktorių vaidyba, kurie sukūrė Džoelio ir Elės vaidmenis. Tačiau netgi ir jų vaidmenys labai tipažiniai, serialų netrumpoje tradicijoje nusidėvėję ir neįdomūs charakteriai. Džoelis potrauminis ir dukters netekęs tėvas žmogžudys, kurio elgesį motyvuoja prieraiša prie Elės. Ir maža lesbietė paauglė Elė, agresyvi ir stačiokiška, nes taip ją gyvenimas išmokė, todėl elgiasi berniokiškai nepamatuotai ir kelia atžarios, bet kartu perdėtai tvirtos paauglės stereotipą, kuris typ-top dabar įsigalėjęs tiek kine, tiek serialuose. Baisiausia, kad dar baisesni yra antraeiliai veikėjai, pvz., fanatikas kunigo-Kristaus vaidmenį prisiėmęs geto vadas arba šiaip sadistė ir sukilėlių vadė, kuri įtikėjusi savo valdžios galia labai jau mėgsta įsakinėti sušaudyti („Nukirst galvas!“ – širdžių karalienės iš „Alisos“ sindromas). Visiems jiems, kaip žinia, labai greitai ateina galas, bet jų erzinančios vienkryptės, beskonės karikatūrinės išraiškos ir žmonių avinų viduramžiška paklusnumo sugestija tiesiog kraupina lėkštais kino štampais ir stereotipais. Lyg vėl žiūrėčiau kokį „Tarnaitės pasakojimą“, tik regėčiau nepalyginai primityvesnius charakterio variantus.

Kaip galima apibendrinti šių metų pavasarinį nusivylimą? Tik apsauginiu pažadu, jog negalima žiūrėti antrojo sezono, reikia gerbti ir mylėti save, branginti savo žemiškąjį laiką ir gintis kiek įmanoma nuo tokių prastų serialų kaip „Paskutinieji iš mūsų“. Tai sakydamas visiškai neironizuoju. Pasisaugokite.

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Parkai ir poilsis" / "Parks and Recreation" (Season 1 and 2 / 1 ir 2 sezonai)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Per šventes norėjosi ko nors, kas velniškai greitai ir linksmai „užkabintų“, nuplauti susikaupusį 2020 metų kartėlį ir pasitikti 2021 metus su juoko doze. Iš nematytų komedijų serialų nebuvau matęs puikiai internete žiūrovų įvertintą amerikiečių serialą „Parkai ir poilsis“ (angl. Parks and Recreation), kuris šiuo metu turi 7 sezonus. Serialas startavo 2009 metais ir pristatė pirmąsias 6 serijas, sulaukė didžiulių simpatijų iš žiūrovų, todėl buvo pratęstas ir jau antrasis sezonas pateikė naujas 24 serijas. Šiandien čia apžvelgsiu šiuos du pirmuosius sezonus.

 

Nuo pat pradžių „užkabina“ kvaila, bet nuoširdi, erzinanti, tačiau nepaliaunama optimistė Leslie Knope, kuri pirmosiomis serijomis taip susižavi parkų ir poilsiavimo miesto erdvėmis, kad įkuria savo komitetą. Iš tikrųjų viskas prasideda nuo medicinos Anos, prie kurios namų – didžiulės išraustos duobes, į kurias kaimynai pila šiukšles, o jos vaikinas Endis įkrito ir susilaužė kojas. Galiausiai antro sezono viduryje pavyksta užpilti tas duobes, tačiau iki tol ilgai veikėjams teks pasidraskyti, kol galiausiai gaus leidimą čia įkurti parką.

 

Saujelė optimistų mulkių, pasižyminčių biuro darbuotojų savybėmis t. y. „dirbti dėl darbo, bet nieko nespręsti“ savybėmis, žiūrovus linksmina smagiais biurokratiniais absurdiškais pokštais, parodijuoja „stringančių“ projektų priežastis, hiperbolizuoja visokiausias įstatymų kvailystes, pavyzdžiui, kad darbuotojai negali priimti dovanų, viršijančių 25 dolerius, o štai Leslie atidaro vyno butelius, norėdama įsilieti į darbuotojų „berniukų klubą“, o kitą dieną desperatiškai bando atpirkti savo įstatymo sulaužymą. Perdėtas veidmaininis įstatymų laikymasis tampa užsukta parodija. Oposumą sugavęs Endis tampa savaitės didvyriu, nors iš tikrųjų išjuokiami įvairus departamentų direktoriai ir viršininkai, kurių problemos išsprendžiamos akimirksniu, nes jie direktoriai, o štai sumanioji Eipril „atmuša“ nuo savo viršininko Rono visus su problemomis besibeldžiančius piliečius.

 

Smagus gyvenimas miesto savivaldybėje tampa tikru cirku, kai ilgametį baltų šveitiką pakeičia Anos paliktas ir duobėje palapinėje gyvenęs nuoširdusis mažvaikis Endis, kuris tampa ne tik batų valytoju, bet ir ant savo kupros nešioja savivaldybės darbuotojus – prisimenate ta Prancūzijos revoliucijos karikatūrą, kai ant seno paliegusio žmogaus joja turtuoliai kilmingieji ir karalius? „Parkai ir poilsis“ iš tikrųjų iškreipia Amerikos įstatymus, išryškindami tų įstatymų absurdą. Šalia to „verda“ veikėjų asmeniniai gyvenimai, be kurių tikriausiai neįmanomas nė vienas padorus serialas. Eipril įsimyli Endį, Endis myli seselę Aną, kuri jam buvo už namų tarnaitę ir motiną, o štai indų kilmės Tomas, sudaręs fiktyvią santuoką dėl žaliosios kortos, yra mačiszmo pasityčiojimo pavyzdys – perdėtas pagyrūnas, prilipęs prie striptizo barų iš tikrųjų niekaip negali būti „kietas“. Arba paleistuvė storulė juodaodė Dona, kuri labiausiai myli savo automobilį. O ką jau kalbėti apie Džerį, kurio niekas niekada nesiklauso ir nuolatos iš jo tyčiojasi. Ūsuotis departamento viršininkas Ronas, slapta esantis muzikantas, tačiau užvis labiausiai mėgsta medžioti ir medžio dirbinius. Visame tame sukasi kontorinės savivaldybių bėdos: parkai, miestelio minėjimai, šventės, Kalėdos, Helovynas, gimtadieniai...

 

Kartais atrodo, kad veikėjai tokie „užsiėmę“ vieni kitiems organizuodami vakarėlius, kad tikrųjų savivaldybių bėdų nelabai ir sprendžia. Štai vienoje juokingiausių pirmojo sezono serijoje, kai Leslie apsirengia ir nusikerpa kaip vyras, dalyvauja savo motinos vakarėlyje ir bando „prispausti“ šantažu interesų kovoje dėl parko. Arba kaip Leslie suorganizuoja buvusių skyriaus vadovų susitikimą parke ir kuria istorinį albumą, arba kaip ji padeda Tomui po fiktyviųjų skyrybų... Nuolatos hiper aktyvi ir kupina nedingstančio optimizmo Leslie tampa šio serialo vinimi, nors antrajam sezonui persiritus į kitą pusę, kai kurie jos sprendimai ir net pasisakymai, moraliniai sprendimai tampa pernelyg nuspėjami, algoritmiški.

 

Nuspėjami tampa ir gerokai užvilkinti veikėjų meilės santykiai, kurie pradeda pamažu netgi erzinti. Jau galiu numanyti, kad trečiajame sezone, kurį vis dar galvoju žiūrėti, nelabai kas ten ir turėtų keistis. Ar Ana ir Endis vėl susieis kartu? Ar netikėtai Tomas susiradęs savo mylimąją sugebės ją išlaikyti? Ar pas Leslie grįš mylimasis policininkas? Tas vidinių santykių kamuolys sukasi nuobodžiai, vietomis itin absurdiškai, todėl seriale pačios neįdomiausios istorijos dalys ir tampa ta santykių mėsmalė.

 

Kitą vertus, serialas pateisina komedijos žanrą ne vien dėl parodijuojamų Amerikos miesto savivaldybių „stūmimo be reikalo“ politiką, bet ir dėl pasakojimo polėkio. Serialas nufilmuotas pusiau dokumentine maniera: veikėjai nuolat gręžiasi į kameras, kaip per interviu komentuoja vienas kito replikas, išpažįsta savo kaltes, moralinius įsitikinimus ir pan. Toks dokumentinio braižo pasakojimas tikriausiai atėjo iš kito kultinio serialo „Biuras“, vėliau jį panaudojo ir kitoje komedijoje apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“ – beje, aną irgi rekomenduoju, nes man tie vampyriški „bajeriai“ suveikė netgi juokingiau ir labiau už „Parkus ir poilsius“.

 

Nesigilinsiu į veikėjų charakteristikas, viską galite pamatyti ir išbandyti patys. Juolab, kad pirmą sezoną sudaro 6 serijos. Po jų iškart puoliau į antrą ir tik užbaigęs, pamaniau, kad reikia šiokio tokio atokvėpio, naujo serialo, kuris „nuplautų“ tokį staigią „Parkų ir poilsių“ ataką. Žiūrėdamas paskutines serijas juokiausi mažiau, kažkas ėmė man kartotis, nebepatikti, trūko netikėtumų, jautėsi, kad serialas arba užvilkintas, arba bandoma padaryti tam tikrą aktorių ir veikėjų rokiruotę, nes trečiajame sezone nebeliks vieno iš pagrindinių veikėjų Marko. Visgi neatimsi vieno – linksmybės tęsiasi, o kuo prasčiau Leslei, kuri gali dėl sekso skandalo (kuris aiški aliuzija į Monikos Levinski ir Bilo Klintono skandalo parodiją!), taip, ji gali net tiesioginėje transliacijoje parodyti užpakalį, kad neturi to sumauto apgamo, apie kurį sakosi meluojantis politikas.

 

Pirmo ir antro sezono anonsai:

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Aš ir Erlas, ir mirštančioji" / "Me and Earl, and the Dying Girl"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie filmą „Aš ir Erlas, ir Mirštančioji“ (angl. Me and Earl and the Dying Girl) (2015). Tai kino kritikų ir žiūrovo pripažinta režisieriaus Alfonso Gomez-Rejon kino juosta, kuri itin turėtų patikti paauglių ir jaunuolių auditorijai. Istorija pasakoja mirštančios nuo vėžio merginos istoriją, bet iš esmės istorija apie jauną vaikinuką ir jo besiplečiantį pasaulį – viename fronte jo santykiai su vaikystės draugu, o kitoje mirštančioji, kuri moko jį pareigos jausmo ir šiaip brandina kaip asmenybę.

Viskas būtų labai paprasta ir netgi banalu, nes filmų apie jaunus žmones, sergančius vėžiu, yra tiek prikurta, kad nors vežimu vežk, paskutinį kartą tikriausiai mačiau „Dabar viskas bus gerai“ ir „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“ ir, tiesą sakant, ši tema kuo toliau, tuo darosi nuobodi kine – gailesčio išspaudimas ir žaidimas rimta tema jau nebestebina, nebestebina ir vis originalesni ir žaidybiniu pagrindu pateikti požiūriai į mirštančiuos jaunuolius. Tiesiog viskas mano akims darosi banalu. Šis filmas visgi pasakoja neeiliniu tonu, jame gausybė įdomių situacijų, originaliai pateiktų ir surežisuotų. Čia nemažai liūdnojo humoro elementų, atmosferos ir nuotaikų, kurie su realiomis situacijomis neturi nieko bendra, bet žavu žiūrėti vien dėl pateikimo ir režisūros, o šiaip tema gana pasirodė „išėsta“ ir nuobodoka.

Filmas tikrai daug kam tiks ir patiks. Paskutinės filmo minutės išties „sugriebė už širdies“, gražūs simboliniai elementai, kai filmus kuriantis jaunasis mėgėjiškas režisierius pats ligoninės palatoje, projektoriaus šviesoje atsiduria filmo kadruose... Tokie smagūs ir talentingai apgalvoti filmo judesiai ir sprendimai išties teikia malonumo, bet, dievaži, nustokite kurti tuos „Įsimintino kelio“ siužetus, kiek galima apie tą patį ir tą patį? Greitai pradėsiu vengti tokių filmų.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.9 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi geri dalykai" / "All Good Things"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pratęsti aktoriaus Ryan Gosling erą ir pristatyti kino filmą „Visi geri dalykai“ (All Goods Things) (2010 m.). Maniau, kad šis filmas bus kažkuo panašus į „Liūdnasis valentintadienis“, bet šiek tiek suklydau. Čia rutuliojasi trilerinis siužetas apie vienos jaunos šeimos istoriją, kuri apima du dešimtmečius. Keista, sakyčiau istorija. Ir dar keisčiau, kad iš tikrųjų visi asmenys realiame gyvenime turi prototipus, iš tikrųjų tokia byla 2003 metais buvo keliama ir visa ši istorija daugiau ar mažiau yra tikrovės ir pačios bylos ekranizacija.

Filme sutinkame Kirsten Dunst. Labai miela būtybė ir vaidmuo neblogas. Prisipažinsiu, nekantrauju pamatyti „Melancholija“, kuri visai neseniai atžygiavo į Lietuvos kino teatrus ir buvo pripažintas geriausiu Europos filmu. Šiaip pats filmas man patiko, keista režisūra kėlė dviejų jausmų klodus t.y. pasyvaus žiūrėjimo, kada gražiai siužetas „pjauna grybą“ ir staiga tekš plekšt iškyla aštrių ir įtemptų vietų, bet viskas nuslepiama ir žiūrovui belieka tik už kadrų įsivaizduoti, kas dėjosi iš tikrųjų. Beveik jokio smurto, bet jo esti aplinkui pakankamai. Šiek tiek sunkoka su veikėjų psichologija, kaip mergina gali tekėti už vaikino, kurio visai nepažįsta dvasiškai, nors jai jo turtai ir nerūpėjo? Meilė paralyžiuoja sveiką protą, ką ir bepridursi. Šiaip siužetas neblogas, filmas irgi neprastas, geri aktoriai, žiūrisi irgi su intriga, juolab, kad filmas pagal tikrus faktus... Žodžiu, rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 8/10 
Mano įvertinimas: 57/100
IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela