Filmas: "Gyvenimas pagal Čaką" / "The Life of Chuck"

 

Sveiki!
 
Amerikiečių režisierius Mike Flanagan ne kartą jau yra dirbęs su siaubo literatūros karaliumi tituluojamo JAV rašytoju Stephen Kingo literatūrine medžiaga. Tereikia prisiminti gana sėkmingą jųdviejų bendradarbiavimą projekte „Daktaras miegas“ (2019), kuris buvo tiek kritikų, tiek žiūrovų sutiktas labai palankiai. Visgi S. Kingas yra ne tik siaubo istorijų kūrėjas, bet ir mistinių bei fantastinių istorijų rašytojas. 2020 metais jis išleido apsakymų rinkinį „If It Bleeds“, iš kurio režisierius Flanaganas ekranizavo apsakymą „Gyvenimas pagal Čaką“ (angl. The Life of Chuck) (2024), o pastarasis taip pat buvo kino teatruose sutiktas itin palankiai.
 
Ekranizuoti S. Kingo medžiagą yra kažin koks savaiminės sėkmės garantas. Gal dėl to, kad literatūra duoda gerą scenarijų, o scenarijus iš esmės yra gero kino pagrindas. „Gyvenimas pagal Čaką“ pasakoja istoriją atbuline tvarka. Tai komoje gulinčio ir tuoj mirsiančio Čako sąmonės sukurtas pasaulis, kuriame vyksta Visatos apokalipsė, t. y. sproginėja žvaigždės, planetos, Žemėje dingsta internetas, tad žmonės tiesiog laukia, kada susprogs ir pati Žemės planeta. Kitoje istorijos atkarpoje pasakojama istorija Čakui iki mirties likus 9 mėnesiams, kaip jis gatvėje tiesiog leidžiasi į keistą šokį su nepažįstamąja, o trečiojoje – Čako vaikystė pas senelius, kuriam uždrausta patekti į kupolo formos palėpę, kurioje tūno visa ko paslaptis. Visas tris dalis sujungia, sakyčiau, nuostabi likimo ironija, atsikartojantys žmogaus gyvenimo motyvai, kurie galbūt natūralioje gyvenimo tėkmėje nė nepastebimi, tačiau kino pasaulyje tampa magiškais pasakojimo elementais.
 
Iš esmės filmas turi Volto Disnėjaus viražų, bet ne tų banalių, o tų, kurie kelia nuostabą, kad galbūt mes tik manome valdantys savo gyvenimo sprendimus, o iš tikrųjų esame tik viename iš savo pačių sukurtų Visatos variantų. Kažkiek man filmas priminė Tim Burton „Mano gyvenimo žuvis“ (2003) alternatyvą, tačiau šis galbūt labiau įtikino dėl aiškaus ir pabrėžtinai svarbaus pasakotojo kaip sąmonės (Dievo?) visa ko suvokėjo balso, kuris lydi žiūrovą per visą šią istoriją. Manau, kad filmas „Gyvenimas pagal Čaką“ verčia svajoti ir kartu liūdėti, nes pačios gražiausios akimirkos tokios trumpalaikės, tuoj pat pasibaigiančios, kaip kad bandymas 15 milijardų metų surikiuoti į vienerius kalendorinius metus (tą net mus mokė per geografijos pamokas!), t. y. aprėpti amžinybę akimirkoje. Ši istorija tinka žiūrėti visai šeimai su šiek tiek ūgtelėjusiais vaikais, nes jame nebanaliai alegoriškai, mistiškai perteikiamas unikalus žmogaus gyvenimas. Man filmas išties patiko.
 
Mano vertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 67/100
IMDb:7.3

 
Maištinga Siela

Serialas: "Ašerio namų griūtis" / "Ašerių namų žlugimas" / "The Fall of the House of Usher" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgais vasaros vakarais, jeigu neturi šuns, kurį reikia vedžioti arba esate šiaip laisvesni, galite pažiūrėti mini siaubo serialą „Ašerio namų griūtis“ (galima versti ir kaip „Ašerių namų žlugimas“) (angl. The Fall of the House of Usher). „Netflix“ šį 8 dalių serialą pristatė 2023 metais, pastarasis sulaukė nemažo populiarumo, tad genamas idėjos, kad nenoriu nieko pernelyg sudėtingo ir tiesiog gerai bei įtraukiai praleisti laiką, nutariau pasižiūrėti.

 

Serialas pastatytas pagal gotikinio siaubo prozos rašytojo Edgar Allan Poe (1809-1849) apsakymą „Ašerių namų žlugimas“ (lietuviškame apsakymo vertime palikta daugiskaitos pavardės forma), beje, patį kūrinį galite persiskaityti, nes tikrai nedidelės apimties. Tiesa, XIX amžiuje rašyta istorija šokiruojančiai pakeista ir adaptuota mūsų laikų akimis. Čia nerasite neogotikinių stebuklų, XIX amžiui būdingų kostiumų, serialas net neapeliuoja į kostiuminę dramą, veikiau tik pasiima Allano Poe sukurtą Ašerių šeimos prakeiksmo idėją.

 

Dėmesio centre – sesuo Madelaina ir brolis Roderikas, kurie tapę našlaičiais maždaug XX amžiaus antrojoje pusėje sugeba prasimušti ir įgyja solidžią finansinės galios statusą. Galiausiai sužinome, jog vieną lemtingą devinto dešimtmečio pradžios vakarą jiedu sudarė sutartį su keista moterimi, mistine ragana, kuri, pagal Mefistofelio ir velnių sutartis, vieną dieną atsiras ir atsiims savo duoklę. Roderikas tampa įtakingos farmacinės kampanijos vadovu, turi be galo daug skirtingų vaikų, kai kurie nesantuokiniai, beveik, galima sakyti, visa rasių ir lytinės orientacijos kolekcija. Per šias aštuonis serijas praktiškai kaskart miršta po vieną Roderiko atžalą, tad netrukus visuomenės dėmesys nukrypsta į prakeiktuosius Ašerius.

 

Kitaip sakant, serialo struktūra šiek tiek primityvoka. Iš vienos pusės žinai, kad kiekvieną seriją laukia veikėjo mirtis, iš kitos – kyla intriga, o kaip serialo autoriai sudėlios mistines aplinkybes. Bet ne dėl šių mirčių įdomus šis serialas, man labiausiai patiko ir įtiko spalvingi Ašerio šeimos charakteriai. Visi jie be išimties supuvę, turintys tamsių svajonių ir troškimų, nors iš pradžių gali pasirodyti, kad šeima turi ir gerųjų atžalų, pavyzdžiui, medikė ir su beždžionėmis medicininius tyrimus atliekanti ir žmoniją norinti išgelbėti Viktorina. Tačiau piktoji ragana moka įžvelgti žmonių silpnybes ir paleisti savo kerus...

Kadrai iš serialo.

 

Serialas sukaltas pagal šiuolaikinę žiūrovišką madą. Kai kas iš mūsų tautiečių gal ir pasakytų, kad labai jau holivudiškai propagandinis, nes jame visokių rasių aktoriai ir, aišku, daug LGBTQ naratyvo. Leo gėjus, Viktorina lesbietė, įmonės vadovė Kamila vėlgi biseskaulė ir visos šios jų tamsios istorijos hiper seksualizuotos. Turtuolių vaikai vertybiniu pamatu vaizduojami kaip seksualiai iškrypę niekšeliai, kurie rengia apleistuose loftuose sekso orgijas, turi ištisus meilužių sąrašus, šniokščia narkotikus ir yra nepaprastai pavydūs bei ryškūs. Aišku, Ašerio paskelbtas šeimai ultimatumas-konkursas apie šeimos paslapčių išplepėjimą spaudai privertė nemažai vienas kitą įtarinėti, juk paskelbta didžiulė premija už išdaviko atskleidimą. Tai prakeiksmo aktyvavimas, kuris galiausiai sužlugdo šeimą.

 

Man gal iš šio serialo dar norėjosi suktesnio mindfuck‘o, įdomesnių ir netikėtesnių siužeto vingių. Dabar serialas nemažai laikosi dėl suabsoliutinto seksualumo, kuris dažniausiai yra šių pagrindinių veikėjų varomoji dalis. Kartais imi ir suabejoji, ar ne per lėkštai viskas čia atskleista, bet neatimsi vieno, jog vis tiek serialas išlaiko dėmesį. Reiktų pagirti įspūdingą aktorių kastingą, nes veikėjų labai daug, pasakojama įvairiais gyvenimo periodais, todėl nemažai vienam personažui reikėjo paieškoti įvairaus amžiaus aktorių, kurie, žinoma, atliko savo darbą taip, kaip matė tą režisieriai. Visgi šis serialas tuo ir užsibaigia, tęsinio nebus, nebent imtųsi kas nors paralelinį Allano Poe kūrinį ir kurtų jau kitą istoriją. Taip, darant apibendrinimą, serialas toli gražu nėra įspūdingas, jame yra šablonų ir politinio korektiškumo įvairovei skleisti, kuris gali kai ką erzinti, bet visumoje serialas įtraukiantis, seksualus ir nedoras – o ko daugiau reikia?

 

Maištinga Siela

Filmas: "Daktaras miegas" / "Doctor Sleep"

Sveiki,

Paskutiniu metu Stepheno Kingo romanų ekranizacijos vėlei ant bangos! Po itin komerciškai sėkmingų ir toli gražu neprastų „Tai“ dviejų dalių ekranizacijų į eterį grįžta savotiškas S. Kubriko „Švytėjimas“ (1980) tęsinys „Daktaras miegas“ (angl. Doctor Sleep) (2019), kuris tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje susilaukė nemažai itin palankių vertinimų.

Po „Švytėjime“ išgyvenusio berniuko Denio likimas tęsiamas naujame Stephen Kingo romane. Tęsinyje netgi panaudoti autentiški kultinio filmo kadrai. Visą laiką žiūrėdamas galvojau, kad ir kokį gerą filmo atmosferą besukurtų Mike Flanaganas, filmas vis tiek bus tik „Švytėjimo“ tęsinys, vadinasi, legendinės juostos šešėlinis šleifas. Pustrečios valandos trukmės kino juostoje gana vykusiai išplėtotas kelių siužetinių vingių pasakojimas, kuris susiveja į bendrą pasakojimo pasaulį. Antgamtiniai žmonės siurbia kenčiančių ir nekaltų vaikų sielas, jais maitinasi kaip vampyrai, kad pratęstų savo nemirtingumą ir taip pat atsiranda juodaodė mergaitė, kuri geba kerėti, būti mediumė, o ir alkoholikas Denis, bėgantis nuo savęs ir klaikios praeities, atranda dar neregėtų dalykų... Trys siužetinės linijos atrodo daugiasluoksnės, leidžia mėgautis įvairiais stebuklinio pasakojimo elementais ir, pripažinkime, pati struktūra – realaus pasaulio ir burtų junginys – atrodo itin kingiškas.

Aišku, S. Kubriko „Švytėjimas“ galbūt kiek labiau bauginantis, nes jis susitelkia į tyloje besiveriantį siaubą, įtampa atsiranda iš itin paveikių ir stiprių detalių, kas iš esmės labai jaudrina žiūrovo vaizduotę, o štai „Daktaras miegas“ labiau orientuojasi ne į individualią režisieriaus interpretaciją, kiek į komercinę rinkodarą. Pripažinkime, atmesdami turinį, pasilikę vien raiškos modelį, tampa akivaizdu, jog visa filmo sugestija labai jau patogi komercinio kino žiūrovams. Tai savaime nėra blogai, tačiau kino rinkoje trūksta individualių, originalių ir netikėtų siaubo kino filmų. Žiūrint „Daktarą miegą“ neapleidžia jausmas, kad jis užsakomasis, jo sumanymas ir atmosfera jau nubrėžti dar prieš pasirenkant režisierių. Tai labiau nuotykių su magiškais motyvais filmas nei Kubriko „Švytėjimas“, kuris iš esmės nepataikauja tiek, kad filmą žiūrėtų vien paauglių masės, o leidžia likti kaip žiūrovui už paties „Švytėjimo“ tylos, o štai „Daktaras miegas“, kad ir koks atrodytų geras, (o jis geras ir yra), tačiau visumoje tai tik S. Kingo dėka išplėtotas pasakojimas, kurį įprasmina gana šabloniška režisūra.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:7.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ouija: Blogio pradas" / "Ouija: Origin of Evil"

Sveiki, skaitytojai,

Teigiamų lietuviškų recenzijų susilaukęs siaubo filmas „Ouija: Blogio pradas“ (angl. Ouija: Origin of Evil) (2016). Tai jau antroji šios jau tikriausiai ilgai nesibaigsiančios serijos dalis, pirmoji vadinasi „Vidža lentelė“, gal net tikslingiau versti „Dvasių lenta“, kuri praktiškai neturi nieko bendro su antrąją dalimi, išskyrus tai, kad tai istorija irgi apie dvasių lentą.

Gerai, pradėsiu nuo to, kad pirmoji filmo dalis, kurią mačiau prieš gerus metus, pasirodė toks prisvilęs niekalas, kad net tūžau ant savęs, kam žiūrėjau tokią pigią, banalią ir niekam tikusią nesąmonę. Šioji dalis žadėjo kur kas daugiau ir tenka sutikti, kad šioji filmo dalis kur kas stipresnė, tik dabar galvoju: o kodėl aš ją taip nuobodžiai vis tiek sužiūrėjau? Filmas tik atrodo, kad visa galva geresnis, o iš tikrųjų jis beveik toks pats prastas, kaip ir pirmoji dalis. Visų pirma šioji dalis pernelyg man priminė kitas siaubo istorijas, ypač „Išvarymo“ dalis. Taip, siužetiškai filmas labiau išplėtotas ir pagalvota daugiau šunybių-mandrybių, tačiau visumoje stipresnį įspūdį daro kostiumai, nostalgija praėjusių dešimtmečių madoms bei tai siaubo kino klasikai. Perkėlus siužetą į šių dienų pasakojimo laikotarpį, kitaip sakant, „pertapetavus“ šį filmą kitais rūbais, filmas praktiškai netektų savo pusės žavesio. Vadinasi, sukurta atmosfera nėra jau tokia įtikinama, o pasirinkti bauginimo būdai pernelyg popsiniai, raiškos ir išmonės pagrindu filmas absoliučiai vidutiniškas ir visai nenustebau, kad vos įpusėjus jau ėmiau dairytis laikrodžio ir skaičiuoti minutes, kada filmas baigsis. 

Taigi filmas „šiaip sau“, jeigu mėgstate tik tokio tipažo filmus, reiškiu užuojautą, nes tikriausiai nežinote, kas yra geras siaubo filmas. Šis, deja, tik vidutiniškas, kurio siužetiniai mazgai daugiau ar mažiau nuspėjami, problemos kažkur matytos, sprendimai ir režisūra taip pat. 

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sapnų demonai" / "Before I Wake"

Sveiki,

Filmas „Sapnų demonai“ (angl. Before I Wake) (2016) buvo jau pristatytas didžiuosiuose Lietuvos kino teatruose ir sulaukė gana neblogų atsiliepimų iš kino lankytojų, todėl negalėjau praleisti progos pasižiūrėti. Dabar galvoju, kad mano mėgstamas siaubo žanras pamažu gali tapti nevilties nusivylimo dykuma, nes iš nemažai žadėto „Sapnų demono“ liko viso laba prėska vaizduotė.

Filmas abejonių sukėlė jau nuo pat pirmųjų kadrų – šaltas, bejausmis ir manieringas filmas, kuris absoliučiai nesujaudina. Tėvai netekę savo pirmagimio bando kompensuoti įsivaikinimu, tačiau filme viskas pernelyg šaltai pateikta, kad atrodo, jog ne tik žiūrovas nieko nejaučia, bet praktiškai ir filmo veikėjai atrodo įrėminti į kažin kokį estetinį rėmą. Nors filmas ir fantastinis, ir siaubo, tačiau nenatūralumas spinduliuoja kaip Černobylis – niekas praktiškai neįtikina, režisierius fokusuoja ryškų pirmą planą, bando sužadinti žiūrovo emocijas aktorių virptelėjimais, tačiau pernelyg didelės pauzės, ištęstas momentalumas, kuris jau matytas ir tikrai nepasiteisinęs dalykas kituose tokio tipažo filmuose, ne tik kad nepadėjo, bet ir pakenkė visam filmui. 

Visoje šioje atbaidančioje istorijoje, kuri neįtikina ir atgraso yra nebent lašas neblogos idėjos – draugių monstras ir ypatingo vaiko galia sapnus paversti realybe, tačiau prasta realizacija, sugadino ir aktorių darbą, ir scenas paverta minkštai virtu kiaušiniu, pernelyg minkštu, todėl filmas, mano nuomone, nevertas Jūsų sugaišto laiko.

Mano įvertinimas: 3/10

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela