Serialas: "Ašerio namų griūtis" / "Ašerių namų žlugimas" / "The Fall of the House of Usher" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgais vasaros vakarais, jeigu neturi šuns, kurį reikia vedžioti arba esate šiaip laisvesni, galite pažiūrėti mini siaubo serialą „Ašerio namų griūtis“ (galima versti ir kaip „Ašerių namų žlugimas“) (angl. The Fall of the House of Usher). „Netflix“ šį 8 dalių serialą pristatė 2023 metais, pastarasis sulaukė nemažo populiarumo, tad genamas idėjos, kad nenoriu nieko pernelyg sudėtingo ir tiesiog gerai bei įtraukiai praleisti laiką, nutariau pasižiūrėti.

 

Serialas pastatytas pagal gotikinio siaubo prozos rašytojo Edgar Allan Poe (1809-1849) apsakymą „Ašerių namų žlugimas“ (lietuviškame apsakymo vertime palikta daugiskaitos pavardės forma), beje, patį kūrinį galite persiskaityti, nes tikrai nedidelės apimties. Tiesa, XIX amžiuje rašyta istorija šokiruojančiai pakeista ir adaptuota mūsų laikų akimis. Čia nerasite neogotikinių stebuklų, XIX amžiui būdingų kostiumų, serialas net neapeliuoja į kostiuminę dramą, veikiau tik pasiima Allano Poe sukurtą Ašerių šeimos prakeiksmo idėją.

 

Dėmesio centre – sesuo Madelaina ir brolis Roderikas, kurie tapę našlaičiais maždaug XX amžiaus antrojoje pusėje sugeba prasimušti ir įgyja solidžią finansinės galios statusą. Galiausiai sužinome, jog vieną lemtingą devinto dešimtmečio pradžios vakarą jiedu sudarė sutartį su keista moterimi, mistine ragana, kuri, pagal Mefistofelio ir velnių sutartis, vieną dieną atsiras ir atsiims savo duoklę. Roderikas tampa įtakingos farmacinės kampanijos vadovu, turi be galo daug skirtingų vaikų, kai kurie nesantuokiniai, beveik, galima sakyti, visa rasių ir lytinės orientacijos kolekcija. Per šias aštuonis serijas praktiškai kaskart miršta po vieną Roderiko atžalą, tad netrukus visuomenės dėmesys nukrypsta į prakeiktuosius Ašerius.

 

Kitaip sakant, serialo struktūra šiek tiek primityvoka. Iš vienos pusės žinai, kad kiekvieną seriją laukia veikėjo mirtis, iš kitos – kyla intriga, o kaip serialo autoriai sudėlios mistines aplinkybes. Bet ne dėl šių mirčių įdomus šis serialas, man labiausiai patiko ir įtiko spalvingi Ašerio šeimos charakteriai. Visi jie be išimties supuvę, turintys tamsių svajonių ir troškimų, nors iš pradžių gali pasirodyti, kad šeima turi ir gerųjų atžalų, pavyzdžiui, medikė ir su beždžionėmis medicininius tyrimus atliekanti ir žmoniją norinti išgelbėti Viktorina. Tačiau piktoji ragana moka įžvelgti žmonių silpnybes ir paleisti savo kerus...

Kadrai iš serialo.

 

Serialas sukaltas pagal šiuolaikinę žiūrovišką madą. Kai kas iš mūsų tautiečių gal ir pasakytų, kad labai jau holivudiškai propagandinis, nes jame visokių rasių aktoriai ir, aišku, daug LGBTQ naratyvo. Leo gėjus, Viktorina lesbietė, įmonės vadovė Kamila vėlgi biseskaulė ir visos šios jų tamsios istorijos hiper seksualizuotos. Turtuolių vaikai vertybiniu pamatu vaizduojami kaip seksualiai iškrypę niekšeliai, kurie rengia apleistuose loftuose sekso orgijas, turi ištisus meilužių sąrašus, šniokščia narkotikus ir yra nepaprastai pavydūs bei ryškūs. Aišku, Ašerio paskelbtas šeimai ultimatumas-konkursas apie šeimos paslapčių išplepėjimą spaudai privertė nemažai vienas kitą įtarinėti, juk paskelbta didžiulė premija už išdaviko atskleidimą. Tai prakeiksmo aktyvavimas, kuris galiausiai sužlugdo šeimą.

 

Man gal iš šio serialo dar norėjosi suktesnio mindfuck‘o, įdomesnių ir netikėtesnių siužeto vingių. Dabar serialas nemažai laikosi dėl suabsoliutinto seksualumo, kuris dažniausiai yra šių pagrindinių veikėjų varomoji dalis. Kartais imi ir suabejoji, ar ne per lėkštai viskas čia atskleista, bet neatimsi vieno, jog vis tiek serialas išlaiko dėmesį. Reiktų pagirti įspūdingą aktorių kastingą, nes veikėjų labai daug, pasakojama įvairiais gyvenimo periodais, todėl nemažai vienam personažui reikėjo paieškoti įvairaus amžiaus aktorių, kurie, žinoma, atliko savo darbą taip, kaip matė tą režisieriai. Visgi šis serialas tuo ir užsibaigia, tęsinio nebus, nebent imtųsi kas nors paralelinį Allano Poe kūrinį ir kurtų jau kitą istoriją. Taip, darant apibendrinimą, serialas toli gražu nėra įspūdingas, jame yra šablonų ir politinio korektiškumo įvairovei skleisti, kuris gali kai ką erzinti, bet visumoje serialas įtraukiantis, seksualus ir nedoras – o ko daugiau reikia?

 

Maištinga Siela

Filmas: "Vaikams kažkas negerai" / "There's Something Wrong with the Children"

 Sveiki,

 

Ištroškę siaubo ir įtampos žiūrovai, tikriausiai, kaip ir aš, dažnai žiūri visokius abejotinos vertės siaubo filmus, prablaškyti kasdienybę ir neapkrauti savęs dideliais egzistenciniais klausimais. Vienas iš tokių, artėjant Helovynui, šiųmečių filmų yra jaunos amerikiečių režisierės Roxanne Benjamin siaubo filmas „Kažkas vaikams negerai“ (kai kur verčiama „Su vaikais kažkas negerai“ (angl. There's Something Wrong with the Children) (2023).

 

Istorija pasakoja apie atokioje miškų provincijoje esančias dvi poras. Viena iš jų bevaikė, o kita turinti du vos ūgtelėjusius vaikus. Vieną dieną šios šeimos susiruošia į mišką pasivaikščioti ir aptinka senus griuvėsius, kuriuose vaikai išvysta švytėjimą. Kitą dieną kaimynai, pas kuriuos miegojo vaikai, supranta, jog vaikai kažkur dingo. Galiausiai vyras atseka juos, nes jie grįžo į tuos griuvėsius, pastarieji jo akivaizdoje savižudiškai įšoka į bedugnę, o Benui, visa tai mačiusiam, pakrinka nervai. Grįžęs atgal namo, jis mato tuos vaikus gyvus ir sveikus, tačiau jie ima elgtis provokuojančiai ir baugiai. Kiti dar nemato, bet šie vaikai iš tikrųjų jau pasikeitę...

 

Iš tikrųjų kažin ko ypatingo šiame filme nėra, jis i labai vidutinis, bet kažkas jame visgi būta, kad jam pavyko išlaikyti mano dėmesį nuo pradžios iki pabaigos. Gal tie tokie lengvi ir natūralumu „apipinti“ suaugusiųjų pokalbiai apie santykius ir vaikus prie vyno ir laužo? Pirmoji filmo pusė išties stengiasi atskleisti tą natūralistinę atmosferą, jog nieko ypatingo iš tikrųjų nevyksta. Suaugę maukia alų ir baltą vyną, o aplinkui strikinėja išdykaudami vaikai. Antrojoje filmo pusėje, aišku, įvyksta esminis lūžis ir paslaptingo švytėjimo paveikti veikėjai tampa, tiesa, nežinia, kuo, gal pavergtais vabzdžių formos ateiviais (tai iki galo ir nėra atskleidžiama), bet įtampos, bent jau man, netrūko. Tiesa, ji gan tradicinė, nes pagrindinei veikėjai, kuri lieka bene vienintelė nepaveikta švytėjimo, reikia ištrūkti iš miškų automobiliu, tačiau negali, ji slepiasi nuo ją persekiojančių monstrų.

 

Aišku, filmas neišvengia akivaizdžių klišių, pvz., atvykusi iškviesta pareigūnė skeptiškai vertina situaciją, bet netrukus ją perduria vabzdžio geluonis. Kiek filmų pareigūnų baigia būtent šitaip savo likimą panašiuose filmuose? Ogi beveik visi. Žinoma, galimai gali suerzinti neadekvatūs veikėjų veiksmai ir šabloniški kai kurie pokalbių fragmentai, pvz., kai Benas bando įrodinėti, jog vaikai nėra tikrieji vaikai, o žmona vertina jį kaip kokį įstreikuojantį vaiką ir juo netiki. Kodėl visas tas tikėjimo ir netikėjimo klausimas kartojasi iš filmo į filmo kaip būtinybė? Nepaisant visų filmo klišių ir nuspėjamų siužetinių algoritmų, man jis kaip pramoginis susižiūrėjo neblogai. Gal buvau labai geros nuotaikos?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 5.0

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Šėtono belaukiant" / "Devil's Due"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tradiciškai noriu trumpai pakomentuoti matytą filmą ir šįkart tai „Šėtono belaukiant“ (angl. Devil‘s Due) (2014), kuris buvo rodomas ir Lietuvos kino teatruose. Tikriausiai nekomentuosiu, kad šiam filmui parinkti simpatingi, gražūs ir gerų fizinių duomenų turintys aktoriai, kad filmą įkvėpė sukurti R. Polanskio jau klasika tapęs filmas „Rozmari kūdikis“, kurio, deja, aš nesu matęs, tai negaliu palyginti, bet galiu palyginti su kitais siaubo filmais. Ypač filmas paveiktas „Bleiro Raganos“ ir „Paranormalių reiškinių“ filmų – raiška ir idėjomis nieko nesiskiria nuo šių filmų.

Filmas absoliutus nesusipratimas, nuobodybė. Nė kruopelytės fantazijos ar noro nustebinti žiūrovą, totalus blynas, kuris pasimes visame siaubo filmų liūne. Toks įspūdis, kad filmas kurtas absoliučiai remiantis kitomis juostomis, vagiant ir lipdant tiek siužetą, tiek režisūrinę manierą. Jeigu būtų mano valia, apkaltinčiau netgi plagiatu. Gerai, kad šalia turėjau žurnalą „Žmonės“, nes vietomis buvo tokių vietų, kad norėjosi kažkur kitur paganyti akis. Filmas absoliučiai nieko nenustebins, siužetas apgailėtinas, vaidyba nieko neišsiskirianti. Kada nustos nauji amerikiečių filmai naudoti vis tas sumautas filmavimo kameras, perduodamas iš rankų į rankas – juk jau atsibodo, velniai rautų! Pabandė dešimtys filmų šį triuką, pasisotinome ir užtenka, bet ne... Gaila pinigų tokiems filmams, ir laiko gaila... 

Nerekomenduoju jokiais būdais. Didesnio mėšlo, po šitiek gerų juostų aną savaitę, neteko matyti. Bet, kitą vertus, žinojau, ko tikėtis iš šio filmo, bet aš per savo durną galvą visada turiu pažiūrėti kokį nors šūdniekį ir po to bambėti. Ką jau padarysi.

Mano įvertinimas: 1/10

Kritikų vidurkis: 33/100

IMDb: 3.9

Jūsų Maištinga Siela