Serialas: "Ašerio namų griūtis" / "Ašerių namų žlugimas" / "The Fall of the House of Usher" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgais vasaros vakarais, jeigu neturi šuns, kurį reikia vedžioti arba esate šiaip laisvesni, galite pažiūrėti mini siaubo serialą „Ašerio namų griūtis“ (galima versti ir kaip „Ašerių namų žlugimas“) (angl. The Fall of the House of Usher). „Netflix“ šį 8 dalių serialą pristatė 2023 metais, pastarasis sulaukė nemažo populiarumo, tad genamas idėjos, kad nenoriu nieko pernelyg sudėtingo ir tiesiog gerai bei įtraukiai praleisti laiką, nutariau pasižiūrėti.

 

Serialas pastatytas pagal gotikinio siaubo prozos rašytojo Edgar Allan Poe (1809-1849) apsakymą „Ašerių namų žlugimas“ (lietuviškame apsakymo vertime palikta daugiskaitos pavardės forma), beje, patį kūrinį galite persiskaityti, nes tikrai nedidelės apimties. Tiesa, XIX amžiuje rašyta istorija šokiruojančiai pakeista ir adaptuota mūsų laikų akimis. Čia nerasite neogotikinių stebuklų, XIX amžiui būdingų kostiumų, serialas net neapeliuoja į kostiuminę dramą, veikiau tik pasiima Allano Poe sukurtą Ašerių šeimos prakeiksmo idėją.

 

Dėmesio centre – sesuo Madelaina ir brolis Roderikas, kurie tapę našlaičiais maždaug XX amžiaus antrojoje pusėje sugeba prasimušti ir įgyja solidžią finansinės galios statusą. Galiausiai sužinome, jog vieną lemtingą devinto dešimtmečio pradžios vakarą jiedu sudarė sutartį su keista moterimi, mistine ragana, kuri, pagal Mefistofelio ir velnių sutartis, vieną dieną atsiras ir atsiims savo duoklę. Roderikas tampa įtakingos farmacinės kampanijos vadovu, turi be galo daug skirtingų vaikų, kai kurie nesantuokiniai, beveik, galima sakyti, visa rasių ir lytinės orientacijos kolekcija. Per šias aštuonis serijas praktiškai kaskart miršta po vieną Roderiko atžalą, tad netrukus visuomenės dėmesys nukrypsta į prakeiktuosius Ašerius.

 

Kitaip sakant, serialo struktūra šiek tiek primityvoka. Iš vienos pusės žinai, kad kiekvieną seriją laukia veikėjo mirtis, iš kitos – kyla intriga, o kaip serialo autoriai sudėlios mistines aplinkybes. Bet ne dėl šių mirčių įdomus šis serialas, man labiausiai patiko ir įtiko spalvingi Ašerio šeimos charakteriai. Visi jie be išimties supuvę, turintys tamsių svajonių ir troškimų, nors iš pradžių gali pasirodyti, kad šeima turi ir gerųjų atžalų, pavyzdžiui, medikė ir su beždžionėmis medicininius tyrimus atliekanti ir žmoniją norinti išgelbėti Viktorina. Tačiau piktoji ragana moka įžvelgti žmonių silpnybes ir paleisti savo kerus...

Kadrai iš serialo.

 

Serialas sukaltas pagal šiuolaikinę žiūrovišką madą. Kai kas iš mūsų tautiečių gal ir pasakytų, kad labai jau holivudiškai propagandinis, nes jame visokių rasių aktoriai ir, aišku, daug LGBTQ naratyvo. Leo gėjus, Viktorina lesbietė, įmonės vadovė Kamila vėlgi biseskaulė ir visos šios jų tamsios istorijos hiper seksualizuotos. Turtuolių vaikai vertybiniu pamatu vaizduojami kaip seksualiai iškrypę niekšeliai, kurie rengia apleistuose loftuose sekso orgijas, turi ištisus meilužių sąrašus, šniokščia narkotikus ir yra nepaprastai pavydūs bei ryškūs. Aišku, Ašerio paskelbtas šeimai ultimatumas-konkursas apie šeimos paslapčių išplepėjimą spaudai privertė nemažai vienas kitą įtarinėti, juk paskelbta didžiulė premija už išdaviko atskleidimą. Tai prakeiksmo aktyvavimas, kuris galiausiai sužlugdo šeimą.

 

Man gal iš šio serialo dar norėjosi suktesnio mindfuck‘o, įdomesnių ir netikėtesnių siužeto vingių. Dabar serialas nemažai laikosi dėl suabsoliutinto seksualumo, kuris dažniausiai yra šių pagrindinių veikėjų varomoji dalis. Kartais imi ir suabejoji, ar ne per lėkštai viskas čia atskleista, bet neatimsi vieno, jog vis tiek serialas išlaiko dėmesį. Reiktų pagirti įspūdingą aktorių kastingą, nes veikėjų labai daug, pasakojama įvairiais gyvenimo periodais, todėl nemažai vienam personažui reikėjo paieškoti įvairaus amžiaus aktorių, kurie, žinoma, atliko savo darbą taip, kaip matė tą režisieriai. Visgi šis serialas tuo ir užsibaigia, tęsinio nebus, nebent imtųsi kas nors paralelinį Allano Poe kūrinį ir kurtų jau kitą istoriją. Taip, darant apibendrinimą, serialas toli gražu nėra įspūdingas, jame yra šablonų ir politinio korektiškumo įvairovei skleisti, kuris gali kai ką erzinti, bet visumoje serialas įtraukiantis, seksualus ir nedoras – o ko daugiau reikia?

 

Maištinga Siela

Filmas: "Fotojuostelė" / "Kodachrome"

Sveiki,

Labai norėjau grįžti į praeitį, kokius penkerius ar šešerius metus atgal, kai man labai patiko amerikietiško lengvo ir paprasto turinio dramelės su šviesia pabaiga, kai herojai patyrę išbandymą, apsikabina, vienas kitam atleidžia ir gyvenimas tęsiasi. Taip, labai pasiilgau tokio kino paprastumo, todėl vakarui išsirinkau gan neblogai tautiečių pagirtą filmą „Fotojuostelė“ (angl. Kodachrome) (2017), kuriame nusifilmavo man patinkančios kino žvaigždės: Elizabeth Olsen, lietuvių kilmės Jason Sudeikis ir kino legenda Ed Harris.

Maniau, kad pirmuosius 20 minučių išprotėsiu, nes širdis ir smegenys nebepriėmė šio filmo turinio. Lyg filmas būtų iš kokio dešimto dešimtmečio su Jack Keruac „Kelyje“ motyvais. Vėžiu sergantis tėvas kartu su negandomis užgriūtu sūnumi leidžiasi į 3000 kilometrų kelionę, kuri tampa ir paskutine tėvo gyvenimo kelione, kurios tikslas – išryškinti kodak juostelę. Kodak jau užsidarinėja ir baigiasi juostelės fotografavimo epocha, o vėžininkui svarbu numirti kartu su savo epochos madomis... Tai graudi simbolika, besikeičiantis pasaulis, mirštantis pasaulis užleidžiantis naujai kartai pasaulis ir visa kita labai lyriškai išreikšta, jautru. Bet, Dieve mano, juk tai kine jau aptarta šimtus kartų! Kiek filmų apie paskutinę savo gyvenimo kelionę? Tėvo ir sūnaus santykių analizė absoliučiai atsikartojanti, beveik scenarijaus klišė.

Nepasakyčiau, kad ir filmo atmosfera kažkuo itin ypatinga. Tiesiog dar viena „Telmos ir Luizos“ stiliaus kelionė, kurioje kažkas susitvarko, kažkas išsisprendžia, o kai kas ir numiršta, kad gyvenimas galėtų toliau tęstis. Labai paprasta istorija, kuri nereikalauja analizės, kur žymūs aktoriai, kur viskas vėlei aišku kaip ant delno. Taip, buvo kelios vietos, kada prisimerkiau, kad pajusčiau tą gailestį, emocijas ir pajutau, tačiau visumoje filmas gana blankus, lėkštas, jo potekstės ir mintys jau seniai kine ištransliuotos panašiais rakursais, todėl apėmė jausmas lyg žiūrėčiau dar vieną „Kelyje“, kurios baigtį galima numatyti vos tik kai paaiškėja filme pagrindinė problema. Iš esmės gražus nusivylimas.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb:6.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valstybės paslaptis" / "The Post"

Sveiki,

Jau seniai nebestebina, kad kasmet sukuriama po itin politizuotą amerikietišką filmą, kuris nori-nenori vis tiek bus prastumas į „Oskarų“ ceremoniją. Jau seniai Holivudas tapo politizuoto kino kulto apdovanojimas ir nepamatyti tame sąraše naujausio S. Spielberg filmo „Valstybės paslaptis“ (angl. The Post) (2017) tikriausiai būtų kiek keista. Kitą vertus mums, lietuviams, gyvenantiems šiek tiek atokiau nuo Amerikos realijų tai yra galimybė suvokti šios supervalstybės raidą, istoriją ir kultūrą. Ir ko čia slėpti – tai galimybė šiek tiek ir patiems apsikuopti.

„Valstybės paslaptis“ – tai istorinis filmas apie dienraščio „The Washington Post“ atliktą žygdarbį aštunto dešimtmečio pradžioje, kai Amerikos prezidentai melavo amerikiečiams apie Vietnamo karo užkulisius – pralaimėtas bergždžias karas ir tūkstančiai mirusiųjų tebuvo vienas didelis manevras palaikyti amerikietiškam išpūstam išdidumui, kad šalis esanti galinga ir garbinga. (Panašiai man čia su perdėta D. Thrump‘o amerikietiška vizija šiandien ir tik keista, kodėl Amerika dar ne kare, juk tai taip „didvyriška“). Taigi dėmesio centre – The Post savininkai, kurie priima esminį sprendimą paviešinti žinią, rizikuodami ne tik kampanija, bet ir savo visu gyvenimu. Aišku, kaip jau būna tokio tipažo kine, viskas baigiasi skaidriosios pusės pergale – juk kitaip nė nebūtų tokio kino! Filmas man priminė prieš kelerius metus matytą „Didžioji skola“ (2015), kuris panašia ofisinio stiliaus drama, kai visa tautos sąžinė suguldoma ant vieno stalo.

Nors galima kaltinti dėl „Oskarų“ polinkio palaikyti politizuotus filmus, kartu toks kinas iš tikrųjų yra ir apsivalymas patiems amerikiečiams, klaidų pripažinimas – mes, lietuviai, tikriausiai irgi tokį kiną palaikome. Prisiminkime „Emilija iš Laisvės alėjos“... Visgi Tom Hanks ir Meryl Streep buvo kaip visada šaunūs. Nežinau, ar būčiau nominavęs M. Streep į geriausias aktores už šį vaidmenį, nes, Dievas mato, ji turėjo kur kas geresnių vaidmenų savo karjeroje, tačiau kaip „Oskarai“ be M. Streep? Kažkaip jau net nebe „Oskarai“, tad nieko nenustebino, kad ji tepasitenkino eiline nominacija. Visgi filmas įtraukiantis, atmosferinis, aštrokas politikos ir viešumos žaidimas. Manau, filmui pavyko tai, ko tikėtasi – paklausti žiūrovo: o kaip tu būtum pasielgęs šių veikėjų vietoje?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dramblio daina" / "Elephant Song"

Sveiki, 

Kad Xavier Dolan yra režisierius genijus, tam tikriausiai dėl to jokių klausimų nekyla, tačiau jį gana retai išvystame kaip aktorių kitų režisierių filmuose. Tokia proga pasitaikė pažiūrėti jo pasirodymą psichologėje dramoje „Dramblio daina“ (angl. Elephant Song) (2014). Filmas pasakoja apie psichikos sutrikimą turintį jaunuolį, kuris užsidaro ilgiems pokalbiams su įstaigos vadovu, o šis bando iš jaunuolio išgauti paslaptis dėl psichiatro dingimo. Tiesą sakant, filmo siužetas intriguoja nuo pat pradžių, intriguoja ir tie psichologiniai žaidimai, kuriuos diktuoja vaikiškai „genialus“ X. Dolan kuriamo veikėjo ūmus būdas, tačiau pats filmas čiuožė ir pračiuožė pro šalį.

Tiesą sakant, filmas ganėtinai vidutiniškas, kadangi nėra stipraus scenarijaus realizavimo. Galima, aišku, kaltinti aktorius, bet jie šiuo atveju „nė prie ko“, o štai visą nepavykusio filmo atsakomybę turėtų prisiimti Charles Biname, kuris į nagus gavo ganėtinai neblogą scenarijų apie sielos sužalotą vaikiną, kur jo dvasioje veriasi ištisos nevykusios šeimos paliktos stigmos. O kas iš viso to išėjo? Vienas pavykęs simbolis – dramblys, keletas gražių ir itin vykusių estetinių kadrų, perėjimų į emocinę atmintį, tačiau daug abejonių ir nepavykusių raiškos būdų pačiame psichiatrijos kabinete. Viso šio ne itin pavykusio filmo problema yra tame, kad režisierius nučiuožė estetiniu paviršiumi ir neužčiuopė tikrosios dramos, todėl filmas atrodo gražus ir iš serijos „prasmingas“, tačiau tai tik forma, tuštoki dialogai, kiautas, kuris slepia išsisėmusį turinį. 

Taip, filme gražiai pasirodė aktorių trio. Labiausiai norėčiau pagirti aktorę Catherine Keener, kuri yra nepasotinamo natūralumo ir puikios intuicijos aktorė, kuriai praktiškai nereikia stengtis būti kažkuo kitu, rodos, dirba be didesnių pastangų ir kiekvienas veido krustelėjimas – superinis. Štai X. Dolan vaidmuo kad ir ryškus, jis daugiau konstrukcinis, tokį padaryti gali ir vidutinio talento aktorius, todėl lyg ir nieko naujo jo dirvonuose. Filmas itin vidutiniškas, einantis daugiau į formas, tačiau be įdomesnių siužetinių vingių ir originalumo. Šiaip sau.

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Serialas: "Amerikietiška nusikaltimo istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsoną" / "The People v. O. J. Simpson: American Crime Story" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Tikriausiai kiekviena šalis turi ne vieną „amžiną nusikaltimo bylą“, kuri tampa visuomenės sukiršinimo ginklu. Tereikia prisiminti mūsų Kedžio bylą, kuri tęsėsi be atokvėpio kelerius metus. Amerikiečiai turi tokių istorijų kur kas daugiau, tačiau viena garsiausių bylų dešimto dešimtmečio pirmojoje pusėje buvo dėl O. J. Simpsono, vieno geriausio to meto amerikietiškojo futbolo žaidėjo, žmogžudystės įvykio. O. J. Simpsonas buvo kaltinimas nužudęs du asmenis 1994 metų vasarį – savo buvusią žmoną Nikolę ir jos draugą. Be jokios abejonės serialo „Amerikietiška nusikaltimo istorija: Žmonės prieš O. J. Simpsiną“ (angl. The Peaple v. O. J. Simpson: American Crime Story) pamatas – reali nusikaltimo istorija, sukėlusi ant kojų beveik vieneriems metams visą visuomenę, o bylos nagrinėjimo ir teismo procesas tapo kone serialu. 

„Amerikietiška siaubo istorijos“ antologija po penkerių metų galiausiai davė peno kūrėjams pradėti paralelinę antologiją „Amerikietiška nusikaltimo istorija“. Nuo paranormalių reiškinių nagrinėjimo prie realių nusikaltimo istorijų turėjo pritraukti nemažai ankstesniojo serialo gerbėjų, o gal netgi pritraukti ir naujų. Tiesą sakant, taip ir nutiko. Ryan Murphy davė nemažo peno atsirasti šiam serialui, netgi operatorių komanda, dalis aktorių perėjo į šį naująjį projektą, kas stebi ankstesnę antologiją, tas puikiai atpažins filmavimo manierą ir momentiškumo įtaigos galią. Serialas sulaukė didelio kritikų palaikymo, jis galiausiai įtiko ir patiems žiūrovams (kartu ir man), todėl visai nestebina tokie puikūs serialo atsiliepimai, nes tam yra netgi visa eilė priežasčių.

Visų pirma, neįtikėtinai kruopštus tyrimas O. J. Simpsono bylos medžiagai. Kadangi istorija ne tokia ir sena 1994-1995 metų įvykiai, išlikusi filmuota teismo medžiaga itin pasitarnavo serialo kūrėjams. Rekonstruota dešimto dešimtmečio mada, priešingai nei kai kada atrodydavo „Amerikietiško siaubo istorijoje“, nesistengta perspausti ar kaip nors hiperbolizuoti detalėmis, puošmenomis – čia ir kostiumai, ir interjeras, ir automobiliai, ir kompiuteriai, biurai bei kiti dalykai, atrodo, puikiai atpažįstami, bet jau taip nutolę laike, kad atrodo bemaž retro. Taip be galo smagu, kad kūrėjams vis pavyksta sukelti laikmečio distancijų ilgesį ir nostalgiją. Vizualinis sprendimas itin įtikina, kaip ir neįtikėtina aktorių parengtis. Pavyko į serialą prisikviesti pirmo ryškumo žvaigždes ir paversti jas prototipiniais veikėjais ne tik vien pagal aktorinį talentą, bet ir fizinį panašumą – tą kuo puikiausiai rodo fotografijos. Tiesa, mažiausiai fizinių panašumo, mano akimis, turi pagrindinis kaltinamasis O. J. Simpsonas su aktoriumi Cuba Gooding Jr., kuris perteikė išties bauginančiai karštakošį Simpsoną, kad neretai kirba abejonė, kad gal jis tikrai nudaigojo savo buvusią žmoną. Būtent agresyvus, impulsyvus O. J. SImpsono charakteris suteikia nemažai serialui įtampos ir abejonių, kad atrodo, jog herojus tikras šunsnukis ir jokia moteris šalia jo negalėtų išbūti ilgiau nei kelias savaites.

 

Robert Kardashian vaidino aktorius David Schwimmer.

 

Marcia Clark suvaidino aktorė Sarah Paulson.

 

Aktorius Sterling K. Brown suvaidino Christopher Darden.

 Aktorius Cuba Gooding Jr. atliko O. J. Simpson vaidmenį.

 Aktorius Kenneth Choi suvaidino teisėją Lance Ito.

 J. Travolta įkūnijo Robert Shapiro.

Neįtikėtinai gerą vaidmenį šįkart gavo „Amerikietiško siaubo istorijos“ antologijos pažiba – aktorė Sarah Paulson, kuri jau, kaip ir nemaža dalis pirmojo sezono aktorių, jau nominuota Emmy apdovanojimams. Visai nenustebčiau, jeigu jau ne kartą nominuotai aktorei pagaliau pavyktų pelnytį šį apdovanojimą. Jos prokurorės Marsės vaidmuo atrodo pritrenkiančiai įtaigus, aišku, tą įspūdį sustiprina ir tai, kad jos vaidmuo išryškėja vyriškų vaidmenų apsuptyje, todėl ji atrodo, dar išskirtinesnė ir įdomesnė. Apskritai didelį įspūdį padarė šio serialo vienas iš prodiuserių John Travolta, sukūręs bene geriausią savo vaidmenį karjeroje – tai mano nuomonė. „Draugų“ žvaigždė David Schwimmer suvaidino Robert Kardashian‘ą – net galima aiktelėti, kaip gerai, natūraliai, susikaupusiai pavyko jo vaidmuo. Apskritai aktorių parengtis šiems vaidmenims rašyčiau aukščiausius vertinimus.

Viena byla išdėstyta dešimčiai serijų. Pirmosios serijos gerokai skiriasi nuo paskutiniųjų. Pirmieji epizodai labiau primena kriminalinį trilerį – nusikaltimas, kraujas, pabėgimas, gaudynės, persekiojimai... Išties, atrodo, kad viskas bus įspūdingai, ypač tiems, kurie apie O. J. Simpsono bylą nieko nežino. Vėliau serialas tampa vienos ilgos bylos nagrinėjimo procesu, kur tik lengvais potėpiais pasakojamos pagrindinių veikėjų biografinės istorijos, dažniausiai nė neišeinant iš bylos nagrinėjimo rėmų, todėl serialas neretai atrodo „suspaustas“, taktiškai konceptualus, apgalvotas tiek planingai, tiek komerciškai, kad nebelieka begalinio gumos tempimo įspūdžio, nes staiga pasidaro įdomūs ne vien nusikaltimo istorijos versijos, kiek pačių veikėjų vidiniai išgyvenimai, jų nusivylimas, trumpos pergalės, isterijos, tiesos paieškos ir kiti dalykai, per kuriuos galiausiai nupasakojami moraliniai principai, o pačia plačiąja prasme – visos JAV teisėsaugos sistemos luošumo ir absurdiškumo padėtis.

Nemažai šioje istorijoje rasistinių peripetijų, kad net aš pats, pažiūrėjęs visą sezoną, taip ir negaliu iki galo atsakyti, ar J. O. Simpsonas nužudė tuos žmones, ar tai buvo rasistinis-nacistinis „pakišimas“, regis, tokią pat abejojančią poziciją išlaikė ir Kardashian‘as. Visgi O. J. Simpsonas 1995 metais buvo išteisintas ir tą nusprendė teismo prisiekusieji, kurie, dievaži, atrodė, ne kaip solidūs dėdės ir tetos, bet kaip savo įsitikinimų ir interesų turinti avinų ir pusgalvių gauja. Kaip čia yra, kad visi įkalčiai pateikti prieš O. J. tampa niekuo verti? Tai išties keistą, keista atrodo ir nacio rasisto melagingas liudijimas teisme... Tiesą sakant, ši byla neatrodo švari ir serialas stengiasi ją išskrosti ir parodyti abi stovyklas, kad žiūrovas pats susidarytų visuminį vaizdą, o tai man labai ir patiko.

Ant nosies Emmy apdovanojimai, ir manau, kad serialas gaus ne vieną statulėlę. To šiam serialui ir linkiu, o pabaigai galiu pasakyti, kad tai tikrai „kietai“ sukaltas serialas, kurio realistinis pagrindas tampa serialo vertu siužetu. Tiesa, kad ir išteisintas O. J. jo karštas ir į nusikaltimus linkęs būdas jam šlovės nebeatnešė – 2007 metais jis suimtas Las Vegase už sunkius ginkluotus plėšimus ir nuteistas 33 metų laisvės atėmimu. Gal tai karma? Gal visgi yra teisingumas? Kas žino, tačiau žiūrint šį serialą, apima jausmas, kad teismas tėra vienas didelis cirkas, kuriame laimi ne teisingumas, o tik tas, kuris turi geresnių oratorinių klounų spektakliui surengti.

Jūsų Maištinga Siela