Filmas: "Nuostabi diena, kai esame kartu" / "A Beautiful Day in the Neighborhood"

Sveiki,

Tai jau trečiasis man matytas Mariellės Meller filmas „Nuostabi diena, kai esame kartu“ (angl. A Beautiful Day Neighborhood) (2019). Iki tol matyti filmai „Paauglės dienoraštis“ (2015) bei „Ar galėsi man kada nors atleisti?“ (2018), mano subjektyvia nuomone, padarė didesnį įspūdi nei šis jos paskutinis darbas...

Biografinė juosta pasakoja apie kažkada realiai egzistavusį vyruką poną Rodžersą, kuris kūrė televizijoje kultinę laidą vaikams, kurią žiūrėdavo ištisos vaikų kartos. Galima laisvai pasiguglinti istorinės medžiagos ir pasižiūrėti, kaip viskas realiai atrodė ir kokiu panašiu rakursu režisierė perteikė šią istoriją. Kadangi man tolima amerikietiška senoji televizijos istorija, sunku vertinti filmo autentiškumą ir biografinius motyvus, bet įtariu, kad nemažai daliai žiūrovų šis filmas padarė didelį įspūdį, atgaivindamas vaikystės prisiminimus... Man, kaip ir dažnam lietuviui, nieko nežinant apie amerikietiškos televizijos procesus, belieka vertinti tik filmo turinį.

O turinys gana keblus. Filmo pirmasis pusvalandis labai „vilkosi“, vis bandžiau suprasti, kokia šios istorijos problematika. Ar kad vienas iš veikėjų susimušė su tėvu ar tas infantilusis TV laidų vedėjas, kuris slepia savo skaudžią istoriją? Ilgą laiką scenarijus skendi neaiškiose miglose, kas kitoniškame filme tikrai nėra minusas, juk nereikia visko pateikti žiūrovui supjaustyto, tenka mąstyti. Tačiau filmo holivudinis lengvumas ir maniera sako, kad filmas ir reikalavo viso aiškumo nuo pat pradžių. Lėlių pasaulyje gyvenantis vyrukas, pasirodo, visai ne gėjus, o jis turi žmoną ir du vaikus, o prie jo prisiplakęs žurnalistas per jį patiria tai, ką būtų galima pavadinti gydomąją atleidimo terapija.

Visgi antroji filmo pusė išsigrynina ir toji tėvystės bei atleidimo tema išties veikia terapiškai jau kaip pačiam žiūrovui. Tai išties veikia gerai! Skepticizmas išsisklaido ir pasiduodi švelniam filmo moralizavimui, kuris visai neįkirus, o tėvystės kadrai, kada vyrukas nešioja mažytį sūnelį aplink merdintį seno sukirpimo tėvą, atrodo, kaip trijų kartų intymus išpažinties momentas. Žinote, paprasti dalykai vis dar graudina ir dėl to stebina. Nėra šis filmas toks įmantrus, koks gali pasirodyti. Televizinio žanro žaismė ir biografinių faktų lipdinys sukurtas neblogai, tačiau bijau, kad lyginant su šių metų kitais filmas, jis kiek blankokas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Valstybės paslaptis" / "The Post"

Sveiki,

Jau seniai nebestebina, kad kasmet sukuriama po itin politizuotą amerikietišką filmą, kuris nori-nenori vis tiek bus prastumas į „Oskarų“ ceremoniją. Jau seniai Holivudas tapo politizuoto kino kulto apdovanojimas ir nepamatyti tame sąraše naujausio S. Spielberg filmo „Valstybės paslaptis“ (angl. The Post) (2017) tikriausiai būtų kiek keista. Kitą vertus mums, lietuviams, gyvenantiems šiek tiek atokiau nuo Amerikos realijų tai yra galimybė suvokti šios supervalstybės raidą, istoriją ir kultūrą. Ir ko čia slėpti – tai galimybė šiek tiek ir patiems apsikuopti.

„Valstybės paslaptis“ – tai istorinis filmas apie dienraščio „The Washington Post“ atliktą žygdarbį aštunto dešimtmečio pradžioje, kai Amerikos prezidentai melavo amerikiečiams apie Vietnamo karo užkulisius – pralaimėtas bergždžias karas ir tūkstančiai mirusiųjų tebuvo vienas didelis manevras palaikyti amerikietiškam išpūstam išdidumui, kad šalis esanti galinga ir garbinga. (Panašiai man čia su perdėta D. Thrump‘o amerikietiška vizija šiandien ir tik keista, kodėl Amerika dar ne kare, juk tai taip „didvyriška“). Taigi dėmesio centre – The Post savininkai, kurie priima esminį sprendimą paviešinti žinią, rizikuodami ne tik kampanija, bet ir savo visu gyvenimu. Aišku, kaip jau būna tokio tipažo kine, viskas baigiasi skaidriosios pusės pergale – juk kitaip nė nebūtų tokio kino! Filmas man priminė prieš kelerius metus matytą „Didžioji skola“ (2015), kuris panašia ofisinio stiliaus drama, kai visa tautos sąžinė suguldoma ant vieno stalo.

Nors galima kaltinti dėl „Oskarų“ polinkio palaikyti politizuotus filmus, kartu toks kinas iš tikrųjų yra ir apsivalymas patiems amerikiečiams, klaidų pripažinimas – mes, lietuviai, tikriausiai irgi tokį kiną palaikome. Prisiminkime „Emilija iš Laisvės alėjos“... Visgi Tom Hanks ir Meryl Streep buvo kaip visada šaunūs. Nežinau, ar būčiau nominavęs M. Streep į geriausias aktores už šį vaidmenį, nes, Dievas mato, ji turėjo kur kas geresnių vaidmenų savo karjeroje, tačiau kaip „Oskarai“ be M. Streep? Kažkaip jau net nebe „Oskarai“, tad nieko nenustebino, kad ji tepasitenkino eiline nominacija. Visgi filmas įtraukiantis, atmosferinis, aštrokas politikos ir viešumos žaidimas. Manau, filmui pavyko tai, ko tikėtasi – paklausti žiūrovo: o kaip tu būtum pasielgęs šių veikėjų vietoje?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Titas" / "Titus"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Titas“ (lotyn. Titus) (1999), kuris sukurtas pagal Šekspyro, kaip manoma, parašytą pirmąją dramą „Titas Andronikas“. Na, labai ilgai neliečiau kitų Julie Taymor darbų, nes po „Frida“ (2002), kuri man labai patiko ir jau matyta ne kartą, bijojau nusivilti šios režisierės darbais, bet smalsumas visgi suviliojo mane.

Filmas „Titas“ yra debiutinis režisierės darbas, kurio scenarijų ji parašė pati. Pažiūrėjus 10 minučių filmo, išsigandau, kad man jo taip ir nepavyks baigti, nes nelabai supratau, kas vyksta, nieko nebuvau skaitęs ar domėjęsis apie šį kūrinį. Visgi pažiūrėjau iki galo ir nenusivyliau, nors filmas ir trunka pustrečios valandos. 

Išties ne tiek patiko, kiek nustebino – aš labai mėgstu kine staigmenas. „Titas“ – neabejotinai yra skonio reikalas, regis, kino kritikai taip pat vieningai nesutaria dėl filmo vertės, todėl davė jam gana vidutiniškus įvertinimus. Filmo pastatymas atsiėjo 20 milijonų, o uždarbis vos per 2 milijonus dėl prastos reklamos ir riboto kino seansų skaičiaus. Betgi mes žinome, kad komercija gyvena sau, o meno tūrinis sau.

Kadras iš filmo "Titas".

Kas patiko šiame filme? Įdomu, kad nebuvo to, kas nepatiko. Režisierė yra genialus fenomenas. Nuostabi režisūra ir išmonė. Ji labai įdomiai transformavo pjesę į scenarijų ir surado modernų raiškos būdą. Ji apjungia du istorinius laikotarpius – senovės Romą ir Musolinio laikų Italiją, suradusi du istorinius svarbius šalies kertinius taškus, juos paverčia kultūros karkasu, dekoracijomis, imitacija. Vienu metu personažai vilki romėniškai, kitą – jau važinėja automobiliais. Tokia maišalynė gali pasirodyti preciziška, pernelyg avangardinė, tačiau svarbiausi turinio rėmai neišklibinti. Režisierė paliko Šekspyro dramos užtaisą, daugelyje vietų personažų tekstas išlieka eiliuotas, vyksta tikros dramos „sumiksuotame“ kultūriniame koliaže. Šitai tikriausiai mane labiausiai ir žavėjo – perėjimai, žaismė, sąsajų ir esmių suradimas dvejuose skirtinguose laikotarpiuose.

Žinoma, aktoriai. Nuostabūs, pritrenkiantys, nors jų vaidyba palikta teatrinė, lyg personažai vaidintų Šekspyro laikų scenose, todėl jų stotai, monologai, dialogai atrodo nepaprastai iškilūs, nutolę nuo natūralumo. Neįmanoma nepaminėti garso takelio – didingas, epinis ir visaip kitaip personažus bei istoriją pakylėjantis cunamis, kai kada net šiurpuliukai nueidavo per kūną. Anthony Hopkins – aktorius genijus, pilnomis ašarų akimis stoiškai atlaikė ir sukūrė Tito Androniko personažą. Mano meilė Jessica Lange, kerštaujanti Gotų karalienė – dievaži, atgaiva sielai. Neįtikėtina filme buvo surasti vieną gražiausių ir geidžiamiausių šiuo metu britų aktorių, tiesa, dar labai jauną – Jonathan Rhys Meyers.

Šiaip iš esmės filmas tiko ir patiko. Piki režisūra, interpretacija, raiška ir aktoriai. Vykęs darbas, todėl nekantrauju susipažinti su kitais režisierės darbais.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela