Filmas: "Titas" / "Titus"

Sveiki,

Šįkart noriu pristatyti ir pakomentuoti amerikiečių režisierės Julie Taymor filmą „Titas“ (lotyn. Titus) (1999), kuris sukurtas pagal Šekspyro, kaip manoma, parašytą pirmąją dramą „Titas Andronikas“. Na, labai ilgai neliečiau kitų Julie Taymor darbų, nes po „Frida“ (2002), kuri man labai patiko ir jau matyta ne kartą, bijojau nusivilti šios režisierės darbais, bet smalsumas visgi suviliojo mane.

Filmas „Titas“ yra debiutinis režisierės darbas, kurio scenarijų ji parašė pati. Pažiūrėjus 10 minučių filmo, išsigandau, kad man jo taip ir nepavyks baigti, nes nelabai supratau, kas vyksta, nieko nebuvau skaitęs ar domėjęsis apie šį kūrinį. Visgi pažiūrėjau iki galo ir nenusivyliau, nors filmas ir trunka pustrečios valandos. 

Išties ne tiek patiko, kiek nustebino – aš labai mėgstu kine staigmenas. „Titas“ – neabejotinai yra skonio reikalas, regis, kino kritikai taip pat vieningai nesutaria dėl filmo vertės, todėl davė jam gana vidutiniškus įvertinimus. Filmo pastatymas atsiėjo 20 milijonų, o uždarbis vos per 2 milijonus dėl prastos reklamos ir riboto kino seansų skaičiaus. Betgi mes žinome, kad komercija gyvena sau, o meno tūrinis sau.

Kadras iš filmo "Titas".

Kas patiko šiame filme? Įdomu, kad nebuvo to, kas nepatiko. Režisierė yra genialus fenomenas. Nuostabi režisūra ir išmonė. Ji labai įdomiai transformavo pjesę į scenarijų ir surado modernų raiškos būdą. Ji apjungia du istorinius laikotarpius – senovės Romą ir Musolinio laikų Italiją, suradusi du istorinius svarbius šalies kertinius taškus, juos paverčia kultūros karkasu, dekoracijomis, imitacija. Vienu metu personažai vilki romėniškai, kitą – jau važinėja automobiliais. Tokia maišalynė gali pasirodyti preciziška, pernelyg avangardinė, tačiau svarbiausi turinio rėmai neišklibinti. Režisierė paliko Šekspyro dramos užtaisą, daugelyje vietų personažų tekstas išlieka eiliuotas, vyksta tikros dramos „sumiksuotame“ kultūriniame koliaže. Šitai tikriausiai mane labiausiai ir žavėjo – perėjimai, žaismė, sąsajų ir esmių suradimas dvejuose skirtinguose laikotarpiuose.

Žinoma, aktoriai. Nuostabūs, pritrenkiantys, nors jų vaidyba palikta teatrinė, lyg personažai vaidintų Šekspyro laikų scenose, todėl jų stotai, monologai, dialogai atrodo nepaprastai iškilūs, nutolę nuo natūralumo. Neįmanoma nepaminėti garso takelio – didingas, epinis ir visaip kitaip personažus bei istoriją pakylėjantis cunamis, kai kada net šiurpuliukai nueidavo per kūną. Anthony Hopkins – aktorius genijus, pilnomis ašarų akimis stoiškai atlaikė ir sukūrė Tito Androniko personažą. Mano meilė Jessica Lange, kerštaujanti Gotų karalienė – dievaži, atgaiva sielai. Neįtikėtina filme buvo surasti vieną gražiausių ir geidžiamiausių šiuo metu britų aktorių, tiesa, dar labai jauną – Jonathan Rhys Meyers.

Šiaip iš esmės filmas tiko ir patiko. Piki režisūra, interpretacija, raiška ir aktoriai. Vykęs darbas, todėl nekantrauju susipažinti su kitais režisierės darbais.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela