Sveiki,
Tęsiu Sizifo
rašliavones... Vakar, sėdėjau +30C darbo patalpoje ir prakaitavau kaip kempinė.
12 valandų užkonservuotas ir sukaustytas. Būna tokių momentų, kada krapštai
nosį ir lauki darbo, nors dar geriau, kai jo nebūna, tada galima tiesiog
nedaryti nieko. Aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta nieko neveikti, mėgaujasi
laisvu laiku ir niekada gyvenime nesupras tų žmonių, kurie laisvalaikiais lekia
į darbą ir vis tiek trina užpakalį, kad tik nė minutei nebūtų vieni. Neseniai
kaip tik viena tema skaičiau straipsnį, kad vienas iš penkių dalykų, dėl kurio
gyvenimo pabaigoje gailisi žmogus yra tai, kad pernelyg daug savo gyvenime
laiko skyrė darbui, o ne sau, ne žmonėms, ne maloniems dalykams. Aišku, tai
lemia ir tai, kad darbas yra visų depresijos kamuojančių, netekčių užslopintų
ir vienatvės nulinčiuotų personų prieglobstis, bet ne apie tai...
Taigi, sėdžiu sau aš
darbe ir staiga tarp darbo įrankių atrandu šykščiai mažytę knygutę pavadinimu
„Grynas auksas“. Čiut nepaspringau
oru. Atsiverčiu šį „auksą“, o ten – miniatiūrinė Šventojo Rašto santraukėlė,
pačios populiariausios citatos. Pirmą kartą perskaičiau kaip anekdotų rinkinį
ir bandžiau tas frazes sujungti į visumą, bet tai buvo kažkoks smegenų plovimas.
Viena teigė tezė teigė, kad užtenka tikėti Kristumi ir Dievu, kad būtum
priimtas į dangų ir išganytas, kita jau teigė kad reikia daryti tą, aną ir
ginti savo tikėjimą, nes kitaip nebūsi priimtas į Dangų... Šitos citatos
tiesiog viena kitai prieštaravo. Antrąkart „Gryną auksą“ perskaičiau po kelių
valandų. Po simboliais ir metaforomis įžvelgiau ir galimų vertimo klaidų, bet
viskas „sulindo“ kur kas giliau.
Bet esmė tame, kad
kažkas darbo vietoje skaito Šventojo Rašto ištraukėles. Tai neįtikėtina! Man
tai tikra egzotika ir tas reklaminis knygutės pavadinimas „Grynas auksas“ yra
toks finansinis, ne taip kaip „Bobutės paskola“, bet vis tiek... Juk tai galėjo
būti žurnalas „TV antena“ arba koks „Žmonės“, bet ne... mažytė auksiniu
nudriskusiu viršeliu knygutė „Grynas auksas“, pagalvojau: „Fantastika!“. Praskaidrino
visą darbo dieną. Tas žinojimas, kad tarp mano darbo kolegų kažkas skaitalioja
tokius tekstus tapo magišku prieskoniu. Ir tegu visi Sizifo akmenys rieda nuo
kalno, ir nė vienas jo raumuo, iškreiptas skausmo kringeriais, nekrustels į tą pusę bėgti ir vėl juos ritinti į kalną,
nes...
...nes, kaip teigė „Grynas
auksas“, pradžioje buvo žodis...
Jūsų Maištinga Siela
P. S. Tik negalvokite,
kad knygiūkštė pakeitė mano įsitikinimus. Ne. Tiesiog prablaškė. Tik tiek.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą