2014 m. liepos 30 d., trečiadienis

Kaip Sizifas žiūrėjo riedančius nuo kalno akmenis




Sveiki, 

Tęsiu Sizifo rašliavones... Vakar, sėdėjau +30C darbo patalpoje ir prakaitavau kaip kempinė. 12 valandų užkonservuotas ir sukaustytas. Būna tokių momentų, kada krapštai nosį ir lauki darbo, nors dar geriau, kai jo nebūna, tada galima tiesiog nedaryti nieko. Aš esu iš tų žmonių, kurie mėgsta nieko neveikti, mėgaujasi laisvu laiku ir niekada gyvenime nesupras tų žmonių, kurie laisvalaikiais lekia į darbą ir vis tiek trina užpakalį, kad tik nė minutei nebūtų vieni. Neseniai kaip tik viena tema skaičiau straipsnį, kad vienas iš penkių dalykų, dėl kurio gyvenimo pabaigoje gailisi žmogus yra tai, kad pernelyg daug savo gyvenime laiko skyrė darbui, o ne sau, ne žmonėms, ne maloniems dalykams. Aišku, tai lemia ir tai, kad darbas yra visų depresijos kamuojančių, netekčių užslopintų ir vienatvės nulinčiuotų personų prieglobstis, bet ne apie tai...

Taigi, sėdžiu sau aš darbe ir staiga tarp darbo įrankių atrandu šykščiai mažytę knygutę pavadinimu „Grynas auksas“. Čiut nepaspringau oru. Atsiverčiu šį „auksą“, o ten – miniatiūrinė Šventojo Rašto santraukėlė, pačios populiariausios citatos. Pirmą kartą perskaičiau kaip anekdotų rinkinį ir bandžiau tas frazes sujungti į visumą, bet tai buvo kažkoks smegenų plovimas. Viena teigė tezė teigė, kad užtenka tikėti Kristumi ir Dievu, kad būtum priimtas į dangų ir išganytas, kita jau teigė kad reikia daryti tą, aną ir ginti savo tikėjimą, nes kitaip nebūsi priimtas į Dangų... Šitos citatos tiesiog viena kitai prieštaravo. Antrąkart „Gryną auksą“ perskaičiau po kelių valandų. Po simboliais ir metaforomis įžvelgiau ir galimų vertimo klaidų, bet viskas „sulindo“ kur kas giliau.

Bet esmė tame, kad kažkas darbo vietoje skaito Šventojo Rašto ištraukėles. Tai neįtikėtina! Man tai tikra egzotika ir tas reklaminis knygutės pavadinimas „Grynas auksas“ yra toks finansinis, ne taip kaip „Bobutės paskola“, bet vis tiek... Juk tai galėjo būti žurnalas „TV antena“ arba koks „Žmonės“, bet ne... mažytė auksiniu nudriskusiu viršeliu knygutė „Grynas auksas“, pagalvojau: „Fantastika!“. Praskaidrino visą darbo dieną. Tas žinojimas, kad tarp mano darbo kolegų kažkas skaitalioja tokius tekstus tapo magišku prieskoniu. Ir tegu visi Sizifo akmenys rieda nuo kalno, ir nė vienas jo raumuo, iškreiptas skausmo kringeriais, nekrustels į tą pusę bėgti ir vėl juos ritinti į kalną, nes...

...nes, kaip teigė „Grynas auksas“, pradžioje buvo žodis...

Jūsų Maištinga Siela

P. S. Tik negalvokite, kad knygiūkštė pakeitė mano įsitikinimus. Ne. Tiesiog prablaškė. Tik tiek.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą