Yra kaip yra: Banano žievės sindromas

Sveiki,

Taip, regis, taip ir yra. Dievas arba Velnias, o gal abu susimokę išmintingai rengia man spąstus, kruopščiai dėlioja ant kiekvieno žingsnio banano žieves. O ką aš? Ką aš galiu? Užlipu ant kiekvienos klaidos, ant kiekvienos banano žievės ir krentu. Ilgai ir skausmingai. Ir vos, rodos, atsistoju, tuoj kaip aklasis užlipu ant kitos žievės. Ir taip visada, per amžius, kol esu čia ir dabar. 

Apsimesti, kad esu tuo patenkintas? Ne, neleidžiu tokios naivumo prabangos. Tiesiog niekaip negaliu savęs apvalyti nuo mėlynių, įbrėžimų ir kitų kruopščiai suplanuotų Dievo ir Velnio klaidų. Apsivalymas... Argi jis būna? Ar būna taip, kad išvengiame savo likimo, programos? Argi galime pakeisti lemtį ir savo prigimtį? Galime neužlipti ant banano žievės?

Vien apie tai galvodamas ir mąstydamas, permąstydamas jaučiuosi slidinėdamas ant dar vienos banano žievės. 

Atleiskite už tokius pesimistinius įrašus, tačiau tiks Astos Stašaitytės laidos iškalbingas pavadinimas Yra kaip yra! Ką čia ir bepridursi.

Išalsuotas kūnas

Nutrūksta siūlai

Ir Moiros netenka darbo...

Žirklių išdavystės –

Venų žvynai ir žvirgždas.

Nutrūksta lynas

Per širdies aortą

Ir krenta į grabo gobeleną

Išalsuotas kūnas.

Tik popierius,

Tik kalijos užvožtas žiedas

Storoje knygos tome

Neprašo žirklių

Ir apskritimų

Su lėkščių dėmėm

Ant pergamento

Lapo, kur klounas

Kviečia įsigerti

Į jo tylią vyno taurę.

 

Jūsų Siela