Michail Šiškin. „Taika ar karas“ – Vilnius: Vaga, 2023. – p. 224.
Sveiki, mielieji.
Sunki ir reikalinga knyga pasirodė rusų rašytojo Michail
Šiškin (g. 1961), kurio eseistikos rinkinys pavadintas tikriausiai pagal L.
Tolstojaus epopėją Karas ir taika atvirkštinę parabolę Taika ar
karas (vok. Frieden oder Krieg), o pastaroji tarsi
kviečia atsibudusius europiečius į atvirą diskusiją apie Rusiją, Rusijos žmones
ir rusų tautą. Suprantu, kad dalis skaitytojų tiesiog nieko nebegali nei
skaityti, nei girdėti, kas yra nors kiek rusiška ar susiję su šia tauta. Tą,
kaip teigia ir pats Šiškinas savo įžanginiame šios knygos žodyje, irgi supranta
ir priima, nes neįmanoma atleista tautai, kuri tai darė ilgus šimtmečius ir
ciniškai tebevykdo žudymą. Bet iš kitos pusės, kas padės europiečiams suprasti
rusus, jeigu ne patys rusai? Michail Šiškin iškart pasisakė prieš Rusijos karinius
veiksmus prieš Ukrainą, dar seniau – veiksmus, nukreiptus prieš Gruziją. Autorius
jau ilgą laiką gyvena Šveicarijoje, rašo vokiškai, todėl į Rusiją geba žvelgti
dvejopai: augęs Sovietų Sąjungos sudėtyje ir patyręs, ką reiškia represijos,
jis šiandien gali įvertinti Rusijos istoriją ir dabartinės diktatūros principus
europiečio ruso perspektyva.
Mums, lietuviams, Rusija atvira ir suprantama kaip ant
delno, todėl jos raidos nereikia aiškinti, nes gyvenome jų pašonėje, kentėjome Rusijos
(tiek carinės, tiek sovietinės) represijas, todėl toji istorinė trauma mūsų
tautai gyva, nepamiršta ir nepamirštama, tad ir iliuzijų neturime. Taika ar
karas labiau nutolusioms šalims nuo buvusio Rytų bloko šalių, kuriems
Rusija yra tolimas romantizuotas kraštas, kur vyrauja ne nusikaltimai, o
griežta tvarka. „Jau daug metų tas pats: kai taksi vairuotojas kur nors
pasaulyje sužino, kad aš rusas, tuoj džiugiai nusišypso: „Putinas!“ – ir parodo
nykščiu aukštyn. <...> Prezidento karjerą KGB agentas pradėjo kruvina
savo tėvynainių auka: prisidengiant karu Čečėnijoje, savo daugiabučiuose buvo susprogdinti
Maskvos gyventojai. Vėliau viskas krypo viena linkme – į Ukrainos užpuolimą
vasario 24 dieną. Tačiau visus tuos metus daugelis pasaulyje žavėjosi visai
kitu Putinu (p. 217).“ Nieko romantiško čia nėra, nori paaiškinti knygos
autorius. Beje, tai trečioji Šiškino knyga, pasirodžiusi lietuviškai. Prieš tai
leidykla Vaga buvo išleidusi romaną Veneros plaukas (2013) ir Laiškų
knyga (2011) – visos labai puikiai įvertintos skaitytojų. Taika ar karas
į lietuvių kalbą išvertė Giedrė Sodeikienė, o toji knyga yra mano pirmoji
pažintis su M. Šiškino proza ir ji stebino, glumino, graudino.
„Skaudu būti rusu. Skelbta, kad Putino
„specialiosios operacijos“ Ukrainoje tikslas yra išgelbėti rusus, rusų kultūrą
ir rusų kalbą nuo ukrainiečių fašistų. Daugiausia buvo sunaikinti rusakalbiai
miestai su visais gyventojais Ukrainos rytuose. Karo nusikaltimai įvykdyti ne
tik prieš žmones, bet ir prieš mano kalbą. Puškino ir Tolstojaus, Cvetajevos ir
Brodskio kalba virto karo nusikaltėlių ir žudikų kalba. Rusija artimiausioje
ateityje bus siejama ne su rusų muzika ir literatūra, o su bombomis, krintančiomis
ant vaikų, su siaubingais vaizdais iš Bučos (p. 3),“ –
šitaip prasideda šis esė rinkinys su papildomais tekstais, pridurtais po
vasario 24 dienos ir tekstai pradeda suprasti, kodėl nepasisekė „Baltoji
revoliucija“, kodėl Putinas nebuvo nuverstas po 2012 rinkimų, o opozicionieriai
kartu su Navalnu sutriuškinti.
Autorius jau pirmaisiais savo tekstais lakoniškai, bet
esminiais štrichais bando paaiškinti Vakarų pasaulyje mistifikuojamą rusų
sielą, apipintą kančios ir mitais apie kantrybę ir tikėjimą. Šita rusų
siela savo romantinį atspalvį įgavo per literatūrą dar Romantizmo laikotarpyje,
tačiau Šiškinas nori pasakyti, kad rusų tauta – vergų tauta, jie niekada nebuvo
laisvi ir nepažino laisvės, todėl jie gyvi pažadais ir imperialistinėmis
idėjomis. Šiškinas atkoduoja rusų tautos DNR, tautos genezę siedamas su mongolų
Aukso orda, iš kurios ir susiformavo režimo vasalai, išrinktieji,
valdomi baime ir smurtu. Visi carai „nuo Dievo“ ir kitos nesąmonės yra viena
ilga pavergtos tautos, bijančios, bet negalinčios be savo griežtos rankelės,
nes vos tik Rusija priartėja prie demokratijos, šalyje įsivyrauja krizė, todėl
rusai įsitikinę, kad baimė gali suvaldyti tautą. Šiaip šios teorijos atrodo
absurdiškai, bet jos visgi pagrįstos kolektyvine samprata apie chaosą ir
tvarką, kuri vakariečiams, prie kurių, be jokios abejonės, esame ir mes,
lietuviai, prieštaringumą.
Įdomu tai, kad Šiškinas tam tikruose tekstuose bando
atskirti, kas yra pavergtos tautos vergai, kurie myli tėvynę Rusiją ir kas yra
Rusija kaip uzurpuotos valstybės darinys. Autoriui akivaizdžiai tai
nesuderinami klodai, nes valstybės piramidės viršuje įsivyravusi nestabili
oligarchija pjudosi dėl valdžios svertų ir lankstosi stipriesiems, o tauta
gyvena savo iliuzijomis, bijodama teismų ir kalėjimų. Beje, Šiškinas sugretina
valstybės sistemą su tikrojo kalėjimo sistema, kuri pagrįsta stipresniojo
valia. Labai puikiai prisimenu Lietuvoje vaikystę, kai su mama 90-ųjų, vadinamą
laukinį griūnmetį, bėgdavome per pėsčiųjų perėją, nes pirmenybę reikėjo
teikti automobiliui, nes jis stipresnis, jis tave partrenks ir tu būsi kaltas. Dabar
per perėją eidamas gali ir panaršyti telefone, ir sustoti batą užsirišti, nes
TURI TEISĘ. Pasirodo, Rusijoje vis dar bėgama per pėsčiųjų perėją, kad nesunervintum
kokio vairuotojo... Kai komikas vienoje Šurajevas vienoje savo tinklalaidėje
paskambino į Rusiją aukšto rango sekretorei ir paprašė jį sujungti su Rusijos
prezidentu Putino, šioji buvo šokiruota ir piestu stojosi ginti savo rusiškojo
fiurerio, nes tai toks autoritetas. Nebūčiau patikėjęs, koks rusų keliaklupsčiavimas
prieš savo valdžią, o mes čia vargstame su kokia Ruginiene ir Paluckiu,
bekurdami pašaipų memus.
Šiškinas bando Vakarams pasakyti ir šį tą, kas ir
Lietuvoje dar skamba kaip mitologija. Gorbačiovo perestroika (pertvarka) visiškai
ne paties Gorbačiovo sumanymas, jis buvo už tai, kad nė viena tauta nepabėgtų iš
sovietinio tvartelio: „Princas, savo bučiniu pažadinęs miegančią princesę –
Rusijos demokratiją, išgelbėjęs pasaulį nuo atominio karo pavojaus ir leidęs vėl
susivienyti Vokietijai, tapo Išgelbėtoju, kuris, tikėtasi, padarys dar daugiau
stebuklų ir Tarybų Sąjungą atves į Europą. Tačiau jis anaiptol nesiekė sukurti
demokratijos. Nusibaigęs milžinas svirduliuodamas ėjo į savo baigtį, o Gorbačiovas
norėjo užkirsti tam kelią. Vakaruose aukštintas kaip reformatorius, jis visomis
išgalėmis stabdė demokratines reformas, trokšdamas išgelbėti komunistinę Tarybų
Sąjungą (p. 68).“ „Pagrindinė partinės nomenklatūros problema buvo kaip
materializuoti savo privilegijas ir perduoti jas savo vaikams. [...] Galiausiai
– žvelgiant iš istorinės perspektyvos – paaiškėjo, kad perestroika ir visa
Tarybų Sąjungos transformacija, po teisybei, tebuvo sėkminga komunistinės
nomenklatūros specialioji operacija, skirta absoliučiai politinei valdžiai
konvertuoti į didžiulę privačią nuosavybę ir nežabotą pinigų valdžią (p.
69-70).“
Visgi baisu, kai dabar istorijos vadovėliuose garbinamas
ne Gorbačiovas, kuris tapo atpirkimo ožiu, o kur kas didesnis kraugerys
Stalinas, nes rusai stipriųjų neteisia, Stalinas – tikrasis caras, nes jis
nepralaimėjo, o Gorbačiovas pralaimėjo. Stipriojo diktatoriaus pergalės
išaukštinamos, o nusikaltimai „neįrodomi“, todėl neegzistuoja. Istorijos kraugeriai
šiandien Rusijoje šlovinami eisenose, tai liudija ne vien Šiškino tekstai, bet
ir į Vakarus prasprūstantys dokumentuoti slapti kadrai, pvz., šiemet „Oskaru“
įvertintas slapta mokytojo nufilmuotas filmas Ponas niekas prieš Putiną
(2025). „Slaptoji tarnyba FSB-KGB-NKVD-ČK naujojoje Rusijoje tapo nacijos
pasididžiavimu. Iškilmingai švęstas tos galvažudžių organizacijos šimto metų
jubiliejus, o prezidentas savo kalboje kolegoms sakė: „Kad ir kaip keitėsi
laikai, bet didžiuma pasirinkusių šią nelengvą profesiją visada buvo tikri
valstybės šalininkai ir patriotai, garbingai ir oriai ėję pareigas ir į pirmą
vietą visada kėlę tarnavimą tėvynei ir liaudžiai. <...> Ar galima
įsivaizduoti, kad kancleris pokarinėje Vokietijoje pareikštų, jog gestapininkai
yra „patriotai, garbingi ir oriai ėję pareigas ir į pirmą vietą kėlę tarnavimą
tėvynei ir liaudžiai? (p. 82).“
Rusija ne tik paradoksų šalis, bet ji ir įgyvendina G.
Orwello distopinio pasaulio elementus. Man nuolat vis iškildavo romano 1984-ieji
fragmentai, kaip Vinstonas vis grūmėsi su sistema ir reikšdavosi neapykantos
penkiaminutėse, bet ar ne taip dabar šiuo metu yra Rusijoje, kai visi
apsimetinėja, nes yra įbauginti? Štai, ką dabar reiškia Gegužės 9 dienos
kultinis paradas: „Kartą per metus masės, iš kurių atimtos visos pilietinės
teisės, gali išeiti į gatves ir išsirėkti: „Mes nugalėtojų tauta!“ – „Mes visus
įveikėme!“ – „Galime pakartoti!“ – „Mes patys stipriausi ir mes teisūs!“
pasididžiavimas, kad esi rusas, liejasi per kraštus. Tą vienintelę metų dieną
švenčia nugalėtojai, o kitą visi vėl tampa nugalėtaisiais: kelių policija iš
tavęs reikalauja kyšio, gydytojai ligoninėje gūžtelėję pečiais pasako: „Mes
neturime vaistų, gaukite patys,“ o prie tavo namų atsiranda sąvartynas (tavo
nuomonė niekam neįdomi). <...> Užuot dalijus duoną, žmonės šeriami
tėvynės meile (p. 166-167).“
Šitą knyga iš tikrųjų prisižymėjau skersai ir išilgai,
nes kiekviena citata verta savo aptarimo kontekstų ir tikriausiai labai susisietų
su prieš kelerius metus lietuviškai pasirodžiusiu Orlando Figes veikalu Natašos
šokis, momentaliu rusų dvasios, tautos ir politikos veikalu. Visgi Michail
Šiškin deda ir esminį akcentą, kodėl rusams taip niekada ir nepavyko
atsitiesti, o vokiečiams pavyko: „Mano šalis yra prastas mokinys, ypač
prastai jis mokosi istorijos. Vokiečiai puikiai perprato temą „praeities įveika“
ir „kaltės įvertinimas“, todėl galėjo sukurti demokratiškai orientuotą
visuomenę. Vokietijai teko susidoroti su dvylikos metų rudąja diktatūra, o
Rusijos laukia 800 metų trukusios uluso valdžios įvertinimas. Mano šalis
tebegyvena praeityje. Istorijos įvertinimas Rusijoje turi prasidėti nuo
dabarties įvertinimo (p. 181-182).“
Gal kai ką ir piktins autoriaus meilė tėvynei, kurią
jis išreiškia kartu kaip tikras rusas – paradoksaliai linkėdamas jai numirti,
kad galėtų prisikelti ir tapti demokratinė bei atpirkti tai, kas jau padaryta. Autorius
stoiškai prisiima kaltę, neatsiriboja kaip tautietis atsakomybės už tai, ką
daro rusų tauta šiandien, tikrai ne, bet kartu tekstuose išreiškiama ir ta
bejėgystė, kad nieko negali padaryti. Knygoje daug autorius gvildena jautrių
temų, nemažai perteikia per savo tėvo alkoholiko patirtį, kuris kovojo už
Rusiją ir Rusija jį išdavė; prisimenamas dėdė, suimtas kažkur tarp Suomijos ir
Norvegijos – kaip ir daugelio vergų tautos žmonių Šiškino šeima paliestas skaudžių
netekčių ir represijų, kuriuos sukėlė Rusijos valdžia. Manau, knyga labai
reikalinga tiems, gal ypač jaunesniajai skaitytojų kartai, kurie nepatyrė, kas
yra Sovietų Sąjunga, o visa tai girdėjo tik iš antrųjų lūpų. Mes iš tikrųjų
labai sueuropėję ir ši Šiškino knyga leidžia daugiasluoksniškiau dirstelėti į ruso,
kuris taip skaudžiai nekenčia ir vienu metu prieštaringai myli tėvynę, o per tą
skausmą suprasti, kokiuose sudėtinguose socialiniuose bei politiniuose
dariniuose gyvename mes patys.
Maištinga Siela
