Dienos citata: Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) apie save ir savo gyvenimą (iš knygos "Ulro žemė")

Sveiki,

 

„Nesuprantu savo gyvenimo ir nevaidinu, kad suprantu.“ Česlovas Milošas

 

Česlovo Milošo frazė yra jo autobiografiniame eseistikos rinkinyje „Ulro žemė“ (lenk. „Ziemia Ulro“), išleistame 1977 metais. Šis kūrinys, rašytas Nobelio premijos laureato gyvenant JAV, Kalifornijoje, yra sudėtingas dvasinis ir intelektualinis autoportretas, kuriame poetas bando susidoroti su modernaus pasaulio praradimu ir jo asmeninės tapatybės dualizmu – lenkiška, lietuviška ir europietiška patirtimi. „Ulro žemė“ nėra tradicinė autobiografija, o greičiau introspektyvus dialogas su savimi ir Vakarų kultūros idėjomis. Knygos pavadinimas nurodo į vizionierišką anglų poeto Williamo Blake'o mitologiją, kur Ulras – tai prarastoji proto šalis, apribojanti ir varžanti žmogaus vaizduotę bei tikrąjį žinojimą. Milošas naudoja šį terminą apibrėžti šiuolaikinės Vakarų civilizacijos krizę, ypač poezijos ir religinio matmens nykimą, ir ieškoti būdų, kaip „ištrūkti“ iš šio proto apriboto kalėjimo.

 

Cituojamos frazės prasmė – „Nesuprantu savo gyvenimo ir nevaidinu, kad suprantu“ – puikiai atspindi visą „Ulro žemės“ filosofinį toną ir Milošo požiūrį į žmogaus egzistenciją bei kūrybą. Šiais žodžiais poetas deklaruoja intelektualinį sąžiningumą ir egzistencinį nusižeminimą, atsisakydamas bet kokios didingos ar apibendrinančios gyvenimo prasmės interpretacijos. Ši frazė atmeta ne tik viešai priimtinas ideologijas ar sistemas (ypač tas, kurios apribojo Rytų Europos valstybes), bet ir vidinį norą sukurti patogią, vientisą asmeninę naratyvą. Milošas, nuolatos grumdamasis su tikėjimo ir abejonių, gėrio ir blogio, Vilniaus ir pasaulio dilemomis, teigia, kad jo paties gyvenimas yra pernelyg sudėtingas ir prieštaringas, kad būtų galima jį apibrėžti viena aiškia formule. Tai yra esminis kontrastas „Pavergto proto“ (kito esė rinkinio) kritikuotam komunizmo pažadui suprasti istoriją ir gyvenimą.

 

Ši citata tampa raktu į Milošo meninės ir moralinės pozicijos supratimą. Pripažindamas nesupratimą, jis išlaiko atvirumą paslapties ir nuostabos akivaizdoje, kas, jo manymu, yra gyvybiškai svarbu tikrajai poezijai. „Ulro žemė“ knygoje per savo autentiškumo paieškas, dialogus su kitais mąstytojais (ypač Blake'u, Dostojevskiu, Swedengorgu), Milošas bando sugriauti racionalizmo nustatytas ribas, kad pasiektų gilesnį, intuityvų supratimą apie savo sielos istoriją ir kultūrinį palikimą. Poeto atsisakymas vaidinti, kad supranta, yra ne tik jo asmeninis etinis principas, bet ir kūrybinis metodas, leidžiantis jam kalbėti apie pasaulį per sudėtingus, o ne supaprastintus vaizdus, taip pat išlaikant esminę žmogaus laisvę nuo bet kokios viską paaiškinančios „sistemos“. Galiausiai, citata įtvirtina nežinojimo etiką, kaip aukščiausią išminties formą.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Viktorija Daujotytė apie Vilnių ir gyvenimą Vilniuje

 Laba,

 

Negalėjau nepasidalyti Dariaus Kuolio paskelbtomis citatomis iš naujausios Viktorijos Daujotytės knygos „Kai rašai, nebijai“ (beje, fantastiškas knygos pavadinimas!). Labiausiai mane sujaudino šioji citata. Apie Vilnių. Nes irgi su šiuo miestu turiu santykį. Jaučiuosi kažkuo tapatus su Daujotyte (turime neįtikėtinai daug sąlyčio taškų). Tad man suprantamas jos terminas, nustebinęs mane patį: ĮEIVĖ.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) apie Lietuvą ir Vilnių, Nobelio kalba-paskaita

 

Sveiki,

 

„Tikra palaima, jeigu likimas kam nors lėmė mokytis ir studijuoti tokiame mieste, koks buvo Vilnius, – keisčiausias baroko ir italų architektūros, perkeltos į šiaurės miškus miestas; istorijos, įspaustos kiekviename akmenyje, keturiasdešimties katalikiškų bažnyčių ir gausių sinagogų miestas, anais laikais vadintas Šiaurės Jeruzale. Tiktai dėstydamas Amerikoje supratau, kiek daug į mane prasismelkė iš tų storų mūsų senojo universiteto mūrų, iš įsimintų romėnų teisės formulių, iš senosios lenkų istorijos ir literatūros, kurios stebina jaunus amerikiečius savo ypatingais bruožais: nuosaikia anarchija, įnirtingus ginčus malšinančiu humoru, organiškos bendrystės jutimu, nepasitikėjimu bet kokia centralizuota valdžia“. Česlovas Milošas

 

Šiaurės Jeruzale anų laikų primenantis Vilnius po Antrojo pasaulinio karo neatpažįstamai pasikeitė. Kai 1992 metais žymus lietuvių lenkų kilmės rašytojas svečiavosi Lietuvoje, vis galvoju, kokį jis pamatė tada Vilnių, nuplautą gilios sovietizacijos. Tiesa, tai ir ne tas Vilnius, koks jis šiandien patrauklus turistams su sutvarkytomis erdvėmis, jau be žydų kvartalų, be sinagogų. Ir visgi lenkų okupacijos dešimtmečiai turėjo būti labai įdomūs. Miestas lyg ir lietuvių, tačiau viskas polonizuota.

 

Jūsų Maištinga Siela

Pirkiniai: Haruki Murakami, Česlovas Milošas, Julio Cortazar, Kristina Sabaliauskaitė, Jurga Ivanauskaitė, Antonella Cilento

Sveiki,

Ir kas per velnias, kad visas spalis toks laikus? Stebuklas, kad skėtis nesulūžo, nors prieš akis tokių, kurių lietsargius nunešė vėjas, sulaužė stipinus ir kitaip „išprievartavo“ apsaugą nuo amžino lietaus, tikrai nestigo. Nepamenu jau ryto, kada eidamas į darbą, neišskleisčiau skėčio! Pasivaikščiojimai? Jau purto vien nuo minties, kad reikės išeiti į parduotuvę grietinės ar riešutų...

Bet štai neatsispyriau pagundai apsilankyti knygų išparduotuvėje. Kaip visada. Iš ten neišeinu tuščiomis. Kadangi artėja ligų sezonas, galbūt teks su kai kuriomis knygomis „padraugauti“. Dalijuosi naujais laimikiais. Tai – Jurga Ivanauskaitė ir jos „Stebuklinga spanguolė“, kuri pradinėse klasėse dar buvo įtraukta į vadovėlį, tiesiog net negalėjau pagalvoti, kad su ja aš užaugsiu, šios knygos perleidimas – dovana.

Česlovo Milošo eilėraščiai gražiai išleisti, versti tikrų profų ir tiesiog cituoti ir skaityti mažomis dozėmis, o kam čia paslaptis – dar kartais ir padulkėti lentynoje. Dieve, juk čia Milošas, kažkas aiktelėjo prie urmo ir įsidėjo į krepšį penkis egzempliorius. Aš tai nedrąsiai dar pastoviniavęs irgi įsimečiau. Taigi.

Haruki Murakami. Kur jis buvo? Kodėl visi dėl jo alpsta? Bučiuoja jo knygos viršelius? Kam tas Nobelis Šnobelis ir lažybos? Ai, gi Murakami... Prieš dešimt metų neįveikta „Avies medžioklė“ gerokai atitolino mane nuo šio autoriaus, nors kažkada „Norvegų girią“ tiesiog sukrimtau. Bandysime pirmiausia nuo apsakymų „Vyrai be moterų“ išleistu kietu fantastišku viršeliu.

Kvailiausias tikriausiai pirkinys – italų rašytojo Antonello Cilento „Lizarija, arba moteriško malonumo paslaptis“ – klaikus pavadinimas, viršelis baisus, bet taip įtraukė anotacija, kad net nebeišėmiau iš pirkinių krepšelio. Tikriausiai taip ir neteks kada perskaityti jos, blemba, kurių galų aš ją pirkau? Mat apie moters orgazmą 17 amžiaus Italijoje... Kurgi ne!

Tai tiek šįkart. Dieve, tik laimink skėčius ir užsuk debesų čiaupus!

Jūsų Maištinga Siela