Pasirodė Elizos Orzeszkowos knyga "Prie Nemuno": rašytojos biografija, kūrinio kontekstai, įdomybės

Sveiki,

 

Eliza Orzeszkowa (tikrasis vardas Elżbieta Pawłowska) – viena iškiliausių lenkų pozityvizmo epochos rašytojų, publicistė ir visuomenės veikėja, kurios kūryba paliko ryškų pėdsaką ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos literatūroje. Gimusi 1841 m. Milkovščiznos dvare, dabartinės Baltarusijos teritorijoje, ji anksti neteko tėvo, tačiau paveldėjo aistrą literatūrai ir mokslui. Jau vaikystėje atsiskleidė jos talentas, mergaitė daug skaitė ir rašė pasakojimus. Mokslus baigusi Varšuvos pensione, kur susipažino su ilgamete drauge ir kolege, rašytoja Marija Konopnicka, ji anksti ištekėjo už gerokai vyresnio Piotro Orzeškos, tačiau tai nebuvo meilės santuoka. Gyvendama Ludvinove, ji aktyviai domėjosi valstiečių švietimu, o 1863 m. sukilimo metu padėjo sukilėliams, slėpdama savo namuose Romualdą Trauguttą. Šis įvykis, po kurio jos vyras buvo ištremtas į Sibirą, o santuoka anuliuota, tapo lūžio tašku jos gyvenime. Išpardavusi turtą, ji persikėlė į Gardiną, kur ir prasidėjo intensyvus kūrybinis darbas. Orzeszkowa, viena pirmųjų emancipuotų moterų Lenkijoje, aktyviai pasisakė už moterų teises, socialinę lygybę ir žydų asimiliaciją, atspindėdama šias idėjas savo kūryboje. Nors 1905 m. ji buvo nominuota Nobelio literatūros premijai, tačiau ja apdovanotas buvo Henrykas Sienkiewicz, tačiau tai nesumažino jos indėlio į literatūrą svarbos.

 

Vienas brandžiausių ir labiausiai vertinamų Elizos Orzeszkowos kūrinių, neabejotinai, yra romanas „Prie Nemuno“ (Nad Niemnem), išleistas 1888 m., minint 25-ąsias Sausio sukilimo metines. Tai yra plati, daugiasluoksnė pozityvizmo epochos epopėja, vaizduojanti XIX a. antrosios pusės Lenkijos visuomenės panoramą, ypač didelį dėmesį skiriant Lietuvos ir Baltarusijos pasienio kraštų gyvenimui. Romane susipina du pagrindiniai siužetai: meilės istorija tarp jaunos, emancipuotos bajoraitės Justynos Orzelskos ir darbštaus, paprasto Jano Bohatyrovičius, bei gilus požiūris į Sausio sukilimą ir jo pasekmes. Orzeszkowa ypač didelį dėmesį skiria „darbo iš apačios“ idėjai, rodydama, kaip Bohatyrovičių šeima savo nuoširdžiu darbu ir tradicijų puoselėjimu kuria ateitį, priešingai nei nuobodžiaujanti ir degraduojanti dvarininkų aplinka.

 

„Prie Nemuno“ yra ne tik pozityvizmo manifestas, bet ir subtilus, psichologiškai gilus kūrinys. Rašytoja, pasitelkusi trečiojo asmens pasakojimą, meistriškai tapo Nemuno apylinkių gamtos grožį, kuris veikia ne tik kaip veiksmo fonas, bet ir kaip savotiškas veikėjų emocijų atspindys. Gamta romane yra amžina, harmoninga jėga, su kuria susivienija tie, kurie dirba, gerbia praeitį ir puoselėja papročius. Romane taip pat gilinamasi į atminties ir tradicijos svarbą. Sausio sukilimo prisiminimai, vaizduojami per senų bajorų pasakojimus ir pagarbą žuvusiems, tampa moraliniu pagrindu naujai kartai. Per Justynos ir Jano meilės istoriją, kurioje įveikiamas socialinių klasių barjeras, Orzeszkowa parodo, kad tik per darbą, tradicijų puoselėjimą ir ištikimybę paprastiems, tikriems idealams galima sukurti tvirtą ir perspektyvią visuomenę. Tai padarė romaną ne tik vienu svarbiausių pozityvizmo literatūros kūrinių, bet ir iškiliu, iki šių dienų aktualiu pasakojimu apie vertybes, ryšį su praeitimi ir žmogiškąjį orumą. Šiandien jį turime jau lietuviškai perleistą po daugybės metų.

 

Maištinga Siela

Knyga: Wiesław Myśliwski "Traktatas apie pupelių gliaudymą"

 

Wiesław Myśliwski. „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ – Vilnius: Mintis, 2009. – p. 400.

 

„Visos vietos be žmogaus jau nėra tos vietos. Vienintelė žmogaus vieta yra tik jame. Nepriklausomai nuo to, ar esame čia ar kur nors kitur. Dabar ar kada nors. Visa, kas išorėje, tėra vien apgaulė, aplinkybės, atsitiktinumai, klaidos. Žmogus yra pats sau ta svarbiausia paskutinė vieta (p. 358).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai teko laukti, kol perskaitysiu dar vieną puikaus lenkų rašytojo Wiesław Myśliwski (g. 1932) romaną Traktatas apie pupelių gliaudymą (lenk. Traktat o łuskaniu fasoli), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kazys Uscila. Prieš kokius penkerius metus perskaičiau to paties rašytojo Akiratis (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017) ir buvau taip nustebintas, kad tokia literatūros forma galima pasiekti išminties gelmes, kad beveik neabejojau, kad greitai perskaitysiu viską, kas tik išleista šio rašytojo lietuviškai. Deja, Myśliwskio literatūra mano knygų lentynoje pildėsi, tačiau vis neprisiversdavau to padaryti, kadangi reikia nuolat fokusuoti žvilgsnį į naujienas, neatsilikti nuo skaitymo madų, tačiau šiemet grįžtu prie seniau įsigytų knygų ir viena iš jų tapo Traktatas apie pupelių gliaudymą, kurį, beje, gana sunkiai įsigijau per skaitytų knygų internetinį pardavimą, nes visada aptikus knyga jau būdavo rezervuota arba jau parduota, tad buvo šioks toks azartas būtent šią knygą perskaityti, o ne kokią kitą, nes prestižiškiausia lenkų literatūros Nikės premija autorius 1997 metais buvo apdovanotas už Akiratį, o 2007 būtent už šią knygą. Kol kas tai autorius, kuris dukart pelnė Nikės apdovanojimą, o tą padaryti pavyko tik Olgai Tokarczuk su Bėgūnais ir Jokūbo knygomis.

 

Myśliwskio literatūrinio stiliaus su niekuo nesumaišysi, jis unikalus ir iškart atpažįstamas, nors Akiratį skaičiau jau seniau, tačiau Traktatas apie pupelių gliaudymą parašytas labai panašiu principu. Šis lenkų rašytojas tikras pasakojimo virtuozas. Ramiu, neskubiu ir iš pirmo žvilgsnio gana plepiu stiliumi jis geba perteikti gyvenimo tėkmės įspūdį. Šįkart romane pasakojama apie XIX amžiaus pradžią, neįvardijamą Lenkijos provinciją, į kurią atvyksta jaunuolis nusipirkti iš vietos senuko, kurortinių kaimo turizmo namukų prižiūrėtojo, pupelių. Šeimininkas maloniai pasitinka vyruką, tačiau pupelių jis neturi, jas dar reikia išaižyti, todėl pasiūlo svečiui tą padaryti drauge. O kaip geriausiai bėga laikas, kai reikia rankų darbo? Ogi pasakojant istorijas! Remdamasis folklorine žodine tradicija, šeimininkas prie rankų darbų ima atpasakoti fragmentais savo ilgą ir sudėtingą gyvenimą, pažinotus žmones ir pan. Pačiame romane svečiui nesuteikiamas žodis, jis tėra tik svečias tiek šeimininko gyvenime, tiek išpažinties klausytojas, kitaip sakant, jis atstovauja pačiam skaitytojui.

 

Romanas turi 16 skyrių ir apima šeimininko gyvenimą. Čionai jis papasakoja savo kaip elektriko ir saksofono muzikanto gyvenimo istoriją, paženklintą netekčių, Antrojo pasaulinio karo ir komunistinio Lenkijos laikotarpio. Jis pasakoja apie savo dėdės Jano savižudybę, apie muzikos mokytoją alkoholiką, paskatinusį jį groti, tačiau jį galiausiai po skundo išsivežė saugumiečiai, apie statybvietės valgyklos ilgaplaukės ir statybininko pravarde kunigas nelaimingą meilės istoriją, skrybėlės pirkimo istoriją, pažintį su savo žmona, su ponu Robertu, kurio namelius jis prižiūri... Visos šios istorijos skamba kaip gyvenimo ištraukos, jos perteiktos per gyvenimo išmintį, nes neretai pasakojimus lydi filosofinės įžvalgos, skaidrūs ir gyvenimiški daug visko gyvenime mačiusio ir patyrusio žmogaus apibendrinimai. „Laisvė, jau žodyje, galima sakyti, slypi jos neigimas. Panašiai kaip gražiausioje iliuzijoje rusena neviltis. Jeigu suprasime ją kaip laisvę nuo visų prievartų, tai ir nuo savęs irgi. Juk žmogus pats sau yra labiausiai varginanti prievarta. Kartais sunkiai pakenčiama ir kai kas nepajėgia savęs pakęsti (p. 63).“

 

Knyga, kurios bendriausia tema tikriausiai būti žmogaus likimas ir atmintis, iš pažiūros kreipia labai daug dėmesio į detales. Tai vienas iš autoriaus bruožų – sureikšminti paprastas situacijas, „sukti literatūrinę uodegą“ apie iš pažiūros nelabai svarbius dalykus, bet, kita vertus, per tai papasakoti apie paties žmogaus būdą. Pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų knygoje buvo apie pagrindinio veikėjo rudos fetrinės skrybėlės pirkimą. Jis užsuka pokariu metu į skrybėlių parduotuvę, kuri aiškiai bankrutuojanti ir žymi pardavėjo profesinį ir dvasinį nuosmukį, nes po karo niekam nebereikia nei skrybėlių, nei kas tais ponais benori būti, kadangi karas iš žmonių atima iliuziją ir sunaikina poniškumą, ikikarinę manieringą etiketą, aristokratinę kultūrą. Ilgas jo pokalbis su skrybėlių meistru atskleidžia tragišką pardavėjo tapatybės praradimą, nes viskas, kas mes esame, esame apibrėžti savo socialinių veiklos sričių, profesijų. „Liepiau jam paimti gaubtą ir nuėjus išplauti jį, nes buvo neplautas gal nuo prieškario, slopino šviesą. Paėmė jį, bet iškart neišėjo. Sukinėjo tą gaubtą rankose lyg skrybėlę. Teko jam priminti, kad tai ne skrybėlė, sudaužys. Tik tada pajudėjo į tarnybinę patalpą (p. 316).“ Apskritai rašytojas mėgsta savo veikėjus apibrėžti pagal profesiją, tai tampa pagrindine žmogiškumo ir likimo šerdimi. Jis labai ilgai gali aprašyti, kaip pagrindinis veikėjas dirbo elektriku, koks jis kruopštus, kaip aukštai jis gali užsiropšti ir pan., vien tam, kad atskleistų žmogaus egzistencines pajautas, jo atkaklumą, apibrėžtų jo ribas, perteiktų filosofiją.

 

Dar viena įsimintina istorija buvo apie valgyklos darbuotoją Besę (Barborą), kuri patyrė kažką panašaus į Juozapotos likimą iš Jono Biliūno Liūdna pasaka. Nors pagrindinis veikėjas tik papasakojo jos nelaimingą istoriją su statybininku iki jo mirties, tačiau neslėpė, kad buvo ją įsimylėjęs ir po to ją labai atjautė. Apskritai W. Myśliwskis labai gražiai moka nusakyti meilės esmę, taip jis padaro ir apie Besę: „Gal nepatikėsite, pone, bet staiga pajutau kažką tokio, lyg trokščiau kartu su ja patekti į tą jos nelaimę. Tikra meilė yra žaizda. Ir tik taip ją galima aptikti savyje, kai kažkieno skausmas skauda žmoguje kaip jo paties (p. 179).“

 

Wiesław Myśliwski

Arba vienas gražiausių išvis kada nors skaitytų meilės jausmų ir prasmės apmąstymų suskamba pačioje romano pabaigoje, kai pagrindinis veikėjas apmąsto savo skyrybų ir susitaikymų su žmona santykių prasmę. „Ar meilė reikalauja kartu kentėti? Man svarbu tai, kad jos būtį jutau kaip savo būtį. Klausiate, pone, ką tai reiškia? Tai, kad lyg visą kieno būties naštą trokštumėt užsikrauti ant savęs. Lyg trokštumėt tą kažką apskritai išlaisvinti iš būties būtinumo. Lyg trokštumėt už tą kažką ir numirti, kad jam netektų patirti savo mirties. O tai kas kita nei kentėjimas kartu, kaip jis apskritai suprantamas. Turėdamas vien tokią, nors ir įsivaizduojamą galimybę jaučiau, kad man vėl norisi gyventi. Sakote, pone, kad tai neįmanoma. Įmanoma, neįmanoma. Tad kas tuomet gali būti meilės matas? Kad tą nieko nereiškiantį žodį jūs ir aš vienodai suvoktume? Pagal ką turėtume ją jausti? Pagal kūno geismą? Kūnas prieina savo ribą ir daug, daug anksčiau, nei ateis mirtis (p. 398-399).“

 

Kitas svarbus autoriaus romano aspektas yra gimtosios žemės svarba žmogaus gyvenime. Namų tema. Per karą netekęs savosios šeimos ir mokęsis internatinėje mokykloje pagrindinis veikėjas kaip niekas kitas suvokia būti arti savosios žemės svarbą. Tai apskritai panašu į mūsų lietuvių XX amžiaus rašytojų novelistų filosofiją, sakyčiau, Romualdą Granauską, Juozą Aputį ir Bronių Radzevičių, kuriems šis lenkų rašytojas labai artimas savo pasaulėjauta. „Juk net tokią saulę kiekvienas privalo turėti savo, savo saulėtekius, saulėlydžius. Tiek metų buvau užsienyje, bet kad ir kur būčiau gyvenęs, kai norėdavau surasti rytus, vakarus, turėdavau pagal čionykščius rytus, vakarus ieškoto. Ir visada tai buvo visų saulėtekių, saulėlydžių matas. Visur buvo tas vienintelis matas (p. 287)“. Iš esmės gamtinė ir kaimiškoji žmogaus pajauta artima ir Czesław Miłosz romano Isos slėnio pajautai. Kad modernėjantis miestietiškas pasaulis su telefonais, internetais ir pramoginiu pasibūvimu savaitgaliais gamtoje iš žmogaus išplėšia kažkokią esminį būties potyrį ir tapatymo dėmenį jaučiama visame romane iš dabarties pasakojimo perspektyvos. Anksčiau nemėgdavau tokios literatūros, tačiau dabar pastebiu, kad galiu visiškai puikiai priimti ir sutikti su tuo, kad pakitusi ir patogumais užgriozdinta tikrovė iš tikrųjų vargina, nes nuolat tenka rūpintis gerbūviu, eikvoti energiją, būti „atjungtam“ nuo romios būties gamtoje, kurios iš tikrųjų, tenka pripažinti, vis labiau pasiilgstu ir tokia literatūra tą primena.

 

Kaip apibendrinti šią iš esmės sunkiai apibendrinamą knygą? Tai literatūrinė išminties meditacija per XX amžiaus laikmečio pajautas, kuri empatiškai, supratingai ir skaidriai leidžia apmąstyti karo sudrebintų žmonių gyvenimą, bandymą išgyventi, kurti ant griuvėsių nestabilų pasaulį, perprasti save ir mokytis mylėti, žaisti šį gyvenimą. Traktatas apie pupelių gliaudymą išties išmintingas pasakojimas, nestokojantis nostalgijos, subtilaus humoro ir graudulio. Tenka pripažinti, kad anuomet Akiratis man labiau patiko, šioji knyga menkai kuo skiriasi, lyg skaityčiau Akiračio tęsinį, pratęsčiau tą literatūrinį nuotykį.

 

Jokiu būdu nepraeikite pro šią giliamintę knygą ir, nors tenka pripažinti, kad knygos viršelio dizainas pasibaisėtinas, nereikėtų galvoti, kad tai knyga apie pupelių gliaudymą ar kokia atgyvena. Veikiau tai filosofinis žmogaus gyvenimo apmąstymas, susitelkiant į svarbiausias gyvenimo detales, smulkias pupeles, iš kurių ir susideda žmogaus atmintis. Negaliu neužbaigti tuo, ką moka Myśliwskis geriausiai, susifokusuoti į charakteringus nuotykius. „Negalite, pone, įsivaizduoti, kokia tai buvo kiaulė. Nuo mažumės vadinome ją Zuze. Ir nuo mažumės ji buvo kaip ne kiaulė. Nežinau, ar esate girdėjęs, kad kiaulės yra inteligentiškiausi padarai. Dar žindo veislinę kiaulę, o jau skyrėsi nuo visų paršelių. Kam nors atėjus į tvartą, ji iškart pašokdavo ir pakėlusi šnipelį atsistodavo priešais, kad paimtu ant rankų. Geriausiai ji jautėsi tarp žmonių. Atnešdavo ją kartais į namus, kad truputį pabūtų su mumis. Sugebėdavo skirti, kur tėvas, kur motina, senelis, senelė, dėdė Janas, jis dar buvo gyvas, kai ji buvo paršelis, kur Jagoda, Leonka, o kur aš. Mane visada šnipeliu baksnodavo į koją. Niekada manęs su niekuo nesupainiodavo. Nesunku buvo pastebėti, kad mane labiausiai myli. Visur vaikščiojo su manimi (p. 277-278).“

 

Vėliau peraugusi ir per stebuklą nepaskersta kiaulė patyrė senatvės etapą, bet per karą kareiviai ją pasityčioję sušaudo pasislėpusio berniuko akivaizdoje. Turime ir tokį meilės kiaulišką išniekinimą. Pasakykite, kaip nemylėti Myśliwskio prozos? Neįmanoma.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Jokūbo knygos"

 

Olga Tokarczuk. „Jokūbo knygos“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, p. 792.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tačiau yra parašyta, kad verta domėtis Mesijais, net jei tai nevykėliai, ir bent papasakoti jų istorijas, o žmogus, triūsiantis šiame bare, bus prilygintas tam, kuris gilinasi į amžinąsias šviesos paslaptis (p.18).“

 

Metų skaitinys! Tikriausiai prieš imdamas šią lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) knygą Jokūbo knygos (lenk. Księgi Jakubowe) su didžiule paantrašte apie religijas ir šalis, kurias kerta knygos pasakojimas, to ir tikėjausi – ilgos ir įspūdingos kelionės. Kai Lietuvoje pasirodė skaitytojų dėmesį patraukusi knyga Bėgūnai, iškart po Tarptautinio Bookerio laimėjimo daugelis nė nesapnavo, kokio masto rašytoja yra Tokarczuk. Netrukus įteiktas literatūros Nobelio apdovanojimas patvirtino, kad lenkų rašytojos kelias į lietuvišką knygų rinką buvo ilgas ir, tiesą sakant, nelengvas, nes, pasirodo, lenkai turi tokį lobį, o Lietuvoje plačiau apie tai sužinome tik jau po tarptautinių įvertinimų. Didžiausi nuopelnai yra, žinoma, vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris jau ne vieną dešimtmetį verčia ir aistringai domisi autorės kūryba (šiuo metu autorius verčia dar vieną rašytojos romaną). Manau, išversti Jokūbo knygas buvo pragariškas darbas, knyga Lietuvoje paskelbta metų verstine, visur pristatomas kaip fundamentaliausias rašytojos kūrinys, opus magnum, tyrinėjantis Europos ir Lenkijos istoriją.

 

Iš tikrųjų net nežinau, kaip aprašyti šią knygą ir ją vertinti. Beveik 800 puslapių veikalas – iššūkis rankoms, nes tenka laikyti ne knygelę, o knygą-plytą. Knygos struktūra susideda iš 7 atskirų knygų: Rūko knyga, Smėlio knyga, Kelio knyga, Kometos knyga, Metalo ir sieros knyga, Tolimos šalies knyga, Vardų knyga. Visai kaip ir septynios Hario Poterio dalys, tačiau tai ne kokia fantastinė literatūra, o istorinis romanas, kuriam, tiesa, netrūksta nei mistikos, nei magijos, nei bauginančių dalykų. Sakyčiau, romanas faustiškas, juvelyrinis, nes autorė kiekvieną žingsnį stengiasi grįsti ne fantazija, o istoriniais išlikusiais šaltiniais. Daugiausia pasakojimas telkiasi į baroko laikotarpio pabaigą Abiejų Tautų respublikos lenkiškojoje dalyje, kurioje jau nuo seno gyveno žydai. Būtent žydų kultūra, jų raštas, kalba ir padiktavo ne tik knygos struktūrą, bet ir atvirkštinę puslapių numeraciją, kas, sakyčiau, visai netrukdė skaitant.

 

Istorija pirmiausia skaitytoją nukelia į 1752 metus, į Rohatyną Podolėje, kur iškart lyg kokioje matricoje ima kerotis kelios siužetinės istorijos, kurioms lemta susijungti, susitikti, išsiskirti ir viena kitą papildyti. Tų siužetinių atskirų linijų – čia nutrūkstančių, čia vėl atsirandančių – knygoje yra tiek daug, kad vargu, ar verta jas skaičiuoti, nes daugelį galų tiesiog atpažinsite. Nepamirškite turėti su savimi prieigos prie interneto, nes tam tikrų istorinių papildomų žinių teks pasiieškoti patiems, kitaip skaitymas bus komplikuotas ir ne visai skaidrus.

 

Pagrindinis veikėjas – žydas Jokūbas Leibovičius Frankas gimęs tuo laikotarpiu, kada visuomenėje visi laukė pranašo, apokalipsės, pasaulio pabaigos ženklų, šiandien tai atrodytų absurdiška. „Meiro apsisprendimą leistis į kelionę nulėmė skruzdės, kai intensyviai apie visa tai bemąstydamas pamatė, kaip skruzdės ropoja stalo koja, tvarkinga vora, ramiai ir drausmingai [...] Tai ženklas, nusprendė jis patenkintas (p. 660).“ Panašiai ir pas krikščionis, nes Barokas kontrreformajos paveiktose šalyse įgalina mintį, jog netrukus žemiškasis pasaulis žlugs. Netrukus Jokūbas, būdamas pietinėse turkų ir islamo paveiktose šalyse ima vienyti čionai atsibasčiusius žydus ir skelbti antitalmudistines idėjas, kad Jokūbas yra naujasis žydų išganytojas. Negana to, jis netgi žydus atveda prie krikščionybės ir netgi pakrikštija. Iš tikrųjų Olga Tokarczuk, remdamasi istoriniais šaltiniais ir mistiniais įrašais, kuria tiek Jokūbo prieštaringą asmenybės paveikslą, tiek naują sektantišką žydiškos ir krikščioniškos frankistų religinę atmainą. Pastarąją, atrodo, kuria ne vien Jokūbo galia, bet ir susiklosčiusios paradoksalios Lenkijos ir visos Europos politinės, ekonominės ir kultūrinės situacijos. Istorija apima maždaug 30 metų, įsigalint Apšvietai, proto amžiui, padalinant Abiejų Tautų žemes bei Prancūzijos revoliucija.

 

Iš vienos pusės romanas nušviečia sudėtingą to meto religinę ir politinę situaciją, apie kurią, tenka pripažinti, beveik nieko nežinojau. Nesumeluosiu sakydamas, kad romanas labai žydiškas, tad iškart rekomenduočiau skaityti tiems, kurie domisi ne tik holokaustiškąja žydų istorija, bet ir europinės dalies žydų ilgaamže istorija, nes Jokūbo knygose yra tokių paradoksų ir pikantiškų dalykų, kad sunku patikėti, jog taip galėjo išvis būti.

 

Tiesa, prisirankiojau visokiausių citatų, kurias maniausi panaudosiąs šioje recenzijoje, tačiau atsivertęs užrašus suvokiau, jog tai daryti smulkiau yra beprasmiška, nes kiekvienos citatos kontekstus, netgi labai skirtingus, tektų komentuoti. Noriu pasakyti, kad mane asmeniškai visoje šioje istorijoje jaudino Jokūbo asmenybė ir jo įtaiga aplinkiniams. Jį didžiausiose gyvenimo kelionėse lydi atsidavęs amžininkas Nachmanas, kuris vėliau po krikšto, kaip ir daugelis pasekėjų, pasikeis žydišką vardą į lenkišką. Jis aistringai užrašinėja slapta Jokūbo gyvenimą ir keliones. Nors abu vyrai vedę (tą darys ne kartą), tačiau autorė nežinia, ar interpretuodama, ar susidarydama įspūdį iš Nachmano įrašų, daro prielaidą, jog Nachmanas mylėjo savo dievaitį ir fiziškai, o Jokūbas jaunose dienose taip pat tikriausiai buvo linkęs paeksperimentuoti: „Ar jis cibulis? – klausia Molivda Nachmano, žiūrėdamas į Hešelį. Taip turkai vadina dvilyčius. Dievo taip aprūpintus, kad gali būti laikomi ir moterimi, ir vyrai (p. 609).“ LGBTQ temos užuominų romane yra ir daugiau, ir jie akivaizdžiai brėžia punktyrą tarp veikėjų prigimties ir prieštaringų religinių misijų ir idėjų.

 

Olga Tokarczuk

Bene labiausiai keista atrodė, jog Jokūbas iš esmės kuria ne tik religiją ir galvoja kaip Mozė apie tautą ir išganymą, bet leidžia sau tiek daug, kad protu nesuvokiama, kodėl jam taip puikiai sekasi prasmukti ir visada išlikti gyvam. Jokūbas moteris renkasi iš artimųjų savo draugų žmonų, verčia ir kitus vyrus santykiauti su kitų žmonomis. Man tai priminė libertinus, tam tikra prasme juk tai yra daugpatystės sekso komuna, kurioje Jokūbo valia kuriama santuokos laimė. Panašiai kaip XX amžiuje populiaraus indų guru Ošo (angl. Osho) meditacinėje judėjimo bendruomenėje. Įdomiausia, kai net gyvendamas Brno mieste, dabartinėje Čekijoje, pagyvenęs Jokūbas iš Varšuvos kviečiasi žindyves ir geria jų pieną bei smaginasi, o aplinkiniai jį laiko Mesiju, naujuoju pranašu, kuris teigia, jog kabala išsikvėpė, jog po Mesijo atėjimo dingo visos talmudinės tiesos, jos nebegalioja. Romane yra ir visiškai absurdiškų Jokūbų liudijimų: „Jei tu to nežinojai, vadinasi, nieko nežinai, – sako Jokūbas suirzęs. – Dovydas ir Šabtajus slapta buvo moterys. Išganymas neįvyks kitaip, kaip tik per moterį. Dabar aš tai žinau, ir tam esu čia. Nuo pasaulio pradžios man vienam, niekam kitam, yra patikėta mergelė, kad ją saugočiau (p. 263).“ Logiškai mąstant, Jokūbas įtikėjęs savo mintimi apie moters Mesijos atėjimą, santykiauja su jomis, turi vaikų, bet ar tai nėra bėgimas nuo savo homoseksualumo? Vietomis minima, kad sekso sugulovės pasakojo, jog iš tikrųjų Jokūbas turi du penius. Jo seksualinis elgesys, manyčiau, turėjo labai didelės įtakos elgesiui. Aišku, tokia prielaida menka, nes trūksta istorinių liudijimų. Nachmanas ir ištikimiausi bendražygiai su vaikais ir žmonomis, netgi senieji žydai tiki Jokūbu, atrodo, lyg šis žmogus turėjo šamaniškos galios hipnotizuoti. Tokį įspūdį galima susidaryti ir iš to, kaip jis savo kalėjimą Lenkijoje po teismo per kelerius metus paverčia savo sektos namais. Kaip taip įmanoma? Įdomu ir tai, kad patį Jokūbą kamuoja epilepsija, kurią Nachmanas savo raštuose įvardija apie „dvasios įėjimą į kūną“.

 

Dar vienas ryškesnių romano veikėjų yra, žinoma, lietuvių kilmės Molivda, kuris nukeliauja į salas Viduržemio jūroje, užsiima jūreivyste, galiausiai apsistoja pas turkus ir susipažįsta su Jokūbu, seka jam iš paskos. Autorė įterpia ir lietuviškosios Žečpospolitos geografinių šeimos istorijų, tad sunku patikėti, jog tai vyksta XVIII amžiaus viduryje, kad žmonės taip įdomiai gyveno. Iš vienos pusės Molivda primena renesansišką žmogų, kuris keliauja vienas, nebijo iššūkių, pasižymi erudicija, tačiau tuo pačiu, kaip ir daugelis, kurie atsiduria šalia Jokūbo, negali jam atsispirti. Įdomūs lenkų baroko poetės Elžbietos Družbackos susirašinėjimai su klebonu Benediktu Chmeliovskiu, kuris buvo pirmosios lenkų enciklopedijos autorius, kai laiškuose išsiskiria jų požiūriai dėl lenkų ir lotynų kalbos vartojimų. Autorė netgi šiuos laiškus pavertė kalbotyros disputu.

 

Jokūbo knygos atskleidžia beprotišką Jokūbo sėkmę ir jo asmens prieštaringumą. Kas iš tikrųjų buvo tas frankistas? Beprotis nušvitęs žmogus, kuris nesuprato protu savo galios ir todėl kėlė sumaištį? Tikras mistikas ir kerėtojas, savo misijon patraukęs šimtus protaujančių ir išsilavinusių žmonių? Ar tai revoliucionierius? O gal tik menkysta, įtikėjęs savo didumu ir reikšmingumu? Šie klausimai kyla nuolat skaitant romaną. O autorė aiškinti nesistengia, ji būtent ir perteikia tų istorinių šaltinių kontrastingą liudijimą, iš kurių mums belieka „nusilipdyti“ savąjį Jokūbą. Pabaigoje autorė, išsireikšiu metaforiškai, tarsi numeta kraujo lašą ant Europos žemėlapio, kuris pasklinda per žemes, valstybės, epochas, masonus ir t. t. Atrodo, jog Jokūbą seniai visi pamiršo, tačiau kiek jis žydų teisininkų, galvotų verslininkų atvedė skirtingose šalyse prie labai svarbių valstybinių galios aparatų, kas galutinai performuoja Europos veidą. Frankistai pasklinda visur.

 

Knygos skaitymas, tiesa, buvo nelengvas ir komplikuotas. Pradėjęs karštomis vasaros dienomis nė nesitikėjau, kad užbaigsiu lietingą spalio dieną. Kai kada išties patyriau skaitymo transą ir smalsumą, žavėjo autorės erudicija, su kokiu emociniu intelektu ji apdoroja skirtingų šaltinių jungtis, kaip išryškina istorines asmenybes, paverčia jas įdomiomis, tačiau kai kada knyga tapdavo sunki kančia, tekdavo ir sukandus dantis skaityti išdrikusias, čia pat dūžtančias ir besilipdančias į vientisą matricą, istorijas, kurias jungia priežasties ir pasekmių ryšiai. Jokūbo knygos be galo daugiasluoksnis, nelengvas, bet turtingas, įmantrus, įdomus bei aistringai ambicingas XVIII amžiaus Vidurio Europos, kuriai priklausome ir mes, veidrodis. Mums dažnai atrodo, jog Baroko laikotarpiu, Klasicizme bei Apšvietos pradžioje įvykę įvykiai yra tokie seni, kad neturi pasekmių šiai dienai, deja, skaitant kolosalųjį Jokūbo knygas tampa aišku, kad vieno žmogaus sprendimas gali lemti ištisos Europos istoriją, o Mesijai gali gimti kas dešimtmetį ir gerti kavą Briuselyje arba žiaumoti čebureką Palangoje karštą rugpjūčio dieną.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Wisława Szymborska "33 eilėraščiai. 33 wiersze"

 Wislawa Szymborska. „33 eilėraščiai“ – Vilnius: Apostrofa, 2023. – p. 140.

Sveiki,

Mano neblėstanti simpatija lenkų literatūroje (kaip ir lenkiškam kinui) tikriausiai niekada nesibaigs, priešingai – tais retais klaidžiojimo momentais netgi imu eksperimentuoti, skaitydamas netgi lenkų poeziją! Literatūros Nobelio premija įvertinta lenkų poetė Wislawa Szymborska (1923-2012) taip lietuviškai iki šiol neturėjo atskiros savo knygos, pavieniai eilėraščiai buvo publikuojami periodikoje. Žymus lietuvių vertėjas, rašytojas, poetas Tomas Venclova leidykloje Apostrofa išleido trilogiją, kurią sudaro paties vertėjo atrinktų eilėraščių rinkiniai: Josifas Brodckis 14 eilėraščių, Česlovas Milošas 31 eilėraštis. Turint galvoje, kokio pripažinto masto šie poetai, jų eilių nėra gausu, gal ir dėl to, kad eilėraščius sudėtinga versti, o šią vertėjo pasirinktą trilogiją užbaigia Szymborskos 33 eilėraščiai. 33 wiersze. Šalia pateikiami ir originalūs, lenkų kalba parašyti kūriniai, todėl suprantantys lenkiškai gali palyginti ir pagalvoti apie vertimo strategijas.

Skaityti W. Szymborskos eiles buvo įdomu, pasiėmiau pieštuką ir maniausi, kad prisibraukysiu įdomių ištraukų, kurias galbūt panaudosiu rašydamas šią recenziją, tačiau nepasižymėjau beveik nieko. Pirmiausia pradėjau nuo Tomo Venclovos knygos gale parengtų autobiografinių prisiminimų apie pačią autorę. Pasirodo, šis straipsnis padėjo nulaužti ne vieno eilėraščio kodą, suvokti kitokias prasmes.

Vertėjas keletą kartų buvo susitikęs su autore įvairiuose festivaliuose ir vieną kartą, kaip supratau, neformalioje aplinkoje. Iš pradžių Szymborska pristatoma kaip trapi ir gležna moterėlė, bet vertėjas pažymi, jog su Szymborska pabuvus ilgėliau „[...] ji, be abejo, yra Dievo apdovanota geležiniu charakteriu ir su ja kasdien bendrauti jauku nebūtų (p. 124).“ Įsiminė ir tai, kad Nobelio premijos ir pasaulinio pripažinimo pati autorė nevertino ir net piktinosi, jog  Nobelis jai įteiktas toje pačioje kategorijoje su jai nepriimtinais autoriais. Žinoma, tai galėjo būti ir ironija, ir juodas humoras, o galgi ir teisybė, nes Szymborska mėgo juodą humorą ir, kas įdomiausia, kolekcionavo laikraščiuose publikuojamas skandalingas nesąmones ar padarytas logines klaidas (panašiai kaip kad mūsų eseistė Giedra Radvilavičiūtė, kuri sukala iš tos medžiagos ese). Kas žino, gal ne vienas spaudos riktas padėjo sukurti autorei ne vieną gerą eilėraštį.

Būtent autorės humoro jausmas skambėjo visame rinkinyje. Sunku išrinkti vieną vyraujančią temą, nes T. Venclova eiles chronologine seka sudėjo iš įvairių poetės periodų, tačiau yra tam tikro tendencingumo, ką galėčiau įvardyti kaip Szymborskos poezijos samprata. Tai nekintantis humoras ir dėmesys socialinėms temoms, pastarosios išsakomos ir istoriniais štrichais, ir stebėtojos subjektės pozicijomis. Eilėraščiuose beveik nerasite to, ką būtų galima pavadinti suasmenintu savo rūpesčio ir išpažinties terapinio prieskonio, tad daugelis eilėraščių universaliai konceptualūs, apjungiantys skaitytojus į bendrą gyvenimo tėkmės pajautą, kurioje veriasi paradoksalios situacijos: po patvirtinimo eina paneigimas, po paneigimo patvirtinimas. Tokiu būdu subjektė atsisako teisingos deklaratyvios tiesos, bet tuo pačiu sukuria kategoriškumo įspūdį. „Mano neatvykimas į miestą N. / buvo punktualus. // Buvai įspėtas / neišsiųstu laišku. // Suskubai neateiti / numatytu metu (p. 39).“ Arba eilėraštyje Atlantida, kurios išnykimo hipotezių variantuose sukuriama mitinė pusiausvyra: „Meteoritas nukrito. / Ne meteoritas. / Vulkanas išsiveržė. / Ne vulkanas. / Kažkas kažką šaukė. / Niekas nieko (p. 19).“

Szymborskos poezijoje nemažai eilių susijusių su mirtimi. Minimi Rugsėjo 11-osios įvykiai, arba kitame eilėraštyje vaizduojamas savižudžio kambarys, kuriame paliktas tuščias laiškas: „O jeigu jums pasakysiu, kad laiško nebuvo – / ir tiek mūsų, draugų, o visi sutilpo / tuščiame voke, atremtam į stiklinę (p. 65).“ Nėra tų draugų savižudžio tikrovėje, net nebūta kam parašyti atsisveikinimo, nors didžioji eilėraščio dalis balzakiškai perteikia įprasto vienišiaus intelektualo namų aplinką. Štai poetei rūpi ir pati mirties akimirka, pasitelkdama netikėtą mirtininko kaip žiūrovo ir dalyvio perspektyvą, ji kuria kavinės aplinką, kurią netrukus susprogdins kamikadzė. Mirties akimirka kelia dramatizmo įspūdį, beveik kaip trileris.

Wislawa Szymborska

Arba man absoliučiai netikėtas eilėraštis apie Adolfą Hitlerį, tiksliau jo fotografiją, kuriame autorė, sadistiškai hiperbolizuodama meilę ir švelnumą, kalba: „Žindukas, vystyklėlis, seilinukas, barškutis / berniukas, ačiū Dievui, pabelskim į medį, sveikas, / panašus į tėvus, į kačiuką krepšy (p. 73). Kalbėti apie dar neatskleistą, bet skaitytojo sąmonėje jau įsigalėjusio blogio genijaus likimą. Juk visi, net ir patys blogiausi, vos tik gimę buvo tokie pat tyri kaip ir bet kurie kiti kūdikiai. Štai tie subtilaus humoro perlieti Szymborskos eilėraščiai. Nustebino ir eilėraštis Sustingimas, kuriame subjektė pamato legendinės šokėjos, moderniojo šokio koncepcijos pradininkės Duncan seną fotografiją ir iš jos ji sukuria savitą egzistencialistinių pajautų istoriją, todėl kai kurie eilėraščiai primena naratyvą, mažas noveletes.

Kitą vertus eilėraštis Vietnamas perteiktas vietnamietės moters tardymu, kuri į visus subjektės klausimus atsako nežinau, išskyrus vieną – ji paliudija, kad tie vaikai šalia josios yra tikrai jos. Vėlgi eilėraštis brutalus, paprastas, tačiau netgi čia suskamba sutrikusių, kare protą, namus, turtus praradusius, tačiau nepraradusius tiek, kad neapsaugotų ir nežinotų savo vaikų. Eilėraštis, sakyčiau, absoliučiai apie gyvastį ir viltį palaikantį motinišką instinktą.

Subjektė apmąsto karo ir taikos santykį, eilėraštyje apie karą Pabaiga ir pradžia taikliai pastebi, jog fotografams neįdomūs atstatomi miestai, žmonės, taika ir gyvenimas: „Tai nėra fotogeniška / ir trunka daug metų. / Visos kameros jau išvažiavo / į kitą karą (p. 79).“ Panašiai ir pas mus lietuviškoje žiniasklaidoje, kuriame žmogaus gyvenimas, taika ir pozityvūs dalykai yra nuvertinami, kai kada piktdžiugiškai trokštama skandalo, mirčių, nuodėmių, kraujo, nes tai žinių rinka. Vis galvoju, kodėl vyrams tendencingai patinka filmai apie karą, o linksma prancūziška komedija nejaudina? Nes per karą mes susitinkame, tikriausiai, savo mirtingumą. Žinoma, esama ir išplautų smegenų homo sapiens, karo didvyriai suherojinami, o retesnis iš vyrų nenori tapti herojumi.

Giliamintė Wislawos Szymborskos poezija man netgi labai patiko. Joje lengva atpažinti kultūrinius dalykus. Įspūdis toks, kad dramatizmą ir įtampą eilėse kuria priartėjimas prie išnykimo, mirties ribos. Žinoma, karo ir terorizmo svarbūs dėmenys byloja ir apie civilizacijos tragedijos apmąstymus, laiko, gyvenimo ir žmonių kartų kaitą. Daugelis eilėraščių byloja apie gyvenimą šalia didelio blogio – karo, mirties, tragedijų, lemtingų atsitiktinumo. Išbūti savimi, atskirai nuo to blogio, nesusitapatinusiai, bet kartu ir nepaneigti jo egzistavimo, nes tai būtų didžiausia klaida. Galiausiai Szymborskai svarbi pusiausvyra, kuri subjektėms yra tikriausia tiesa, jog nieko nėra amžiniau už nepastovumą, todėl šiose skaidraus humoro eilėse veriasi ir nepataikūniška gyvenimo išmintis be didaktinio patoso.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Wisława Szymborska, lenkų poetė, apie pyktį ir neapykantą

 

Sveiki,

Šįkart beskaitydamas Tomo Venclovos verstus lenkų poetės, nobelistės Wisławos Szymborska (1923-2012) eilėraščių rinktinę „33 eilėraščiai“, įsiminė ten užfiksuota citata, kaip autorė svarsto apie neapykantos vadinamąjį geną, kuris liudija rašytoją mąstančią kaip apie šio reiškinio paveldimumą tikriausiai kultūriniais kodais. Vis nepaliauju galvoti tarp eilučių suskambusia prasme: o kiek neapykanta iš tikrųjų pasitarnavo kaip tarnaitė istorijoje? Jeigu ne ji, gal manęs ir tavęs, skaitytojau, čia nebūtų?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus"

Olga Tokarczuk. „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 264.

Sveiki, skaitytojai,

Ketvirtoji lietuviškai pasirodžiusi Nobelio ir Tarptautinio Booker laureatės Olgos Tokarczuk (g. 1962) knyga Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus (lenk. Prowadź swój pług przez kości umarłych) gimtojoje šalyje pirmąkart pasirodė 2009 metais, tačiau tarptautiniu mastu buvo pastebėta tada, kai šis romanas buvo įtrauktas į Tarptautinį Booker trumpąjį sąrašą. Už lietuviškai išverstus Olgos Tokarczuk geriausius ir garsiausius kūrinius turime būti dėkingi vertėjui Vyturiui Jaručiui, kuris šiuo metu rengia ir patį storiausią rašytojos kūrinį Jokūbo knyga.

Išties Bėgūnai vienu metu buvo kone viena geriausių išverstų grožinės literatūros romanų, kurio idėja sukurti teksto „bėgimą“ filosofiniame lygmenyje ir taip pabėgti per pasakotojus ir laikmečius nuo demono, išties darė didelį įspūdį, kad griebiau kitą rašytojos romaną – Dienos namai, nakties namai, kurį perskaičiau, bet taip ir likau nesupratęs, ką tuo kūriniu turėjau pajusti ir suvokti. Atrodo, lyg ir parašyta savitai, lyg ir gerai, tačiau vientisos istorijos, idėjos liko pernelyg futuristinės ir tik dalinai besijungiančios į bendrą istorijos sąrangą. Galimas daiktas, kad knygą perskaičiau per greitai, lyg kokį įprastą romaną, tad reikėjo pamažu, apmąstant autorės teksto kūrimo strategiją, galbūt romanas tuokart būtų pasirodęs kitoks.

Štai Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus, kuris pavadintas pagal anglų poeto William Blake (1757-1827) eilėraščio eilutę, iš tikrųjų, priešingai nei Dienos namai, nakties namai, išlaiko vientisą pasakojimo struktūrą ir, atrodo, kur kas tradiciškesnio epinio pagrindo kūrinys. Jungiamoji pasakojimo grandis – kriminalinė istorija, kuri toli gražu netipinė ir neprimena populiariųjų skandinaviškų detektyvų. Istoriją skaitytojams pasakoja ponia Janina Dušejko, senyva anglų kalbos mokytoja, gyvenanti atokioje pietinės Lenkijos dalyje, plynaukštėje, kur matosi vos kelios trobelės, todėl į darbą ji važiuoja savo Samurajumi (automobiliu). Neįtikėtina provincija, šalia Čekijos pasienio, nuolat akcentuojama kaip vėjų ir tamsaus slegiančio dangaus gyvenvietė, todėl romano atmosfera iš dalies primena gotišką, niūrų ir tamsų užkampį, juolab kad nemažą romano įvykių vyksta žiemą, kai nužudomas pirmasis vietos gyventojas, Janinos vadinamas Didžioji Pėda.

Geografinė padėtis, kaip ir žvaigždžių išdėstymas, knygoje yra labai svarbus. Iš pasakotojos dažnai jaučiame, kad ji itin simpatizuoja Čekijai, tiek jos žemei, tiek žmonėms, tiek jų kalbai. „Ne, ne, žmonės mūsų šalyje nemoka organizuotis ir kurti bendruomenių, net su baravyko vėliava. Esame neurotikų individualistų kraštas, kuriame kiekvienas, vos atsitrūkęs tarp kitų, ima mokyti, kritikuoti, įžeidinėti ir rodyti savo neabejotiną viršenybę. Manau, kad Čekijoje yra visai kitaip. Ten žmonės sugeba ramiai diskutuoti ir niekas su niekuo nesivaidija. Net jei norėtų negalėtų, nes jų kalba netinkama vaidytis (p.180).“ Čekija – rojus, Lenkija – pragaras, du skirtingi politiškai, filosofiškai ir metafiziškai apibrėžtos šalys, pasaulių ribos.

Janina – neįtikėtinos biografijos vienišė moteris. Dirba anglų mokytoja, kamuojasi skausmais, tačiau ji buvusi inžinierė, stačiusi Lenkijoje ir Sirijoje tiltus, taip pat Lenkijos kūjo metikė vicečempionė, atrodo, visos tos veiklos ir profesijos jai labai praverčia, bet knygoje labiausiai akcentuojama jos gebėjimas sudaryti horoskopus. Per nešiojamajame kompiuteryje esančią astrologinę programą ji sudarinėja vietos gyventojų asmeninius horoskopus ir netgi sprendžia mirštančiųjų bylas, tiesa, savamoksliškai, o ir tiek policininkai, tiek aplinkiniai jos nelaiko itin rimta. Būtent tas susipriešinimas tarp kandžios ir įžvalgios bobelės, kurios galva prigrūsta astrologinių matematinių lentelių ir vietinių analitinio, niutoniškojo mąstymo, kuriuo vadovaujasi kriminalų tyrėjai ir atsiranda trintis, dažnai pasakojime sužaižaruojanti ironiškai.

Pati Janina kitų akimis mato save kaip neurotišką seną moterį, kuri rašo pareiškimus, nuolat visus skundžia ir skundžiasi, tipiškas senyvos viskuo nusivylusios senos senmergės įvaizdis, kuris romane tampa labai apgaulingas, tačiau neišduosiu kodėl. Pagrindinė veikėja linkusi keisti pasaulį savo galvoje, suteikia metafizinio „svorio“ savo astrologiniais paaiškinimais, klijuodama tiek gyvūnams, tiek žmonėms, tiek daiktams savo sugalvotas pravardes, manydama, kad žmonės tiesiog turi sau netinkamus vardus. Bet kokiu atveju, Olga Tokarchuzk, kurdama ponios Dušejko charakterį, rėmėsi provincialių moteriškaičių bruožais. Kai kada Janina Dušajko labai priminė Alinos Bronsky Paskutinės babos Dunjos meilė veikėją, kuri turi savitą pasaulio matymą, neieško žodžių kišenėje ir į sunkumus stengiasi retsykiais pažiūrėti ironiškai ir ciniškai, negailėdama savęs. Retsykiais veikėja Janina atrodo komiška tik dėl to, kad leidžia sau atrodyti šiek tiek išprotėjusiai, pavyzdžiui, kai ji kalbasi eiguliu Vilko Akimi apie kiškių žudymą, ji pasiūlo: „ Galėtume mėtyti jiems kontraceptinius preparatus, kad daugiau nebesidaugintų, užuot juos žudę (p. 187).“  Janina dvelkia anarchistės įvaizdžiu, kovotojos už tiesą; ji nevalgo mėsos, atjaučia stirnas, šernus, iš fermos pabėgusias lapes ir kai kada atrodo, kad gamtos visuminis pasaulis jai kur kas svarbesnis už žmonių. Galiausiai ji trokšta bausmės ir keršto, Janina pati pradeda vykdyti teisingumą...

Olga Tokarczuk

Janina turi savo pasaulio matymą ir atsakymus į visus klausimus, ji savita, įdomi ir patraukli kaip literatūrinė veikėja: „Dažnai susimąstau, kodėl mums patinka tie, o ne kiti žmonės. Ir turiu šiuo klausimu Teoriją. Ogi todėl, kad mūsų kūnas instinktyviai siekia tam tikros idealiai harmoningos formos. Renkamės žmones su tokiomis savybėmis, kurios galėtų mus papildyti šio idealo link. Evoliucijos tikslas yra grynai estetinis, jai nė motais joks prisitaikymas. Jai rūpi grožis – kad kiekvienas pavidalas pasiektų tobuliausią formą (p. 126).“ Nesu tikras, ar pati rašytoja irgi taip mano, nesutikčiau ir su Janinos pasaulėžiūra, nes kas yra estetika ir grožis, kuris veda evoliucijos link, manding, tai tėra tik visuotinai sutartas epochos normatyvas, kuris kinta, jeigu kalbėsime apie žmones.  

Maždaug knygos viduryje jau maždaug galėjau nujausti, kur link rašytoja pasuks ir toji detektyvinė linija kažin nėra kokia itin išmoninga. Kur kas romane svarbiau, kaip visa tai papasakojama, kaip sujungiami du skirtingi pasauliai – racionalusis niutoniškasis ir metafizinis, juslinis, pagrįstas įžvalgomis ir nuojauta – dvasinis ir kur toji riba viename ir kitame pasaulyje, kur randasi tiesa ir teisingumas. Romanas primena dualistinio pasaulio koncepciją, pagrįstu susiskaldymu ir susipriešinimu. Viena ryškiausių racionalaus ir iracionalaus pasaulio susikiršinimo išreikštų aspektų yra ponios Dušejko konfliktas su medžiotojais.

Romano pabaigoje mokytoja yra pakviesta į katalikišką renginį, kur iš klausyklos aukštai pamokslą sako vietos kunigas, taip pat priklausąs medžiotojų sąjungai. Viena galingiausių ir įtaigiausių knygoje esančių scenų, kurios iš esmės atspindi dar prieš karantiną Lietuvoje kilusį žaliųjų ginėjų ir medžiotojų konfliktą, kada įstatymais buvo mėginta įteisinti legalias pramogines medžiokles „vardan tradicijų ir populiacijos stabilizavimo“. Gyvūno žudymo aktas Janinai yra tiesiog kriminalas, tai nužudyti gyvybę, o štai kapelionas tauzija iš klausyklas apie žmogaus šeimininkavimą gamtoje, kuris remdamasis teisingumu (o kas tai yra tarp žmonių? tas teisingumas?) reguliuoja gyvūnų populiaciją, tačiau akivaizdu, kad žmogui, linkusiam žudyti ir numaldyti kaltės jausmą Dievo vardu kaip tobulesniam tvariniui suteikta galia valdyti Žemę, Janinai sukelia pasišlykštėjimą (kaip, beje, ir man kaip skaitytojui). Dievo vardu įsteigtos žudynės, įprasmintos įstatymais tampa išprotėjusio ir neteisingo, iškrypusio žmogaus gyvenimo būdu ir būviu, su kuriais veikėja negali susitaikyti. Kur tada yra teisingumas ir prasmė, kai žemėje vyksta „legalus“ pragaras? Manding, tai romanas apie moralę, perteiktas filosofine idėja: jeigu blogis įsibrauna net į šventovę, vilkas avies kailyje, tada regintieji turi imtis Linčo teismo, patys stabdyti šį nevaldomą blogį. Bet kokiais būdais ir įrankiais? Ar įmano širdies šviesa išlikti švariu, kovojant su neteisingu pasauliu? Daug moralinių ir filosofinių klausimų kelia šis Olgos Tokarczuk romanas.

Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus – tai daugiasluoksnis romanas, kuriame Olga Tokarczuk derina populiariosios literatūros kanonus, juos pertransformuoja, išlaikydama įtampą ir paverčia savito literatūrinio pasaulio vaizdiniu. Būtent dėl savito meninio pasaulio ir yra vertinga ši autorė. Atrodo, romanas visomis prasmėmis turėjo būti provincialus, juk veiksmas vyksta atokiame kaime (visai kaip romane Dienos namai, nakties namai), žmonės, atrodo, turėjo būti nieko neišsiskiriantys vietiniai, jeigu ne girtuokliai, tai išsilavinimo ir pasaulėžiūros prasme žemos kultūros. Galiausiai lietuviško prasigėrusio kaimo čia nerasite, veikiau gerai ES pinigais išlaikomą infrastuktūros suręstą naująją provinciją, kurioje jau randasi (kaip ir Lietuvoje) visai kitokios istorijos, biografijos ir asmenybės, o galiausiai astrologijos skaičiuokle aiškinanti moterytė pasaulio reiškinius atrodo tiek pat įdomi, kaip koks Michel Houellebecq romanuose nusipenėjęs ir buržuazinio snobizmo pertekęs nihilistinis veikėjas. Gal romanas ir nepranoko Bėgūnų, tačiau susiskaitė intriguojančiai lengvai ir, atrodo, įtaigesnis už Dienos namai, nakties namai.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Olga Tokarczuk "Dienos namai, nakties namai"

Olga Tokarczuk. „Dienos namai, nakties namai“ – Vilnius: Strofa, 2007 – 287 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Kas Jums yra delikatesas? Cepelinai su palydytais riebiais kiaulienos lašinių spirgiukais ir grietine? O gal traškios ir gaivios salotos su graikiniais riešutais? Kiekvienam tikriausiai pagal skonį, kultūrinę aplinką, kurioje augome, ir taip pat sąmoningumo lygį, ką ir kaip dėti į burną ir mėgautis. Būtent žodis „delikatesas“ yra vienas iš atraminių žodžių lenkų rašytojos Olgos Tokarczuk (g. 1962) romano Dienos namai, nakties namai (lenk. Dom dieznny, dom nocny) atgalinėje viršelio pusėje. Išrankiems, išskirtiniams literatūroms gurmanams šis romanas tikriausiai bus omaras su krevetėmis, ką ne kasdien galima pasitiekti ant savo stalo.

Paskutiniuoju metu po Tarptautinės Booker ir Nobelio pergalės „apšviesta“ lenkų autorė Olga Tokarczuk labai sudominta lietuvių skaitytojų. Pernai lietuviškai pasirodęs romanas Bėgūnai, įvertintas Booker premija, daugelio literatūros apžvalgininkų įvardyta kaip viena geriausių metų verstinių knygų. 2007 metais Vyturys Jarutis išvertė ir pristatė kiek senesnę autorės knygą Dienos namai, nakties namai, vadinamąjį, delikatesą.

Tiesą sakant, šis romanas kaip ir Bėgūnai yra nevienadienė knyga, reikalaujanti taip pat įdėmesnio skaitymo, susikaupimo ir atsidavimo. Lyginant su Bėgūnais, jau tampa panašu, kad galima apčiuopti ir įvardyti tai, ką galėtume pavadinti Olgos Tokarczuk rašymo ypatumais: savita stilistika, romano fabula, pasaulio regėjimo ir perteikimo daugiabriauniškumas, magiškasis realizmas. Būtent žodis durstinys būtų antrasis raktažodis, norint nusakyti šį kiek keistą, neįprastai įdomų romaną. Kaip ir Bėgūnai, taip ir Dienos namai, nakties namai, pasižymi nechronologiniu, kiek chaotišku pasakojimo audiniu, kuriame sudėliota skirtingų pasakojimų dėlionė, pastarosios tai nutrūksta, tai pratęsiamos, tai vėl nutrūksta, tai vėl sugrįžinamos, bet jau kiek kitais pasakojimo rakursais. Iš atskirų pasakojimų fragmentų autorė nulipdo savitą pasaulio pajautos, pasaulėvaizdžio modelį, kurį būtų galima pavadinti kaip priežasčių ir pasekmių magiško atsikartojimo ir pasikartojimo diachroniniame laike.

Pagrindinė pasakojimo ašis yra pasakotoja, kuri vasaras praleidžia su vyrų gana atokiame pietvakariniame Lenkijos kaimelyje. Pasakotoja labiausiai akcentuoja savo ir keistos perukų gamintojos kaimynės Martos santykius, kasdienybės veiklas. Staiga istorija sutrūkinėja, į ją įterpiamos kitos istorijos, kurios siekia miestelio įkūrimo laikus, Viduramžius, Antrąjį pasaulinį karą ir absoliučiai išgalvotas, nerealias istorijas, sumišusias su vietos padavimais, kaip antai mokytojas, kuris pavirsta vilkolakiu. Vienu rakursu atrodo, kad tai žiauri kafkiška metamorfozės istorija, o kitoje plotmėje tai filosofinis pasakojimas apie žmoguje esančias ir nenuspėjamas prigimties pasireiškimo formas. Vilkolakis mokytojas Ergo Sum karo metais, kad išgyventų, valgė žmogaus lavoną, toji mintis jo neapleidžia visą gyvenimą, o kartą perskaitęs Sokrato eilutę apie žvėries prigimtį žmoguje pats tampa tos idėjos vergu, o kartu ir išlaisvina susikaupusį psichologinės traumos pūlinį.

Iš esmės viso romano filosofinė ašis yra dualumas – naktis ir diena, gėris ir blogis, karas ir taika, klestėjimas ir nuosmukis, vyras ir moteris. Dualumo pasaulyje viskas šiek tiek sąlygota, tai realybė yra sapnas, tai sapnas yra realybė, todėl teksto paviršiuje atrodo, kad tai grynų gryniausias trūkinėjantis postmodernistinis tekstas; tokia literatūra buvo gana gyvybinga ir Lietuvoje dešimtajame dešimtmetyje, kada rašytojai, atsisakę tvirto epinio pasakojimo, ėmė ieškoti fragmentuotų, nutylėtų pasakojimo būdų, kurdami daugiareikšmes „iškandžiotas“ istorijas. Beje Olgos Tokarczuk romanas irgi parašytas dešimtajame dešimtmetyje, tačiau priešingai nei daugelis lietuvių to meto prozos kūrinių, Olgos Tokarczuk romanas pasižymi užbaigtumu, vaizduojančio savito pasaulio modelį, paremtu lenkiškosios kultūros atributais, tikriausiai nesuklysiu pasakydamas, kad kai kada net prasiveržusiais pagoniškaisiais ir krikščioniškaisiais pasaulio paaiškinimo būdais, kurie, priešingai nei būtų galima tikėtis, vienas kitam neprieštarauja, bet papildo.

„Ir dar sykį turiu pakartoti – mūsų pasaulis apgyvendintas miegančiaisiais, jie numirė ir sapnuoja, kad gyvena. Štai kodėl pasaulyje vis daugiau žmonių – jį užpildo miegantys mirusieji, jų gausėja, o tikrų žmonių, tų, kurie gyvena pirmą kartą, vis dar nedaug. Visoje šioje sumaištyje niekas iš mūsų nežino ir negali žinoti, ar jis yra tas, kuris tik sapnuoja gyvenimą, ar jis gyvena iš tikrųjų (p. 137).“

Olga Tokarczuk

Kurdama dualumo principu pasakojimą, Olga Tokarczuk man priminė serbų rašytojo Milorad Pavič magiškojo realizmo literatūrą. Rašytojas savo trumpame romane Vidinė vėjo pusė taip pat kūrė sapno ir realybės kryžminimo principu siurrealistinį pasakojimo durstinį, įtraukdamas Europos šalių istorinius kontekstus, ypač Viduramžius. Olga Tokarczuk taip pat gręžiasi į Viduramžius, čia ji pasakoja apie šventąją kankinę, kuri gyvenimo pabaigoje tapo pabaisa, o jos gyvenimo istoriją perrašo jaunas vienuolis, trokštantis tapti moterimi, šis pasakojimas teigia, kad visa mūsų istorija yra tik mistinė interpretacija, nuolatinis perpasakojimas, keičiant detales ir netgi įvykius. Vėlgi turime realumo pagrindą ir atspindžius, todėl atrodo, kad visas romanas iš esmės yra apie atspindžius, nepagaunamus ir nerealizuotus troškimus keisti save ir pasaulį. Vyrai ieško savyje moteriškumo, moterys vyriškumo ir taip šiose magiškose pietvakarinių lenkų žemėse tęsiasi gyva istorinė civilizacijos aistrų grandinė.

Autorė nemažai filosofuoja pasitelkdama istorines kelionių žinias, kai kurios teksto vietos iš tikrųjų verčia suklusti ir pagalvoti apie tai, ką paprastai keliautojo turisto akis praleidžia, nepastebi: „Šveicariški stogai yra vieni gražiausių pasaulyje. Čerpes ten gamina iš ypatingo, spalvoto, molio ir nėra stogo, kuris būtų vienalytis savo spalva. Plokštumos mirga marga, net stebina, kiek atspalvių gali turėti paprastas molis. Atrodo kaip mozaika. Šveicarijos viešbučiuose visuomet reikia imti kambarius viršutiniuose aukštuose ir pro langus gėrėtis nuostabiais stogais. Čerpės čia klojamos ne kaip Silezijoje, pynimu, o kaip žuvies žvynai, todėl namai atrodo kaip didžiulės žuvys pilvais į viršų, išmestos į krantą iš kažkokių neįsivaizduojamų jūrų (p. 202).“

Kas romane sudaro lenkiškojo kultūros tapatumo įspūdį? Būtent maži mikrokultūriniai elementai kaip autorės perteikti musmirių receptai, gamtos aprašymai, kurie visada šiek tiek magiški, dreifuojantys ties siurrealizmu. Romane esti ir tas prasigėręs, savęs neatradęs kaimas, pavyzdžiui, ilga girtuoklio savižudžio istorija atrodo tokia kasdieniškai įtaigi ir atsekama pagal lietuviško kaimo realijas, kad nekyla klausimas, jog autorė puikiai žino ir išmano provincijos gyvenimo realijas, tų realijų priežastis.

Kitą vertus romanas nė iš tolo neprovincialus, priešingai – pasižymi universaliomis temomis, įskaitant ir socialinę lytinę tapatybę, taip pat istoriniais čekų, vokiečių ir lenkų santykiais, žydų slėpimu namuose, internetas, kuriame žmonės savo dienoraščiuose viešai publikuoja sapnus... Visa tai sukuria daugiasluoksnė, per laiką nusidriekusi pasakojimų orkestruotė, kurios pagrindinis uždavinys atskleisti vienos vietovės vaizdinį iš įvairių laikmečių perspektyvų, su istoriniais besikeičiančiais politiškais ir mentališkais liudijimais, suliejant mitą, legendas, padavimus su realiais įvykiais ir iš to išgaunant tą tirštą neapčiuopiamo ir iki galo nepaaiškinamą žmogaus egzistencinę pasaulėjautos būseną.

Panašiai kaip ir Bėgūnuose, taip ir šiame romane autorė palieka begalės intelektualių aliuzijų į šventuosius raštus, į, atrodo, visiškai ezoterinius, rytų filosofijai būdingus, o kartu ir marginalams, bohemos atstovams būdingo hipiškos laisvės proveržio, tačiau čia pat liejasi svarbūs politiniai ir istoriniai elementai ir visa tai kažin kokiu stebuklingu būdu – dualumo principu – priešprieša įgauna grįžtamojo ryšio poveikį ir sukuria įspūdį, kad šitame tirštai tamsiame, gotiškų spalvų pasakojimų durstinyje randasi priešybių harmonija. Nekasdienė knyga, kurią nebuvo lengva skaityti, tačiau visuminis romano vaizdas atsiveria užvertus knyga kaip peizažas nuo aukšto skardžio: kiek žmogus gali pakelti to slėpiningo pasaulio stebuklų ir jais patikėti, netgi gyventi?

Jūsų Maištinga Siela