Knyga: Wisława Szymborska "33 eilėraščiai. 33 wiersze"

 Wislawa Szymborska. „33 eilėraščiai“ – Vilnius: Apostrofa, 2023. – p. 140.

Sveiki,

Mano neblėstanti simpatija lenkų literatūroje (kaip ir lenkiškam kinui) tikriausiai niekada nesibaigs, priešingai – tais retais klaidžiojimo momentais netgi imu eksperimentuoti, skaitydamas netgi lenkų poeziją! Literatūros Nobelio premija įvertinta lenkų poetė Wislawa Szymborska (1923-2012) taip lietuviškai iki šiol neturėjo atskiros savo knygos, pavieniai eilėraščiai buvo publikuojami periodikoje. Žymus lietuvių vertėjas, rašytojas, poetas Tomas Venclova leidykloje Apostrofa išleido trilogiją, kurią sudaro paties vertėjo atrinktų eilėraščių rinkiniai: Josifas Brodckis 14 eilėraščių, Česlovas Milošas 31 eilėraštis. Turint galvoje, kokio pripažinto masto šie poetai, jų eilių nėra gausu, gal ir dėl to, kad eilėraščius sudėtinga versti, o šią vertėjo pasirinktą trilogiją užbaigia Szymborskos 33 eilėraščiai. 33 wiersze. Šalia pateikiami ir originalūs, lenkų kalba parašyti kūriniai, todėl suprantantys lenkiškai gali palyginti ir pagalvoti apie vertimo strategijas.

Skaityti W. Szymborskos eiles buvo įdomu, pasiėmiau pieštuką ir maniausi, kad prisibraukysiu įdomių ištraukų, kurias galbūt panaudosiu rašydamas šią recenziją, tačiau nepasižymėjau beveik nieko. Pirmiausia pradėjau nuo Tomo Venclovos knygos gale parengtų autobiografinių prisiminimų apie pačią autorę. Pasirodo, šis straipsnis padėjo nulaužti ne vieno eilėraščio kodą, suvokti kitokias prasmes.

Vertėjas keletą kartų buvo susitikęs su autore įvairiuose festivaliuose ir vieną kartą, kaip supratau, neformalioje aplinkoje. Iš pradžių Szymborska pristatoma kaip trapi ir gležna moterėlė, bet vertėjas pažymi, jog su Szymborska pabuvus ilgėliau „[...] ji, be abejo, yra Dievo apdovanota geležiniu charakteriu ir su ja kasdien bendrauti jauku nebūtų (p. 124).“ Įsiminė ir tai, kad Nobelio premijos ir pasaulinio pripažinimo pati autorė nevertino ir net piktinosi, jog  Nobelis jai įteiktas toje pačioje kategorijoje su jai nepriimtinais autoriais. Žinoma, tai galėjo būti ir ironija, ir juodas humoras, o galgi ir teisybė, nes Szymborska mėgo juodą humorą ir, kas įdomiausia, kolekcionavo laikraščiuose publikuojamas skandalingas nesąmones ar padarytas logines klaidas (panašiai kaip kad mūsų eseistė Giedra Radvilavičiūtė, kuri sukala iš tos medžiagos ese). Kas žino, gal ne vienas spaudos riktas padėjo sukurti autorei ne vieną gerą eilėraštį.

Būtent autorės humoro jausmas skambėjo visame rinkinyje. Sunku išrinkti vieną vyraujančią temą, nes T. Venclova eiles chronologine seka sudėjo iš įvairių poetės periodų, tačiau yra tam tikro tendencingumo, ką galėčiau įvardyti kaip Szymborskos poezijos samprata. Tai nekintantis humoras ir dėmesys socialinėms temoms, pastarosios išsakomos ir istoriniais štrichais, ir stebėtojos subjektės pozicijomis. Eilėraščiuose beveik nerasite to, ką būtų galima pavadinti suasmenintu savo rūpesčio ir išpažinties terapinio prieskonio, tad daugelis eilėraščių universaliai konceptualūs, apjungiantys skaitytojus į bendrą gyvenimo tėkmės pajautą, kurioje veriasi paradoksalios situacijos: po patvirtinimo eina paneigimas, po paneigimo patvirtinimas. Tokiu būdu subjektė atsisako teisingos deklaratyvios tiesos, bet tuo pačiu sukuria kategoriškumo įspūdį. „Mano neatvykimas į miestą N. / buvo punktualus. // Buvai įspėtas / neišsiųstu laišku. // Suskubai neateiti / numatytu metu (p. 39).“ Arba eilėraštyje Atlantida, kurios išnykimo hipotezių variantuose sukuriama mitinė pusiausvyra: „Meteoritas nukrito. / Ne meteoritas. / Vulkanas išsiveržė. / Ne vulkanas. / Kažkas kažką šaukė. / Niekas nieko (p. 19).“

Szymborskos poezijoje nemažai eilių susijusių su mirtimi. Minimi Rugsėjo 11-osios įvykiai, arba kitame eilėraštyje vaizduojamas savižudžio kambarys, kuriame paliktas tuščias laiškas: „O jeigu jums pasakysiu, kad laiško nebuvo – / ir tiek mūsų, draugų, o visi sutilpo / tuščiame voke, atremtam į stiklinę (p. 65).“ Nėra tų draugų savižudžio tikrovėje, net nebūta kam parašyti atsisveikinimo, nors didžioji eilėraščio dalis balzakiškai perteikia įprasto vienišiaus intelektualo namų aplinką. Štai poetei rūpi ir pati mirties akimirka, pasitelkdama netikėtą mirtininko kaip žiūrovo ir dalyvio perspektyvą, ji kuria kavinės aplinką, kurią netrukus susprogdins kamikadzė. Mirties akimirka kelia dramatizmo įspūdį, beveik kaip trileris.

Wislawa Szymborska

Arba man absoliučiai netikėtas eilėraštis apie Adolfą Hitlerį, tiksliau jo fotografiją, kuriame autorė, sadistiškai hiperbolizuodama meilę ir švelnumą, kalba: „Žindukas, vystyklėlis, seilinukas, barškutis / berniukas, ačiū Dievui, pabelskim į medį, sveikas, / panašus į tėvus, į kačiuką krepšy (p. 73). Kalbėti apie dar neatskleistą, bet skaitytojo sąmonėje jau įsigalėjusio blogio genijaus likimą. Juk visi, net ir patys blogiausi, vos tik gimę buvo tokie pat tyri kaip ir bet kurie kiti kūdikiai. Štai tie subtilaus humoro perlieti Szymborskos eilėraščiai. Nustebino ir eilėraštis Sustingimas, kuriame subjektė pamato legendinės šokėjos, moderniojo šokio koncepcijos pradininkės Duncan seną fotografiją ir iš jos ji sukuria savitą egzistencialistinių pajautų istoriją, todėl kai kurie eilėraščiai primena naratyvą, mažas noveletes.

Kitą vertus eilėraštis Vietnamas perteiktas vietnamietės moters tardymu, kuri į visus subjektės klausimus atsako nežinau, išskyrus vieną – ji paliudija, kad tie vaikai šalia josios yra tikrai jos. Vėlgi eilėraštis brutalus, paprastas, tačiau netgi čia suskamba sutrikusių, kare protą, namus, turtus praradusius, tačiau nepraradusius tiek, kad neapsaugotų ir nežinotų savo vaikų. Eilėraštis, sakyčiau, absoliučiai apie gyvastį ir viltį palaikantį motinišką instinktą.

Subjektė apmąsto karo ir taikos santykį, eilėraštyje apie karą Pabaiga ir pradžia taikliai pastebi, jog fotografams neįdomūs atstatomi miestai, žmonės, taika ir gyvenimas: „Tai nėra fotogeniška / ir trunka daug metų. / Visos kameros jau išvažiavo / į kitą karą (p. 79).“ Panašiai ir pas mus lietuviškoje žiniasklaidoje, kuriame žmogaus gyvenimas, taika ir pozityvūs dalykai yra nuvertinami, kai kada piktdžiugiškai trokštama skandalo, mirčių, nuodėmių, kraujo, nes tai žinių rinka. Vis galvoju, kodėl vyrams tendencingai patinka filmai apie karą, o linksma prancūziška komedija nejaudina? Nes per karą mes susitinkame, tikriausiai, savo mirtingumą. Žinoma, esama ir išplautų smegenų homo sapiens, karo didvyriai suherojinami, o retesnis iš vyrų nenori tapti herojumi.

Giliamintė Wislawos Szymborskos poezija man netgi labai patiko. Joje lengva atpažinti kultūrinius dalykus. Įspūdis toks, kad dramatizmą ir įtampą eilėse kuria priartėjimas prie išnykimo, mirties ribos. Žinoma, karo ir terorizmo svarbūs dėmenys byloja ir apie civilizacijos tragedijos apmąstymus, laiko, gyvenimo ir žmonių kartų kaitą. Daugelis eilėraščių byloja apie gyvenimą šalia didelio blogio – karo, mirties, tragedijų, lemtingų atsitiktinumo. Išbūti savimi, atskirai nuo to blogio, nesusitapatinusiai, bet kartu ir nepaneigti jo egzistavimo, nes tai būtų didžiausia klaida. Galiausiai Szymborskai svarbi pusiausvyra, kuri subjektėms yra tikriausia tiesa, jog nieko nėra amžiniau už nepastovumą, todėl šiose skaidraus humoro eilėse veriasi ir nepataikūniška gyvenimo išmintis be didaktinio patoso.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Wisława Szymborska, lenkų poetė, apie pyktį ir neapykantą

 

Sveiki,

Šįkart beskaitydamas Tomo Venclovos verstus lenkų poetės, nobelistės Wisławos Szymborska (1923-2012) eilėraščių rinktinę „33 eilėraščiai“, įsiminė ten užfiksuota citata, kaip autorė svarsto apie neapykantos vadinamąjį geną, kuris liudija rašytoją mąstančią kaip apie šio reiškinio paveldimumą tikriausiai kultūriniais kodais. Vis nepaliauju galvoti tarp eilučių suskambusia prasme: o kiek neapykanta iš tikrųjų pasitarnavo kaip tarnaitė istorijoje? Jeigu ne ji, gal manęs ir tavęs, skaitytojau, čia nebūtų?

Jūsų Maištinga Siela

Lenkijos knygynai: kokias knygas skaito lenkai? Główna Księgarnia Naukowa im. B. Prusa

Vienas seniausių Varšuvoje knygynų, veikiančių nuo senų senovės. Manau, Vilniuje atitiktų Vilniaus centrinio knygyno dvasią Gedimino prospekte. Knygynas vadinasi: Główna Księgarnia Naukowa im. B. Prusa.

Sveiki,

Neseniai teko važinėtis po Lenkiją ir, kaip dažnai būna, įkišau savo ilgą snapą į tos šalies knygynus pasidairyti, ką skaito šiuolaikiniai lenkai ir kas pas juos lentynose padėta. Tikriausiai jau nieko nebenustebins tokie knygų reportažai, nes visas pasaulis eina išvien su garsiausiais bestseleriais. Beveik paraleliai tai, ką skaito latviai, ką griaužia lietuviai, panašiai skaito ir patys lenkai.

Naujienų ir topų lentynose jau nemažą knygų galima rasti Lietuvoje. Na, pavyzdžiui, lenkai jau išsivertė Margaret Atwood „Testamentą“ (lietuviškai tikriausiai vadinsis „Palikimas“), kurio leidimas lietuviškai dar tik ruošiamas. Labai populiari knyga, kaip, beje, ir pas mus Booker premijos finalininkės Sally Rooney „Normalūs žmonės“.

Apskritai yra vienas esminis skirtumas tarp lenkų į lietuvių knygynų ir tai jausti beveik visur. Buvau užsukęs į kokius keturis knygynus (senovinius senamiestyje ir mega prekybos centruose, stotyse) ir visi jie išlaiko senąją Lietuvoje jau beveik išnykusią knygyno atmosferą: knygų kvapas, išdėstymas, apšvietimas, ramuma. Jeigu pas mus pirmoje kokio nors „Pegaso“ knygyno vitrinoje išrikiuoti muilai, puodeliai ir kita atributika, lenkai į knygynus neintegruoja kavinių ar ledainių, nekvėpina patalpų dirbtiniais saldžiais kvapais, neleidžia net muzikos. Nežinau, ar tai gerai, tačiau pas mus knygynai tapo salonais, kur greitu metu galėsime, manau, nusipirkti grietinės. Maža šalis, maža rinka, matyt, knygynai sukasi kaip išmanydami, o lenkams, matyt, to dar nereikia, jie mėgaujasi knyga ir šiuo atžvilgiu jie yra praktiškesni.

Apskritai susidarė įspūdis, kad lenkai gana skaitanti tauta. Neretai pamatysi kokį Varšuvos pilietį skaitantį tiesiog gatvėje prie šviesoforo, kol įsijungs žalia spalva. Ir tai tikrai nėra koks nors kelionių vadovas, o toji pati Olga Tokarczuk, ar kokia nors kita skaitytoją jaudinanti grožinė literatūra.  Padariau keliolika nuotraukų, kviečiu pasidairyti...

Jūsų Maištinga Siela

 Dažnai didesniame knygyne populiarūs prabangūs lediniai su pačiais įvairiausiais meno šakų katalogais. Didžiuliai prašmatnūs albumai, didžiuliai ir sunkiai rankoje nulaikomi gero popieriaus architektūros, mados industrijos, rašytojų, istorinių veikėjų albumai, kurių labai gausu. Palyginus su Lietuva, manau, mes atrodome labai kukliai. Maža šalis, menka rinka, pasikartosiu vėl.

  

Beveik kiekviename knygyne aptikau anglų kalba pardavinėjamų knygų. Didžiuosiuose Lietuvos knygynuose tai jau seniai nebe naujiena, tačiau Lenkijoje ne kokios nors senos ir minkšto viršelio pamiršti bestseleriai, o tai, ką skaito visas pasaulis anglų kalba.

Tokią ramią knygyno atmosferą, kone muziejinio lygio, Lietuvoje teišlaikė retas knygynas, dažniausiai koks nors centrinis, nekomercinis. Pavyzdžiui, kokioje nors Klaipėdoje tokio knygyno jau nebėra.

2018 metų Nobelio laureatė Olga Tokarczuk Lenkijoje tikra literatūros žvaigždė. Su ja vis dar paruošti atskiri stendai. Jos knygos perleistos lenkų kalba su specialia Nobelio emblema. Ji tarp bestselerių autorių. Pasižiūrėjau, kad kone 10 knygų, kai kurių net nežinojau. Kai kurios knygos labai trumpos, nesiekiančios net 100 puslapių. Žinoma, įspūdingiausiai atrodo „Jokūbo knyga“, kurią, kaip supratau, jeigu koronavirusas nieko nepagadins, dar šių metų pabaigoje turėtume turėti lietuviškai. Tai beveik 1000 puslapių siekiantis epinis pasakojimas. Galite pasižiūrėti trumpą filmuotą reportažą.

Knygos anglų kalba. Lietuvoje kai kurios jau išleistos ir tapo bestseleriais. Michael Houellebecq „Serotoninas“, Michelle Obama „Mano istorija“, Margaret Atwood „Testamentas“, Jojo Moyes „The Giver of Stars“ ir kt.

 Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lenkijoje labai populiarios mokslinės literatūros autorius Yuval Harari „Homo Sapiens: glausta žmonijos istorija“ autorius. 

Jaukus, kone „naminis“ kampelis su knygomis. Čia galima prisėsti ir pavartyti knygą, gal net paskaityti.

 Audio knygos, kaip supratau, Lenkijoje taip pat paklausios ir populiarios, tačiau nepranoksta popierinio varianto.

Lietuviškai turime didžiulį biografinį talmudą apie kitą Nobelio laureatą Česlovą Milošą. Lenkai gerbia šį lietuvių-lenkų rašytoją. Aptikau jo didžiulę biografiją lenkų kalba, o knygos atgaliniame viršelyje pasisako lietuvis Tomas Venclova.

Jūsų Maištinga Siela

Metų knygos 2018 rinkimai: rinkimai be Martynenko ir nuspėjamos prognozės

Sveiki,

Lietuvoje Metų knygos rinkimai gal niekada neprilygs buvusiems Nobelio ar esantiems Man Booker premijos rinkimams, kurias renka speciali komisija. Pas mus taip nutarta, kad Metų knygą renka liaudis. Metai iš metų jau galima nesunkiai diagnozuoti, kas turėtų laimėti ir bėgti į lažybų punktą ir statyti, jeigu ne už savo favoritą, tai bent jau už tai, kas madinga. O madinga yra tai, apie ką kalba vidurinioji rašytojų karta, reklamuodama savo favoritus facebook‘o ratelyje ir publikuodama savo recenzijas viešojoje erdvėje. Pagal jų atsiliepimus recenzijose jau ir galima orientuotis, kas šiemet turėtų laimėti Metų knygos titulą.

Tiesa, neteigiu, kad čia kokia nors korupcija ir panašiai, tik sakau, kad jau kuris laikas ši tendencija pasitvirtina. Šiemet vandenį sudrumstė įvestos naujos kategorijos – publicistika ir dokumentika, kuri paskutiniuoju metu itin paklausi ir įdomi mūsų literatūroje, ką galbūt ne visada pasakysi apie, pavyzdžiui, prozą.

Visgi prognozuoju, kad vaikų literatūros kategorijoje turėtų laimė nusišypsoti Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ – apie šią puikią knygą išties nemažai buvo kalbama per pastaruosius metus. Paauglių literatūros kategorijoje, nesu tikras, nes nė viena knyga neskaityta, bet kažkodėl intuicija sako, kad tai bus „Verksnių klubas“, na, arba J. Žilinsko knyga apie Gugį.

Suaugusiųjų kategorijoje naujausioje publicistikos kategorijoje pasigedau Vilniaus miesto istorijos tyrinėtojo Dariaus Pocevičiaus išleistą kokybišką dokumentiką, bet reikia manyti, kad ji papuls kitąmet. Visgi laurus šioje kategorijoje prognozuoju Tomui Venclovai „Nelyginant šiaurė magnetą“ – paskutiniu metu itin intelektualų išgirtą, storą, įdomią pasauliui pokalbių knygą. Būtų keista, jeigu ji negautų šio pripažinimo. Po to, žinoma, Giedros Radvilavičiūtės „Tekstų persekiojimas“ irgi turi šiokių tokių šansų. O štai dėl S. Parulskio geros eseistikos, manau, tiesiog šalia rečiau rašančių rašytojų neturi itin didelių šansų.

Suaugusiųjų prozos kategorijoje, manau, sėkmė turėtų šypsotis Gabijai Grušaitei ir jos „Stasys Šaltoka: vieneri metai“, kurios dar neskaičiau, tačiau Jurgos Ivanauskaitės premija ir aktyviųjų skaitytojų „postai“ apie knygos aktualumą, manau, turėtų nurungti kiek senobišką Lauros Sintijos Černiauskaitės „Šulinį“. Kanadietį Šileiką – jo literatūros priskyrimas prie lietuvių literatūros man yra apskritai mistika, – labai nustebintų jo laimėjimas, nors rašytojas jis išties geras.

Poezijos srityje, kol kas laukia manęs visas tas „gėris“ dar tik skaitomas, tačiau populiariausias viešojoje erdvėje buvo Mariaus Buroko „Švaraus buvimo“, tad manau, kad čia turėtų suveikti faktorius – apie jį kalba, jis ir laimi. Gretos Ambrazaidės viešojoje erdvėje sprogimas taip pat liko nepastebėtas, tik sunku debiutuojantiems nurungti senbuvius.

Na, o kol kas žiūrėsime, kas ir kaip. Kiek keista, kad į prozos kategoriją nepateko M. P. E. Martynenko „Be penkių pasaulio pradžia“, kurio tekstas išties buvo gyvas, paveikus ir refleksyvus, tačiau kelios ne itin priimančios į šią rašytojų lygą tų pačių rašytojų recenzijos išstūmė iš sudarinėtojų šią, mano akimis, aktualią knygą. Kiek nesupratau šio sprendimo, bet ką padarysi.

Norėtųsi pasakyti, kad derlius gan nykus, tačiau visgi jis nėra nykus – juk visko net nesuskaitęs, tik mažą dalį nominantų, dar dalis laukia, kita išvis mano paties bus neskaitoma. Norėtųsi sakyti, čia tik loterija, tačiau pernelyg nuspėjama, todėl ir nyku, bet... Tokios tendencijos, kai sprendžia visuomenė, bet kitokios tendencijos (irgi nuspėjamos), kai ekspertai sudaro šiuos nominantus. Taigi lazda iš dviejų skirtingų galų vis tiek lieka vien tik lazda.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 38 (3634), 2017 spalio 20 d.

Sveiki,

Kur geriausia sekmadienio popietę skaityti Literatūrą ir meną? Iš esmės koks gi skirtumas, svarbu, apsibrėžti sau neformalią ir jaukią aplinką ir kad tekstas tenkintų! Šįkart kinų restorane užsisėjau su visais padažais, lazdelėmis ir savaitraščio tekstais. Pasidaliju pirmaisiais įspūdžiais.

Taigi... Viršelis sako, kad Vilnių užpuls renginys „Vilnius Jazz“ ir vilniečiai niekur nedings, tačiau visgi viso šio numerio ašimi tapo ne džiazas, bet propagandinio karo prieskoniai ir Europos (bei viso pasaulio) ateitis. Saulius Vasiliauskas parengė straipsnį apie Tomą Venclovą, kuriame taikliai paklausė apie tolerancijos periferinę problemą, į kurią gerbiamas rašytojas atsakydamas pasitelkė ir kitą sąvoką – įstatymas, be kurio nelabai orientuotumėmės. Štai griežtomis recenzijomis garsėjanti Virginija Cibarauskė po Eumenidžių giraitės minėjo poetą esant stoišką, kuris išlaiko klasikinę poezijos lygį, ko pasigendanti šiuolaikiniuose poetuose. Tolerancijos paminėta tema smarkiai politizuota ir greitai „persimeta“ į kur kas aštresnį Laimanto Jonušio straipsnį Už tiesą po tiesos, kuriame vertėjas aprašo PEN International Congress įvykius iš Lvovo.

L. Jonušys iš esmės perkrato propagandino informacinio karo faktus, kaip pasaulis dėl malamo mėšlo skylinėja į Rusijos ir Vakarų frontus, neišvengiamai dėmesio centre – Krymo politika ir pastarųjų kelerių metų įvykiai Ukrainoje. Netyčia prisiminiau, kad berods bulgarė Vanga buvo išpranašavusi, kad trečiasis Pasaulinis karas bus informacinis karas ir jį jau vykdo Peterburge įkurtame komentarų ir klaidingų straipsnių fabrike, apie tokį fabriką liudija ten dirbę pabėgėliai... Žiauru, ką?

Tęsiant propagandinį naratyvą, kitas straipsnis Marco Aime Grynumas yra apertheidas, rasės neegzistavimas, kurį išvertė iš italų kalbos Toma Gudelytė. Straipsnyje prieinama prie to, kad iš esmės rasės neegzistuoja, kitaip sakant, nėra grynosios rasės, nes viskas turėjo priešistorę, tiek kalbiniu atžvilgiu, tiek genais, tad arijų rasė iš esmės  yra klaidinga fikcija, smegenų plovimas, kuriuo taip žavisi fašistai ir visokio plauko ir kvapo nacionalistai. Žmonija iš prigimties yra vientisa ir hibridinė, todėl rasistinės problemos tėra politinių bazių valdymo įrankis, kartais labai skaldantis ir kiršinantis žmoniją.

Savotiškai šią temą pratęsia ir Rolandas Kaušas straipsnyje Amerikietiški kalneliai, kur ironiškai pateikiama ekologija kaip ekoseksualumas, Motiną Gamtą keičia Gamta Meilužė, kuri byloja, kad peržengti ribų sąvokose nėra jokių ribų ir tai vyksta kasdien. Iš esmės straipsnis vėl į Trump‘o politikos kritikavimą, ypač dėl nelegalių meksikiečių. Statistika plius ironija, plius eseistinis mąstymas – R. Kauko straipsnis daug kam pasirodys smagus kritinis užtaisas, perfiltruojant dar sykį tai, ką jau daugelis ne sykį aptarė.

Benigna Kasparavičiūtė toliau nestokoja saviironijos ir dienoraščio forma apžvelgia savo egzistencinius socialinius kaip menininkės potyrius, įveldama Vilniaus merą ir negailėdama spalvų ir nuotaikų. Bet iš esmės pasigedau struktūrinio prasmės konteksto – tai apie kokius ten sunkumus ir estų perfomensų meistrus buvo būgštaujama?

Štai vokiečių literatūros pasaulyje prestižiškiausią apdovanojimą pelnė Robertas Menasse (g. 1954), kuris su romanu Sostinė kritikuoja Briuselio vykdomą politiką. Staiga užsigeidžiau, kad šis romanas būtų išverstas į lietuvių kalbą – burnojantiems „taigi išmok vokiečių kalbą ir skaityk!“ iškart sakau, kad užsičiauptų. Taigi.

Lina Ožeraitytė Knygų prese apžvelgia tris knygas: H.G.Wells Laiko mažina ir Daktaro Moro sala, Romain Gary Mirusiųjų vynas bei Jochananas Fainas Berniukas su smuiku. Tiesą sakant, kažkada domėjusi Berniukas su smuiku, bet paskutiniu metu atsibodo ta holokausto tema, nuo tų filmų, serialų ir vis kaskart „smarkiai kitokių“ literatūrų, kurios pasirodo, ne tokios jau ir kitokios. Daktaro Moro sala ir Laiko mašina irgi nesudomino, nors ir L. Ožeraitytė gerai aprašė, tačiau bijau, kad tokia literatūra savo idėjos raiškos lygiu jau nebėra paveiki, tad labiausiai domino Mirusiųjų vynas, jau vien kaip pragare vienuoliai tempia virvę, kad pamasturbuotų Dievo penį, atrodo, šventeiviškai „žavu“. Ar tik nebūsiu išsiilgęs makabriškos literatūros, tačiau recenzentė pažymi, kad tai toli gražu nėra itin geras R. Gary debiutinis romanas.

Tarp viso to labai sudomino Man Booker premijos George Saunderso romanas Linkolnas bardo būsenoje. Tikiuosi, kad intelektualai išvers į lietuvių kalbą, pvz., koks Marius Burokas?

Du straipsniai apie Rusijoje furijas sukėlusias filmą Matildą – praleisiu, bent jau filmą reikia pamatyti.

Įdėti fotografiją su nuogais vyrais ir jų genitalijomis – drąsu, net pasijutau skaitantis nepadorų žurnalą, tik staiga susivokiau, kad gyvenu klišėmis ir nuogas kūnas čia nieko nepadoraus! Sukrimtau danų rašytojo ir režisieriaus Jorgen Leth straipsnį Antropologas Bronislawas Malinowskis. Tekstas kontekstinis ir papildantis Pasaulio tautų sąrangos problemos krantus. Kaip lenkas prie Australijos ieškojo civilizacijos (ir ją rado)! Straipsnis dar kartą sako, kad kartais žiūrėdami iš savo susireikšminusių išsivysčiusių civilizacijos paraščių, nuvertiname kitas kultūras, kurios turi visai kitas formas, bet iš esmės yra tokie patys žmonės kaip ir mes.

Bandžiau įveikti Aido Jurašiaus Raudonkepuraitę – (alegorinę?) ištrauką iš būsimo apsakymo rinkinio, tačiau neužkabino – įmantriai plepu ir didelis noras sukelti cool literatūros įspūdį – tokia literatūra visada ras savo skaitytoją, deja, ne mane.

Bene geriausią frazę šiame numeryje išrašė šių laikų patriarchas Vytautas Landsbergis Iš literatų užrašų, sakydamas: „...o juk literatūra ir yra draugystė su šmėklomis“. Norėtųsi, kad bendrame kontekste nūdienos pasaulis turėtų optimistinių siekių, tačiau visas savaitraščio numeris byloja vien apie politinių krypčių keliamą įtampą, kuri tampa ir feminisčių, ir rasistinių, ir tautų... skauduliu. Ak, kad tik mūsų gyvenimai netaptų vien šmėklomis.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 33 (3629), 2017 m. rugsėjo 15 d.

Sveiki,

Po penktadienio alaus ar vyno rytai neretai daug kam būna apsunkę, tad ilgą popietę galima keiksnojant Karbauskio politiką atsipūsti su į pašto dėžute atkeliavusiu savaitraščiu Literatūra ir menas. Šįkart apžvelgsiu trumpai, kas krito į akis šiame numeryje.

Pirmiausia visada pažiūriu skiltį knygų presas – be jo neįsivaizduoju šio savaitraščio. Jame Virginija Cibarauskė gana lakoniškai nusako net keturių knygų įspūdžius, iš kurių mano paties skaitytos dvi, tad dar smagiau pasižiūrėti, kaip „kitos akys“ vertina tas pačias knygas. Panašios įžvalgos apie G. Jachinos Zuleicha atmerkia akis – kiek pervertinta knyga kaip „sensacija“ iš Rusijos, tačiau nedrįsčiau sutikti dėl L. Slimani Lopšinėje vaizduojamos auklės Luizos nenatūralumu, lyginant su antraeiliais veikėjais. Kitą vertus, atskiras klausimas, kaip psichinis sutrikimas gali būti natūralesnis, jeigu jis yra toks, koks jis yra? Be šių knygų sudomino jau ne kartą Literatūroje ir mene aprašyta estų rašytojo Rein Raud Rekonstrukcija, bet geriausiu žodžiu recenzentė visgi mini L. Andersson knygą Estera. Romanas apie meilę, kurios viršelis ir pavadinimas – na, gink Dieve, – aplenkiamas mano pirkinių vežimėlio per kilometrą. Sunku patikėti, kad tokį sukūrė Deimantė Rybakovienė, kuri dažniausiai apgalvotai sukuria viršelius.

Kita literatūrinė skiltis – apie turkų rašytojo O. Pamuko romaną Tos keistos mano mintys, apie kurį jau seniai pagalvoju, tačiau vis nesulaukiu akcijų knygai. Autorė labai asmeniškai ir nuoširdžiai aprašo savo skaitymo stilių ir lūkesčius, galgi net turinti literatūrinių ambicijų. Vis bandžiau autorę įsivaizduoti su kate ant kelių skaitančią Pamuką, kad net pamečiau teksto mintį – tai taip ir nesupratau, kam rašyti apie kažkokią neaiškią viršelio ir atgalinę fotografiją, bandant sugretinti rašytojo įvaizdį pagūglinus jo fotografiją? Visgi tekstas įžiebė iš naujo truputį prigesusį norą „pasilabinti“ su Pamuku, o tai tikriausiai ir yra svarbiausia.

Gyčio Norvilo išverstas Hans Geog Bulla eilėraštis Ruduo pirmajame puslapyje iš esmės nepatiko, nes priminė tik paprastą kiurksojimą automobilyje. Tą patį eilėraštyje galėjo daryti ir moteris balkone brūžindama nagus dilde – buitiškas beprasmis lūkuriavimas kažkaip man absoliučiai ne ruduo. 

Prabėgomis perskaičiau ir apie komiksų kūrėją Akvilę Magicdust, kurią jau spėjo pamėgti užsienietiška rinka. Mergina nė neslepia, kad jai patinka tai, kas minkšta ir naivu, nes tai josios tapatybės dalis. Interviu atsakinėja tiksliai, nefilosofuodama ir nenorėdama sukelti „protingosios“ įspūdį, o tai sufleruoja apie paprastumą ir išsilaisvinimą nuo išpūstų rimtuoliškų įvaizdžių. Patiko man jos pasakymas, kai Jurga Tumasonytė klausia apie lietuvių ir užsieniečių sulyginimą: „Na, taip, lietuviai gilūs – čia daug poezijos, lietaus ir tamsos“. Gal iš tikrųjų mes pernelyg visur norime tos „gilios prasmės“, bijodami banalybių?

Bandžiau kabintis į Benignos Kasparavičiūtės tekstą Rudens legendos. Po pirmos pastraipos pagalvojau: na ir baisi boba, viskas jai neįtinka, nei nudistai, nei atostogas, nei jūra. O kur dar kvailas stereotipinis „iš prigimties esu padori ir kukli, nes mano Zodiako ženklas – Mergelė“. Cha! Nejaugi jau nebeatpažinsiu sarkazmo krešulio tekste? Tačiau tolesnis tekstas apie misiją pajūryje, pasibaigus apie mįslingą nuotykį nudistų pliaže, manęs jau nebedomino – kitas puslapis!

Lina Ever myli Berlyną – tą žino visi per visus nors kiek kultūrą afišuojančius portalus ir leidinius. Šįkart ji aprašo Berlyno literatūrinį festivalį, kuriame daugiausia dėmesio skiria Stambulo pavainikės autorei Elif Safak ir indei Arundhata Roy, su pastarosios Mažmožių dievais esu susipažinęs dar paauglystėje – neišdildomas įspūdis, kad net ketinu dar kartą perskaityti. Šiaip straipsnio autorė apie festivalį audžia politinę potekstę turintį tekstą, už kurio dar slypi ir feministiniai rašytojų kontekstai. Susidarė įspūdis, kad festivalis labiau skirtas politizuoti ir išsakyti nuogąstavimus, kas be jokios abejonės irgi svarbu, gal net svarbiau nei kalbėti vien tik apie literatūrą. 

Ką tik Tomas Venclova atšventė garbų jubiliejų, jau ne pirmame numeryje spausdinamos jo dienoraščio nuotrupos, kurios, velniai griebtų, praverčiamos lengva ranka – kurių galų man žinoti, kada Venclova valgė kiaušinienę, kada nuėjo į parodą, jeigu jose refleksijų beveik nerasta, tik kažkoks nevisai prasmingas įvykių katalogas, kuris labiau, mano akimis, praverstų asmenybės tyrėjams. Kažkaip labai toli iki Alfonso Nyka-Nyliūno dienoraščių. Labai.

Praleidęs skiltis apie dailę ir kiną, griebiausi jaunosios poezijos. Ilona Morozaitė ir Akvilė Andriūnaitė – absoliučiai nesudomino apie pagirias, lūpdažius ir elnio ragus, kurios visgi liudija apie mažo pasaulio problemas, tik tai, kas sukasi apie pačias eilių autores. Tiesiog pasigedau visuomeniško universalumo, o štai ilgas Simonas Bulotas Posmai apie tave susiskaitė pakankamai įdomiai. Kalbėdamas iš pirmo žvilgsnio agrarine kalba, nes apie gamtą, malkas ir save, jis negailėdamas švelnumo eilėraštyje kažkaip pavergė mane, išvengdamas susireikšminusio, suluošinto ir nuolat vis depresuojančio subjekto jaunosios poetų kartos poezijoje.

Paskutinis straipsnis – Tomos Gudelytės versta Primo Levi esė Stereotipai. Primo Levi skaičiau seniai, jo romanas Jei tai žmogus jau programinis kūrinys, bet eseistikoje jis svarsto apie dažnai užduodamą klausimą: kodėl žydai nesipriešino vokiečiams? Autorius svarsto apie realybės ir istorinio fakto žinojimo atotrūkį, ryškindamas, kad žmonės negali susitapatinti su to laikmečio žmonėmis ir patirti tai, ką jie patyrė, todėl jie mato visai kitokias perspektyvas, iškreipiančias istoriją tiek kine, tiek literatūroje. Tekstas įdomus tuo, kad jis nesensta, jo prasmes galima kaišioti kaip istorinės atminties „skirtukus“, tačiau padariau išvadą, kad kiekviena karta turi savo patirtis ir visgi iš istorijos sunkiai ką galima išmokti, nes ji ankstesnės kartos patirtis, o patirties, kaip žinia, neperduosi.

Tai tiek šį aprimusį šeštadienio popietę su Literatūra ir menu.

Palaukit, šeštadienis dar nesibaigė. Vakare – vyno ar alaus?

Jūsų Maištinga Siela