Šios dienos citata: Gytis Norvilas apie literatūros premijas

 

Sveiki,

 

Ar reikia Lietuvai dar daugiau literatūrinių premijų? Tokį klausimą kelia poetas Gytis Norvilas ir svarsto straipsnyje Kasdienių premijų duok mums šiandien, arba Visiškas murakamis apie premijų reikšmės menkumą, atsilikusį nuo šiandienos tikrovės, pasenusius ir kolūkiais dar tvoskiančius premijų kriterijus. Iš kitos pusės, aš suprantu Novilą, jis žvelgia iš nacionalinės perspektyvos ir, atrodo, kad tų premijų išties per daug, o kai kada tokios menkos, kad, atrodo, girdžiu pirmąkart, nes jų laimėtojai niekur neskelbiami,  nebent regioninėje spaudoje.

 

Visgi galvoju apie regiono kultūrininkus, kurie iš savo krašto istorijos bando išspausti viską, kas taptų nors kiek patrauklu regioniniams turistams ir tų kraštų moksleiviams, tad ir tos premijos tampa lengva forma prisikviesti kokį nors rašytoją. Nežinau, kiek pasiteisintų ir kiek važiuotų rašytojų į provincijos rezidencijas kurti ir dalyvauti vietos kultūros veiklose, kai dažnas rašytojas dirba etatu kur nors kitur, o rašo po etatinio. Ar bus visur ten suvažinėti ir patrauklu? Bet gal geriau nei dar viena premija rašytojui, kuris vaizduoja kaimą šiuolaikinėje lietuvių prozoje...

 

Šmaikščiosios premijos, kaip antai „Žemaitės tašės“ premija atrodo tikrai patraukliau nei kokia Salomėjos Neries ar Ievos Simonaitytės premija, kurią, tiesą sakant, pasidalija tarpusavyje pakaitom tie patys rašytojai, komisijos nariai. Nėra ko čia slėpti, patys rašytojai yra ir tie patys kritikai, o kadangi didžiausias Vilniaus elitinis rašytojas pažįsta vienas kitą, nes sėdėję užstalėje, tai ir kritikuoti kaimyną viešai kažkaip negerai, geriau jau atskirai, laiškais ar rūkomajame, kad ne taip skaudėtų.

 

Gal kiek kitaip regioninėse premijų variantuose, kur toliau nuo išpuikusių Vilniaus rašytojų, esančių savame ratelyje. Na, neturime mes normalių nei premijų, nei kriterijų. Kodėl net aš renkuosi verčiau Bookerio premijos laureato knygą, o ne kažką iš Metų knygos penketuko? Nes žinau, kad Bookeris retai nuvilia, o Metų knygos penketukas – jau loterija. Mažai tautai su mažos intrigos literatūra tikriausiai per drąsu turėti tiek vietinės reikšmės premijų, kurių retsykiais nėra net kam įteikti. Kitą vertus, nors nieko prieš neturiu, tačiau tie patys 15 rašytojų metai iš metų kalbina ir moderuoja vieni kitus tuose pačiuose tęstiniuose literatūros festivaliuose, todėl primena nugaros kasymą (aš tau, tu man pakasai) ir gauni iš to šou, keletą straipsnių literatūrinėje spaudoje. Naujiems rašytojams nelabai, tikriausiai, yra vietos, nes šie pamatę kietą ir dažnai rūstų kritikos veidą (paprastai tų, kurie sako, kad kritikos nėra, o smagiausia prilupti pradedančiuosius, su kuriais už stalo dar nebuvai), šis „įšventinimas“ baigiasi tuo, kad literatūriniai perspektyvūs chuliganai labai greitai suvokia, jog literatūros aikštelė jiems nepriklauso ir pustosi padus, nes kitur gal sėkmingiau ir lengviau. Kitaip sakant, turi būti kietas eidamas į literatūrą, nes premija viena kita ir ąžuolo vainikas gali labai suklaidinti, jog atėjai ten, kur tave pasitiko, o staiga apsižvalgęs suvoki, jog tai Trojos kiemas ir tenka kariauti, nusimetus ąžuolo vainiką.

 

Jūsų Maištinga Siela   

Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" patyrė pokyčių

 Sveiki,

Kurį laiką nebepirkau kultūrinio leidinio „Literatūra ir menas“. Gal nusibodo, o gal nusibodau pats sau, nes nebepajėgiu suskaityti, trūksta laiko, o numeris ant numerio kaupiasi prie naktinio stalelio. Dažnai neįveikdavau nė vieno straipsnio. Visgi šįkart nusipirkau proginį leidinį. Kodėl proginį? Kai anuomet čia aprašiau istorinį komercinio žurnalo „L‘Officiel“ Lithuania leidimą su gėjų pora Luku ir Nagliu ant viršelio, net neabejojau, jog tai revoliucinis leidimas. Šiandien tas pasakytina ir apie „Literatūrą ir meną“, kuris viršelyje išspausdino Baltic Pride 2022 vadinamųjų drag‘ų nuotrauką. Neįsivaizduoju, jog tai būtų padaręs senasis leidinio redaktorius Gytis Norvilas, nes jis, kaip čia pasakius, pernelyg atrodė konservatyvus...

Kitą vertus, naujoji redaktorė Lina Laura Švedaitė rėžė savo įvadiniame pristatomajame straipsnyje „Kas ta mergaitė?“, kad leidinio laukia esminiai pokyčiai. Ir to nepastebėti neįmanoma. Jau dabar matau, kad daugelio senosios kartos skaitytojų veidai pabąla, nes... Patys suprantate, kokie iš jų daugelis „konservatyvūs“ bet kokiais LGBTQ klausimais ir čia intelektas, erudicija niekuo dėti, kai imama kalbėti apie seksualumą. Visgi neapleidžia ir kitoks įspūdis, jog „Literatūroje ir mene“ šis viršelis labiau pašaipūniškas, įžūlus ir papūgiškas tarsi iš Venecijos kaukių baliaus, tačiau kas ką įžiūrės. Kol kas belieka sveikinti, jog „Literatūrą ir meną“ pirmąkart perima moteriškos rankos ir jos kur kas dažniau būna įvairesnės, nei suragėjusios vyriškos. Net neabejoju, kad bus tų, kurie staugs, kad nukrito kokybė, aukšti standartai (o gal karūna?), bus tų, kurie sakys, kad „Literatūra ir menas“ neatsilieka nuo pasaulio. Žodžiu, bus įdomu.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Mantas Balakauskas "Apmaudas"

Mantas Balakauskas. „Apmaudas“ – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 64.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

<...>

pergalės suknisa kruopščiai planuotą katastrofą

paversdamos jas smulkių nesusipratimų

virtine

(p. 46)

 

Antrąją Manto Balakausko (g. 1989) knygą Apmaudas tikriausiai pavadinčiau šiais metais gražiausiai išleistu eilėraščių rinkiniu. Taip jau sutapo, kad madingos turkio spalvos knygos dizainas atitiko mano prieš kelerius metus pirkto sulankstomos lovos apmušalą, ant kurios per vakarą ir perskaičiau visą rinkinį. Viršelyje panaudota, kaip supratau, originali autoriaus burnos rentgeno nuotrauka, o žaisminga puslapių numeracija, turkio spalvos skyrių užsklandėlės verčia žavėtis knyga kaip meno kūriniu; dizainas papildo eilėraščiuose skambantį subjekto apmaudą.

 

Mantą Balakauską atpažinsi iš skilčių eseistikos Literatūroje ir mene. Kai kurios ten aprašytos temos artimos ir Apmaude. Susikūręs alter ego antikinį Pyrą, jis tarsi ruošiasi pulti Romos imperiją. Tai labai įdomu, nors neskaičiau pirmosios knygos, bet Pyras, galimas daiktas, yra opozicionierius ankstesnio rinkinio subjektui. Taigi Pyras iš tikrųjų primena Don Kichoto ginklanešį Sančą Pansą, kuris yra priverstas nuolatos būti ties savo šeimininko kovoje (kartu ir savo kovoje) su iliuzijomis: miestas užkrėstas / Vyčiais / vaikštau it Sanča Pansa / ir suprantu, kad mes - / dešra / kurios galima atsipjauti / jei turi aštrų įrankį / celofanui prarėžti (p. 30).

 

Lyrinį subjektą galima apibrėžti kaip trisdešimtmetį, kuris sustojo savo gyvenimo pusiaukelėje, kad apmąstytų pasiekimus, juos deramai įvertintų. Pasiekimas kaip pergalės sinonimas dažniausiai subjektui kelia apmaudą, jog aplinkiniams geriau sekasi, jie daugiau pasiekė, turi jau vaikų, pinigų banko sąskaitose. Tuo pačiu subjektas lyg ir bando save guosti, jog turėjimas masinio vartojimo ir kapitalo kaupimo epochoje tėra tik mados reikalas, iškreiptas kokybiško gyvenimo rodmuo, kuris nieko bendro neturi su žmogaus laime: kiek daug tikėtasi / ir kiek daug gauta, bet vis ne to, ko norėjai – / tik tai, kas būtina (p. 31); tuomet nesvarbu, kad nieko neužgyvenau – / jokios apčiuopiamos materijos / tik spengiančią tylą savo namams / toli, ateities perspektyvoje. (p. 52). Subjektas galvoja apie savo germaniškas šaknis, jo kelionės driekiasi per Europą link Islandijos, kur regi plaukiojančius banginius ir tuo pačiu praplėsdamas savo akiratį jaučiasi labai vienišas: vis dažniau vienas geri kavą, vienas eini valgyti / kalbėjimas virsta nerišliu burbuliavimu. / mieste. Kuriame panašėji į tuščią šovinį / berniūkščio kišenėje (p. 31).

 

Subjektas vis dažniau ir ryškiau pajunta gyvenimo beprasmybę ar netgi savotiška išnaudojamų daiktų, socialinių sistemų, apmokamų darbų vergų auka: įtikėjau, kad pagrindinė funkcija – / patirti nušvitimą už minimalų atlyginimą. / o jei per nelaimingą atsitiktinumą netekčiau galvos / turbūt dar dvi savaites uoliai dirbčiau / ir tik po to – anapus (p 34). Dažnai savo gyvenimo būvio priežasčių subjektas ieško praeityje, mokykliniuose laikuose ir mano, jog tada jau jis pasirinko tuo, kuo jis taps ateityje – vietoj Čikagos Bulls renkasi Jutos Jazz – ir tampa amžinu pralaimėtoju. Apmaudas kyla ir dėl to, kad svajonės nesirealizuoja, o jeigu ir įvyksta subjektui koks nors geras dalykas, jis neatperka ir neatsveria pralaimėjimo jausmo. Gytis Norvilas, redagavęs šiuos eilėraščius, pažymėjo, kad pralaimėjimas subjektui yra tas pats, kas laimėjimas.

Mantas Balakauskas

 

Atrodo, kad subjektui nuolat trūksta gyvenimo spalvų, tikslų, noro pajusti gyvenimą kaip nuotykį, jo būvimas primena tik egzistavimą be skonio receptorių – priešingybė naiviajam Don Kichotui, kuris kovoja su vėjo malūnais ir jaučia, kad širdis plaka gyvenimui, o Sanča Pansa regi ir mato absurdiškumą. Būtent žinios, intelektas, suvokimas subjektą atskiria nuo banaliojo pasaulio: kad didis skausmas gyventi iškirptam iš konteksto / kad pasaulis net ir tada nesulaiko kvėpavimo / nes tai paprasčiausiai nėra taip svarbu / kaip norėtum, kad būtų – – – (p. 45). Šiuo atveju rinkinys kažkuo priminė skandinavų rašytojo Karlo Ovo Knausgårdo romano Mano kova ištarmes ir pasakotojo būsenas. Subjektas jaučiasi įkalintas savo apmaudo, todėl gyvenimas atrodo nepateisina lūkesčių ir primena pasivaikščiojimą po stringančios praeities griuvėsius.

 

Eilėraščių kompozicija sukelia dinamiškumo įspūdį. „Laiptuotos“ eilutės, atitraukimai nuo paraščių primena kovą – atsitraukimo ir priartėjimo prie tiesos momentus. Skaitydamas vis galvojau, koks Manto Balakausko esminis stiliaus išskirtinumas. Autorius akivaizdžiai vengia patetikos, retai išsprūsta koks nors dėl estetikos ir asonansų „pagražinimas“, todėl eilės atrodo kaip Pyro kalbėjimas iš tribūnos apie laimėjimus ir pralaimėjimus. Visgi esminis dalykas: to kalbėjimo sraute kaip krislas sublizga koks nors netikėtai kalbėjimo kontekste „įšokęs“ netikėtas žodis, pavyzdžiui: jau niekur neskrisim / mieloji, mus laiko / prie žemės tvirtai prisirišęs / dangaus makrofleksas (p. 35). Tai ir netikėta, ir žavu, ir kalba šių dienų aktualia buities kaip būties kalba, norint perteikti sustingdyto laiko, įkalintų lūkesčių, virstančių į apmaudą būseną.

 

Apibendrinant Apmaudą, norisi sakyti, kad tai knyga apie nusivylusius trisdešimtmečius, kurie jaučia lengvos sėkmės badą, tam tikrą kartėlį, gal net aplinkinių spaudimą, jog pats laikas pastatyti namą, vesti ir turėti sūnų. Šie dirbtiniai socialiniai įsipareigojimai naikina laisvo žmogaus pasirinkimą nebūti tokiu, kaip visi. Tačiau esminis rinkinio klausimas lieka paraštėje: o kaip tą apmaudą numalšinti, kaip išeiti iš tų sunkių gyvenimo prasmės paieškų, kaip tapti tvariu, įsižeminusiu, savo identitetą ir vertę turinčiu žmogumi? Manau, į šiuos keblius klausimus Mantas Balakauskas vis dar bandys atsakyti jau kitame eilėraščių rinkinyje.

 

Jūsų Maištinga Siela

Literatūrinė Jotvingių premija 2018 skirta Daivai Čepauskaitei (Literatūra ir menas): vyrai užleido damas į priekį?

Sveiki,

Šiemet Jotvingių premija įteikta Daivai Čepauskaitei. Iš tikrųjų talentinga, įdomi ir išraiškinga Daivos poezija – tą ištrauką „Literatūroje ir mene“ publikuota „Makaronų opera“ skaičiau su pasimėgavimu ir net jau žinau, kur galėčiau šį parodijuojantį teatralizuotą operą „panaudoti“...

Bet šį įrašą noriu padaryti dėl Jotvingių premijos tendencijų. Puikiai prisimenu, kaip pernai visi koliojosi, kad Jotvingių premija vėl skirta vyrui (tuokart poetui Gyčiui Norviliui). Na, žinoma, vyrai Lietuvoje „geriausi“ poetai ir Jotvingių premija lyg ir patvirtintų tą tendenciją, tačiau mes gi slapta „žinome“, kad kaip ir Seime, taip ir literatūros lauke, vienas rašytojas nugaros pats į mietą laukuose nesikaso...

Šiaip Jotvingių premija teikiama nuo 1985 metų ir Daiva Čepauskaitė trečioji moteris, kuri pelnė šį apdovanojimą. Anksčiau 1999 metais ji įteikta Nijolei Miliauskaitei ir 2010 Viktorijai Daujotytei. Po skandalingo perversmo net Jaunojo Jotvingio premija įteikta šiemet debiutavusiai Gretai Ambrazaitei. Sutapimas? Noras pagerbti moteris, kad nesijaustų nuskriaustos? Galimas daiktas, kad lyčių nelygybė kultūros ir meno srityje visada galiojo kaip ir bet kuriame kitame sektoriuje ir toks šiųmetis proveržis nebeatrodo vien tik atsitiktinis ir visgi atrodo labiau kaip kompensacija, išlyginant lyčių pusiausvyrą premijų „kovose“.

Bet kokiu atveju, sveikinu Daivą Čepauskaitę. Čia galite pasiklausyti vieno iš autorės skaitomo eilėraščio "Geriausias".

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 19 (3663), 2018 liepos 19 d.

Sveiki,

Per savaitgalį perskaityti Literatūrą ir menas darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dėl leidinio storumo, nes, kaip žinia, jis išeina tik dukart per mėnesį. Kai anksčiau penktadienis-šeštadienis būdavo ritualas imti savaitraštį ir skaityti prie kavos, dabar kažkaip atrodo šis ritualas išadytas, nebedarnus, skylėtas. Kitą savaitgalį vietoj pratęsimo verčiau renkuosi knygą, todėl dažnai jau nebeįveikiu, nebeperskaitau, ką pradedu. Žurnalai kaupiasi stalčiuje prie lovos.

Visgi šiandien spėjau „perbristi“ per tai kas rūpi. Ir gal išmesdamas mokslinius straipsnius ir skiltis apie kiną ir dailę, nes jie mažiausiai man rūpi, kūprinsiu prie literatūros.

Verčiausias šįkart straipsnis man pasirodė „Tradicija“ ir jos prieštarai, kurį publikavo Augustas Sireikis. Aname ar dar prieš tai buvusiame numeryje jis sistemingai tęsia man socialiai įdomią temą apie nacionalizmą, tradicijos tęstinumą ir liberalizmą. Atskleisdamas susipriešinusių ideologijų pozicijas, autorius pateikia išties įdomiai intelektualią nūdienos visuomenės vaizdinį, vertą apmąstymų: o kur tu, skaitytojau, toje mėsmalėje randiesi?

O kaip Literatūra ir menas be šauniosios Benignos Kasparavičiūtės, kuri kantriai (kaip ir aš) kęsdama tvankumą ir karsčius, kalba apie lokius, Vyčio arklio kankolus, „atidengtus“ Kaune. Puikus rašymo ironiškas stilius, tiesiog neerzina savo minčių šuoliais, aprėpia paskutiniųjų savaičių kontekstą ir kambary pas mane iškart pasidarė gaiviau.

Bandžiau Gyčio Norvilo verstą Ingeborg Bachmann eilėraštį Apie saulę perkąsti. Suskaičiau iki galo, bet be saulės archetipo ir žavėjimosi minėto magnetizmo nelabai ir pajutau. Tapybiškas žavesys nukrypo iki manieringumą ir neskanų Baroką. Štai Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraštis Absoliutas irgi panašios pozos, maniau, neiškęsiu, tačiau likusieji eilėraščiai privertė suklusti, nes jie labiau išgryninti, keliantys emocijas, ne vien šunišką mąstymą – gal ką praleidau, gal ko nesupratau? Labiausiai patiko eilėraštis Bohemos nuotrauka, kadangi jau į kai kurias nuotraukas nebenoriu žiūrėti pats, nes nemėgstu to prabėgusio laiko pojūčio, kuris susiejęs su jaunystės praradimu. Bet visgi viską nukarūnavo liaudiškais motyvais nutvieksta netikėtame kontekste šios eilutės: „Nebesijuokiant, tartum aptvare / Su rupūže bebandant kergt leliją / Gimtajame jos tvenkinio dvare“.

Priėjęs Paul Claudel eilėraščius ir pamatęs Biblijos temas, nutariau, kad tokią tvankią vasaros dieną savęs nežaginsiu tais eilėraščiais. Interviu su ispanų rašytoju Eduardo Mendoza – lengvas ir man patinkantis, nes jis iš esmės apie kūrybos užkulisius, kuriuos taip mėgstu nagrinėti. Nors neteko skaityti jo romano Stebuklo miesto, bet jo kaip kūrėjo pozicijos įdomios. Ko nepasakyčiau Aušros Kundrotaitės publikaciją apie A. J. Greimą – perskaičiau pirmą ir paskutiniąją pastraipą. Nesusipažinusiems su Greimu, tikriausiai nė neverta lįsti į šį straipsnį.

Virginijos Cibarauskės verstas Julia Pascal straipsnis Claude Lanzmann: Privalome atsakyti už savo poelgius, kuriame biografiniais štrichais supažindinama su 1925 metais gimusiu C. Lanzmann ir jo nuopelnais kine, tyrinėjant Holokaustą. Jo devynių valandų trukmės dokumentinis tyrimas Šoa yra vienas svarbiausių liudijimų apie Holokaustą. Straipsnis panoraminis ir bent man kaip skaitytojui įdomus, kad net įsigeidžiau bent kažkiek to Šoa pamatyti savo akimis.

Eglė Kačkutė publikuoja straipsnį #Bloomsday2018 ir pasakoja apie J. Joyce Uliso ir Dubliniečių autoriaus garbei atsiradusią šventę. Išties įdomus straipsnis, nes prisiminiau, kad studijų metais esu skaitęs tik iš pirmos dalies ištraukas būtent Uliso ir toji legendinė scena, kai veikėjas neša muiluotą dubenį vėlei priminė, kad esu bent jau senatvėje nusimatęs perskaityti Ulisą nuo A iki Z. Šiaip straipsnis apie tos šventės atsiradimą, tradicijas ir tai, ką pačiai E. Kačkutei teko pamatyti. Tiesą sakant, surijau šį straipsnį.

Įdomus pasirodė ir Donatas Petrošius, publikavęs straipsnį Patys regionai. Kalbėdamas apie jau išmirusią žemaičių rašytojų kartą, jis konstruktyviai žvelgia į šiandienos prarajas tarp regionuose esančių rašytojų ir leidinių bei lygina juos su sostinės „mafija“. Daugelyje vietų iš esmės pritariu autoriui, tik visgi esu gyvenęs kaime ir galiu pasakyti, kad ir prieš 20 metų tuose regionų leidiniuose nieko naujo nebuvo rašoma nei tada, nei šiandien, turiu galvoje literatūrą, tad nustekenimo leidiniuose nelabai ir reiktų dairytis, tačiau juk ir dalis kauniečių, klaipėdiečių ir kitų regionų gyventojų vis tik leidžia savo literatūrą Vilniuje, nors gyvena ne sostinėje. Žinoma, jeigu kalbame apie literatūros regioną kaip turinį pačioje kūryboje, juk nelabai ir bėra poreikio skaityti Pakruojo kapinaičių istorijas, tarkim, kokiam Marijampolės gimnazistui. Na, belieka tik sutikti, kad kultūros leidiniams finansavimas katastrofiškas ir tikrai už valstiečius nebalsuosiu, nes brausiuosi pro Karbauskį dievinančias bobulkas ir neleisiu, kad mano ateitį nulemtų bobulencijos simpatijos.

Linos Ožeraitytės interviu su Monika Budinaite buvo pirmas dalykas, ką perskaičiau, kadangi romaną Selfų slėnis buvau neseniai perskaitęs. Tai galimybė sužinoti šiek tiek šio romano (nors man visai čia ne romanas, nors ir teminės jungtys yra) užkulisius ir apie pačią M. Budinaitę. Smagu matyti, kaip ir pačioje knygoje, kad autorė nesibodi dalytis skaitomomis knygomis, kurios tampa savotiška rekomendacija. Virginija Cibarauskė apžvelgia A. Šileikos ir K. O. Knausgard knygas. Kaip tik esu pradėjęs skaityti Mano kova. Mirtis šeimoje, tad buvo įdomu, ką pasakys Virginija. Visgi jau nuo pirmųjų romanų puslapių aišku, kad tekstas užliūliuojantis ir romanas bus geru skaitiniu šią vasarą. Kur kas kritiškiau recenzentė pateikė kanadiečių rašytojo knygos apžvalgą, tačiau A. Šileika jau turi būrį skaitytojų Lietuvoje ir šaukštelis deguto, nemanau, kad pakenks.

Na ir Antanas Sheshi šįkart gausiai apie poeziją. Kibau iškart į antrą, kuriame autorius apžvelgia Renatos Karvelis Poems After Sex* – jos dar neskaičiau, tačiau esu susidomėjęs. Recenzija banguojanti – autorius įžvelgia ir gerų, ir taisytinų dalykų. Turint galvoje, kad R. karvelis viską ruošė pati, bent jau iš ištraukėlių, manau, jos poezija labai patiktų. Labiausiai sudomino Dainius Dirgėla ir jo rinkinys Vaidmenų knyga – štai recenzija veikia kaip reklama. Jau noriu šios poezijos knygos savo knygų lentynoje. Apskritai, perskaitęs visas keturias recenzijas, supratau, kaip esu nusigręžęs nuo lietuvių šiuolaikinės poezijos ir kaip vėlei noriu prie jos sugrįžti. Manau, Vaidmenų knyga bus toji, kurią tikrai įsigysiu.

Tiek šįkart apie Literatūrą ir meną. Bene akimirką tikrai buvau užmiršęs tą nepakeliamą tvankumą. Ve, ir berašant čia dar ir lyti pradėjo. Išvis nerealu, a?

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: SRTRF vs. "Literatūra ir menas", arba kodėl man mirtinai gėda dėl Lietuvos?

Sveiki,

Šįkart nieko „nesicackinsiu“, o pasakysiu atvirai: jeigu būtų mano valia ir kas nors tikrai pasikeistų, nueičiau ir kaimietiškai išdaužyčiau (kruopščiai!) kiekvieną SRTRF (Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas) langą, o į vėdinimo angas prikaišiočiau nustipusių žiurkių. Vat chuliganiškai. Ten sėdinčius komisijos narius išrūkyčiau lauk su petardomis ir dar ilgai persekiočiau juos ir jų šeimos narius. Šitoks atsakomybės neturėjimas, šitoks pagarbos skurdumas, šitoks žlugdymo mastas tiesiog verčia imtis smurto arba, Literatūros ir meno redaktoriaus žodžiais sakant, tiesiog emigruoti.

Paskutinis Literatūros ir meno numeris išėjo tuščias. Protestas prieš dar labiau sumažintą ilgiausiai per Lietuvos istoriją einančio savaitraščio leidinį. Dugnas pasiektas jau seniai, sako redaktorius įžanginėje straipsnyje. Skaičiau ir tūžau. Ant SRTRF, ant Lietuvos, ant avigalvių valdžios, ant korupcijos, ant interesų grupių... Likau kaip skaitytojas ir Lietuvos pilietis vėl apviltas. Smarkiai. Noriu ataskaitos su vardais ir pavardėmis iš SRTRF, kas ir kaip skirstė finansavimą – tą, manau, turėtų žinoti kiekvienas doras lietuvis. Jis privalo žinoti, kas atsakingi už durnėjančią Lietuvą už intelektualų nustekenimą? Kuris? Man tik parodykite pirštu ir grįšiu į Viduramžius ar į tą momentą, kai pasirinko ne Kristų, bet paleido Barabą ir visi plojo.

Žinote, nepakenčiu kantraus ir nuolankaus lietuvio būdo. Ak, nefinansavo, ir ką? Užsidarysime, išsivaikščiosim ir viskas... Pasakytų graikams šitaip: sprogtų petardos, Vyriausybė turėtų eiti pasiaiškinti, o mes... Mes apraudosime ir emigruosime, nes kultūros žmonės pernelyg demokratiški, pernelyg į kompromisą, debatus linkę, kitą vertus, o kam mūsų čia reikia? Kam reikia to atseit nupezusio laikraščio, jeigu jis „nepatogus“ politikai ir durnėjančiam žmogui?

Gėda. Man mirtinai gėda, kai valstybė du procentus pasididžiuodama skiria supezusiems naujiems kareiviškiems batams ir uniformoms, primesdami supuvusį patriotiškumą ir tuo pačiu momentu sėdi ant pagalvių ir jomis dusina tai, kas iš esmės mes esame – kultūra. Man mirtinai gėda. Prioritetai man jau seniai aiškūs, tačiau velnias, kaip norisi smurtinio akto, kad žmonės paprasčiausiai atsibustų ir nustotų susitaikyti su nuolatiniu žeminimu.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 46 (3642), 2017 gruodžio 15 d.

Sveiki,

Šiemet pasirodęs Lanos Del Rey naujausias albumas Lust for Life man priminė tuos stebuklingus hipių laikus, kai visi apspangę akimis tyrinėjo dangų, įsivaizdavo didžiules spalvingas planetas, kuriose – sunkiai nusakomas geresnis pasaulis. Atrodė, kad viskas pasiekiama, atrodė, kad viskas čia pat: ateiviai, meilė, svajonė, geresnė visuomenė, seksualinė revoliucija... Ir visa tai radosi fantastinėje literatūroje. Būtent šis Literatūra ir menas numeris skirtas fantastinei literatūrai ir kosmosui.

Nors ant viršelio Ugnės Žilytės pieštas fantastinės literatūros kūrėjo A. Ch. Clarke (1917-2008) portretas ir Virginijos Cibarauskės verstas interviu, visgi ne jis šio numerio centrinė figūra. Tiesą sakant, jis gerokai „pritemptas“ ir jo interviu tiesiog tuščias – ateities prognozė, kuri pasitvirtino? Camon, viskas ir taip aišku.

Gyčio Norvilo gedulingame fone Demokratijos pabaigos prieangis ir tai ne žinios iš atviro kosmoso iš esmės taiko į tą skandalingą Vyčio Lukiškių aikštėje akiratį – demokratijos seniai nėra, ji tik imitacija, vis tiek esti susisluoksniavimas, tačiau dar tikriausiai niekada nebuvo taip ryškiai išreikšta (be Garliavos įvykių), kokią buką buką, juodą juodą valdžią mes išsirinkome. O kas sakė, kad išsirenkame? Bananų respublikoje viskas įmanoma. Bet būtų lietuviai normali demokratiška tauta, nueitų ir išverstų Karbauskį iš kėdės: Ukraina juk gali, nors ten korupcijos lygis nesvietiškas, o čia kažkokį ciuciką iš Naisių paspirti, negi Vyčio palikuonys ujami lazda ir įstatymais negali pasipriešinti? Juk vis tiek nėra demokratijos, kam ją piliečiams imituoti?

Benigna Kasparavičiūtė man patinka: ji amžinai taip ironiškai dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir skundžiasi, dūsauja ir... Bet blemba, geri jos tie tekstai, tik ne visada konceptualiai suvokiami, apie kokias instancijas ji rašo, o išgriebtos pavardės kaip muselės ir pieno primena veikiau asmeninių sąskaitų suvedinėjimą viešojoje erdvėje, nei protą nušviečiantį straipsnį.

Lina Buividavičiūtė Distopija lietuvių literatūroje tik patvirtina šios ambicingos ir paskutiniu metu visose literatūros forumuose, formose, renginiuose matomą pavardę, kad netgi imu ir nustembu: o kaip čia renginys, žurnalas, kultūra be Linos Buividavičiūtės? Ak. Jos straipsnis apžvelgia kelis paskutinio dešimtmečių distopinių bruožų turinčius lietuvių gožinės literatūros kūrinius (A. Jakučiūno #Utopijos, J. Melniko „Tolima erdvė“, „Maša, arba Postfašizmas“ ir t.t.) Straipsnis pasirodė šiek tiek tuštokas – norėta įvardyti funkcijas ar parodyti, kad esame distopijų pasaulyje neatsilikę?

Kur kas įdomesnis ir produktyvesnis pasirodė Neringos Mikalauskienės straipsnis Lietuviškos fantastikos raida ir perspektyvos, kuriame išsamiai apžvelgiama mūsų fantastikos raida su istoriniais ir kultūriniais pjūviais. Lina Ožeraitytė vėl ieško vertimuose pinklių ir šįkart apie H. G. Wells Nematomas žmogus, kurio vertimą vertina kaip itin prastą – ką čia ir bepridursi, Lina deda tritaškį, o aš tikrai jau saugosiuosi tokios knygos.

Pokalbis su Etnokosmologijos muziejaus direktoriumi Gunaru Imantu Kakaru – tiesa, neįveikiau visko, nes paskaitęs kelis klausimus, panirau į prisiminimus, kaip pats vaikystėje „sirgau žvaigždėmis“ ir kaip žiemos giedromis naktimis stebėdavau dangų, bandydamas suvokti šios Visatos didybę. Pamenu, kaip šiaušdavosi plaukai uhhhh...

Pabaigoje perskaičiau Dominyko Norkūno publikuotus eilėraščius. Šiaip dažniausiai tokiomis eilėmis nusiviliu, bet šįkart susiskaitė visai gerai. Kaip visada daug Dievą neigiančių ir menkinančių gairių, per negatyvą pulsuojanti savęs pažinimo tema, intelektualių kultūrinių ir istorinių blyksnių (pvz., Spintrija), kurie sumišę su įsibrovusiomis buitiškomis kasdienybės detalėmis lyg ir kelia sakralumo įspūdį, tačiau jis pasirodė negyvybingas, veikiau dirbtinis konstruktas, aliuzijų ir asociacijų rebusas, kiek perdėtai manieringas, kiek iliustratyviai įdomus. Norėčiau tik eilių, kurios įkvėptų gyvenimui, o ne rūgščiai nuteiktų, kas būdinga šios kartos poezijai – savęs ieškojimui po pasaulio platybes ir savo odos antros puse.

Tiek.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 33 (3629), 2017 m. rugsėjo 15 d.

Sveiki,

Po penktadienio alaus ar vyno rytai neretai daug kam būna apsunkę, tad ilgą popietę galima keiksnojant Karbauskio politiką atsipūsti su į pašto dėžute atkeliavusiu savaitraščiu Literatūra ir menas. Šįkart apžvelgsiu trumpai, kas krito į akis šiame numeryje.

Pirmiausia visada pažiūriu skiltį knygų presas – be jo neįsivaizduoju šio savaitraščio. Jame Virginija Cibarauskė gana lakoniškai nusako net keturių knygų įspūdžius, iš kurių mano paties skaitytos dvi, tad dar smagiau pasižiūrėti, kaip „kitos akys“ vertina tas pačias knygas. Panašios įžvalgos apie G. Jachinos Zuleicha atmerkia akis – kiek pervertinta knyga kaip „sensacija“ iš Rusijos, tačiau nedrįsčiau sutikti dėl L. Slimani Lopšinėje vaizduojamos auklės Luizos nenatūralumu, lyginant su antraeiliais veikėjais. Kitą vertus, atskiras klausimas, kaip psichinis sutrikimas gali būti natūralesnis, jeigu jis yra toks, koks jis yra? Be šių knygų sudomino jau ne kartą Literatūroje ir mene aprašyta estų rašytojo Rein Raud Rekonstrukcija, bet geriausiu žodžiu recenzentė visgi mini L. Andersson knygą Estera. Romanas apie meilę, kurios viršelis ir pavadinimas – na, gink Dieve, – aplenkiamas mano pirkinių vežimėlio per kilometrą. Sunku patikėti, kad tokį sukūrė Deimantė Rybakovienė, kuri dažniausiai apgalvotai sukuria viršelius.

Kita literatūrinė skiltis – apie turkų rašytojo O. Pamuko romaną Tos keistos mano mintys, apie kurį jau seniai pagalvoju, tačiau vis nesulaukiu akcijų knygai. Autorė labai asmeniškai ir nuoširdžiai aprašo savo skaitymo stilių ir lūkesčius, galgi net turinti literatūrinių ambicijų. Vis bandžiau autorę įsivaizduoti su kate ant kelių skaitančią Pamuką, kad net pamečiau teksto mintį – tai taip ir nesupratau, kam rašyti apie kažkokią neaiškią viršelio ir atgalinę fotografiją, bandant sugretinti rašytojo įvaizdį pagūglinus jo fotografiją? Visgi tekstas įžiebė iš naujo truputį prigesusį norą „pasilabinti“ su Pamuku, o tai tikriausiai ir yra svarbiausia.

Gyčio Norvilo išverstas Hans Geog Bulla eilėraštis Ruduo pirmajame puslapyje iš esmės nepatiko, nes priminė tik paprastą kiurksojimą automobilyje. Tą patį eilėraštyje galėjo daryti ir moteris balkone brūžindama nagus dilde – buitiškas beprasmis lūkuriavimas kažkaip man absoliučiai ne ruduo. 

Prabėgomis perskaičiau ir apie komiksų kūrėją Akvilę Magicdust, kurią jau spėjo pamėgti užsienietiška rinka. Mergina nė neslepia, kad jai patinka tai, kas minkšta ir naivu, nes tai josios tapatybės dalis. Interviu atsakinėja tiksliai, nefilosofuodama ir nenorėdama sukelti „protingosios“ įspūdį, o tai sufleruoja apie paprastumą ir išsilaisvinimą nuo išpūstų rimtuoliškų įvaizdžių. Patiko man jos pasakymas, kai Jurga Tumasonytė klausia apie lietuvių ir užsieniečių sulyginimą: „Na, taip, lietuviai gilūs – čia daug poezijos, lietaus ir tamsos“. Gal iš tikrųjų mes pernelyg visur norime tos „gilios prasmės“, bijodami banalybių?

Bandžiau kabintis į Benignos Kasparavičiūtės tekstą Rudens legendos. Po pirmos pastraipos pagalvojau: na ir baisi boba, viskas jai neįtinka, nei nudistai, nei atostogas, nei jūra. O kur dar kvailas stereotipinis „iš prigimties esu padori ir kukli, nes mano Zodiako ženklas – Mergelė“. Cha! Nejaugi jau nebeatpažinsiu sarkazmo krešulio tekste? Tačiau tolesnis tekstas apie misiją pajūryje, pasibaigus apie mįslingą nuotykį nudistų pliaže, manęs jau nebedomino – kitas puslapis!

Lina Ever myli Berlyną – tą žino visi per visus nors kiek kultūrą afišuojančius portalus ir leidinius. Šįkart ji aprašo Berlyno literatūrinį festivalį, kuriame daugiausia dėmesio skiria Stambulo pavainikės autorei Elif Safak ir indei Arundhata Roy, su pastarosios Mažmožių dievais esu susipažinęs dar paauglystėje – neišdildomas įspūdis, kad net ketinu dar kartą perskaityti. Šiaip straipsnio autorė apie festivalį audžia politinę potekstę turintį tekstą, už kurio dar slypi ir feministiniai rašytojų kontekstai. Susidarė įspūdis, kad festivalis labiau skirtas politizuoti ir išsakyti nuogąstavimus, kas be jokios abejonės irgi svarbu, gal net svarbiau nei kalbėti vien tik apie literatūrą. 

Ką tik Tomas Venclova atšventė garbų jubiliejų, jau ne pirmame numeryje spausdinamos jo dienoraščio nuotrupos, kurios, velniai griebtų, praverčiamos lengva ranka – kurių galų man žinoti, kada Venclova valgė kiaušinienę, kada nuėjo į parodą, jeigu jose refleksijų beveik nerasta, tik kažkoks nevisai prasmingas įvykių katalogas, kuris labiau, mano akimis, praverstų asmenybės tyrėjams. Kažkaip labai toli iki Alfonso Nyka-Nyliūno dienoraščių. Labai.

Praleidęs skiltis apie dailę ir kiną, griebiausi jaunosios poezijos. Ilona Morozaitė ir Akvilė Andriūnaitė – absoliučiai nesudomino apie pagirias, lūpdažius ir elnio ragus, kurios visgi liudija apie mažo pasaulio problemas, tik tai, kas sukasi apie pačias eilių autores. Tiesiog pasigedau visuomeniško universalumo, o štai ilgas Simonas Bulotas Posmai apie tave susiskaitė pakankamai įdomiai. Kalbėdamas iš pirmo žvilgsnio agrarine kalba, nes apie gamtą, malkas ir save, jis negailėdamas švelnumo eilėraštyje kažkaip pavergė mane, išvengdamas susireikšminusio, suluošinto ir nuolat vis depresuojančio subjekto jaunosios poetų kartos poezijoje.

Paskutinis straipsnis – Tomos Gudelytės versta Primo Levi esė Stereotipai. Primo Levi skaičiau seniai, jo romanas Jei tai žmogus jau programinis kūrinys, bet eseistikoje jis svarsto apie dažnai užduodamą klausimą: kodėl žydai nesipriešino vokiečiams? Autorius svarsto apie realybės ir istorinio fakto žinojimo atotrūkį, ryškindamas, kad žmonės negali susitapatinti su to laikmečio žmonėmis ir patirti tai, ką jie patyrė, todėl jie mato visai kitokias perspektyvas, iškreipiančias istoriją tiek kine, tiek literatūroje. Tekstas įdomus tuo, kad jis nesensta, jo prasmes galima kaišioti kaip istorinės atminties „skirtukus“, tačiau padariau išvadą, kad kiekviena karta turi savo patirtis ir visgi iš istorijos sunkiai ką galima išmokti, nes ji ankstesnės kartos patirtis, o patirties, kaip žinia, neperduosi.

Tai tiek šį aprimusį šeštadienio popietę su Literatūra ir menu.

Palaukit, šeštadienis dar nesibaigė. Vakare – vyno ar alaus?

Jūsų Maištinga Siela