Sveiki,
Po penktadienio alaus ar
vyno rytai neretai daug kam būna apsunkę, tad ilgą popietę galima keiksnojant
Karbauskio politiką atsipūsti su į pašto dėžute atkeliavusiu savaitraščiu Literatūra ir menas. Šįkart apžvelgsiu
trumpai, kas krito į akis šiame numeryje.
Pirmiausia visada
pažiūriu skiltį knygų presas – be jo
neįsivaizduoju šio savaitraščio. Jame Virginija
Cibarauskė gana lakoniškai nusako net keturių knygų įspūdžius, iš kurių
mano paties skaitytos dvi, tad dar smagiau pasižiūrėti, kaip „kitos akys“
vertina tas pačias knygas. Panašios įžvalgos apie G. Jachinos Zuleicha atmerkia akis – kiek pervertinta
knyga kaip „sensacija“ iš Rusijos, tačiau nedrįsčiau sutikti dėl L. Slimani Lopšinėje vaizduojamos auklės Luizos
nenatūralumu, lyginant su antraeiliais veikėjais. Kitą vertus, atskiras
klausimas, kaip psichinis sutrikimas gali būti natūralesnis, jeigu jis yra
toks, koks jis yra? Be šių knygų sudomino jau ne kartą Literatūroje ir mene aprašyta estų rašytojo Rein Raud Rekonstrukcija, bet geriausiu žodžiu
recenzentė visgi mini L. Andersson knygą Estera.
Romanas apie meilę, kurios viršelis ir pavadinimas – na, gink Dieve, –
aplenkiamas mano pirkinių vežimėlio per kilometrą. Sunku patikėti, kad tokį
sukūrė Deimantė Rybakovienė, kuri dažniausiai
apgalvotai sukuria viršelius.
Kita literatūrinė skiltis
– apie turkų rašytojo O. Pamuko romaną Tos
keistos mano mintys, apie kurį jau seniai pagalvoju, tačiau vis nesulaukiu
akcijų knygai. Autorė labai asmeniškai ir nuoširdžiai aprašo savo skaitymo
stilių ir lūkesčius, galgi net turinti literatūrinių ambicijų. Vis bandžiau
autorę įsivaizduoti su kate ant kelių skaitančią Pamuką, kad net pamečiau
teksto mintį – tai taip ir nesupratau, kam rašyti apie kažkokią neaiškią
viršelio ir atgalinę fotografiją, bandant sugretinti rašytojo įvaizdį pagūglinus jo fotografiją? Visgi tekstas
įžiebė iš naujo truputį prigesusį norą „pasilabinti“ su Pamuku, o tai
tikriausiai ir yra svarbiausia.
Gyčio
Norvilo išverstas Hans Geog Bulla eilėraštis Ruduo pirmajame puslapyje iš esmės
nepatiko, nes priminė tik paprastą kiurksojimą automobilyje. Tą patį eilėraštyje
galėjo daryti ir moteris balkone brūžindama nagus dilde – buitiškas beprasmis
lūkuriavimas kažkaip man absoliučiai ne ruduo.
Prabėgomis perskaičiau ir
apie komiksų kūrėją Akvilę Magicdust,
kurią jau spėjo pamėgti užsienietiška rinka. Mergina nė neslepia, kad jai
patinka tai, kas minkšta ir naivu, nes tai josios tapatybės dalis. Interviu atsakinėja
tiksliai, nefilosofuodama ir nenorėdama sukelti „protingosios“ įspūdį, o tai
sufleruoja apie paprastumą ir išsilaisvinimą nuo išpūstų rimtuoliškų įvaizdžių.
Patiko man jos pasakymas, kai Jurga
Tumasonytė klausia apie lietuvių ir užsieniečių sulyginimą: „Na, taip,
lietuviai gilūs – čia daug poezijos, lietaus ir tamsos“. Gal iš tikrųjų mes
pernelyg visur norime tos „gilios prasmės“, bijodami banalybių?
Bandžiau kabintis į Benignos Kasparavičiūtės tekstą Rudens legendos. Po pirmos pastraipos
pagalvojau: na ir baisi boba, viskas jai neįtinka, nei nudistai, nei atostogas,
nei jūra. O kur dar kvailas stereotipinis „iš prigimties esu padori ir kukli,
nes mano Zodiako ženklas – Mergelė“. Cha! Nejaugi jau nebeatpažinsiu sarkazmo
krešulio tekste? Tačiau tolesnis tekstas apie misiją pajūryje, pasibaigus apie
mįslingą nuotykį nudistų pliaže, manęs jau nebedomino – kitas puslapis!
Lina
Ever
myli Berlyną – tą žino visi per visus nors kiek kultūrą afišuojančius portalus
ir leidinius. Šįkart ji aprašo Berlyno literatūrinį festivalį, kuriame
daugiausia dėmesio skiria Stambulo
pavainikės autorei Elif Safak ir indei Arundhata Roy, su pastarosios Mažmožių dievais esu susipažinęs dar
paauglystėje – neišdildomas įspūdis, kad net ketinu dar kartą perskaityti.
Šiaip straipsnio autorė apie festivalį audžia politinę potekstę turintį tekstą,
už kurio dar slypi ir feministiniai rašytojų kontekstai. Susidarė įspūdis, kad
festivalis labiau skirtas politizuoti ir išsakyti nuogąstavimus, kas be jokios
abejonės irgi svarbu, gal net svarbiau nei kalbėti vien tik apie literatūrą.
Ką tik Tomas Venclova atšventė garbų
jubiliejų, jau ne pirmame numeryje spausdinamos jo dienoraščio nuotrupos, kurios,
velniai griebtų, praverčiamos lengva ranka – kurių galų man žinoti, kada
Venclova valgė kiaušinienę, kada nuėjo į parodą, jeigu jose refleksijų beveik
nerasta, tik kažkoks nevisai prasmingas įvykių katalogas, kuris labiau, mano
akimis, praverstų asmenybės tyrėjams. Kažkaip labai toli iki Alfonso
Nyka-Nyliūno dienoraščių. Labai.
Praleidęs skiltis apie
dailę ir kiną, griebiausi jaunosios poezijos. Ilona Morozaitė ir Akvilė
Andriūnaitė – absoliučiai nesudomino apie pagirias, lūpdažius ir elnio
ragus, kurios visgi liudija apie mažo pasaulio problemas, tik tai, kas sukasi
apie pačias eilių autores. Tiesiog pasigedau visuomeniško universalumo, o štai
ilgas Simonas Bulotas Posmai apie tave susiskaitė pakankamai
įdomiai. Kalbėdamas iš pirmo žvilgsnio agrarine kalba, nes apie gamtą, malkas
ir save, jis negailėdamas švelnumo eilėraštyje kažkaip pavergė mane,
išvengdamas susireikšminusio, suluošinto ir nuolat vis depresuojančio subjekto
jaunosios poetų kartos poezijoje.
Paskutinis straipsnis – Tomos Gudelytės versta Primo Levi esė Stereotipai. Primo Levi skaičiau seniai,
jo romanas Jei tai žmogus jau
programinis kūrinys, bet eseistikoje jis svarsto apie dažnai užduodamą
klausimą: kodėl žydai nesipriešino vokiečiams? Autorius svarsto apie realybės
ir istorinio fakto žinojimo atotrūkį, ryškindamas, kad žmonės negali susitapatinti
su to laikmečio žmonėmis ir patirti tai, ką jie patyrė, todėl jie mato visai
kitokias perspektyvas, iškreipiančias istoriją tiek kine, tiek literatūroje. Tekstas
įdomus tuo, kad jis nesensta, jo prasmes galima kaišioti kaip istorinės
atminties „skirtukus“, tačiau padariau išvadą, kad kiekviena karta turi savo
patirtis ir visgi iš istorijos sunkiai ką galima išmokti, nes ji ankstesnės
kartos patirtis, o patirties, kaip žinia, neperduosi.
Tai tiek šį aprimusį
šeštadienio popietę su Literatūra ir menu.
Palaukit, šeštadienis dar
nesibaigė. Vakare – vyno ar alaus?
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą