2017 m. rugsėjo 16 d., šeštadienis

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 33 (3629), 2017 m. rugsėjo 15 d.



Sveiki,

Po penktadienio alaus ar vyno rytai neretai daug kam būna apsunkę, tad ilgą popietę galima keiksnojant Karbauskio politiką atsipūsti su į pašto dėžute atkeliavusiu savaitraščiu Literatūra ir menas. Šįkart apžvelgsiu trumpai, kas krito į akis šiame numeryje.

Pirmiausia visada pažiūriu skiltį knygų presas – be jo neįsivaizduoju šio savaitraščio. Jame Virginija Cibarauskė gana lakoniškai nusako net keturių knygų įspūdžius, iš kurių mano paties skaitytos dvi, tad dar smagiau pasižiūrėti, kaip „kitos akys“ vertina tas pačias knygas. Panašios įžvalgos apie G. Jachinos Zuleicha atmerkia akis – kiek pervertinta knyga kaip „sensacija“ iš Rusijos, tačiau nedrįsčiau sutikti dėl L. Slimani Lopšinėje vaizduojamos auklės Luizos nenatūralumu, lyginant su antraeiliais veikėjais. Kitą vertus, atskiras klausimas, kaip psichinis sutrikimas gali būti natūralesnis, jeigu jis yra toks, koks jis yra? Be šių knygų sudomino jau ne kartą Literatūroje ir mene aprašyta estų rašytojo Rein Raud Rekonstrukcija, bet geriausiu žodžiu recenzentė visgi mini L. Andersson knygą Estera. Romanas apie meilę, kurios viršelis ir pavadinimas – na, gink Dieve, – aplenkiamas mano pirkinių vežimėlio per kilometrą. Sunku patikėti, kad tokį sukūrė Deimantė Rybakovienė, kuri dažniausiai apgalvotai sukuria viršelius.

Kita literatūrinė skiltis – apie turkų rašytojo O. Pamuko romaną Tos keistos mano mintys, apie kurį jau seniai pagalvoju, tačiau vis nesulaukiu akcijų knygai. Autorė labai asmeniškai ir nuoširdžiai aprašo savo skaitymo stilių ir lūkesčius, galgi net turinti literatūrinių ambicijų. Vis bandžiau autorę įsivaizduoti su kate ant kelių skaitančią Pamuką, kad net pamečiau teksto mintį – tai taip ir nesupratau, kam rašyti apie kažkokią neaiškią viršelio ir atgalinę fotografiją, bandant sugretinti rašytojo įvaizdį pagūglinus jo fotografiją? Visgi tekstas įžiebė iš naujo truputį prigesusį norą „pasilabinti“ su Pamuku, o tai tikriausiai ir yra svarbiausia.

Gyčio Norvilo išverstas Hans Geog Bulla eilėraštis Ruduo pirmajame puslapyje iš esmės nepatiko, nes priminė tik paprastą kiurksojimą automobilyje. Tą patį eilėraštyje galėjo daryti ir moteris balkone brūžindama nagus dilde – buitiškas beprasmis lūkuriavimas kažkaip man absoliučiai ne ruduo. 

Prabėgomis perskaičiau ir apie komiksų kūrėją Akvilę Magicdust, kurią jau spėjo pamėgti užsienietiška rinka. Mergina nė neslepia, kad jai patinka tai, kas minkšta ir naivu, nes tai josios tapatybės dalis. Interviu atsakinėja tiksliai, nefilosofuodama ir nenorėdama sukelti „protingosios“ įspūdį, o tai sufleruoja apie paprastumą ir išsilaisvinimą nuo išpūstų rimtuoliškų įvaizdžių. Patiko man jos pasakymas, kai Jurga Tumasonytė klausia apie lietuvių ir užsieniečių sulyginimą: „Na, taip, lietuviai gilūs – čia daug poezijos, lietaus ir tamsos“. Gal iš tikrųjų mes pernelyg visur norime tos „gilios prasmės“, bijodami banalybių?

Bandžiau kabintis į Benignos Kasparavičiūtės tekstą Rudens legendos. Po pirmos pastraipos pagalvojau: na ir baisi boba, viskas jai neįtinka, nei nudistai, nei atostogas, nei jūra. O kur dar kvailas stereotipinis „iš prigimties esu padori ir kukli, nes mano Zodiako ženklas – Mergelė“. Cha! Nejaugi jau nebeatpažinsiu sarkazmo krešulio tekste? Tačiau tolesnis tekstas apie misiją pajūryje, pasibaigus apie mįslingą nuotykį nudistų pliaže, manęs jau nebedomino – kitas puslapis!

Lina Ever myli Berlyną – tą žino visi per visus nors kiek kultūrą afišuojančius portalus ir leidinius. Šįkart ji aprašo Berlyno literatūrinį festivalį, kuriame daugiausia dėmesio skiria Stambulo pavainikės autorei Elif Safak ir indei Arundhata Roy, su pastarosios Mažmožių dievais esu susipažinęs dar paauglystėje – neišdildomas įspūdis, kad net ketinu dar kartą perskaityti. Šiaip straipsnio autorė apie festivalį audžia politinę potekstę turintį tekstą, už kurio dar slypi ir feministiniai rašytojų kontekstai. Susidarė įspūdis, kad festivalis labiau skirtas politizuoti ir išsakyti nuogąstavimus, kas be jokios abejonės irgi svarbu, gal net svarbiau nei kalbėti vien tik apie literatūrą. 

Ką tik Tomas Venclova atšventė garbų jubiliejų, jau ne pirmame numeryje spausdinamos jo dienoraščio nuotrupos, kurios, velniai griebtų, praverčiamos lengva ranka – kurių galų man žinoti, kada Venclova valgė kiaušinienę, kada nuėjo į parodą, jeigu jose refleksijų beveik nerasta, tik kažkoks nevisai prasmingas įvykių katalogas, kuris labiau, mano akimis, praverstų asmenybės tyrėjams. Kažkaip labai toli iki Alfonso Nyka-Nyliūno dienoraščių. Labai.

Praleidęs skiltis apie dailę ir kiną, griebiausi jaunosios poezijos. Ilona Morozaitė ir Akvilė Andriūnaitė – absoliučiai nesudomino apie pagirias, lūpdažius ir elnio ragus, kurios visgi liudija apie mažo pasaulio problemas, tik tai, kas sukasi apie pačias eilių autores. Tiesiog pasigedau visuomeniško universalumo, o štai ilgas Simonas Bulotas Posmai apie tave susiskaitė pakankamai įdomiai. Kalbėdamas iš pirmo žvilgsnio agrarine kalba, nes apie gamtą, malkas ir save, jis negailėdamas švelnumo eilėraštyje kažkaip pavergė mane, išvengdamas susireikšminusio, suluošinto ir nuolat vis depresuojančio subjekto jaunosios poetų kartos poezijoje.

Paskutinis straipsnis – Tomos Gudelytės versta Primo Levi esė Stereotipai. Primo Levi skaičiau seniai, jo romanas Jei tai žmogus jau programinis kūrinys, bet eseistikoje jis svarsto apie dažnai užduodamą klausimą: kodėl žydai nesipriešino vokiečiams? Autorius svarsto apie realybės ir istorinio fakto žinojimo atotrūkį, ryškindamas, kad žmonės negali susitapatinti su to laikmečio žmonėmis ir patirti tai, ką jie patyrė, todėl jie mato visai kitokias perspektyvas, iškreipiančias istoriją tiek kine, tiek literatūroje. Tekstas įdomus tuo, kad jis nesensta, jo prasmes galima kaišioti kaip istorinės atminties „skirtukus“, tačiau padariau išvadą, kad kiekviena karta turi savo patirtis ir visgi iš istorijos sunkiai ką galima išmokti, nes ji ankstesnės kartos patirtis, o patirties, kaip žinia, neperduosi.

Tai tiek šį aprimusį šeštadienio popietę su Literatūra ir menu.

Palaukit, šeštadienis dar nesibaigė. Vakare – vyno ar alaus?

Jūsų Maištinga Siela

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą