Knyga: Joël Dicker "Baltimorės knyga"

Joel Dicker. „Baltimorės knyga“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 480 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Mėgstantiems tamsias šeimos dramas Alma littera išleido šveicarų rašytojo Joel Dicker (g. 1985) romaną Baltimorės knyga (pranc. Le Livre des Baltimore), kuri lyg tapo tąsa debiutinio rašytojo romano Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą – pasaulinis bestseleris, susižėręs ne vieną literatūrinę premiją. Tiesą sakant, toji knyga buvo išties nuostabi ir taip išmaniai literatūriškai perteikta, kad perskaičius, istorija dar labai ilgai „vaikščiojo su manimi“. Kaip atrodo antrasis šio autoriaus romanas? Apie tai bandysiu pasidalyti su Jumis.

Baltimorės knygą nevertėtų laikyti ankstesnio romano tęsiniu, ją drąsiai galima skaityti ir be jokio eiliškumo, nors pagrindinis personažas Markusas Goldmanas ir yra „paimtas“ iš ankstesnės istorijos.  Istorija kaip E. Remarko Trys draugai, pasakoja apie trijų draugų gyvenimą nuo vaikystės iki lemtingo atsitiktinumo, kuris romane vadinamas tiesiog Drama, nutikimo. Lengvais ir literatūriškais potėpiais autorius rezga kelias pasakojimo gijas, jas suskirsto į skyrius, suteikdamas jiems ritualinį prasminį įspūdį – nutrinti, atleisti, pamiršti ir t. t. Šie skyriai chronologiškai maišomi norint sukelti painios kriminalinės psichologinės istorijos įspūdį, galiausiai autoriui tai ir pavyksta padaryti.

Priešingai nei daugelis skandinavų rašytojų, autoriaus kalbos raiška pasižymi švelnaus ir romaus pasakotojo balsu, tarsi būtų pasakojama ilga ir graži pasakaitė, todėl kartais sukelia įspūdį, kad autorius daugžodžiauja ir viską vilkindamas trikdo kriminalinės istorijos įtampos raidą, tačiau J. Dicker kuria ne vien kriminalą. Autoriui svarbu nubrėžti ilgą likimų ir priežasčių kontekstą, ilgai kurti priežastis, nepraleidžiant amerikietiškos kultūros reiškinių, kad net skaitytoją stebina, kaip europietis perteikia JAV gatvės kultūrą autentiškai. Kaip ir pirmojoje knygoje, taip ir čia – atpažinsite autoriaus pasakojimo stilių, todėl nesitikėkite kažko itin naujo nei pačioje istorijoje, nei raiškoje.

Tenka pripažinti, kad Baltimorės knyga silpnesnė – ji nebepalieka neišdildomo įspūdžio. Tam yra ne viena priežastis. Jeigu Hario Kveberto byla turėjo vidinės aistros ir kibirkšties, tai Baltimorės knygoje prifarširuota nemažai banalybių, primenančių pigią muilo operą. Visų pirma, neįtikina Aleksandros ir Markuso santykiai, kurie kriminaliniu pagrindu lyg ir pagrįsti, tačiau atrodo nebrandūs, „seriališki“, o šį įspūdį labiausiai sustiprina negyvoji kalba, kuri pernelyg literatūriškai ir kinematografiškai angažuota, pernelyg nuspėjama, kokiomis stereotipinėmis frazėmis kalba veikėjai prabyla, kad kartais atrodo, jog skaitomas iš filmo nurašytas scenarijus – kreipiniai, atleidimo gestai, netgi kai kurie pokštai perteikti pernelyg kopijuojant populiariąją literatūrą. Tiesą sakant, primena S. Kingo siaubo romanų karaliaus knygas, kur vaikystės žiaurumai kryžminami su kriminaliniu ar siaubo elementu, tačiau bene labiausiai panaši į S. Kingą pasakotojo kalba.

Rašytojas Joel Dicker.

Kad įvykiai suvyti į gerai sudėliotą chronologišką mozaiką – tas tiesa. Apskritai tariant, J. Dicker yra puikus pasakotojas, jaučia literatūrinį pulsą ir žino, kur ir kaip spausti pasakojimo akseleratorių, tačiau šiame romane viskas buvo truputį pernelyg preciziškai tiksliai sudėliota. Atgalinėje viršelio pusėje vadinama „kaip šveicariškas laikrodis“. Kadangi viskas vietoje ir laiku, kad net žinoma, kaip vienaip ar kitaip veikėjai tipiškai sureaguos ar pasielgs, nutrinamas netikėtumo įspūdis. Romanas parašytas pernelyg gerai, kad net įgauna visus banaliuosius šablonus, viskas tiek logiška, kad nebelieka skaitytojui dėl nieko piktintis, nieko pateisinti ar suabejoti, o tiksliau – pasigedau autoriaus provokacijos, ką iš esmės turėjo Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.

Savaime lengvas skaitymas nėra nei gero, nei prasto teksto ypatybė, jeigu turinys nuspėjamas. Baltimorės knygas dvelkia populiariąja literatūra ir yra prašyta pusiau taip, kad skaitytojas verstų puslapį po puslapio, bet iš esmės išlaikomi nuspėjami įvykiai. Charakteriai pernelyg tipiniai, paimkime kad ir atlapaširdį peštuką Vudį, kuris pasižymi fizine jėga, jeigu fizine jėga, vadinasi, turės ir kieto vyruko įvaizdį ir atitinkamą likimą – tokie chuliganiautojai būtinai atsidurs negerų įvykių sūkury. Tiesą sakant, tas ir nutiko. Kadangi autorius šabloniškai kuria charakterius, todėl daugiau apsiskaitęs skaitytojas pajus, kad jų likimas nulemtas pagal numatomą šabloną. Tai iš esmės liūdina, nes knyga neturi idėjinės šerdies didesnės nei tos pačios neabejotinai afišuojamos mokyklinėse programose aiškiai „sukramtytos“ idėjos – draugystė, pasiaukojimas, geri vaikučiai, puikūs tėveliai ir t. t.

Negalima teigti, kad knyga prasta, tačiau kai Joel Dicker debiutas buvo toks geras, tai iš Baltimorės knygos norėjosi mažų mažiausiai tokio pat „aukšto pilotažo“, tačiau autorius supaprastino istoriją, apsiribojo tik įtraukiančiu pasakojimu, už kurio lieka jau kažkur skaityta, matyta, tad nesunku atrasti alternatyvių kūrinių ar net autorių. Kas skaitė Hario Kveberto bylą ir tikisi iš šio autoriaus naujų literatūrinių vėjų ir eksperimentų su turiniu ar žanrais – teks nusivilti. Labai bijau, kad jaunas ir talentingas autorius taps tipažiniu rašytoju, su kiekviena knyga pagal tą pačią formulę kaskart žengiantis žingsnelį atgal.

Jūsų Maištinga Siela