Knyga: Ann Patchett "Vieningieji"

Ann Patchett. „Vieningieji“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 360 p.

Sveiki, skaitytojai,

Antras lietuvių kalba pasirodęs amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romanas Vieningieji (angl. Commonwealth) sulaukė kur kas didesnio skaitytojų dėmesio žiniasklaidoje, nei knyga Bel Canto – su pastaruoju autorė išgarsėjo visame pasaulyje. Savaime suprantama, nes Baltų lankų leidžiama grožinė literatūra labiau aptariam kritikų nei, tarkime, leidyklos Jotema knygos. Nežinau, ar tokią tendenciją įžvelgiu tik aš vienas, tačiau net aš neslėpsiu, kad paskutiniuoju metu daugiau skaitau būtent šios leidyklos verčiamų ir leidžiamų knygų.

Romanas Vieningieji – tai amerikietiškos šeimos saga. Daugelis iš mūsų pripratę prie skandinaviškojo stiliaus šeimos sagų, šioji skiriasi tuo, kad ji absoliučiai amerikietiška, apimanti penkis dešimtmečius trunkančios dviejų šeimų maišaties. Pasirodo, nelemtas bučinys degtinės ir neaiškių alkoholinių gėrimų vakarėlyje su apelsinų sultimis, sujaukia ir visiems laikams pakeičia Beverli ir Fikso Kitingų šeimos gyvenimą. Bėgant metams, pasakojama jų ir jų augančių vaikų istorijos. Išsiskyrusi šeima ima vasaromis dalytis vaikais ir vyksta tai, kas vyksta ir už Atlanto – aštrūs šeimos konfliktai, nuovargis, poilsis, atsakomybė, šeima, vasaros nuotykiai ir, žinoma, lemtingi bei kraupūs įvykiai, pakeičiantys veikėjų ne tik likimus, bet viso gyvenimo kokybę.

Prisiminiau šveicarų kilmės rašytoja J. Dicker ir jo vasarą skaitytą romaną Baltimorės knyga, kurią įvardijau kaip amerikietiškos literatūros tendencijų pilną kūrinį: bėgantys dešimtmečiai, amerikietiškoji kultūra, ryškios geografinės žymės ir t. t. Ann Patchett Vieninguosius galima laikyti totaliu amerikietiškojo romano pavyzdžiu, išlaikančiu tas pačias šiai šaliai būdingas literatūrines žymes: bėgsmą per amerikietiškos kultūros dešimtmečius, keliones po geografines JAV valstijas, atskleidžiant bendravimo ir pasaulio matymo kultūrą, kuri iš esmės skiriasi nuo europietiškosios ir tuo labiau nuo Azijos.

Vieningųjų pasakojimas įsuka tarsi į vakarėlį. Atrodo beprotiškas teksto sodrumas, nes autorė leidžia per pirmuosius penkiasdešimt puslapių pasijusti tikrame vakarėlyje, kuriame pats spaudi apelsinus ir visus vaišini ir, žinoma, lauki pasakojimo bombos, tačiau priešingai nei emocinį šoką norinčioje sukelti literatūroje, šioje knygoje nieko šokiruojančio nėra. Net patys aštriausi įvykiai, kaip veikėjų mirtys, vaizduojamos iš laiko nuotolio, todėl susidaro įspūdis, kad autorei rūpi ne įvykiai, o įvykių emociniai ir psichologiniai padariniai: kaip veikėjams susitaikyti ir gyventi toliau? Apelsinų ir alkoholio krikštynos tampa lemiamu Berto ir Beverli, Terezos ir Fikso gyvenimo vakaru, regis, su kokteiliais autorė išmoningai subtiliai „suplaka“ ir dviejų šeimų likimus. Mane asmeniškai sužavėjo atsargus „priėjimas“ prie aštrios istorijos, nutylint buitiškuosius konflikto užkulisius ir depresyvą skyrybų etapą, kuris tik kaip vos girdima muzika retkarčiais prasiskverbia į veikėjų gyvenimus.

Rašytoja Ann Patchett.

Po svaiginančio vakarėlio romane fragmentiškai pateikiamos vaikų istorijos, kurios pamažu nudriekia ištisų įvykių ir pasekmių vieningųjų paveikslą – nostalgišką, su herojų džiaugsmais ir paklydimais. Skaitydamas dažnai mėgavausi gyvenimiškomis situacijomis, kurios, atrodo, būtų pačios banaliausios, bet taip neįprastai tinka šiam romanui, kad pamažu užsinori tikro „atsuktuvo“. Tiesa, esama ir absoliučiai banalių situacijų, kurios tarsi „paimtos“ iš prasčiausių serialų ar filmų, kaip antai lemtingas sutuoktinių susitikimas, kai mergina pagriūva ant ledo, o nepažįstamasis padeda jai atsikelti... Palaukite, tikrai dar šitaip būna? Jau labiau įtikina motina, bėganti su vaikais pas kitą vyrą, nei tokios banalios scenos. Kad ir toji žaisminga scena, kaip Franė susipažįsta su girtuokliu rašytoju darbe, kuris vėliau parašo paralelinę „Vieningųjų“ istoriją: tas batelių nusiavimas, lydėjimas į viešbutį... Tai tarsi ant absoliučios banalumo ribos ir kartu tai taip amerikietiška, kad tiesiog kitokios amerikietiškos kultūros šiame pasaulyje tikriausiai ir nėra.

Kalbant apie veikėjų paveikslus, autorė apsiriboja ties keliais išskirtinais bruožais. Pavyzdžiui, Karolina Kiting – atžagari, agresyvi, tiesmuka teisininkė ir jos būdas pasireiškia įvairiuose situacijose. Arba brolis Albis – ne itin gabus mokslams, vaikystėje laikytas dažniausiai neatsakingu kvaileliu, toks ir jo gyvenimas – pilnas bastymosi iš vieno miesto į kitą. Tarsi veikėjų asmenybės bruožai be išimties nulemia jų šabloninį likimą, tačiau autorės klišėmis neapkaltinsi, nes realybėje, žiūrėkite, dažniausiai vaiko charakteris suformuoja stereotipinį likimą.

Nepaisant įžvelgiamų trūkumų ir atpažįstamos literatūrinės manieros, Vieningieji visgi parašyti talentingos rašytojos, kuri kuria prasmių istoriją iš nuotolio, kartais saikingai nutylėdama veikėjų aštriausias ribines situacijas ir neviltį. Netgi priešingai – šviesoje išryškina optimistines spalvas, leisdama kaip tolimam peizažui švystelėti gyvenimo griuvėsių numanomai panoramai. Knyga absoliučiai amerikietiška, bet tai nė joks trūkumas. Priešingai – štai Julian Barnes atvirai žavisi ir pripažįsta amerikietišką romanistiką kaip pranašesnę ir aktualesnę literatūrą nei per formas ir novatoriškumą sudėtingai „brendančią“ europietišką intelektualiąją literatūrą. Neprikibsi, tiesos šio brito rašytojo žodžiuose yra ir Ann Patchett yra geriausias to įrodymas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Joël Dicker "Baltimorės knyga"

Joel Dicker. „Baltimorės knyga“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 480 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Mėgstantiems tamsias šeimos dramas Alma littera išleido šveicarų rašytojo Joel Dicker (g. 1985) romaną Baltimorės knyga (pranc. Le Livre des Baltimore), kuri lyg tapo tąsa debiutinio rašytojo romano Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą – pasaulinis bestseleris, susižėręs ne vieną literatūrinę premiją. Tiesą sakant, toji knyga buvo išties nuostabi ir taip išmaniai literatūriškai perteikta, kad perskaičius, istorija dar labai ilgai „vaikščiojo su manimi“. Kaip atrodo antrasis šio autoriaus romanas? Apie tai bandysiu pasidalyti su Jumis.

Baltimorės knygą nevertėtų laikyti ankstesnio romano tęsiniu, ją drąsiai galima skaityti ir be jokio eiliškumo, nors pagrindinis personažas Markusas Goldmanas ir yra „paimtas“ iš ankstesnės istorijos.  Istorija kaip E. Remarko Trys draugai, pasakoja apie trijų draugų gyvenimą nuo vaikystės iki lemtingo atsitiktinumo, kuris romane vadinamas tiesiog Drama, nutikimo. Lengvais ir literatūriškais potėpiais autorius rezga kelias pasakojimo gijas, jas suskirsto į skyrius, suteikdamas jiems ritualinį prasminį įspūdį – nutrinti, atleisti, pamiršti ir t. t. Šie skyriai chronologiškai maišomi norint sukelti painios kriminalinės psichologinės istorijos įspūdį, galiausiai autoriui tai ir pavyksta padaryti.

Priešingai nei daugelis skandinavų rašytojų, autoriaus kalbos raiška pasižymi švelnaus ir romaus pasakotojo balsu, tarsi būtų pasakojama ilga ir graži pasakaitė, todėl kartais sukelia įspūdį, kad autorius daugžodžiauja ir viską vilkindamas trikdo kriminalinės istorijos įtampos raidą, tačiau J. Dicker kuria ne vien kriminalą. Autoriui svarbu nubrėžti ilgą likimų ir priežasčių kontekstą, ilgai kurti priežastis, nepraleidžiant amerikietiškos kultūros reiškinių, kad net skaitytoją stebina, kaip europietis perteikia JAV gatvės kultūrą autentiškai. Kaip ir pirmojoje knygoje, taip ir čia – atpažinsite autoriaus pasakojimo stilių, todėl nesitikėkite kažko itin naujo nei pačioje istorijoje, nei raiškoje.

Tenka pripažinti, kad Baltimorės knyga silpnesnė – ji nebepalieka neišdildomo įspūdžio. Tam yra ne viena priežastis. Jeigu Hario Kveberto byla turėjo vidinės aistros ir kibirkšties, tai Baltimorės knygoje prifarširuota nemažai banalybių, primenančių pigią muilo operą. Visų pirma, neįtikina Aleksandros ir Markuso santykiai, kurie kriminaliniu pagrindu lyg ir pagrįsti, tačiau atrodo nebrandūs, „seriališki“, o šį įspūdį labiausiai sustiprina negyvoji kalba, kuri pernelyg literatūriškai ir kinematografiškai angažuota, pernelyg nuspėjama, kokiomis stereotipinėmis frazėmis kalba veikėjai prabyla, kad kartais atrodo, jog skaitomas iš filmo nurašytas scenarijus – kreipiniai, atleidimo gestai, netgi kai kurie pokštai perteikti pernelyg kopijuojant populiariąją literatūrą. Tiesą sakant, primena S. Kingo siaubo romanų karaliaus knygas, kur vaikystės žiaurumai kryžminami su kriminaliniu ar siaubo elementu, tačiau bene labiausiai panaši į S. Kingą pasakotojo kalba.

Rašytojas Joel Dicker.

Kad įvykiai suvyti į gerai sudėliotą chronologišką mozaiką – tas tiesa. Apskritai tariant, J. Dicker yra puikus pasakotojas, jaučia literatūrinį pulsą ir žino, kur ir kaip spausti pasakojimo akseleratorių, tačiau šiame romane viskas buvo truputį pernelyg preciziškai tiksliai sudėliota. Atgalinėje viršelio pusėje vadinama „kaip šveicariškas laikrodis“. Kadangi viskas vietoje ir laiku, kad net žinoma, kaip vienaip ar kitaip veikėjai tipiškai sureaguos ar pasielgs, nutrinamas netikėtumo įspūdis. Romanas parašytas pernelyg gerai, kad net įgauna visus banaliuosius šablonus, viskas tiek logiška, kad nebelieka skaitytojui dėl nieko piktintis, nieko pateisinti ar suabejoti, o tiksliau – pasigedau autoriaus provokacijos, ką iš esmės turėjo Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.

Savaime lengvas skaitymas nėra nei gero, nei prasto teksto ypatybė, jeigu turinys nuspėjamas. Baltimorės knygas dvelkia populiariąja literatūra ir yra prašyta pusiau taip, kad skaitytojas verstų puslapį po puslapio, bet iš esmės išlaikomi nuspėjami įvykiai. Charakteriai pernelyg tipiniai, paimkime kad ir atlapaširdį peštuką Vudį, kuris pasižymi fizine jėga, jeigu fizine jėga, vadinasi, turės ir kieto vyruko įvaizdį ir atitinkamą likimą – tokie chuliganiautojai būtinai atsidurs negerų įvykių sūkury. Tiesą sakant, tas ir nutiko. Kadangi autorius šabloniškai kuria charakterius, todėl daugiau apsiskaitęs skaitytojas pajus, kad jų likimas nulemtas pagal numatomą šabloną. Tai iš esmės liūdina, nes knyga neturi idėjinės šerdies didesnės nei tos pačios neabejotinai afišuojamos mokyklinėse programose aiškiai „sukramtytos“ idėjos – draugystė, pasiaukojimas, geri vaikučiai, puikūs tėveliai ir t. t.

Negalima teigti, kad knyga prasta, tačiau kai Joel Dicker debiutas buvo toks geras, tai iš Baltimorės knygos norėjosi mažų mažiausiai tokio pat „aukšto pilotažo“, tačiau autorius supaprastino istoriją, apsiribojo tik įtraukiančiu pasakojimu, už kurio lieka jau kažkur skaityta, matyta, tad nesunku atrasti alternatyvių kūrinių ar net autorių. Kas skaitė Hario Kveberto bylą ir tikisi iš šio autoriaus naujų literatūrinių vėjų ir eksperimentų su turiniu ar žanrais – teks nusivilti. Labai bijau, kad jaunas ir talentingas autorius taps tipažiniu rašytoju, su kiekviena knyga pagal tą pačią formulę kaskart žengiantis žingsnelį atgal.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Joël Dicker "Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą"

Sveiki,

Ar žinote tą puikų skaitytojo jausmą, kada užverčiate paskutinį knygos puslapį ir jaučiate, kaip Jus užplūsta cunamį primenanti energija ir norite visam pasauliui išrėkti, jog šioji knyga nuostabi? Man panašiai nutiko perskaičius šveicaro Joel Dicker (g. 1985) romaną Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą (pranc. La Verite Sur L‘Affaire Harry Quebert). Norėjosi sušukti: „Puiki! Nuostabi! Nepakartojama!“ Šiaip nesu linkęs žarstytis liaupsėmis, tačiau šis romanas tapo geriausia šios vasaros knyga ir jeigu būčiau teikęs Pulitzerio premiją (savo vasaros perskaitytų knygų kontekste), tai būčiau ją įteikęs būtent šiai knygai, o ne Anthony Doerr Neregimajai šviesai, kuri irgi buvo gera knyga, tačiau ne tokia kaip Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.

Aprašydamas šią knygą būsiu sentimentalus ir truputį tiesmukas, nes kol kas esu jos palikto poveikio euforijoje. Visų pirma, man nė kiek nekeista, kad knyga išversta į 32 pasaulio kalbas, susišlavusi prestižines Prancūzijoje literatūrines premijas, įskaitant ir geriausios metų knygos vardą, nes ji to verta. Žinote, ne visada pasitikiu ant knygų skelbiančiais užrašais „Pasaulinis bestseleris“ ir pan., nes komercija neretai gali taip suskystinti smegenis, kad gali skaityti absoliutų šlamštą, bet vaizduotis, kad skaitai puikią ir gerą literatūrą. Šioji knyga pas mane atkeliavo kaip aklai vištai grūdas ir, tiesą sakant, pradėjęs skaityti, šiek tiek išsigandau, nes pasirodė kaip išsiliejusi kava ant baltos staltiesės – viskas labai tirštai ir plačiai aprašyta, tartum būtų ištęsta. Pirmieji 60–80 puslapių yra tikras išbandymas, nes knyga vien tik apie Markusą Goldmaną, parašiusį bestselerį ir nebeturintį visiškai naujo įkvėpimo naujai knygai. Ant galvos „lipantys“ terminai, pasirašyta sutartis ir baisi amerikietiška literatūros varomoji vartojimo mašina, kai knyga tampa produktu, kurį reikia įdėti pirkėjui į krepšelį bet kokia kaina, nesvarbu nei knygos kokybė, nei turinys. Žinoma, knyga paskui atsiskleidžia, jog ji visai ne apie plėšrią amerikietiškos literatūros rinką, nors iš dalies ir apie tai.

Šiaip nesižavintiems rašymu apie patį rašymą ir jo įkvėpimo paieškas, skaitytojas jau po 50 puslapių gali knygą numesti šonan, nes ji gali pasirodyti pernelyg „sausa“, tačiau šios knygos tikslas nėra apipilti skaitytoją benzinu ir iškart padegti intrigos degtuku. Visai ne, tai lėtas epinis daugiasluoksnis pasakojimas, kuriam reikia skirti dėmesio, laiko ir kantrybės, kad visa bendra knygos energetika ir istorija susijungtų į visumą, o jeigu esate, liaudiškai tariant, „skystas“ skaitytojas, kuriam patinka čia pat suplakami kūdikio mišinėliai, tai šioji knyga gali visai nepatikti. Intriga skaitytoją beveik 600 puslapių gabarite pagauna perkopus tik 120 puslapių ir tada belieka tik laikytis ir atrasti laiko skaitymui. 

Rašytojas Joel Dicker (liet. Žioelis Dikeris).

Grįžtant prie pačios knygos turinio, turiu pripažinti, kad knyga labai „amerikietiška“. Kai kurie recenzentai jau spėjo pažymėti, kad „amerikietiška“ – tai visai šiuo atveju nereiškia nieko prasto ar holivudiško, tačiau sunkoka patikėti, kad knygą parašė prancūziškai kalbantis šveicaras, kurį laiką gyvenęs Amerikoje ir puikiai išmanąs amerikiečių kultūrą ir jų gyvenimo būdą, netgi, sakyčiau, provincijos gyvenimo būdą. Nors iš kitos pusės, nieko lyg ir keisto, nes Lietuvoje taip pat apstu grožinės literatūros, kai lietuvių autoriai pabuvoję vos keletą mėnesių svetur, pasirenka kurti istorijas, vykstančias ir Graikijoje, ir Airijoje, ir Prancūzijoje, ir net.. Kinijoje. Amerikietiška, manding, tampa ne tik knygos turinio kontekstas, bet ir pats autoriaus rašymo stilius. Kai kas knygą lygina su John Irving. Ir išties, man šiek tiek priminė pastarojo rašytojo romaną Pasaulis pagal Garpą, kuriame taip pat vaizduojamas vyras, išgyvenantis rašytojo kūrybinę krizę, o paralelės tarp sporto ir rašymo taip pat siejamos panašiai. Abu romanai pasižymi dideliais užmojais, kalbant apie „rašymo rašymą“ bei margomis, smarkiai psichologiškai išplėtotais personažų biografijos detalėmis. Visgi J. Dicker tik iš dalies primena J. Irving. Aš visgi knygą būčiau linkęs pavadinti J. Irving, Vladimiro Nabokovo Lolita, Stephen King amerikietiškų romanų mišiniu su įtraukiančiu skandinaviško detektyvo prieskoniais. 

Didžiausias šios knygos privalumas, žinoma, yra knygos daugiasluoksniškumas ir universalumas. Ji parašyta taip, kad tiktų pačiam išrankiausiam gurmanui, bet puikiai paskaitoma ir pramoginės literatūros skaitytojams. Anotacijoje išskiriami trys knygos lygmenys: detektyvas, istorija apie sudėtingus santykius ir apie patį rašymo procesą. Visi šie lygmenys puikiai persipina, o pasirinkta sudėtinga romano kompozicija leidžia autoriui sukurti literatūrinio teksto gylį, kuris atsiveria tik perskaičius visą kūrinį. Įdomu dar ir tai, kad autorius iš dalies per naratorių tapatinasi su Marku Goldmanu, nes Padėkoje jis elgiasi kaip knygos veikėjas ir tik autoriaus vardas ir pavardė neleidžia galutinai jų sugretinti, kitaip sakant, autorius dar bando sukurti retrospekcinį įspūdį, įvesdamas autobiografinių užuominų, kad jis pats yra M. Goldmenas. Knyga išties išmoninga, nes ji pabaigoje užbėga „už akių“ ir netgi ima identifikuoti skaitytojo jausmus ir juos nusakyti, ką jis jaučia pabaigęs kūrinį: „Apie gerą knygą, Markusai, mes sprendžiame ne tik iš paskutinių, bet ir visų parašytų žodžių poveikio. Praėjus vos pusei sekundės po to, kai skaitytojas baigė jūsų knygą, perskaitė paskutinį žodį, jis turi pajusti užplūstantį stiprų jausmą ir bent akimirką galvoti apie tai, ką perskaitė, ir žiūrėti į viršelį šypsodamas, bet ir truputį liūdnas, nes jam trūks visų personažų. Gera knyga, Markusai, tai knyga, kurią baigus skaityti mus suima gailestis“ (p. 585). Pagalvojau, kad nė pats geriau nepasakyčiau, kai pabaigiau šią knygą ir apskritai visas geras knygas, kurias kada nors esu skaitęs. 

V. Nabokovo Lolitiškąją kūrinio pusę sudaro keista, sakyčiau, net neįtikėtina meilės istorija tarp penkiolikmetės Nolos ir trisdešimtmečio Hario Kveberto. Jų meilės istorija trunka trisdešimt trejus metus, todėl net preciziškai suskirstytas pasakojimas į 31 skyrių, nuolat laiko chronologijos požiūriu pasakojimas „šokinėja“ nuo 2008 metų į 1975-uosius. Santykių voratinklis driekiasi, jeigu tektų brėžti schemą, įvairiausiomis geometrinėmis figūromis: tarp Markuso ir Hario, tarp Hario ir Nolos, tarp Nolos ir tėvų bei vietinių Auroros miestelio gyventojų, kurie slepia baisias paslaptis. Detektyvinę istoriją, kurios imasi Markusas su vietiniu policijos pareigūnu, nuolat pildoma romantiniais „aukštos meilės fazės“ idealistiniais aprašymais. Skaitytojui taip ir nebeaišku, ar Hario ir Nolos santykiai iš tikrųjų buvo tikra meilė, peržengianti visuomenės nustatytas normas, kaip aprašoma Blogio kilmėje (tai knyga knygoje – dar vienas Irving‘iškas bruožas!), ar tai tėra tik sakralizuotas-idealizuotas pedofilijos aktas? Moralinių barjerų, kuriuos kaip žirgui tenka peršuoliuoti rašytojui Markusui, tikrai netrūksta, o pats tyrimas taip pat labai intriguoja. Žavi ir autoriaus mokėjimas vadovautis visais knygoje sukurtais rašytojų patarimais (kompozicijos atžvilgiu jos primena „užsklandėles“, kai skaitytojas gali nueiti į tualetą ar užsiplikyti kavos), kurie pradeda vis naują skyrių – duoda mums savotišką gero įtraukiančio romano schemą ir formulę, bet ne tiek, kad pats romanas iškart taptų kaip išgliaudyta austrė. Rašytojas palaiko romano „pulsą“, netgi, sakyčiau, genialiai, lyg virtuvėje žongliruodamas tai detektyviniu, tai rašytojo, tai žmonių santykių peiliais. Priverčia viskuo abejoti, nes vos tik Markusas kartu su skaitytojais priartėja prie tiesos, pasirodo, kad tai tebuvo tik iliuzija, kuri virsta aklaviete. Nors žinodami, kad tai tik aklavietė, nes tikroji tiesa paaiškės tik knygos pabaigoje, vis tiek ne ką įdomiau skaityti, nes ir pačios aklavietės, interpretacijos ne ką mažiau intriguojančios.

Tiesa, beveik nieko nepasakiau apie Prano Bieliausko vertimą. Jis vienas mano mėgstamiausių ir, mano nuomone, profesionaliausių vertėjų iš romanų kalbų. Juo visada pasitikiu ir visada džiaugiuosi, galėdamas skaityti būtent jo vertimus. Vis įdomu sužinoti, kaip jis vertė šį kūrinį, jo paties santykį, todėl pačios leidyklos (idėja!) galėtų parengti savo internetiniuose puslapiuose interviu su vertėjais apie jų išverstas knygas.

Ar galiu pasakyti, kad tai labai gerai parašyta knyga? Taip. Ar galiu pasakyti, kad tai puiki literatūra? Taip. Ar galiu pasakyti, kad užvertus knygą galvojau ilgai, kaip rašytojas turėjo rašyti, kad parašytų šią istoriją? Taip. Tai knyga, kuri kaip skeveldra, skaitytojui palieka emociniame lygmenyje savotiškas žymes. Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą trumpai ir aiškiai – tai geriausia, ką šią vasarą perskaičiau ir viena geriausių apskritai šiemet skaitytų knygų, kurią be gailesčio rekomenduoju visiems geros literatūros mėgėjams. O Alma littera vėl kilstelėjo savo kartelę aukščiau, lyg vėlei į rankas būčiau paėmęs neįkainojamą XX amžiaus aukso fondo serijos knygą.

Jūsų Maištinga Siela