Knyga: Ann Patchett "Vieningieji"

Ann Patchett. „Vieningieji“. – Vilnius: Baltos lankos, 2017. – 360 p.

Sveiki, skaitytojai,

Antras lietuvių kalba pasirodęs amerikiečių rašytojos Ann Patchett (g. 1963) romanas Vieningieji (angl. Commonwealth) sulaukė kur kas didesnio skaitytojų dėmesio žiniasklaidoje, nei knyga Bel Canto – su pastaruoju autorė išgarsėjo visame pasaulyje. Savaime suprantama, nes Baltų lankų leidžiama grožinė literatūra labiau aptariam kritikų nei, tarkime, leidyklos Jotema knygos. Nežinau, ar tokią tendenciją įžvelgiu tik aš vienas, tačiau net aš neslėpsiu, kad paskutiniuoju metu daugiau skaitau būtent šios leidyklos verčiamų ir leidžiamų knygų.

Romanas Vieningieji – tai amerikietiškos šeimos saga. Daugelis iš mūsų pripratę prie skandinaviškojo stiliaus šeimos sagų, šioji skiriasi tuo, kad ji absoliučiai amerikietiška, apimanti penkis dešimtmečius trunkančios dviejų šeimų maišaties. Pasirodo, nelemtas bučinys degtinės ir neaiškių alkoholinių gėrimų vakarėlyje su apelsinų sultimis, sujaukia ir visiems laikams pakeičia Beverli ir Fikso Kitingų šeimos gyvenimą. Bėgant metams, pasakojama jų ir jų augančių vaikų istorijos. Išsiskyrusi šeima ima vasaromis dalytis vaikais ir vyksta tai, kas vyksta ir už Atlanto – aštrūs šeimos konfliktai, nuovargis, poilsis, atsakomybė, šeima, vasaros nuotykiai ir, žinoma, lemtingi bei kraupūs įvykiai, pakeičiantys veikėjų ne tik likimus, bet viso gyvenimo kokybę.

Prisiminiau šveicarų kilmės rašytoja J. Dicker ir jo vasarą skaitytą romaną Baltimorės knyga, kurią įvardijau kaip amerikietiškos literatūros tendencijų pilną kūrinį: bėgantys dešimtmečiai, amerikietiškoji kultūra, ryškios geografinės žymės ir t. t. Ann Patchett Vieninguosius galima laikyti totaliu amerikietiškojo romano pavyzdžiu, išlaikančiu tas pačias šiai šaliai būdingas literatūrines žymes: bėgsmą per amerikietiškos kultūros dešimtmečius, keliones po geografines JAV valstijas, atskleidžiant bendravimo ir pasaulio matymo kultūrą, kuri iš esmės skiriasi nuo europietiškosios ir tuo labiau nuo Azijos.

Vieningųjų pasakojimas įsuka tarsi į vakarėlį. Atrodo beprotiškas teksto sodrumas, nes autorė leidžia per pirmuosius penkiasdešimt puslapių pasijusti tikrame vakarėlyje, kuriame pats spaudi apelsinus ir visus vaišini ir, žinoma, lauki pasakojimo bombos, tačiau priešingai nei emocinį šoką norinčioje sukelti literatūroje, šioje knygoje nieko šokiruojančio nėra. Net patys aštriausi įvykiai, kaip veikėjų mirtys, vaizduojamos iš laiko nuotolio, todėl susidaro įspūdis, kad autorei rūpi ne įvykiai, o įvykių emociniai ir psichologiniai padariniai: kaip veikėjams susitaikyti ir gyventi toliau? Apelsinų ir alkoholio krikštynos tampa lemiamu Berto ir Beverli, Terezos ir Fikso gyvenimo vakaru, regis, su kokteiliais autorė išmoningai subtiliai „suplaka“ ir dviejų šeimų likimus. Mane asmeniškai sužavėjo atsargus „priėjimas“ prie aštrios istorijos, nutylint buitiškuosius konflikto užkulisius ir depresyvą skyrybų etapą, kuris tik kaip vos girdima muzika retkarčiais prasiskverbia į veikėjų gyvenimus.

Rašytoja Ann Patchett.

Po svaiginančio vakarėlio romane fragmentiškai pateikiamos vaikų istorijos, kurios pamažu nudriekia ištisų įvykių ir pasekmių vieningųjų paveikslą – nostalgišką, su herojų džiaugsmais ir paklydimais. Skaitydamas dažnai mėgavausi gyvenimiškomis situacijomis, kurios, atrodo, būtų pačios banaliausios, bet taip neįprastai tinka šiam romanui, kad pamažu užsinori tikro „atsuktuvo“. Tiesa, esama ir absoliučiai banalių situacijų, kurios tarsi „paimtos“ iš prasčiausių serialų ar filmų, kaip antai lemtingas sutuoktinių susitikimas, kai mergina pagriūva ant ledo, o nepažįstamasis padeda jai atsikelti... Palaukite, tikrai dar šitaip būna? Jau labiau įtikina motina, bėganti su vaikais pas kitą vyrą, nei tokios banalios scenos. Kad ir toji žaisminga scena, kaip Franė susipažįsta su girtuokliu rašytoju darbe, kuris vėliau parašo paralelinę „Vieningųjų“ istoriją: tas batelių nusiavimas, lydėjimas į viešbutį... Tai tarsi ant absoliučios banalumo ribos ir kartu tai taip amerikietiška, kad tiesiog kitokios amerikietiškos kultūros šiame pasaulyje tikriausiai ir nėra.

Kalbant apie veikėjų paveikslus, autorė apsiriboja ties keliais išskirtinais bruožais. Pavyzdžiui, Karolina Kiting – atžagari, agresyvi, tiesmuka teisininkė ir jos būdas pasireiškia įvairiuose situacijose. Arba brolis Albis – ne itin gabus mokslams, vaikystėje laikytas dažniausiai neatsakingu kvaileliu, toks ir jo gyvenimas – pilnas bastymosi iš vieno miesto į kitą. Tarsi veikėjų asmenybės bruožai be išimties nulemia jų šabloninį likimą, tačiau autorės klišėmis neapkaltinsi, nes realybėje, žiūrėkite, dažniausiai vaiko charakteris suformuoja stereotipinį likimą.

Nepaisant įžvelgiamų trūkumų ir atpažįstamos literatūrinės manieros, Vieningieji visgi parašyti talentingos rašytojos, kuri kuria prasmių istoriją iš nuotolio, kartais saikingai nutylėdama veikėjų aštriausias ribines situacijas ir neviltį. Netgi priešingai – šviesoje išryškina optimistines spalvas, leisdama kaip tolimam peizažui švystelėti gyvenimo griuvėsių numanomai panoramai. Knyga absoliučiai amerikietiška, bet tai nė joks trūkumas. Priešingai – štai Julian Barnes atvirai žavisi ir pripažįsta amerikietišką romanistiką kaip pranašesnę ir aktualesnę literatūrą nei per formas ir novatoriškumą sudėtingai „brendančią“ europietišką intelektualiąją literatūrą. Neprikibsi, tiesos šio brito rašytojo žodžiuose yra ir Ann Patchett yra geriausias to įrodymas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Joël Dicker "Baltimorės knyga"

Joel Dicker. „Baltimorės knyga“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 480 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Mėgstantiems tamsias šeimos dramas Alma littera išleido šveicarų rašytojo Joel Dicker (g. 1985) romaną Baltimorės knyga (pranc. Le Livre des Baltimore), kuri lyg tapo tąsa debiutinio rašytojo romano Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą – pasaulinis bestseleris, susižėręs ne vieną literatūrinę premiją. Tiesą sakant, toji knyga buvo išties nuostabi ir taip išmaniai literatūriškai perteikta, kad perskaičius, istorija dar labai ilgai „vaikščiojo su manimi“. Kaip atrodo antrasis šio autoriaus romanas? Apie tai bandysiu pasidalyti su Jumis.

Baltimorės knygą nevertėtų laikyti ankstesnio romano tęsiniu, ją drąsiai galima skaityti ir be jokio eiliškumo, nors pagrindinis personažas Markusas Goldmanas ir yra „paimtas“ iš ankstesnės istorijos.  Istorija kaip E. Remarko Trys draugai, pasakoja apie trijų draugų gyvenimą nuo vaikystės iki lemtingo atsitiktinumo, kuris romane vadinamas tiesiog Drama, nutikimo. Lengvais ir literatūriškais potėpiais autorius rezga kelias pasakojimo gijas, jas suskirsto į skyrius, suteikdamas jiems ritualinį prasminį įspūdį – nutrinti, atleisti, pamiršti ir t. t. Šie skyriai chronologiškai maišomi norint sukelti painios kriminalinės psichologinės istorijos įspūdį, galiausiai autoriui tai ir pavyksta padaryti.

Priešingai nei daugelis skandinavų rašytojų, autoriaus kalbos raiška pasižymi švelnaus ir romaus pasakotojo balsu, tarsi būtų pasakojama ilga ir graži pasakaitė, todėl kartais sukelia įspūdį, kad autorius daugžodžiauja ir viską vilkindamas trikdo kriminalinės istorijos įtampos raidą, tačiau J. Dicker kuria ne vien kriminalą. Autoriui svarbu nubrėžti ilgą likimų ir priežasčių kontekstą, ilgai kurti priežastis, nepraleidžiant amerikietiškos kultūros reiškinių, kad net skaitytoją stebina, kaip europietis perteikia JAV gatvės kultūrą autentiškai. Kaip ir pirmojoje knygoje, taip ir čia – atpažinsite autoriaus pasakojimo stilių, todėl nesitikėkite kažko itin naujo nei pačioje istorijoje, nei raiškoje.

Tenka pripažinti, kad Baltimorės knyga silpnesnė – ji nebepalieka neišdildomo įspūdžio. Tam yra ne viena priežastis. Jeigu Hario Kveberto byla turėjo vidinės aistros ir kibirkšties, tai Baltimorės knygoje prifarširuota nemažai banalybių, primenančių pigią muilo operą. Visų pirma, neįtikina Aleksandros ir Markuso santykiai, kurie kriminaliniu pagrindu lyg ir pagrįsti, tačiau atrodo nebrandūs, „seriališki“, o šį įspūdį labiausiai sustiprina negyvoji kalba, kuri pernelyg literatūriškai ir kinematografiškai angažuota, pernelyg nuspėjama, kokiomis stereotipinėmis frazėmis kalba veikėjai prabyla, kad kartais atrodo, jog skaitomas iš filmo nurašytas scenarijus – kreipiniai, atleidimo gestai, netgi kai kurie pokštai perteikti pernelyg kopijuojant populiariąją literatūrą. Tiesą sakant, primena S. Kingo siaubo romanų karaliaus knygas, kur vaikystės žiaurumai kryžminami su kriminaliniu ar siaubo elementu, tačiau bene labiausiai panaši į S. Kingą pasakotojo kalba.

Rašytojas Joel Dicker.

Kad įvykiai suvyti į gerai sudėliotą chronologišką mozaiką – tas tiesa. Apskritai tariant, J. Dicker yra puikus pasakotojas, jaučia literatūrinį pulsą ir žino, kur ir kaip spausti pasakojimo akseleratorių, tačiau šiame romane viskas buvo truputį pernelyg preciziškai tiksliai sudėliota. Atgalinėje viršelio pusėje vadinama „kaip šveicariškas laikrodis“. Kadangi viskas vietoje ir laiku, kad net žinoma, kaip vienaip ar kitaip veikėjai tipiškai sureaguos ar pasielgs, nutrinamas netikėtumo įspūdis. Romanas parašytas pernelyg gerai, kad net įgauna visus banaliuosius šablonus, viskas tiek logiška, kad nebelieka skaitytojui dėl nieko piktintis, nieko pateisinti ar suabejoti, o tiksliau – pasigedau autoriaus provokacijos, ką iš esmės turėjo Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.

Savaime lengvas skaitymas nėra nei gero, nei prasto teksto ypatybė, jeigu turinys nuspėjamas. Baltimorės knygas dvelkia populiariąja literatūra ir yra prašyta pusiau taip, kad skaitytojas verstų puslapį po puslapio, bet iš esmės išlaikomi nuspėjami įvykiai. Charakteriai pernelyg tipiniai, paimkime kad ir atlapaširdį peštuką Vudį, kuris pasižymi fizine jėga, jeigu fizine jėga, vadinasi, turės ir kieto vyruko įvaizdį ir atitinkamą likimą – tokie chuliganiautojai būtinai atsidurs negerų įvykių sūkury. Tiesą sakant, tas ir nutiko. Kadangi autorius šabloniškai kuria charakterius, todėl daugiau apsiskaitęs skaitytojas pajus, kad jų likimas nulemtas pagal numatomą šabloną. Tai iš esmės liūdina, nes knyga neturi idėjinės šerdies didesnės nei tos pačios neabejotinai afišuojamos mokyklinėse programose aiškiai „sukramtytos“ idėjos – draugystė, pasiaukojimas, geri vaikučiai, puikūs tėveliai ir t. t.

Negalima teigti, kad knyga prasta, tačiau kai Joel Dicker debiutas buvo toks geras, tai iš Baltimorės knygos norėjosi mažų mažiausiai tokio pat „aukšto pilotažo“, tačiau autorius supaprastino istoriją, apsiribojo tik įtraukiančiu pasakojimu, už kurio lieka jau kažkur skaityta, matyta, tad nesunku atrasti alternatyvių kūrinių ar net autorių. Kas skaitė Hario Kveberto bylą ir tikisi iš šio autoriaus naujų literatūrinių vėjų ir eksperimentų su turiniu ar žanrais – teks nusivilti. Labai bijau, kad jaunas ir talentingas autorius taps tipažiniu rašytoju, su kiekviena knyga pagal tą pačią formulę kaskart žengiantis žingsnelį atgal.

Jūsų Maištinga Siela