Knyga: Alessandro Baricco "Šilkas"

Alessandro Baricco. „Šilkas“ – Vilnius: Tyto alba, 2009 – 108 p.

Sveiki, skaitytojai,

Galiu save vadinti užkietėjusiu italų rašytojo Alessandro Baricco (g. 1958) gerbėju. Kodėl? Man artima ir brangi A. Baricco literatūrinė melancholijos būsena, kaskart vis nauja raiškos paieška ir literatūrinis universalumas, kuris tinka tiek britams skaitytojams, tiek, manau, japonams, tiek lietuviams. Daugelis jo romanų labiau yra istorijos nei, sakykim, įprastai sukonstruoti romanai. Rašytojo kūriniai tiesiogiai siejasi su gyvenimo filosofija, o tapybiška literatūrinė kalba įkvepia stabtelėti ir pasigrožėti literatūriniu grakštumu bei poetika. Pasiilgęs tos literatūros griebiau dar neskaitytą, bet kultine knyga laikomą, jo kone geriausią ir populiariausią pasauliniu mastu pripažintą kūrinį Šilkas (ital. Seta), kuris Lietuvoje tapo toks populiarus, kad sulaukė trijų skirtingų leidimų.

Kiek keista, kad beveik suskaitęs didžiąją dalį A. Baricco knygų, vadinamą „geriausią“ pasilikau beveik pabaigai... Prieš dešimtį metų teko matyti ir filmą, pastatytą pagal šią istoriją, kuri taip pat poetiškai ir įsimintinai susižiūrėjo, tik nežinau, kaip šiandien vėlei vertinčiau šią ekranizaciją, nes mano paties požiūris į kiną kiek pakitęs... Bet štai Šilkas, perleistas leidyklos Tyto alba, tampa estetiniu požiūriu netgi knyga-dovana, kurią ne gėda dovanoti per Kalėdas ar gimtadienį, nes tai vienas gražesnių A. Baricco knygos leidimų.

Istorija pasakoja apie devyniolikto amžiaus Europą, apsėdusią šilko maniją. Prancūzijoje gyvenantis Ervė Žonkūras kasmet vyksta į tolimuosius Rytus ir parsigabena vikšrų kokonus, iš kurių jis daro šilko verslą, tačiau tiek Artimuosius Rytus, tiek Europą apninka maras ir sveikų kokonų nebelieka, todėl tenka dairytis dar tolimesnių kraštų, kuriuose maras nepalietė kokonų. Ir šitaip Ervė atranda kelią į tolimąją izoliuotą Japoniją, kuri ilgą laiką į savo salą nieko neįsileisdavo...

Aišku, būtų galima detaliai atpasakoti knygos siužetą, tačiau ne siužetiniai vingiai tikriausiai palieka didžiausią įspūdį, bet pasirinkta kalbėjimo maniera. Tapybiškame pasakojime šilkas turi ne vieną reikšmę – trokštamos prabangos ir švelnumo simbolis, trapumo ir perregimo gyvenimo, žmogiškųjų aistrų slėpinys už simbolinio šydo ir, žinoma, pats pasakojimo būdas, pereinantis į teksto sandarą, tampa tapybiškai trapus, turintis filosofinį matą. Šilko metafora glūdi ir rytietišką stilių imituojančiame teksto perteikime: knyga sudaryta iš 65 skyrių, kurie tarsi mažas pasakojimo salos, atskiros istorijos ląstelės, turinčios atskirą pasakojimo ritmą, primenančią rytietišką subtilų poezijos haiku ir tanka žanrus, kuriuose, kaip ir A. Baricco istorijos atkarpose, emocinis ir filosofinis prasmės „svoris“ suskamba paskutinėje frazėje. „Už nugaros plytėjo aštuonių tūkstančių kilometrų ilgio kelias, o priešais – ničnieko. Staiga pamatė, ką matė esant nematomą. Pasaulio pabaigą (p. 72).“

Alessandro Baricco

Kūrinio struktūros lakoniškumas pasitarnauja neskubiai kūrinio sąrangai. Šilke yra autoriui būdingų teksto kūrimo bruožų, ypač dominuoja jo mėgstamas pakartojimo elementas, kurį randame ir pasakojime Be kraujo, ir Novečente, ir romane City. Bet pasikartojimai veikia ne vien kaip teksto ritmas, bet veikiau kaip ceremonija, sena tradicija ritmiškai kartoti savo gyvenimą, kaip antai Ervė nuolat keliauja į Japoniją per Aziją, atrodo, kaskart vis tais pačiais geografiniais keliais, bet nuolat vis kažin kaip kitaip, kaskart įterpiant vieną neatitikimo detalę, kurią pastebi neskubri skaitytojo akis ir dėl to pastebėjimo jam suteikia malonumą. „Nujojęs arkliu du tūkstančius kilometrų Rusijos stepėmis, perkopė Uralo kalnus, keturiasdešimt dienų keliavo per Sibirą, kol pasiekė Baikalo ežerą, vietos žmonių „paskutiniu“ vadinamą. Tada Amūro upe Kinijos pasieniu plaukė iki Vandenyno, o kai jį priplaukė, Sabirko uoste laukė dešimt dienų... (p. 54)“.

Pasikartojimo ceremoniškumas siejasi su Rytų pasaulėžiūra, kur laikas ir žmogaus gyvenimas yra cikliškas, kaip antai gamta, kuri atsinaujina, kaip vikšras, iš kurio išsirita gražus drugelis, tačiau pasakojime esti ir europietiškų pasakos motyvų t. y. tikslių skaičių vardijimas, kelionės motyvas į tolimus kraštus, kurie suvokiami kaip tolimos nepažinios karalystės. Visa tai autorius apjungia dar ir su istoriniais faktais apie šilko kelią į Aziją, tačiau visa tai tėra tik kontekstas, audinys nupaskaoti vieno žmogaus, sakytume, meilės istorijai, bet, manding, labiau aistros gyvenimui istorija, kuri subtiliai lyg per šilką regima poetiškai filosofiniu matmeniu.

Tai gurmaniško stiliaus literatūra, kuri nedaro didelio poveikio siužetiškai, tačiau savo trapumu leidžia pajusti šilkinę literatūros galią imituoti bet ką ir dar kartą patvirtinama, kad literatūra ne koks nuobodus tekstų kratinys, o chameleoninė verbalinė origami, iš kurios galima išlankstyti beveik bet ką.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alessandro Baricco "Be kraujo"

Alessandro Baricco. „Be kraujo“ – Vilnius: Alma littera, 2004. – 96 p.

Sveiki, skaitytojai,

„Tada pagalvojo: net jei nesuprantame gyvenimo prasmės, pereiname jį tikriausiai turėdami vienintelį troškimą – grįžti į mus pagimdžiusį pragarą ir apsigyventi šalia to, kuris kažkada mus išgelbėjo. Ji stengėsi susivokti, iš kur randasi toji beprotiška ištikimybė siaubui, bet suprato, kad atsakymo nėra. Kad nieko nėra stipriau už instinktą grįžti ten, kur buvome sulamdyti, ir kartoti tą akimirką metų metus. Ir galvoti, kad tas, kuris mus išgelbėjo vieną kartą, išgelbės visada. Alinančiame pragare, kaip du vandens lašai panašiame į tą, iš kurio atėjome. Bet netikėtai gailestingame. Ir be kraujo (p. 93)“ – štai tokia trečia nuo galo paskutiniojo puslapio pastraipa, kurią užbaigdamas dar neskaitytą italų rašytojo Alessandro Baricco knygą Be kraujo perskaičiau kokius tris kartus...

Ir prisiminiau savo paties patirtas traumas, kaip jos paveikia mano ir tikriausiai kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kaip instinktyviai su tuo kovojame, kaip bėgame ir vėl įpuolame. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, kurią, nepaisant vesterno dvasios, būtų galima dėti prie Paulo Coelho Alchemiko ar to paties A. Baricco Šilko bei Novečento. Tai istorija, kuri kaip aštrus trileris, skirta neįkvėpti gyvenimui, bet susivoki, kaip skaudžios, ribinės gyvenimo situacijos pakeičia žmogaus gyvenimą.

Šioji maža istorija skyla į du epizodus. Pirmajame vaizduojamos šiurpios atokaus užkampio skerdynės. Kompozicija, veikėjų veiksmai ir netgi veiksmai byloja, kad Alessandro Baricco kuria vesterno tipažo pasakojimą, kokį jau regėjome jo romane City. Antroji dalis – keršto istorija po daugel metų moters, tuokart išgyvenusios mažos mergaitės. Visa išpažinties, kaltės ir trauminė situacija byloja, kad tai paskutinio žmogiškumo sunaikinimo istorija, tačiau perteikta truputį nenuspėjamai, įtemptai ir retsykiais makabriškai.

Alessandro Baricco

Manęs neapleido jausmas, kad neskaitau dar vieną A. Baricco knygą, bet žiūriu Q. Tarantino filmą, dar konkrečiau – Negarbingus šunsnukius ar net tą patį Nužudyti Bilą, kur po ilgų ir įtemptų (pseudo)intelektualių dialogų tuoj įvyks kruvinos skerdynės, galingas susišaudymas. Visas žavesys, kaip ir Q. Tarantino filmuose, taip ir Be kraujo knygoje, yra laukimo procesas, į kurį sudėta tiek daug estetiškos psichologijos, kad belieka mėgautis smurto epizodais kaip komiksais (jeigu smurtu galima apskritai mėgautis), tačiau toji trečia nuo galo pastraipa lyg bomba virš visko, ką autorius gana iš pažiūros kukliai aprašė – daug ką paaiškina, bet tikriausiai labiausiai nusako žmogaus prigimtį. Štai kodėl auka dairosi žudiko, nors jis jau nebegyvas, o žudikas dažniausiai grįžta į nusikaltimo vietą.

Galima pasigesti nebent A. Bariccui dažnai būdingos poetinės filosofijos, svajingos metafizinės melancholijos, kažko nepasiekiamo ir neregimo įprastiniame gyvenime. Nors šios knygos atomazgoje tai esame su kaupu, tačiau pati teksto vesterno sąranga buvo nedėkinga visa tam išreikšti. Labai svarbus, kaip ir kiekvienoje A. Baricco knygoje, pasirinktas kalbėjimo kodas ir tonas. Tai poetinės prozos autorius, tą tikriausiai pajuto ir vertėjas Pranas Bieliauskas, vertęs tekstą iš italų kalbos. Nepaisant poetiškumo, metafizinio filosofinio lygmens, šioji knyga itin kinematografiška, skaitydami visą regime kaip kokį įtempto siužeto trilerį.

Įvairių prieštaringų juslių kelianti knyga Be kraujo yra tarpinė tarp plačiosioms masėms skirto skaityti kūrinio iki intelektualo gurmano, kuriam svarbi ne vien tik istorija, bet ir perprasti, kaip veikia kalba, intertekstualumas, tekste „priklydusios“ aliuzijos, asociacijos, pasirinkta kalbėjimo formulė. Be kraujo – vieno vakaro knygelė, su kuria laikas neprailgsta ir po jos lieka tas gomuryje tirpstantis metafizinis A. Baricco. Dėl to aš jį labai mėgstu.

P. S. Kodėl dingo puikiai Almos litteros leista šioji knygų serija su folijos efekto viršeliais? Pernelyg dažnai šioji leidykla numarina geras idėjas.

Jūsų Maištinga Siela   

Knyga: Alessandro Baricco "Misteris Gvynas"

Alessandro Baricco. „Misteris Gvynas“ – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 157 p.

Sveiki,

Paskutiniu metu italų rašytojas Alessandro Baricco leidžia nedidelės apimties knygeles, kurios greitai išverčiamos į lietuvių kalbą. Mėgstu šį rašytoją, nors esama įvairių nuomonių apie jį, net tarp intelektualų atsiranda vienas kitas skeptikas. Beveik kelerius metus mano lentynoje pragulėjusi knyga Misteris Gvynas (angl./ital. Mr Gwyn) savo vėlavimo į skaitomų knygų šūsnį galėtų pa(si)teisinti nebent tuo, kad kūrinys sulaukęs prastų skaitytojų vertinimų ir, žinoma, dėl to, kad norėjosi patausoti A. Baricco subtilybes kokiai nors progai. Progos nebuvo, knyga pati „įšoko“ į rankas.

Kad skaitytojai burnoja dėl šio romano, dar nereiškia, kad kūrinys prastas, neretai ši tendencija patvirtina, kad knyga kviečia diskutuoti arba yra iš tikrųjų yra labai prasta. Tiesą sakant, viską, ką A. Baricco parašė iki 2000 metų, mano akimis, yra nuostabu, tačiau po 2000 metų autorius pristigo kūriniuose gelmės ir raiškos harmonijos. Jaunoji nuotaka nepadarė didelio įspūdžio, o štai Misteris Gvynas, kad ir ne prasta knyga, visgi lyginant bariciados kontekste irgi neatrodo iš tų, dėl kurios būtų galima dūsautis ir žavėtis.

Visų pirma, autorius pasirinko šiuolaikinį pasaulį, kurio centre – dvylika metų rašytoju dirbęs Džasperis Gvynas, kuris galiausiai parašo į svarbų leidinį savo 52 gyvenimo taisykles, ko daugiau niekada nebedarysiąs. Viena iš jų – neberašysiąs jokių knygų. 52 taisyklės tampa buvusios tapatybės atsikratymo įrankiais, tad vadovaudamasis jomis ima ieškoti kitos profesijos ir „susigalvoja“, kad nuo šiol bus kopijuotoju, tačiau nė pats nežino, ką tai reiškia, kol galiausiai ima kurti aprašomojo pobūdžio portretus, kurie labiau primena intensyvius psichologijos seansus.

D. Gvyno charakteriui kurti autorius pasiteikia japonišką minimalizmą, tarsi eliminuodamas žmogiškąją aistrą, Gvyną paverčia žmogumi be ryškesnių savybių, keistą dzenbudistinių pedantiškų bruožų vyruką, kuris gyvenimą bando įprasminti nubrėžtomis taisyklėmis. Nei jis dėl kažko nervinasi, nei jis kankinasi dėl vienatvės, nei įsimyli, nei kažką blogo daro – tarsi žmogus, kuris negalėtų sukelti skaitytojui provokacijos. Toks „sausas“ personažas kai kam gali pasirodyti pernelyg snobiškai nuobodus, o garsioji A. Baricco poetika irgi kažkokia suslėgta, tausojanti, bet tik vertinant jo kūrybos visumą, pačiame Misteryje Gvyne viskas atrodo proporcingai išlaikyta – ir poetika, ir siužetas.

Rašytojas Alessandro Baricco.

Autoriui nesvarbu šokiruoti, regis, jam net nesvarbu sudominti skaitytoją, jam įdomiausia pasakoti savo istoriją, viziją. Akivaizdu, kad Gvynas yra personažas įprasminantis A. Baricco filosofiją – pasaulį regėti ir gyventi pagal tam tikrą schemą. Reiškinius bei daiktus suprasti kiek kitokiu žiūros kampu, truputį poetiškai, suteikiant mistikavimo elementų. Kaip ir knygoje City ar Aistrų pilys, taip ir čia pasakotojui svarbūs skaičiai, kurie autoriui gal ir ką nors reiškia, o skaitytojui – nieko, tačiau skaičiai tampa filosofiniu pagrindu: aštuoniolika vaikiška šviesa šviečiančių lempučių, dėsnis – visos užgesta netikėtai, tam tikras portretų aprašymo lapų skaičius ir t. t. Skaičių visata aplink veikėją sukuria mistinį gyvenimo įspūdį, kuris įtikina, tačiau močiutė neperšlampama skarele atrodo kiek prėskai – kartą sutikta ir vėliau po mirties tapusia Gvyno sąžinės balso projekcija ir net „drauge“ primena nelabai vykusį poetinį ir jau tiek literatūroje, tiek kinematografijoje tapusia kliše.

Kitas veikėjas – Rebeka, kuri įsimyli Gvyną, jam pozuoja nuoga, tačiau dėl metafizinių dalykų, keistai poetiškos logikos nė nesistengia užmegzti su juo santykių. Erotikos ne tiek ir mažai, bet ji šiame romane kažin kokia neįmanoma, nes veikėjai apsitvėrę taisyklėmis ir skaičiais, kad nebelieka nei geidulio, nei pavojaus, tik melancholiška neįmanomybės būsena, kuria apskritai pasižymi daugiau ar mažiau visi Alessandro Baricco kūriniai ir dėl to jį taip mėgsta daugelis pasaulio skaitytojų.

Vis be paliovos galvojau, ką autorius šiuo kūriniu nori pasakyti? Koks tikrasis prasmių laukas, palikęs už teksto? Po knygos mintys visgi nepaliko „plaukioti“, kaip po stebėtinai gerą poetišką gylį palikusio romano Jūra vandenynas. Misteris Gvynas – tai apie nemažai gyvenime patyrusį vyrą, kuris radikaliai ir kiek neįprastai bando atrasti kitą gyvenimo ritmą, atsisakydamas savasties. Kad ši tapatybė būtų pakeista, jam tenka kopijuoti kitų gyvenimus, kol galiausiai jis dingsta kaip rašytojas ir apskritai kaip veikėjas, todėl knygos pabaigoje pagrindinio veikėjo virsmą („išnykimą“) liudija ne pats veikėjas, bet Rebeka.

Nepasakyčiau, kad Misteriu Gvynu nusivyliau – tikrai ne. Netgi pajutau kažin kokį keistą skaitymo malonumą, prielankumą autoriaus išreikštai filosofijai ir kūrybiniam sumanymui. Kaip dažnai trokštame gyvenime permainų, tačiau vis tiek esame linkę likti prie seno. Misteris Gvynas – knyga apie radikalius gyvenimo pokyčius, kviečianti netgi iš pirmo žvilgsnio nepopuliariam ir netgi neracionaliam sprendimui – keisti sėkmingą rašytojo tapatybę į nežinomybę, į gyvenimo eksperimentą, nesitikint nieko daugiau, nei vien intuicija grįstų naujų pokyčių.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Joël Dicker "Baltimorės knyga"

Joel Dicker. „Baltimorės knyga“. – Vilnius: Alma littera, 2017. – 480 p.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Mėgstantiems tamsias šeimos dramas Alma littera išleido šveicarų rašytojo Joel Dicker (g. 1985) romaną Baltimorės knyga (pranc. Le Livre des Baltimore), kuri lyg tapo tąsa debiutinio rašytojo romano Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą – pasaulinis bestseleris, susižėręs ne vieną literatūrinę premiją. Tiesą sakant, toji knyga buvo išties nuostabi ir taip išmaniai literatūriškai perteikta, kad perskaičius, istorija dar labai ilgai „vaikščiojo su manimi“. Kaip atrodo antrasis šio autoriaus romanas? Apie tai bandysiu pasidalyti su Jumis.

Baltimorės knygą nevertėtų laikyti ankstesnio romano tęsiniu, ją drąsiai galima skaityti ir be jokio eiliškumo, nors pagrindinis personažas Markusas Goldmanas ir yra „paimtas“ iš ankstesnės istorijos.  Istorija kaip E. Remarko Trys draugai, pasakoja apie trijų draugų gyvenimą nuo vaikystės iki lemtingo atsitiktinumo, kuris romane vadinamas tiesiog Drama, nutikimo. Lengvais ir literatūriškais potėpiais autorius rezga kelias pasakojimo gijas, jas suskirsto į skyrius, suteikdamas jiems ritualinį prasminį įspūdį – nutrinti, atleisti, pamiršti ir t. t. Šie skyriai chronologiškai maišomi norint sukelti painios kriminalinės psichologinės istorijos įspūdį, galiausiai autoriui tai ir pavyksta padaryti.

Priešingai nei daugelis skandinavų rašytojų, autoriaus kalbos raiška pasižymi švelnaus ir romaus pasakotojo balsu, tarsi būtų pasakojama ilga ir graži pasakaitė, todėl kartais sukelia įspūdį, kad autorius daugžodžiauja ir viską vilkindamas trikdo kriminalinės istorijos įtampos raidą, tačiau J. Dicker kuria ne vien kriminalą. Autoriui svarbu nubrėžti ilgą likimų ir priežasčių kontekstą, ilgai kurti priežastis, nepraleidžiant amerikietiškos kultūros reiškinių, kad net skaitytoją stebina, kaip europietis perteikia JAV gatvės kultūrą autentiškai. Kaip ir pirmojoje knygoje, taip ir čia – atpažinsite autoriaus pasakojimo stilių, todėl nesitikėkite kažko itin naujo nei pačioje istorijoje, nei raiškoje.

Tenka pripažinti, kad Baltimorės knyga silpnesnė – ji nebepalieka neišdildomo įspūdžio. Tam yra ne viena priežastis. Jeigu Hario Kveberto byla turėjo vidinės aistros ir kibirkšties, tai Baltimorės knygoje prifarširuota nemažai banalybių, primenančių pigią muilo operą. Visų pirma, neįtikina Aleksandros ir Markuso santykiai, kurie kriminaliniu pagrindu lyg ir pagrįsti, tačiau atrodo nebrandūs, „seriališki“, o šį įspūdį labiausiai sustiprina negyvoji kalba, kuri pernelyg literatūriškai ir kinematografiškai angažuota, pernelyg nuspėjama, kokiomis stereotipinėmis frazėmis kalba veikėjai prabyla, kad kartais atrodo, jog skaitomas iš filmo nurašytas scenarijus – kreipiniai, atleidimo gestai, netgi kai kurie pokštai perteikti pernelyg kopijuojant populiariąją literatūrą. Tiesą sakant, primena S. Kingo siaubo romanų karaliaus knygas, kur vaikystės žiaurumai kryžminami su kriminaliniu ar siaubo elementu, tačiau bene labiausiai panaši į S. Kingą pasakotojo kalba.

Rašytojas Joel Dicker.

Kad įvykiai suvyti į gerai sudėliotą chronologišką mozaiką – tas tiesa. Apskritai tariant, J. Dicker yra puikus pasakotojas, jaučia literatūrinį pulsą ir žino, kur ir kaip spausti pasakojimo akseleratorių, tačiau šiame romane viskas buvo truputį pernelyg preciziškai tiksliai sudėliota. Atgalinėje viršelio pusėje vadinama „kaip šveicariškas laikrodis“. Kadangi viskas vietoje ir laiku, kad net žinoma, kaip vienaip ar kitaip veikėjai tipiškai sureaguos ar pasielgs, nutrinamas netikėtumo įspūdis. Romanas parašytas pernelyg gerai, kad net įgauna visus banaliuosius šablonus, viskas tiek logiška, kad nebelieka skaitytojui dėl nieko piktintis, nieko pateisinti ar suabejoti, o tiksliau – pasigedau autoriaus provokacijos, ką iš esmės turėjo Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.

Savaime lengvas skaitymas nėra nei gero, nei prasto teksto ypatybė, jeigu turinys nuspėjamas. Baltimorės knygas dvelkia populiariąja literatūra ir yra prašyta pusiau taip, kad skaitytojas verstų puslapį po puslapio, bet iš esmės išlaikomi nuspėjami įvykiai. Charakteriai pernelyg tipiniai, paimkime kad ir atlapaširdį peštuką Vudį, kuris pasižymi fizine jėga, jeigu fizine jėga, vadinasi, turės ir kieto vyruko įvaizdį ir atitinkamą likimą – tokie chuliganiautojai būtinai atsidurs negerų įvykių sūkury. Tiesą sakant, tas ir nutiko. Kadangi autorius šabloniškai kuria charakterius, todėl daugiau apsiskaitęs skaitytojas pajus, kad jų likimas nulemtas pagal numatomą šabloną. Tai iš esmės liūdina, nes knyga neturi idėjinės šerdies didesnės nei tos pačios neabejotinai afišuojamos mokyklinėse programose aiškiai „sukramtytos“ idėjos – draugystė, pasiaukojimas, geri vaikučiai, puikūs tėveliai ir t. t.

Negalima teigti, kad knyga prasta, tačiau kai Joel Dicker debiutas buvo toks geras, tai iš Baltimorės knygos norėjosi mažų mažiausiai tokio pat „aukšto pilotažo“, tačiau autorius supaprastino istoriją, apsiribojo tik įtraukiančiu pasakojimu, už kurio lieka jau kažkur skaityta, matyta, tad nesunku atrasti alternatyvių kūrinių ar net autorių. Kas skaitė Hario Kveberto bylą ir tikisi iš šio autoriaus naujų literatūrinių vėjų ir eksperimentų su turiniu ar žanrais – teks nusivilti. Labai bijau, kad jaunas ir talentingas autorius taps tipažiniu rašytoju, su kiekviena knyga pagal tą pačią formulę kaskart žengiantis žingsnelį atgal.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Joël Dicker "Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą"

Sveiki,

Ar žinote tą puikų skaitytojo jausmą, kada užverčiate paskutinį knygos puslapį ir jaučiate, kaip Jus užplūsta cunamį primenanti energija ir norite visam pasauliui išrėkti, jog šioji knyga nuostabi? Man panašiai nutiko perskaičius šveicaro Joel Dicker (g. 1985) romaną Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą (pranc. La Verite Sur L‘Affaire Harry Quebert). Norėjosi sušukti: „Puiki! Nuostabi! Nepakartojama!“ Šiaip nesu linkęs žarstytis liaupsėmis, tačiau šis romanas tapo geriausia šios vasaros knyga ir jeigu būčiau teikęs Pulitzerio premiją (savo vasaros perskaitytų knygų kontekste), tai būčiau ją įteikęs būtent šiai knygai, o ne Anthony Doerr Neregimajai šviesai, kuri irgi buvo gera knyga, tačiau ne tokia kaip Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.

Aprašydamas šią knygą būsiu sentimentalus ir truputį tiesmukas, nes kol kas esu jos palikto poveikio euforijoje. Visų pirma, man nė kiek nekeista, kad knyga išversta į 32 pasaulio kalbas, susišlavusi prestižines Prancūzijoje literatūrines premijas, įskaitant ir geriausios metų knygos vardą, nes ji to verta. Žinote, ne visada pasitikiu ant knygų skelbiančiais užrašais „Pasaulinis bestseleris“ ir pan., nes komercija neretai gali taip suskystinti smegenis, kad gali skaityti absoliutų šlamštą, bet vaizduotis, kad skaitai puikią ir gerą literatūrą. Šioji knyga pas mane atkeliavo kaip aklai vištai grūdas ir, tiesą sakant, pradėjęs skaityti, šiek tiek išsigandau, nes pasirodė kaip išsiliejusi kava ant baltos staltiesės – viskas labai tirštai ir plačiai aprašyta, tartum būtų ištęsta. Pirmieji 60–80 puslapių yra tikras išbandymas, nes knyga vien tik apie Markusą Goldmaną, parašiusį bestselerį ir nebeturintį visiškai naujo įkvėpimo naujai knygai. Ant galvos „lipantys“ terminai, pasirašyta sutartis ir baisi amerikietiška literatūros varomoji vartojimo mašina, kai knyga tampa produktu, kurį reikia įdėti pirkėjui į krepšelį bet kokia kaina, nesvarbu nei knygos kokybė, nei turinys. Žinoma, knyga paskui atsiskleidžia, jog ji visai ne apie plėšrią amerikietiškos literatūros rinką, nors iš dalies ir apie tai.

Šiaip nesižavintiems rašymu apie patį rašymą ir jo įkvėpimo paieškas, skaitytojas jau po 50 puslapių gali knygą numesti šonan, nes ji gali pasirodyti pernelyg „sausa“, tačiau šios knygos tikslas nėra apipilti skaitytoją benzinu ir iškart padegti intrigos degtuku. Visai ne, tai lėtas epinis daugiasluoksnis pasakojimas, kuriam reikia skirti dėmesio, laiko ir kantrybės, kad visa bendra knygos energetika ir istorija susijungtų į visumą, o jeigu esate, liaudiškai tariant, „skystas“ skaitytojas, kuriam patinka čia pat suplakami kūdikio mišinėliai, tai šioji knyga gali visai nepatikti. Intriga skaitytoją beveik 600 puslapių gabarite pagauna perkopus tik 120 puslapių ir tada belieka tik laikytis ir atrasti laiko skaitymui. 

Rašytojas Joel Dicker (liet. Žioelis Dikeris).

Grįžtant prie pačios knygos turinio, turiu pripažinti, kad knyga labai „amerikietiška“. Kai kurie recenzentai jau spėjo pažymėti, kad „amerikietiška“ – tai visai šiuo atveju nereiškia nieko prasto ar holivudiško, tačiau sunkoka patikėti, kad knygą parašė prancūziškai kalbantis šveicaras, kurį laiką gyvenęs Amerikoje ir puikiai išmanąs amerikiečių kultūrą ir jų gyvenimo būdą, netgi, sakyčiau, provincijos gyvenimo būdą. Nors iš kitos pusės, nieko lyg ir keisto, nes Lietuvoje taip pat apstu grožinės literatūros, kai lietuvių autoriai pabuvoję vos keletą mėnesių svetur, pasirenka kurti istorijas, vykstančias ir Graikijoje, ir Airijoje, ir Prancūzijoje, ir net.. Kinijoje. Amerikietiška, manding, tampa ne tik knygos turinio kontekstas, bet ir pats autoriaus rašymo stilius. Kai kas knygą lygina su John Irving. Ir išties, man šiek tiek priminė pastarojo rašytojo romaną Pasaulis pagal Garpą, kuriame taip pat vaizduojamas vyras, išgyvenantis rašytojo kūrybinę krizę, o paralelės tarp sporto ir rašymo taip pat siejamos panašiai. Abu romanai pasižymi dideliais užmojais, kalbant apie „rašymo rašymą“ bei margomis, smarkiai psichologiškai išplėtotais personažų biografijos detalėmis. Visgi J. Dicker tik iš dalies primena J. Irving. Aš visgi knygą būčiau linkęs pavadinti J. Irving, Vladimiro Nabokovo Lolita, Stephen King amerikietiškų romanų mišiniu su įtraukiančiu skandinaviško detektyvo prieskoniais. 

Didžiausias šios knygos privalumas, žinoma, yra knygos daugiasluoksniškumas ir universalumas. Ji parašyta taip, kad tiktų pačiam išrankiausiam gurmanui, bet puikiai paskaitoma ir pramoginės literatūros skaitytojams. Anotacijoje išskiriami trys knygos lygmenys: detektyvas, istorija apie sudėtingus santykius ir apie patį rašymo procesą. Visi šie lygmenys puikiai persipina, o pasirinkta sudėtinga romano kompozicija leidžia autoriui sukurti literatūrinio teksto gylį, kuris atsiveria tik perskaičius visą kūrinį. Įdomu dar ir tai, kad autorius iš dalies per naratorių tapatinasi su Marku Goldmanu, nes Padėkoje jis elgiasi kaip knygos veikėjas ir tik autoriaus vardas ir pavardė neleidžia galutinai jų sugretinti, kitaip sakant, autorius dar bando sukurti retrospekcinį įspūdį, įvesdamas autobiografinių užuominų, kad jis pats yra M. Goldmenas. Knyga išties išmoninga, nes ji pabaigoje užbėga „už akių“ ir netgi ima identifikuoti skaitytojo jausmus ir juos nusakyti, ką jis jaučia pabaigęs kūrinį: „Apie gerą knygą, Markusai, mes sprendžiame ne tik iš paskutinių, bet ir visų parašytų žodžių poveikio. Praėjus vos pusei sekundės po to, kai skaitytojas baigė jūsų knygą, perskaitė paskutinį žodį, jis turi pajusti užplūstantį stiprų jausmą ir bent akimirką galvoti apie tai, ką perskaitė, ir žiūrėti į viršelį šypsodamas, bet ir truputį liūdnas, nes jam trūks visų personažų. Gera knyga, Markusai, tai knyga, kurią baigus skaityti mus suima gailestis“ (p. 585). Pagalvojau, kad nė pats geriau nepasakyčiau, kai pabaigiau šią knygą ir apskritai visas geras knygas, kurias kada nors esu skaitęs. 

V. Nabokovo Lolitiškąją kūrinio pusę sudaro keista, sakyčiau, net neįtikėtina meilės istorija tarp penkiolikmetės Nolos ir trisdešimtmečio Hario Kveberto. Jų meilės istorija trunka trisdešimt trejus metus, todėl net preciziškai suskirstytas pasakojimas į 31 skyrių, nuolat laiko chronologijos požiūriu pasakojimas „šokinėja“ nuo 2008 metų į 1975-uosius. Santykių voratinklis driekiasi, jeigu tektų brėžti schemą, įvairiausiomis geometrinėmis figūromis: tarp Markuso ir Hario, tarp Hario ir Nolos, tarp Nolos ir tėvų bei vietinių Auroros miestelio gyventojų, kurie slepia baisias paslaptis. Detektyvinę istoriją, kurios imasi Markusas su vietiniu policijos pareigūnu, nuolat pildoma romantiniais „aukštos meilės fazės“ idealistiniais aprašymais. Skaitytojui taip ir nebeaišku, ar Hario ir Nolos santykiai iš tikrųjų buvo tikra meilė, peržengianti visuomenės nustatytas normas, kaip aprašoma Blogio kilmėje (tai knyga knygoje – dar vienas Irving‘iškas bruožas!), ar tai tėra tik sakralizuotas-idealizuotas pedofilijos aktas? Moralinių barjerų, kuriuos kaip žirgui tenka peršuoliuoti rašytojui Markusui, tikrai netrūksta, o pats tyrimas taip pat labai intriguoja. Žavi ir autoriaus mokėjimas vadovautis visais knygoje sukurtais rašytojų patarimais (kompozicijos atžvilgiu jos primena „užsklandėles“, kai skaitytojas gali nueiti į tualetą ar užsiplikyti kavos), kurie pradeda vis naują skyrių – duoda mums savotišką gero įtraukiančio romano schemą ir formulę, bet ne tiek, kad pats romanas iškart taptų kaip išgliaudyta austrė. Rašytojas palaiko romano „pulsą“, netgi, sakyčiau, genialiai, lyg virtuvėje žongliruodamas tai detektyviniu, tai rašytojo, tai žmonių santykių peiliais. Priverčia viskuo abejoti, nes vos tik Markusas kartu su skaitytojais priartėja prie tiesos, pasirodo, kad tai tebuvo tik iliuzija, kuri virsta aklaviete. Nors žinodami, kad tai tik aklavietė, nes tikroji tiesa paaiškės tik knygos pabaigoje, vis tiek ne ką įdomiau skaityti, nes ir pačios aklavietės, interpretacijos ne ką mažiau intriguojančios.

Tiesa, beveik nieko nepasakiau apie Prano Bieliausko vertimą. Jis vienas mano mėgstamiausių ir, mano nuomone, profesionaliausių vertėjų iš romanų kalbų. Juo visada pasitikiu ir visada džiaugiuosi, galėdamas skaityti būtent jo vertimus. Vis įdomu sužinoti, kaip jis vertė šį kūrinį, jo paties santykį, todėl pačios leidyklos (idėja!) galėtų parengti savo internetiniuose puslapiuose interviu su vertėjais apie jų išverstas knygas.

Ar galiu pasakyti, kad tai labai gerai parašyta knyga? Taip. Ar galiu pasakyti, kad tai puiki literatūra? Taip. Ar galiu pasakyti, kad užvertus knygą galvojau ilgai, kaip rašytojas turėjo rašyti, kad parašytų šią istoriją? Taip. Tai knyga, kuri kaip skeveldra, skaitytojui palieka emociniame lygmenyje savotiškas žymes. Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą trumpai ir aiškiai – tai geriausia, ką šią vasarą perskaičiau ir viena geriausių apskritai šiemet skaitytų knygų, kurią be gailesčio rekomenduoju visiems geros literatūros mėgėjams. O Alma littera vėl kilstelėjo savo kartelę aukščiau, lyg vėlei į rankas būčiau paėmęs neįkainojamą XX amžiaus aukso fondo serijos knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Paolo Giordano "Pirminių skaičių vienatvė"

Paolo Giordano „Pirminių skaičių vienatvė“. – Vilnius: Alma littera, 2011.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Daug kam patikusi italų rašytojo Paolo Giordano knyga Pirminių skaičių vienatvė netikėtai atsidūrė ir mano knygų lentynoje, nors šios knygos bumas, kaip jau supratau, seniai praėjęs ir likę parduotuvėse tik likučiai. Visos priežastys, kodėl šioji knyga tapo pasauliniu bestseleriu, daugiau ar mažiau, perskaičius romaną, tapo man aiškios. Knyga parašyta talentingo 25 metų rašytojo, kuris atsidūręs savo gyvenimo kelyje, jau spėjęs įleidęs šaknis į dirvą, bet tuo pačiu dar turi ką pasakyti apie pasaulį ir jauną žmogų kamuojantį nerimą – ir visai nereikia čia paauglių mėgstamas socialines temas, gvildenti, stumiant aprašomas mizanscenas apie pirmąjį seksą, cigarečių pakelį ar priklausomybę nuo narkotikų. Ne, tiesą sakant, Pirminių skaičių vienatvė nėra skirta knyga paaugliams. Knyga nuo pradžios iki pabaigos yra universali ir tinka visoms amžių grupėms, nepriklausomai nuo lyties.

Būtent knygos universalumas t. y., kad ją gali pasimėgaudamas skaityti paauglys ir pensininkas, žavi. Kai kas knygą pavadino „labai niūria“, bet nesupratau, kuo ji skaitytojui pasirodė tokia niūri. Neholivudiški personažų tipažai žavi nuo pat pradžių, jų psichologiniai niuansai, momentalūs apsisprendimai pagauliai užčiuopti ir išreikšti tekstu. Jau pradedu pastebėti dėsningą tendenciją, kad skaitytojams patinka ne tik „prieinamas ir įkandamas“ tekstas, kiek jo dvipolinė specifika, kai derinamas švelnus poetinis ir tikslus beletristinis žodis su tais dalykais, kurie šiaip paprastai laikomi nutolę nuo grožinės literatūros kanonų, pvz., šioje knygoje matematika ir literatūra tampa sąmokslo bendrininkėmis. Rašytojas pats baigęs fiziką, todėl tikslieji mokslai įkandami, suprantami ir tikriausiai juose rašytojas iš tikrųjų atradęs visatos ir pasaulio tvarkos dėsningumo grožį. Matematika tampa Matijos (vieno iš pagrindinio romano veikėjų) likimu – jis regi ir suvokia pasaulį išreikštą matematinėmis formulėmis. Net žiūrėdamas į grindų plyteles, jis jas gretina simetriškai, bando apskaičiuoti jų kampą ir pan. Šitaip mąsto genijai – tokie veikėjai, sakykime, holivudiniai, tačiau ne šiame romane, kur knygos veikėjus kamuoja vaikystėje patirtos psichologinės ir fizinės traumos.

Rašytojas Paolo Giordano.

Knyga apie žmogaus vienatvę ir jos dėsningumą, kaip kiekvienas iš jų susitvarko su savo būtimi knygoje pavaizduojama gana jautriai ir gyvenimiškai. Matematikos teorijos inkliuzai, ypač apie pirminių skaičių teoriją, atrodo, išties pagrįstos ir romane įgyja metafizinės poetinės plotmės. Aličė ir Matija sutverti būti kartu, bet jų likimuose bujoja kažkoks neperžengiamas ir niekaip neužpildomas tarpas, taip kaip ir pirminiai skaičiai, kurie savo vorelėje vienas prie kito priartėja, bet niekada nesusiliečia. Graži ir žmogiška teorija, tačiau knyga atmiežta egzistencinio liūdnumo, veikėjai neretai atrodo sutrikę, asocialūs, jiems reikia pagalbos, bet kartais atrodo, kad toji pakalba dar labiau juos pražudytų. Veikėja atrodo tarsi be gravitacijos, kosmoso sultyse, o tos sultys jų vienatvė, neišnaikinama jokiais būdais. Gal dėl to knyga ir gali pasirodyti skaitytojams niūroka, tačiau skaityti laimingą ir humoro atmieštą istoriją, pripažinkime, būtu šimtą kartų nuobodžiau. Būtent dėl savo randų tiek dvasioje, tiek fiziniame kūne veikėjai atrodo mielesni, su jais jauku jų vienatvėje. 

Rašytojas plėtojo ir Deniso, Matijos klasės draugo, savotišką meilės liniją. Homoseksualus klasiokas, neatstojantis nei per žingsnį nuo Matijos taip pat išgyvena savo dramą, jo vienatvė kitoniška, nors rašytojas jos vėliau atsikrato ir neplėtoja. Tėvų ir vaikų santykiai ne ką atrodo prasčiau nei šimtmečius užmigę ir užšalę ugnikalniai – ypač Matijos ir jo motinos, kuri negali sūnui atleisti už sesutės dingimą. Taigi ką mes turime? Aličė, kuri dėl tėvo kaltės tapo šlube, galiausiai įgijo ir valgymo sutrikimų, ištekėjo už nemylimo vyro Fabijų, ir Matija – netiesioginį savo sesers žudiką, besipjaustantį rankas ir pamišusį dėl skaičių... Sakykite, kaip tokių personažų nemylėti? Italų, ispanų ir prancūzų kalbų žinovas Pranas Bieliauskas, kurio ne vieną puikiai išverstą knygą jau esu skaitęs, todėl pasitikiu jo vertimais, kaip pasitikėjau Mariju ir Aliče.

Apskritai galiu pridurti, kad knygą perskaičiau gana greitai ir viskas taip greitai galvoje prabėgo, tarsi būtų prasisukusi kino filmo juostelė. Knyga įveikiama visiems, nestora, bet P. Giordano pavyko aprėpti žmogaus gyvenimo istorijas nuo vaikystės iki pat brandos, todėl skaitant jaučiama laiko distancija, besikeičiančių personažų aplinkybės, troškimai, tačiau ta vienatvė, paženklinta ir atsinešta iš vaikystės, veikėjus gaubia iki paskutinio puslapio. Galima tik klausti: ar įmanoma kovoti su prigimtine savo vienatve? Kartais atrodo, kad veikėjai pasiduoda savo prigimčiai, bet iki galo toji prigimtis neaiški, ar ji kartais nėra tik tvirtas psichologinis barjeras, kai žmonės tiesiog negali ir nemoka būti laimingi, džiaugtis vieni kitais? Ar tai tos vaikystės psichologinės traumos, o gal kaip tie pirminiai skaičiai – tiesiog jų tokia prigimtis, priartėti prie laimės ir nutolti, niekada prie jos neprisiliečiant? Matijas nekovoja, Aličė lyg ir bando apeiti savo sieną, bet irgi, apsupta savo patirties demonų, nusuka akis... Šiaip ar taip Pirminių skaičių vienatvė dar kartą įrodo, kad žmonės į pasaulį ateina vieni ir negali priklausyti niekam, išskyrus sau pačiam.

Graži knyga, kuri patiko, įsiminė ir tiesiog nerandu priežasties, kodėl ji neturėtų Jums patikti. Ak, taip, nebent niekada nejautėte vienatvės. Nors abejoju, šiaip ar taip, taip nebūna. Vienatvė yra didingas būvis, ar stipriai jos nekęstumėme, ar bandytume su ja susigyventi, nepriklausomai nuo to, ji išlieka visada tokia, kokia yra – neišmatuojama ir nesuprantama iki galo: ar tai dovana ar prakeiksmas.

Jūsų Maištinga Siela