Knyga: Karl Ove Knausgård "Mano kova. Mirtis šeimoje"

Karl Ove Knausgard. „Mano kova. Mirtis šeimoje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 416 p.

Sveiki,

Šią knygą sensaciją nė nedvejodamas įsigijau per šiųmetę Vilniaus knygų mugę ir perskaičiau tik dabar. Beveik paskutinę iš visos krūvos, parsivežtos iš mugės. Ši sensacija iš Skandinavijos tituluojama kaip viena paveikiausių ir geriausių grožinės verstinės pavyzdžių šiemet ir jį parašė norvegas Karl Ove Knausgard Mano kova. Mirtis šeimoje (norveg. Min Kamp. Forste bok). Didelės apimties romanas tėra tik pirmoji dalis iš šešių dalių ambicingos epopėjos, leistos Norvegijoje 2009-2011 metais.

Taip jau nutiko, kad „geriausią“ knygą maniau pasilikęs skaityti vasarą, kai nereikia skubėti, tačiau vos tik pradėjęs skaityti susidūriau su tam tikrais sunkumais. Iš pradžių užsispyrusiai knyga nesiskaitė, vėliau, jau perkopus į antrąją pusę, nutariau galynėjimąsi užbaigti pergale ir knygą užbaigiau vienu prisėdimu.  

Pirmojoje savo epopėjos dalyje autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo vaikystės iki to momento, kai jis su broliu Ingve palaidoja tėvą. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog Mirtis šeimoje susieta su tėvo mirtimi, nes būtent pirmoji dalis skirta tėvo atminimui ir santykių analizei. Autobiografiniame romane iš dalies viskas atrodo įtikinama, o kartu ir neįtikinama. Visų pirma autorius preciziškas įvairioms smulkioms detalėms, kurios padeda rekonstruoti įvykius ir įgalina prarasto laikmečio įtaigumą, nors daugelis įvykių – visgi tai jaučiasi tekste – yra perkurta ir pateikta ne kaip istorinė dokumentika, bet kaip tų buvusių įvykių tam tikra versija, nugludinta baltųjų atminties dėmių, jausmų refleksijos ir jau per laiką pasikeitusio santykio su praeities įvykiais. Visgi tekstas retrospektyvus ir tai ne dokumentika, o grožinis kūrinys, kuris gali būti retkarčiais apgaulė, retkarčiais pagražintas ar net kai kas jame nuslepiama.

Mano kova. Mirtis šeimoje skyla į dvi pasakojimo dalis. Pirmojoje bauginančiomis nuojautomis apgaubtame pasakojame pasakojama Karlo Ovės vaikystė ir paauglystė tėvų namuose. Nuo pat pasakojimo pradžios, kai tik užsimenama apie tėvą, jaučiamas konfliktuotas santykis su tėvu – jam jaučia pagarbą, baimę ir neapykantą. Išvengdamas itin detalių psichologinio smurto pasakojime detalių, autorius leidžia skaitytojui tik periferinėse paraštėse pajusti, koks iš tikrųjų buvo Karlo Ovės tėvas. Vaikystėje patirta baimė ir smurtas nusidriekę pasakojime kaip trauminė patirtis, suformavusi pasakotojo, šiuo atveju ir paties autoriaus, charakterį, santykį su savo paties sukurta šeima. Iš esmės visas pasakojimas yra bandymas reflektuoti sūnaus ir tėvo santykius ir suvokti, kas buvo ne taip, kodėl jie tokie buvo. Tiek Karlas Ovė, tiek Ingvė nekenčia savo tėvo, tačiau laidojant ir gremžiant namus, jam nuolat srūva ašaros. Nors tekste to neįvardyta, bet skaitytojas susidaro įspūdį, kad veikėjas aprauda tėviškos meilės trūkumą, kurio niekada neturėjo, bet matė savo praeityje tiek daug neišnaudotų progų, sūnaus ir tėvo ryšiui sustiprinti.

Romanas nevienalytis. Autoriaus atmintis nepasiduoda nuosekliam pasakojimui, jis šuoliuoja, nepaisant sinchroninio laiko, per paauglystės, vaikystės ir to momento, kai rašo romaną, laikus. Tiesą sakant, toks pasakojimas dėl to tik dar įdomesnis, nes leidžia skaitytojui pamažu „surinkti“ autoriaus asmenybės tapsmo istoriją. Pasakotojo kalboje išryškėja vienas svarbiausių teksto ir tuo pačiu asmenybės bruožų – minorinė tonacija, persmelkta asketiško, šiek tiek asocialaus, bet visada norinčio pritapti žmogaus egzistencinė melancholija. Kad ir koks pašėlęs būtų autorius paauglystės laikais, kai grodavo garaže su draugu, pasakotojo tonacija liudija iš pasakojimo laiko perspektyvos, jį tapus mizantropišku filosofiniu mąstytoju. Neretai jaučiančiu savo kaip rašytojo talento jėgą, tad nieko nuostabaus, kad retkarčiais romane pasipildavo ištisi puslapiai filosofavimo, kartais išties taiklių ir įdomių pasvarstymų ir įžvalgų: „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikrojo vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti? (p. 182)“.   

Karl Ove Knausgård

Visgi autorius pasižymi plepumu. Romanas lyginamas su M. Proust Prarasto laiko beieškant, kurio šedevras dar vadinamas žodžių arkikatedra, visgi pas K. O. Knausgardą to arkikatedra nepavadinsi. Įkyriai besikartojančios buitiškos detalės turėtų nuolatos atskleisti esmines pagrindinio veikėjo jausenas ar jį vienaip ar kitaip charakterizuoti, tačiau romane to kartais pristinga ir tekstas pavirsta bereikšmiu plepėjimu arba tik priemone kaip nors stilizuoti ir imituoti laikmetį, privardijant didžiulėse pastraipose, pavyzdžiui, valymo priemonių pavadinimų. (Čia prisiminiau britų rašytojo David Mitchell romaną Juodųjų gulbių slėnis, kur romanas paremtas vien laikmečio reklaminiais pavadinimais, kurie didžiajai daliai lietuvių skaitytojui nekelia jokių sentimentų, nes tų produktų tiesiog sovietmečiu nebuvo, todėl neveikia kaip asociacijų ir nostalgijos prieskonis). Daugybė ilgų sakinių, kaip veikėjas rūko, pliko kavą, kaip sėdasi, užsisega saugos diržą tik iš dalies veikia kaip kasdienybės polėkis, tam tikra priemonė sukurti skambantį pasaulį pasaulyje, visgi nekantresnį skaitytoją tai gali išvesti iš kantrybės: „Nutarėme į kelią leistis apie septintą, tada Kristiansandą pasiektume apie vienuoliktą, tačiau pamaniau, kad galėtume išvažiuoti ir anksčiau, ir nuleidęs kojas ant grindų apsimoviau kelnes ir apsivilkau marškinius, tada pasilenkiau ir žiūrėdamas į veidrodį ant sienos ranka perbraukiau plaukus (p.244).“

Visgi viena citata ypač mane nustebino, apskritai pasakotojo kalboje išryškėjo atpažįstamo ir tapačios pasaulėžiūros bendrų taškų. Net aiktelėjau, kaip perskaičiau šią pastraipą, nes maniau, kad tik aš vienas vaikystėje kartais užsisvajojęs autobuse ar automobilyje taip regėdavau pjaustomą pasaulį: „Dar tuo metu įsivaizduodavau iš automobilio kyšančius dviejų milžiniškų pjūklų ašmenis, kurie važiuojant pjaudavo viską abipus kelio. Medžius ir žibintus, namus ir ūkinius pastatus, taip pat žmones ir gyvulius. Jei kas stovėdavo laukdamas autobuso, pjūklas perskrosdavo jį perpus, viršutinė kūno dalis nukrisdavo, kaip parvirsta nukirstas medis, o kojos ir liemuo likdavo stovėti kraujuodami pjūvio vietoje (p. 257).“

Nemažai pasakojimo skirta paauglystės ir jaunystės laikotarpiui, kada veikėjas žiemą susiruošia švęsti Naujųjų metų ir pusnyje paslepia alaus butelius. Kad ir kaip atrodytų svarbūs įvykiai pačiam autoriui, visgi paveikiausia knygos dalimi laikyčiau brolių tvarkymąsi namuose ir pokalbius-išgertuvės su atminties liga sergančia močiute. Būtent po santykį su ja autoriui pagaliau pavyksta intuityviai ir talentingai apmąstyti ir įvardyti ne tik santykį su tėvu, bet ir nusakyti mirties reikšmę jo paties gyvenime, regint, kaip pamažu nuo šlapimo nelaikymo ir demencijos traukiasi šeimos istorija prie jo egzistencinio slenksčio. Ir jis su broliu yra tie kiti, ant kurio stosis po netolimos močiutės mirties. Namų šveitimas tampa simboliniu ir filosofiniu veikėjo apsivalymo ir savo santykių pertvarkymo procesu, kuris itin taikliai perteiktas.

Knyga yra iš esmės gera ir paliekanti gerą atmosferinį įspūdį. Neseniai teko skaityti kito norvego rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji, kur kasdienybės polėkis veikia per mikroskopinę detalę ir kiekvienas žodis tampa salos gyventojų filosofine nuostata, to pas K. O. Knausgardą pasigedau, buitiniai pagrindinio veikėjo ritualai pernelyg nuobodūs, tačiau ir pasakojimo pobūdis nuo tautiečio labai skiriasi. Akylesnis skaitytojas paskaitęs keliolika puslapių pastebės, kad Mano Kova. Mirtis šeimoje nors rašė skandinavas apie skandinavišką pasaulį, jo pasakojimo maniera kur kas artimesnė ne skandinaviškai sagos polėkiui ir filosofijai, bet amerikietiškajai. Ypač man asmeniškai priminė John Irving pasakojimo manierą – platūs pasažai ir asmenybės tapsmą formuojantys įvykiai, atvira erotika, vaikystės maištingumas, traumos, roko muzika, miestelio gatvė kaip lokalaus atskiro pasaulio vaizdinys. Visgi Knausgardo knyga patiko dėl kelių priežasčių: dėl tėvo ir sūnaus santykių sudėtingumo, dėl kai kurių filosofinių ir pasaulėžiūros dalykų bei dėl tos namų tvarkymo scenos, kurioje išryškėjo močiutės ir anūkų tyli ir skausminga būties erozija.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Joël Dicker "Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą"

Sveiki,

Ar žinote tą puikų skaitytojo jausmą, kada užverčiate paskutinį knygos puslapį ir jaučiate, kaip Jus užplūsta cunamį primenanti energija ir norite visam pasauliui išrėkti, jog šioji knyga nuostabi? Man panašiai nutiko perskaičius šveicaro Joel Dicker (g. 1985) romaną Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą (pranc. La Verite Sur L‘Affaire Harry Quebert). Norėjosi sušukti: „Puiki! Nuostabi! Nepakartojama!“ Šiaip nesu linkęs žarstytis liaupsėmis, tačiau šis romanas tapo geriausia šios vasaros knyga ir jeigu būčiau teikęs Pulitzerio premiją (savo vasaros perskaitytų knygų kontekste), tai būčiau ją įteikęs būtent šiai knygai, o ne Anthony Doerr Neregimajai šviesai, kuri irgi buvo gera knyga, tačiau ne tokia kaip Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą.

Aprašydamas šią knygą būsiu sentimentalus ir truputį tiesmukas, nes kol kas esu jos palikto poveikio euforijoje. Visų pirma, man nė kiek nekeista, kad knyga išversta į 32 pasaulio kalbas, susišlavusi prestižines Prancūzijoje literatūrines premijas, įskaitant ir geriausios metų knygos vardą, nes ji to verta. Žinote, ne visada pasitikiu ant knygų skelbiančiais užrašais „Pasaulinis bestseleris“ ir pan., nes komercija neretai gali taip suskystinti smegenis, kad gali skaityti absoliutų šlamštą, bet vaizduotis, kad skaitai puikią ir gerą literatūrą. Šioji knyga pas mane atkeliavo kaip aklai vištai grūdas ir, tiesą sakant, pradėjęs skaityti, šiek tiek išsigandau, nes pasirodė kaip išsiliejusi kava ant baltos staltiesės – viskas labai tirštai ir plačiai aprašyta, tartum būtų ištęsta. Pirmieji 60–80 puslapių yra tikras išbandymas, nes knyga vien tik apie Markusą Goldmaną, parašiusį bestselerį ir nebeturintį visiškai naujo įkvėpimo naujai knygai. Ant galvos „lipantys“ terminai, pasirašyta sutartis ir baisi amerikietiška literatūros varomoji vartojimo mašina, kai knyga tampa produktu, kurį reikia įdėti pirkėjui į krepšelį bet kokia kaina, nesvarbu nei knygos kokybė, nei turinys. Žinoma, knyga paskui atsiskleidžia, jog ji visai ne apie plėšrią amerikietiškos literatūros rinką, nors iš dalies ir apie tai.

Šiaip nesižavintiems rašymu apie patį rašymą ir jo įkvėpimo paieškas, skaitytojas jau po 50 puslapių gali knygą numesti šonan, nes ji gali pasirodyti pernelyg „sausa“, tačiau šios knygos tikslas nėra apipilti skaitytoją benzinu ir iškart padegti intrigos degtuku. Visai ne, tai lėtas epinis daugiasluoksnis pasakojimas, kuriam reikia skirti dėmesio, laiko ir kantrybės, kad visa bendra knygos energetika ir istorija susijungtų į visumą, o jeigu esate, liaudiškai tariant, „skystas“ skaitytojas, kuriam patinka čia pat suplakami kūdikio mišinėliai, tai šioji knyga gali visai nepatikti. Intriga skaitytoją beveik 600 puslapių gabarite pagauna perkopus tik 120 puslapių ir tada belieka tik laikytis ir atrasti laiko skaitymui. 

Rašytojas Joel Dicker (liet. Žioelis Dikeris).

Grįžtant prie pačios knygos turinio, turiu pripažinti, kad knyga labai „amerikietiška“. Kai kurie recenzentai jau spėjo pažymėti, kad „amerikietiška“ – tai visai šiuo atveju nereiškia nieko prasto ar holivudiško, tačiau sunkoka patikėti, kad knygą parašė prancūziškai kalbantis šveicaras, kurį laiką gyvenęs Amerikoje ir puikiai išmanąs amerikiečių kultūrą ir jų gyvenimo būdą, netgi, sakyčiau, provincijos gyvenimo būdą. Nors iš kitos pusės, nieko lyg ir keisto, nes Lietuvoje taip pat apstu grožinės literatūros, kai lietuvių autoriai pabuvoję vos keletą mėnesių svetur, pasirenka kurti istorijas, vykstančias ir Graikijoje, ir Airijoje, ir Prancūzijoje, ir net.. Kinijoje. Amerikietiška, manding, tampa ne tik knygos turinio kontekstas, bet ir pats autoriaus rašymo stilius. Kai kas knygą lygina su John Irving. Ir išties, man šiek tiek priminė pastarojo rašytojo romaną Pasaulis pagal Garpą, kuriame taip pat vaizduojamas vyras, išgyvenantis rašytojo kūrybinę krizę, o paralelės tarp sporto ir rašymo taip pat siejamos panašiai. Abu romanai pasižymi dideliais užmojais, kalbant apie „rašymo rašymą“ bei margomis, smarkiai psichologiškai išplėtotais personažų biografijos detalėmis. Visgi J. Dicker tik iš dalies primena J. Irving. Aš visgi knygą būčiau linkęs pavadinti J. Irving, Vladimiro Nabokovo Lolita, Stephen King amerikietiškų romanų mišiniu su įtraukiančiu skandinaviško detektyvo prieskoniais. 

Didžiausias šios knygos privalumas, žinoma, yra knygos daugiasluoksniškumas ir universalumas. Ji parašyta taip, kad tiktų pačiam išrankiausiam gurmanui, bet puikiai paskaitoma ir pramoginės literatūros skaitytojams. Anotacijoje išskiriami trys knygos lygmenys: detektyvas, istorija apie sudėtingus santykius ir apie patį rašymo procesą. Visi šie lygmenys puikiai persipina, o pasirinkta sudėtinga romano kompozicija leidžia autoriui sukurti literatūrinio teksto gylį, kuris atsiveria tik perskaičius visą kūrinį. Įdomu dar ir tai, kad autorius iš dalies per naratorių tapatinasi su Marku Goldmanu, nes Padėkoje jis elgiasi kaip knygos veikėjas ir tik autoriaus vardas ir pavardė neleidžia galutinai jų sugretinti, kitaip sakant, autorius dar bando sukurti retrospekcinį įspūdį, įvesdamas autobiografinių užuominų, kad jis pats yra M. Goldmenas. Knyga išties išmoninga, nes ji pabaigoje užbėga „už akių“ ir netgi ima identifikuoti skaitytojo jausmus ir juos nusakyti, ką jis jaučia pabaigęs kūrinį: „Apie gerą knygą, Markusai, mes sprendžiame ne tik iš paskutinių, bet ir visų parašytų žodžių poveikio. Praėjus vos pusei sekundės po to, kai skaitytojas baigė jūsų knygą, perskaitė paskutinį žodį, jis turi pajusti užplūstantį stiprų jausmą ir bent akimirką galvoti apie tai, ką perskaitė, ir žiūrėti į viršelį šypsodamas, bet ir truputį liūdnas, nes jam trūks visų personažų. Gera knyga, Markusai, tai knyga, kurią baigus skaityti mus suima gailestis“ (p. 585). Pagalvojau, kad nė pats geriau nepasakyčiau, kai pabaigiau šią knygą ir apskritai visas geras knygas, kurias kada nors esu skaitęs. 

V. Nabokovo Lolitiškąją kūrinio pusę sudaro keista, sakyčiau, net neįtikėtina meilės istorija tarp penkiolikmetės Nolos ir trisdešimtmečio Hario Kveberto. Jų meilės istorija trunka trisdešimt trejus metus, todėl net preciziškai suskirstytas pasakojimas į 31 skyrių, nuolat laiko chronologijos požiūriu pasakojimas „šokinėja“ nuo 2008 metų į 1975-uosius. Santykių voratinklis driekiasi, jeigu tektų brėžti schemą, įvairiausiomis geometrinėmis figūromis: tarp Markuso ir Hario, tarp Hario ir Nolos, tarp Nolos ir tėvų bei vietinių Auroros miestelio gyventojų, kurie slepia baisias paslaptis. Detektyvinę istoriją, kurios imasi Markusas su vietiniu policijos pareigūnu, nuolat pildoma romantiniais „aukštos meilės fazės“ idealistiniais aprašymais. Skaitytojui taip ir nebeaišku, ar Hario ir Nolos santykiai iš tikrųjų buvo tikra meilė, peržengianti visuomenės nustatytas normas, kaip aprašoma Blogio kilmėje (tai knyga knygoje – dar vienas Irving‘iškas bruožas!), ar tai tėra tik sakralizuotas-idealizuotas pedofilijos aktas? Moralinių barjerų, kuriuos kaip žirgui tenka peršuoliuoti rašytojui Markusui, tikrai netrūksta, o pats tyrimas taip pat labai intriguoja. Žavi ir autoriaus mokėjimas vadovautis visais knygoje sukurtais rašytojų patarimais (kompozicijos atžvilgiu jos primena „užsklandėles“, kai skaitytojas gali nueiti į tualetą ar užsiplikyti kavos), kurie pradeda vis naują skyrių – duoda mums savotišką gero įtraukiančio romano schemą ir formulę, bet ne tiek, kad pats romanas iškart taptų kaip išgliaudyta austrė. Rašytojas palaiko romano „pulsą“, netgi, sakyčiau, genialiai, lyg virtuvėje žongliruodamas tai detektyviniu, tai rašytojo, tai žmonių santykių peiliais. Priverčia viskuo abejoti, nes vos tik Markusas kartu su skaitytojais priartėja prie tiesos, pasirodo, kad tai tebuvo tik iliuzija, kuri virsta aklaviete. Nors žinodami, kad tai tik aklavietė, nes tikroji tiesa paaiškės tik knygos pabaigoje, vis tiek ne ką įdomiau skaityti, nes ir pačios aklavietės, interpretacijos ne ką mažiau intriguojančios.

Tiesa, beveik nieko nepasakiau apie Prano Bieliausko vertimą. Jis vienas mano mėgstamiausių ir, mano nuomone, profesionaliausių vertėjų iš romanų kalbų. Juo visada pasitikiu ir visada džiaugiuosi, galėdamas skaityti būtent jo vertimus. Vis įdomu sužinoti, kaip jis vertė šį kūrinį, jo paties santykį, todėl pačios leidyklos (idėja!) galėtų parengti savo internetiniuose puslapiuose interviu su vertėjais apie jų išverstas knygas.

Ar galiu pasakyti, kad tai labai gerai parašyta knyga? Taip. Ar galiu pasakyti, kad tai puiki literatūra? Taip. Ar galiu pasakyti, kad užvertus knygą galvojau ilgai, kaip rašytojas turėjo rašyti, kad parašytų šią istoriją? Taip. Tai knyga, kuri kaip skeveldra, skaitytojui palieka emociniame lygmenyje savotiškas žymes. Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą trumpai ir aiškiai – tai geriausia, ką šią vasarą perskaičiau ir viena geriausių apskritai šiemet skaitytų knygų, kurią be gailesčio rekomenduoju visiems geros literatūros mėgėjams. O Alma littera vėl kilstelėjo savo kartelę aukščiau, lyg vėlei į rankas būčiau paėmęs neįkainojamą XX amžiaus aukso fondo serijos knygą.

Jūsų Maištinga Siela