Knyga: Karl Ove Knausgård "Mano kova. Mirtis šeimoje"

Karl Ove Knausgard. „Mano kova. Mirtis šeimoje“ – Vilnius: Baltos lankos, 2018 – 416 p.

Sveiki,

Šią knygą sensaciją nė nedvejodamas įsigijau per šiųmetę Vilniaus knygų mugę ir perskaičiau tik dabar. Beveik paskutinę iš visos krūvos, parsivežtos iš mugės. Ši sensacija iš Skandinavijos tituluojama kaip viena paveikiausių ir geriausių grožinės verstinės pavyzdžių šiemet ir jį parašė norvegas Karl Ove Knausgard Mano kova. Mirtis šeimoje (norveg. Min Kamp. Forste bok). Didelės apimties romanas tėra tik pirmoji dalis iš šešių dalių ambicingos epopėjos, leistos Norvegijoje 2009-2011 metais.

Taip jau nutiko, kad „geriausią“ knygą maniau pasilikęs skaityti vasarą, kai nereikia skubėti, tačiau vos tik pradėjęs skaityti susidūriau su tam tikrais sunkumais. Iš pradžių užsispyrusiai knyga nesiskaitė, vėliau, jau perkopus į antrąją pusę, nutariau galynėjimąsi užbaigti pergale ir knygą užbaigiau vienu prisėdimu.  

Pirmojoje savo epopėjos dalyje autorius pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo vaikystės iki to momento, kai jis su broliu Ingve palaidoja tėvą. Nereikia būti genijumi, kad suprastum, jog Mirtis šeimoje susieta su tėvo mirtimi, nes būtent pirmoji dalis skirta tėvo atminimui ir santykių analizei. Autobiografiniame romane iš dalies viskas atrodo įtikinama, o kartu ir neįtikinama. Visų pirma autorius preciziškas įvairioms smulkioms detalėms, kurios padeda rekonstruoti įvykius ir įgalina prarasto laikmečio įtaigumą, nors daugelis įvykių – visgi tai jaučiasi tekste – yra perkurta ir pateikta ne kaip istorinė dokumentika, bet kaip tų buvusių įvykių tam tikra versija, nugludinta baltųjų atminties dėmių, jausmų refleksijos ir jau per laiką pasikeitusio santykio su praeities įvykiais. Visgi tekstas retrospektyvus ir tai ne dokumentika, o grožinis kūrinys, kuris gali būti retkarčiais apgaulė, retkarčiais pagražintas ar net kai kas jame nuslepiama.

Mano kova. Mirtis šeimoje skyla į dvi pasakojimo dalis. Pirmojoje bauginančiomis nuojautomis apgaubtame pasakojame pasakojama Karlo Ovės vaikystė ir paauglystė tėvų namuose. Nuo pat pasakojimo pradžios, kai tik užsimenama apie tėvą, jaučiamas konfliktuotas santykis su tėvu – jam jaučia pagarbą, baimę ir neapykantą. Išvengdamas itin detalių psichologinio smurto pasakojime detalių, autorius leidžia skaitytojui tik periferinėse paraštėse pajusti, koks iš tikrųjų buvo Karlo Ovės tėvas. Vaikystėje patirta baimė ir smurtas nusidriekę pasakojime kaip trauminė patirtis, suformavusi pasakotojo, šiuo atveju ir paties autoriaus, charakterį, santykį su savo paties sukurta šeima. Iš esmės visas pasakojimas yra bandymas reflektuoti sūnaus ir tėvo santykius ir suvokti, kas buvo ne taip, kodėl jie tokie buvo. Tiek Karlas Ovė, tiek Ingvė nekenčia savo tėvo, tačiau laidojant ir gremžiant namus, jam nuolat srūva ašaros. Nors tekste to neįvardyta, bet skaitytojas susidaro įspūdį, kad veikėjas aprauda tėviškos meilės trūkumą, kurio niekada neturėjo, bet matė savo praeityje tiek daug neišnaudotų progų, sūnaus ir tėvo ryšiui sustiprinti.

Romanas nevienalytis. Autoriaus atmintis nepasiduoda nuosekliam pasakojimui, jis šuoliuoja, nepaisant sinchroninio laiko, per paauglystės, vaikystės ir to momento, kai rašo romaną, laikus. Tiesą sakant, toks pasakojimas dėl to tik dar įdomesnis, nes leidžia skaitytojui pamažu „surinkti“ autoriaus asmenybės tapsmo istoriją. Pasakotojo kalboje išryškėja vienas svarbiausių teksto ir tuo pačiu asmenybės bruožų – minorinė tonacija, persmelkta asketiško, šiek tiek asocialaus, bet visada norinčio pritapti žmogaus egzistencinė melancholija. Kad ir koks pašėlęs būtų autorius paauglystės laikais, kai grodavo garaže su draugu, pasakotojo tonacija liudija iš pasakojimo laiko perspektyvos, jį tapus mizantropišku filosofiniu mąstytoju. Neretai jaučiančiu savo kaip rašytojo talento jėgą, tad nieko nuostabaus, kad retkarčiais romane pasipildavo ištisi puslapiai filosofavimo, kartais išties taiklių ir įdomių pasvarstymų ir įžvalgų: „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių. Tai visa rašymo esmė. Ne tai, kas vyksta, ne tai, kokie įvykiai klostosi tam tikrojo vietoje, bet pati vieta. Ta vieta ir yra rašymo erdvė ir tikslas. Bet kaip į ją patekti? (p. 182)“.   

Karl Ove Knausgård

Visgi autorius pasižymi plepumu. Romanas lyginamas su M. Proust Prarasto laiko beieškant, kurio šedevras dar vadinamas žodžių arkikatedra, visgi pas K. O. Knausgardą to arkikatedra nepavadinsi. Įkyriai besikartojančios buitiškos detalės turėtų nuolatos atskleisti esmines pagrindinio veikėjo jausenas ar jį vienaip ar kitaip charakterizuoti, tačiau romane to kartais pristinga ir tekstas pavirsta bereikšmiu plepėjimu arba tik priemone kaip nors stilizuoti ir imituoti laikmetį, privardijant didžiulėse pastraipose, pavyzdžiui, valymo priemonių pavadinimų. (Čia prisiminiau britų rašytojo David Mitchell romaną Juodųjų gulbių slėnis, kur romanas paremtas vien laikmečio reklaminiais pavadinimais, kurie didžiajai daliai lietuvių skaitytojui nekelia jokių sentimentų, nes tų produktų tiesiog sovietmečiu nebuvo, todėl neveikia kaip asociacijų ir nostalgijos prieskonis). Daugybė ilgų sakinių, kaip veikėjas rūko, pliko kavą, kaip sėdasi, užsisega saugos diržą tik iš dalies veikia kaip kasdienybės polėkis, tam tikra priemonė sukurti skambantį pasaulį pasaulyje, visgi nekantresnį skaitytoją tai gali išvesti iš kantrybės: „Nutarėme į kelią leistis apie septintą, tada Kristiansandą pasiektume apie vienuoliktą, tačiau pamaniau, kad galėtume išvažiuoti ir anksčiau, ir nuleidęs kojas ant grindų apsimoviau kelnes ir apsivilkau marškinius, tada pasilenkiau ir žiūrėdamas į veidrodį ant sienos ranka perbraukiau plaukus (p.244).“

Visgi viena citata ypač mane nustebino, apskritai pasakotojo kalboje išryškėjo atpažįstamo ir tapačios pasaulėžiūros bendrų taškų. Net aiktelėjau, kaip perskaičiau šią pastraipą, nes maniau, kad tik aš vienas vaikystėje kartais užsisvajojęs autobuse ar automobilyje taip regėdavau pjaustomą pasaulį: „Dar tuo metu įsivaizduodavau iš automobilio kyšančius dviejų milžiniškų pjūklų ašmenis, kurie važiuojant pjaudavo viską abipus kelio. Medžius ir žibintus, namus ir ūkinius pastatus, taip pat žmones ir gyvulius. Jei kas stovėdavo laukdamas autobuso, pjūklas perskrosdavo jį perpus, viršutinė kūno dalis nukrisdavo, kaip parvirsta nukirstas medis, o kojos ir liemuo likdavo stovėti kraujuodami pjūvio vietoje (p. 257).“

Nemažai pasakojimo skirta paauglystės ir jaunystės laikotarpiui, kada veikėjas žiemą susiruošia švęsti Naujųjų metų ir pusnyje paslepia alaus butelius. Kad ir kaip atrodytų svarbūs įvykiai pačiam autoriui, visgi paveikiausia knygos dalimi laikyčiau brolių tvarkymąsi namuose ir pokalbius-išgertuvės su atminties liga sergančia močiute. Būtent po santykį su ja autoriui pagaliau pavyksta intuityviai ir talentingai apmąstyti ir įvardyti ne tik santykį su tėvu, bet ir nusakyti mirties reikšmę jo paties gyvenime, regint, kaip pamažu nuo šlapimo nelaikymo ir demencijos traukiasi šeimos istorija prie jo egzistencinio slenksčio. Ir jis su broliu yra tie kiti, ant kurio stosis po netolimos močiutės mirties. Namų šveitimas tampa simboliniu ir filosofiniu veikėjo apsivalymo ir savo santykių pertvarkymo procesu, kuris itin taikliai perteiktas.

Knyga yra iš esmės gera ir paliekanti gerą atmosferinį įspūdį. Neseniai teko skaityti kito norvego rašytojo Roy Jacobsen Neregimieji, kur kasdienybės polėkis veikia per mikroskopinę detalę ir kiekvienas žodis tampa salos gyventojų filosofine nuostata, to pas K. O. Knausgardą pasigedau, buitiniai pagrindinio veikėjo ritualai pernelyg nuobodūs, tačiau ir pasakojimo pobūdis nuo tautiečio labai skiriasi. Akylesnis skaitytojas paskaitęs keliolika puslapių pastebės, kad Mano Kova. Mirtis šeimoje nors rašė skandinavas apie skandinavišką pasaulį, jo pasakojimo maniera kur kas artimesnė ne skandinaviškai sagos polėkiui ir filosofijai, bet amerikietiškajai. Ypač man asmeniškai priminė John Irving pasakojimo manierą – platūs pasažai ir asmenybės tapsmą formuojantys įvykiai, atvira erotika, vaikystės maištingumas, traumos, roko muzika, miestelio gatvė kaip lokalaus atskiro pasaulio vaizdinys. Visgi Knausgardo knyga patiko dėl kelių priežasčių: dėl tėvo ir sūnaus santykių sudėtingumo, dėl kai kurių filosofinių ir pasaulėžiūros dalykų bei dėl tos namų tvarkymo scenos, kurioje išryškėjo močiutės ir anūkų tyli ir skausminga būties erozija.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 19 (3663), 2018 liepos 19 d.

Sveiki,

Per savaitgalį perskaityti Literatūrą ir menas darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dėl leidinio storumo, nes, kaip žinia, jis išeina tik dukart per mėnesį. Kai anksčiau penktadienis-šeštadienis būdavo ritualas imti savaitraštį ir skaityti prie kavos, dabar kažkaip atrodo šis ritualas išadytas, nebedarnus, skylėtas. Kitą savaitgalį vietoj pratęsimo verčiau renkuosi knygą, todėl dažnai jau nebeįveikiu, nebeperskaitau, ką pradedu. Žurnalai kaupiasi stalčiuje prie lovos.

Visgi šiandien spėjau „perbristi“ per tai kas rūpi. Ir gal išmesdamas mokslinius straipsnius ir skiltis apie kiną ir dailę, nes jie mažiausiai man rūpi, kūprinsiu prie literatūros.

Verčiausias šįkart straipsnis man pasirodė „Tradicija“ ir jos prieštarai, kurį publikavo Augustas Sireikis. Aname ar dar prieš tai buvusiame numeryje jis sistemingai tęsia man socialiai įdomią temą apie nacionalizmą, tradicijos tęstinumą ir liberalizmą. Atskleisdamas susipriešinusių ideologijų pozicijas, autorius pateikia išties įdomiai intelektualią nūdienos visuomenės vaizdinį, vertą apmąstymų: o kur tu, skaitytojau, toje mėsmalėje randiesi?

O kaip Literatūra ir menas be šauniosios Benignos Kasparavičiūtės, kuri kantriai (kaip ir aš) kęsdama tvankumą ir karsčius, kalba apie lokius, Vyčio arklio kankolus, „atidengtus“ Kaune. Puikus rašymo ironiškas stilius, tiesiog neerzina savo minčių šuoliais, aprėpia paskutiniųjų savaičių kontekstą ir kambary pas mane iškart pasidarė gaiviau.

Bandžiau Gyčio Norvilo verstą Ingeborg Bachmann eilėraštį Apie saulę perkąsti. Suskaičiau iki galo, bet be saulės archetipo ir žavėjimosi minėto magnetizmo nelabai ir pajutau. Tapybiškas žavesys nukrypo iki manieringumą ir neskanų Baroką. Štai Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraštis Absoliutas irgi panašios pozos, maniau, neiškęsiu, tačiau likusieji eilėraščiai privertė suklusti, nes jie labiau išgryninti, keliantys emocijas, ne vien šunišką mąstymą – gal ką praleidau, gal ko nesupratau? Labiausiai patiko eilėraštis Bohemos nuotrauka, kadangi jau į kai kurias nuotraukas nebenoriu žiūrėti pats, nes nemėgstu to prabėgusio laiko pojūčio, kuris susiejęs su jaunystės praradimu. Bet visgi viską nukarūnavo liaudiškais motyvais nutvieksta netikėtame kontekste šios eilutės: „Nebesijuokiant, tartum aptvare / Su rupūže bebandant kergt leliją / Gimtajame jos tvenkinio dvare“.

Priėjęs Paul Claudel eilėraščius ir pamatęs Biblijos temas, nutariau, kad tokią tvankią vasaros dieną savęs nežaginsiu tais eilėraščiais. Interviu su ispanų rašytoju Eduardo Mendoza – lengvas ir man patinkantis, nes jis iš esmės apie kūrybos užkulisius, kuriuos taip mėgstu nagrinėti. Nors neteko skaityti jo romano Stebuklo miesto, bet jo kaip kūrėjo pozicijos įdomios. Ko nepasakyčiau Aušros Kundrotaitės publikaciją apie A. J. Greimą – perskaičiau pirmą ir paskutiniąją pastraipą. Nesusipažinusiems su Greimu, tikriausiai nė neverta lįsti į šį straipsnį.

Virginijos Cibarauskės verstas Julia Pascal straipsnis Claude Lanzmann: Privalome atsakyti už savo poelgius, kuriame biografiniais štrichais supažindinama su 1925 metais gimusiu C. Lanzmann ir jo nuopelnais kine, tyrinėjant Holokaustą. Jo devynių valandų trukmės dokumentinis tyrimas Šoa yra vienas svarbiausių liudijimų apie Holokaustą. Straipsnis panoraminis ir bent man kaip skaitytojui įdomus, kad net įsigeidžiau bent kažkiek to Šoa pamatyti savo akimis.

Eglė Kačkutė publikuoja straipsnį #Bloomsday2018 ir pasakoja apie J. Joyce Uliso ir Dubliniečių autoriaus garbei atsiradusią šventę. Išties įdomus straipsnis, nes prisiminiau, kad studijų metais esu skaitęs tik iš pirmos dalies ištraukas būtent Uliso ir toji legendinė scena, kai veikėjas neša muiluotą dubenį vėlei priminė, kad esu bent jau senatvėje nusimatęs perskaityti Ulisą nuo A iki Z. Šiaip straipsnis apie tos šventės atsiradimą, tradicijas ir tai, ką pačiai E. Kačkutei teko pamatyti. Tiesą sakant, surijau šį straipsnį.

Įdomus pasirodė ir Donatas Petrošius, publikavęs straipsnį Patys regionai. Kalbėdamas apie jau išmirusią žemaičių rašytojų kartą, jis konstruktyviai žvelgia į šiandienos prarajas tarp regionuose esančių rašytojų ir leidinių bei lygina juos su sostinės „mafija“. Daugelyje vietų iš esmės pritariu autoriui, tik visgi esu gyvenęs kaime ir galiu pasakyti, kad ir prieš 20 metų tuose regionų leidiniuose nieko naujo nebuvo rašoma nei tada, nei šiandien, turiu galvoje literatūrą, tad nustekenimo leidiniuose nelabai ir reiktų dairytis, tačiau juk ir dalis kauniečių, klaipėdiečių ir kitų regionų gyventojų vis tik leidžia savo literatūrą Vilniuje, nors gyvena ne sostinėje. Žinoma, jeigu kalbame apie literatūros regioną kaip turinį pačioje kūryboje, juk nelabai ir bėra poreikio skaityti Pakruojo kapinaičių istorijas, tarkim, kokiam Marijampolės gimnazistui. Na, belieka tik sutikti, kad kultūros leidiniams finansavimas katastrofiškas ir tikrai už valstiečius nebalsuosiu, nes brausiuosi pro Karbauskį dievinančias bobulkas ir neleisiu, kad mano ateitį nulemtų bobulencijos simpatijos.

Linos Ožeraitytės interviu su Monika Budinaite buvo pirmas dalykas, ką perskaičiau, kadangi romaną Selfų slėnis buvau neseniai perskaitęs. Tai galimybė sužinoti šiek tiek šio romano (nors man visai čia ne romanas, nors ir teminės jungtys yra) užkulisius ir apie pačią M. Budinaitę. Smagu matyti, kaip ir pačioje knygoje, kad autorė nesibodi dalytis skaitomomis knygomis, kurios tampa savotiška rekomendacija. Virginija Cibarauskė apžvelgia A. Šileikos ir K. O. Knausgard knygas. Kaip tik esu pradėjęs skaityti Mano kova. Mirtis šeimoje, tad buvo įdomu, ką pasakys Virginija. Visgi jau nuo pirmųjų romanų puslapių aišku, kad tekstas užliūliuojantis ir romanas bus geru skaitiniu šią vasarą. Kur kas kritiškiau recenzentė pateikė kanadiečių rašytojo knygos apžvalgą, tačiau A. Šileika jau turi būrį skaitytojų Lietuvoje ir šaukštelis deguto, nemanau, kad pakenks.

Na ir Antanas Sheshi šįkart gausiai apie poeziją. Kibau iškart į antrą, kuriame autorius apžvelgia Renatos Karvelis Poems After Sex* – jos dar neskaičiau, tačiau esu susidomėjęs. Recenzija banguojanti – autorius įžvelgia ir gerų, ir taisytinų dalykų. Turint galvoje, kad R. karvelis viską ruošė pati, bent jau iš ištraukėlių, manau, jos poezija labai patiktų. Labiausiai sudomino Dainius Dirgėla ir jo rinkinys Vaidmenų knyga – štai recenzija veikia kaip reklama. Jau noriu šios poezijos knygos savo knygų lentynoje. Apskritai, perskaitęs visas keturias recenzijas, supratau, kaip esu nusigręžęs nuo lietuvių šiuolaikinės poezijos ir kaip vėlei noriu prie jos sugrįžti. Manau, Vaidmenų knyga bus toji, kurią tikrai įsigysiu.

Tiek šįkart apie Literatūrą ir meną. Bene akimirką tikrai buvau užmiršęs tą nepakeliamą tvankumą. Ve, ir berašant čia dar ir lyti pradėjo. Išvis nerealu, a?

Jūsų Maištinga Siela