Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 19 (3663), 2018 liepos 19 d.

Sveiki,

Per savaitgalį perskaityti Literatūrą ir menas darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dėl leidinio storumo, nes, kaip žinia, jis išeina tik dukart per mėnesį. Kai anksčiau penktadienis-šeštadienis būdavo ritualas imti savaitraštį ir skaityti prie kavos, dabar kažkaip atrodo šis ritualas išadytas, nebedarnus, skylėtas. Kitą savaitgalį vietoj pratęsimo verčiau renkuosi knygą, todėl dažnai jau nebeįveikiu, nebeperskaitau, ką pradedu. Žurnalai kaupiasi stalčiuje prie lovos.

Visgi šiandien spėjau „perbristi“ per tai kas rūpi. Ir gal išmesdamas mokslinius straipsnius ir skiltis apie kiną ir dailę, nes jie mažiausiai man rūpi, kūprinsiu prie literatūros.

Verčiausias šįkart straipsnis man pasirodė „Tradicija“ ir jos prieštarai, kurį publikavo Augustas Sireikis. Aname ar dar prieš tai buvusiame numeryje jis sistemingai tęsia man socialiai įdomią temą apie nacionalizmą, tradicijos tęstinumą ir liberalizmą. Atskleisdamas susipriešinusių ideologijų pozicijas, autorius pateikia išties įdomiai intelektualią nūdienos visuomenės vaizdinį, vertą apmąstymų: o kur tu, skaitytojau, toje mėsmalėje randiesi?

O kaip Literatūra ir menas be šauniosios Benignos Kasparavičiūtės, kuri kantriai (kaip ir aš) kęsdama tvankumą ir karsčius, kalba apie lokius, Vyčio arklio kankolus, „atidengtus“ Kaune. Puikus rašymo ironiškas stilius, tiesiog neerzina savo minčių šuoliais, aprėpia paskutiniųjų savaičių kontekstą ir kambary pas mane iškart pasidarė gaiviau.

Bandžiau Gyčio Norvilo verstą Ingeborg Bachmann eilėraštį Apie saulę perkąsti. Suskaičiau iki galo, bet be saulės archetipo ir žavėjimosi minėto magnetizmo nelabai ir pajutau. Tapybiškas žavesys nukrypo iki manieringumą ir neskanų Baroką. Štai Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraštis Absoliutas irgi panašios pozos, maniau, neiškęsiu, tačiau likusieji eilėraščiai privertė suklusti, nes jie labiau išgryninti, keliantys emocijas, ne vien šunišką mąstymą – gal ką praleidau, gal ko nesupratau? Labiausiai patiko eilėraštis Bohemos nuotrauka, kadangi jau į kai kurias nuotraukas nebenoriu žiūrėti pats, nes nemėgstu to prabėgusio laiko pojūčio, kuris susiejęs su jaunystės praradimu. Bet visgi viską nukarūnavo liaudiškais motyvais nutvieksta netikėtame kontekste šios eilutės: „Nebesijuokiant, tartum aptvare / Su rupūže bebandant kergt leliją / Gimtajame jos tvenkinio dvare“.

Priėjęs Paul Claudel eilėraščius ir pamatęs Biblijos temas, nutariau, kad tokią tvankią vasaros dieną savęs nežaginsiu tais eilėraščiais. Interviu su ispanų rašytoju Eduardo Mendoza – lengvas ir man patinkantis, nes jis iš esmės apie kūrybos užkulisius, kuriuos taip mėgstu nagrinėti. Nors neteko skaityti jo romano Stebuklo miesto, bet jo kaip kūrėjo pozicijos įdomios. Ko nepasakyčiau Aušros Kundrotaitės publikaciją apie A. J. Greimą – perskaičiau pirmą ir paskutiniąją pastraipą. Nesusipažinusiems su Greimu, tikriausiai nė neverta lįsti į šį straipsnį.

Virginijos Cibarauskės verstas Julia Pascal straipsnis Claude Lanzmann: Privalome atsakyti už savo poelgius, kuriame biografiniais štrichais supažindinama su 1925 metais gimusiu C. Lanzmann ir jo nuopelnais kine, tyrinėjant Holokaustą. Jo devynių valandų trukmės dokumentinis tyrimas Šoa yra vienas svarbiausių liudijimų apie Holokaustą. Straipsnis panoraminis ir bent man kaip skaitytojui įdomus, kad net įsigeidžiau bent kažkiek to Šoa pamatyti savo akimis.

Eglė Kačkutė publikuoja straipsnį #Bloomsday2018 ir pasakoja apie J. Joyce Uliso ir Dubliniečių autoriaus garbei atsiradusią šventę. Išties įdomus straipsnis, nes prisiminiau, kad studijų metais esu skaitęs tik iš pirmos dalies ištraukas būtent Uliso ir toji legendinė scena, kai veikėjas neša muiluotą dubenį vėlei priminė, kad esu bent jau senatvėje nusimatęs perskaityti Ulisą nuo A iki Z. Šiaip straipsnis apie tos šventės atsiradimą, tradicijas ir tai, ką pačiai E. Kačkutei teko pamatyti. Tiesą sakant, surijau šį straipsnį.

Įdomus pasirodė ir Donatas Petrošius, publikavęs straipsnį Patys regionai. Kalbėdamas apie jau išmirusią žemaičių rašytojų kartą, jis konstruktyviai žvelgia į šiandienos prarajas tarp regionuose esančių rašytojų ir leidinių bei lygina juos su sostinės „mafija“. Daugelyje vietų iš esmės pritariu autoriui, tik visgi esu gyvenęs kaime ir galiu pasakyti, kad ir prieš 20 metų tuose regionų leidiniuose nieko naujo nebuvo rašoma nei tada, nei šiandien, turiu galvoje literatūrą, tad nustekenimo leidiniuose nelabai ir reiktų dairytis, tačiau juk ir dalis kauniečių, klaipėdiečių ir kitų regionų gyventojų vis tik leidžia savo literatūrą Vilniuje, nors gyvena ne sostinėje. Žinoma, jeigu kalbame apie literatūros regioną kaip turinį pačioje kūryboje, juk nelabai ir bėra poreikio skaityti Pakruojo kapinaičių istorijas, tarkim, kokiam Marijampolės gimnazistui. Na, belieka tik sutikti, kad kultūros leidiniams finansavimas katastrofiškas ir tikrai už valstiečius nebalsuosiu, nes brausiuosi pro Karbauskį dievinančias bobulkas ir neleisiu, kad mano ateitį nulemtų bobulencijos simpatijos.

Linos Ožeraitytės interviu su Monika Budinaite buvo pirmas dalykas, ką perskaičiau, kadangi romaną Selfų slėnis buvau neseniai perskaitęs. Tai galimybė sužinoti šiek tiek šio romano (nors man visai čia ne romanas, nors ir teminės jungtys yra) užkulisius ir apie pačią M. Budinaitę. Smagu matyti, kaip ir pačioje knygoje, kad autorė nesibodi dalytis skaitomomis knygomis, kurios tampa savotiška rekomendacija. Virginija Cibarauskė apžvelgia A. Šileikos ir K. O. Knausgard knygas. Kaip tik esu pradėjęs skaityti Mano kova. Mirtis šeimoje, tad buvo įdomu, ką pasakys Virginija. Visgi jau nuo pirmųjų romanų puslapių aišku, kad tekstas užliūliuojantis ir romanas bus geru skaitiniu šią vasarą. Kur kas kritiškiau recenzentė pateikė kanadiečių rašytojo knygos apžvalgą, tačiau A. Šileika jau turi būrį skaitytojų Lietuvoje ir šaukštelis deguto, nemanau, kad pakenks.

Na ir Antanas Sheshi šįkart gausiai apie poeziją. Kibau iškart į antrą, kuriame autorius apžvelgia Renatos Karvelis Poems After Sex* – jos dar neskaičiau, tačiau esu susidomėjęs. Recenzija banguojanti – autorius įžvelgia ir gerų, ir taisytinų dalykų. Turint galvoje, kad R. karvelis viską ruošė pati, bent jau iš ištraukėlių, manau, jos poezija labai patiktų. Labiausiai sudomino Dainius Dirgėla ir jo rinkinys Vaidmenų knyga – štai recenzija veikia kaip reklama. Jau noriu šios poezijos knygos savo knygų lentynoje. Apskritai, perskaitęs visas keturias recenzijas, supratau, kaip esu nusigręžęs nuo lietuvių šiuolaikinės poezijos ir kaip vėlei noriu prie jos sugrįžti. Manau, Vaidmenų knyga bus toji, kurią tikrai įsigysiu.

Tiek šįkart apie Literatūrą ir meną. Bene akimirką tikrai buvau užmiršęs tą nepakeliamą tvankumą. Ve, ir berašant čia dar ir lyti pradėjo. Išvis nerealu, a?

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Monika Budinaitė "Selfų slėnis"

Monika Budinaitė. „Selfų slėnis“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 192 p.

Sveiki,

Šiemet iš tikrųjų ėmiau skaityti daugiau lietuvių autorių grožinės literatūros ir vienas rizikingiausių šių metų eksperimentų buvo aklas Monikos Budinaitės knygos Selfų slėnis pasirinkimas. Labai bijojau paviršinių tekstų apie šiuolaikinį lietuvį, įklimpusį į savo socialinius vargus ir dėl to niekinantį save ir visą likusį pasaulį. Nors Selfų slėnio atgalinio viršelio anotacija žadėjo šiuolaikiškumą, ką taip mėgsta Marijus Gailius, irgi trumpai komentavęs šią knygą, visgi lietuvių literatūroje neturime itin daug kokybiškų ir aktualių tekstų. Kitą vertus viskas, kas parašyta anksčiau ir dabar, siejasi su tomis pačiomis bendražmogiškosiomis vertybėmis, skiriasi tik laikmečio kontekstas ir aplinkybės.

Knygą galima įvardyti kaip apsakymų rinkinį, sudarytą iš keturių atskirų istorijų, bet vienijančia žmogaus vienišumo problema. Knyga iš esmės vientisa ir struktūriškai apgalvota, regis, autorė nemažai skyrė dėmesio ir atskirų apsakymų struktūrai. Kai kada taikydama rėminės kompozicijos principą, pavyzdžiui, apsakyme #supermama, kai Luko mama gale istorijos sėdasi rašyti apsakymo ir užrašo tokį pat sakinį kaip ir prasideda pačios M. Budinaitės apsakymas. Nejučia prisiminiau, kad būtent Isabel Allende romanas Dvasių namai irgi šitokios rėminės kompozicijos.

Štai apsakyme #žmonės taip pat iš dalies rėminės kompozicijos. Pagrindinė veikėja Erika atsikelia naktį, sulaukusi po ilgo laiko mylimojo fotografo žinutę ir jau skuodžia pas jį. Kol veikėja viename laiko plane važiuoja, papasakojama dramatiška meilės istorija ir gale jau nujaučiamas pagrindinės veikėjos išsivadavimas. Visgi #žmonės pavadinčiau mažiausiai paveikiausiu tekstu, gal dėl to skaitydamas labai suabejojau, ar tikrai vertą laiko knygą laikau rankose.

Erika įsimyli ilgalaikių santykių nepuoselėjantį fotografą Ridą. Ridas – pripažintas visuomenės grietinėlės žmogus, laisvamanis menininkas, kuris rūpinasi tik tuo, ką apie jį parašys spauda. Jo pasaulis sukiužęs, tačiau visuomenei pateikiamas tik sukurtos tapatybės prototipas, tik tas vaizdas, kurį pats Ridas trokšta matyti – pozityvus, laimingas, o svarbiausia – sėkmingas. „Jų galvosenoje nėra paklaidų, neįmanoma būti šiek tiek geram ir truputį blogam. Gali būti baltas arba juodas, susipisęs arba tobulas. Selfas arba niekas (p. 27)“. Mums, lietuviams, kiek neįprastas (arba pernelyg amerikietiška svajonė) – pilkoji Erika kovoja įžymybės Rido šešėlyje. Ta turtinė atskirtis ir priklausomybė lietuvių sąmonėje labai toli ir nepažini, todėl nepatikėjau ta M. Budinaitės kuriama realybe.

Antrasis apsakymas #happyfamily patikėjau, kadangi tai toji šiuolaikinė realybė, kurią pažįstu: šeima išvažiuoja atostogauti, smarkiai susirieja ir sūnus pabėga. Tokią realybę atpažįstu, nes ji artima ir pagrįsta, „nenužvaigždinta“. Simona stebi, kaip vyras Robertas vis fotografuoja laimingą šeimą ir dalijasi socialinėje erdvėje sėkmingo tėvo ir vyro įvaizdžiu, tačiau realybė kitokia – jis emociškai apleidęs savo šeimą. Šioji netikrumo ir įvaizdžio formavimo visuomenėje problema labai puikiai atskleista, nes daugelis mėgsta formuoti savo sėkmingo gyvenimo istoriją ir deklaruoti ją viešai, nutylint stresines situacijas, apirusius šeimos santykius ir šaltą abejingumą. „Simona nori būti laiminga, o ypač nori, kad tą laimę matytų kiti. Svetimų žodžiai kažkodėl leidžia tuo tikėti. Tobula šeima, sako ir tu tiki. Gražučiai vaikai ir nuostabus vyras, ir tiki tuo. Tada turbūt ir ateina laimė (p. 91)“.

Monika Budinaitė

Panašiai ir toji apleista motina, kuri maniakiškai persekioja savo augantį ir bręstantį sūnų Luką, kiekvieną jo akimirką „mesdama“ į socialinį tinklapį. Užgniaužusi rašytojos ambicijas, ji mano rašanti didžiausią savo kūrinį – fiksuojanti sūnaus gyvenimą, atiduodama duoklę motinystei. Apsakyme #supermama vėlgi kuriama takoskyra tarp nepateisintų ambicijų ir žmogiškumo. Motinos energija, nors pasakojimo centre sukasi apie sūnų, tačiau ji vėlgi nukreipta į save pačią. Egoizmo ir individualizmo laikmetyje netgi terminas supermama tėra tik butaforinės reikšmės, kuris reiškia iš esmės ne super mamą, bet pateisinti tam tikrą visuomenės geros mamos modelį ir, regis, kartais modelis yra svarbiau už pačią motinystę. Akivaizdu, kad kartais tiesiog reikia duoti vaikams ramybę ir leisti augti patiems, o socialinė realybė neatstos užgniaužtų kūrybinių ambicijų.

Paskutinis apsakymas #selfųslėnis tarsi iš kokio filmo apie infantilią ir visomis prasmėmis tuščią Beatričę, kuri ilgus mėnesius užsiimdama prostitucija taupo, kad galėtų surengti įsimintiną vakarėlį ir patekti į žvaigždžių lygą. Skaitytojas jau nuo pat pradžių užprogramuotas, kad pagrindinė veikėja patirs nesėkmę, kaip kad režisieriaus Lars von Trier filmo Prieš bangas veikėja nepatirs pergalės, o tikrai susimaus. Nieko tokio, nes visas rinkinys yra apie iliuzijų sudužimą, bet Beatričei nenuskyla labiausiai. Į jos Pelenės puotą beveik niekas neateina. Skaitant vis galvojama, negi žmonės šiuose pasakojimuose tokie buki ir taip trokšta begalinės tuštybių mugės, pateisinti savo menkavertiškumą, kompleksus, žūtbūt tapti sėkmingais, kad net absurdiškai sau meluoja, kurdami įsivaizduojamas paraleles ir virtualias tapatybes? Knygos paraštėse išryškėja skaudūs mūsų auklėjimo, savivokos ir pasaulėžiūros įtrūkiai. Mums visą laiką kalė į galvas, kad privalome mokytis, būti sėkmingi, nes nusirisime į bedugnę, kad visada reikia siekti kilnaus tikslo ir save realizuotu. Bet visi tokiais tapti negali, todėl ir toji konkurencija tampa kilpa, kai pamatai, jog kitam sekasi kur kas geriau nei tau.

Prisiminiau serialą Juodasis veidrodis, kuris puikiai iliustruotų Monikos Budinaitės Selfų slėnio potekstes – mes vergaujame savo „prisijaukintoms“ iliuzijoms, įtikėję, kad būsime tobulesni, jeigu save pateiksime pasauliui (šiuo atveju socialiniame tinklapyje) mums iš esmės nebereikės vargti, nes jeigu ten, toje erdvėje, kažkas patikėjo, kad tau gera gyventi, kodėl tu negali pats tuo patikėti, paspaudęs enter ir paleidęs melagingą žinią į internetą?

Jūsų Maištinga Siela