Kultūros žurnalas "Literatūra ir menas" Nr. 19 (3663), 2018 liepos 19 d.

Sveiki,

Per savaitgalį perskaityti Literatūrą ir menas darosi vis sunkiau ir sunkiau. Dėl leidinio storumo, nes, kaip žinia, jis išeina tik dukart per mėnesį. Kai anksčiau penktadienis-šeštadienis būdavo ritualas imti savaitraštį ir skaityti prie kavos, dabar kažkaip atrodo šis ritualas išadytas, nebedarnus, skylėtas. Kitą savaitgalį vietoj pratęsimo verčiau renkuosi knygą, todėl dažnai jau nebeįveikiu, nebeperskaitau, ką pradedu. Žurnalai kaupiasi stalčiuje prie lovos.

Visgi šiandien spėjau „perbristi“ per tai kas rūpi. Ir gal išmesdamas mokslinius straipsnius ir skiltis apie kiną ir dailę, nes jie mažiausiai man rūpi, kūprinsiu prie literatūros.

Verčiausias šįkart straipsnis man pasirodė „Tradicija“ ir jos prieštarai, kurį publikavo Augustas Sireikis. Aname ar dar prieš tai buvusiame numeryje jis sistemingai tęsia man socialiai įdomią temą apie nacionalizmą, tradicijos tęstinumą ir liberalizmą. Atskleisdamas susipriešinusių ideologijų pozicijas, autorius pateikia išties įdomiai intelektualią nūdienos visuomenės vaizdinį, vertą apmąstymų: o kur tu, skaitytojau, toje mėsmalėje randiesi?

O kaip Literatūra ir menas be šauniosios Benignos Kasparavičiūtės, kuri kantriai (kaip ir aš) kęsdama tvankumą ir karsčius, kalba apie lokius, Vyčio arklio kankolus, „atidengtus“ Kaune. Puikus rašymo ironiškas stilius, tiesiog neerzina savo minčių šuoliais, aprėpia paskutiniųjų savaičių kontekstą ir kambary pas mane iškart pasidarė gaiviau.

Bandžiau Gyčio Norvilo verstą Ingeborg Bachmann eilėraštį Apie saulę perkąsti. Suskaičiau iki galo, bet be saulės archetipo ir žavėjimosi minėto magnetizmo nelabai ir pajutau. Tapybiškas žavesys nukrypo iki manieringumą ir neskanų Baroką. Štai Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraštis Absoliutas irgi panašios pozos, maniau, neiškęsiu, tačiau likusieji eilėraščiai privertė suklusti, nes jie labiau išgryninti, keliantys emocijas, ne vien šunišką mąstymą – gal ką praleidau, gal ko nesupratau? Labiausiai patiko eilėraštis Bohemos nuotrauka, kadangi jau į kai kurias nuotraukas nebenoriu žiūrėti pats, nes nemėgstu to prabėgusio laiko pojūčio, kuris susiejęs su jaunystės praradimu. Bet visgi viską nukarūnavo liaudiškais motyvais nutvieksta netikėtame kontekste šios eilutės: „Nebesijuokiant, tartum aptvare / Su rupūže bebandant kergt leliją / Gimtajame jos tvenkinio dvare“.

Priėjęs Paul Claudel eilėraščius ir pamatęs Biblijos temas, nutariau, kad tokią tvankią vasaros dieną savęs nežaginsiu tais eilėraščiais. Interviu su ispanų rašytoju Eduardo Mendoza – lengvas ir man patinkantis, nes jis iš esmės apie kūrybos užkulisius, kuriuos taip mėgstu nagrinėti. Nors neteko skaityti jo romano Stebuklo miesto, bet jo kaip kūrėjo pozicijos įdomios. Ko nepasakyčiau Aušros Kundrotaitės publikaciją apie A. J. Greimą – perskaičiau pirmą ir paskutiniąją pastraipą. Nesusipažinusiems su Greimu, tikriausiai nė neverta lįsti į šį straipsnį.

Virginijos Cibarauskės verstas Julia Pascal straipsnis Claude Lanzmann: Privalome atsakyti už savo poelgius, kuriame biografiniais štrichais supažindinama su 1925 metais gimusiu C. Lanzmann ir jo nuopelnais kine, tyrinėjant Holokaustą. Jo devynių valandų trukmės dokumentinis tyrimas Šoa yra vienas svarbiausių liudijimų apie Holokaustą. Straipsnis panoraminis ir bent man kaip skaitytojui įdomus, kad net įsigeidžiau bent kažkiek to Šoa pamatyti savo akimis.

Eglė Kačkutė publikuoja straipsnį #Bloomsday2018 ir pasakoja apie J. Joyce Uliso ir Dubliniečių autoriaus garbei atsiradusią šventę. Išties įdomus straipsnis, nes prisiminiau, kad studijų metais esu skaitęs tik iš pirmos dalies ištraukas būtent Uliso ir toji legendinė scena, kai veikėjas neša muiluotą dubenį vėlei priminė, kad esu bent jau senatvėje nusimatęs perskaityti Ulisą nuo A iki Z. Šiaip straipsnis apie tos šventės atsiradimą, tradicijas ir tai, ką pačiai E. Kačkutei teko pamatyti. Tiesą sakant, surijau šį straipsnį.

Įdomus pasirodė ir Donatas Petrošius, publikavęs straipsnį Patys regionai. Kalbėdamas apie jau išmirusią žemaičių rašytojų kartą, jis konstruktyviai žvelgia į šiandienos prarajas tarp regionuose esančių rašytojų ir leidinių bei lygina juos su sostinės „mafija“. Daugelyje vietų iš esmės pritariu autoriui, tik visgi esu gyvenęs kaime ir galiu pasakyti, kad ir prieš 20 metų tuose regionų leidiniuose nieko naujo nebuvo rašoma nei tada, nei šiandien, turiu galvoje literatūrą, tad nustekenimo leidiniuose nelabai ir reiktų dairytis, tačiau juk ir dalis kauniečių, klaipėdiečių ir kitų regionų gyventojų vis tik leidžia savo literatūrą Vilniuje, nors gyvena ne sostinėje. Žinoma, jeigu kalbame apie literatūros regioną kaip turinį pačioje kūryboje, juk nelabai ir bėra poreikio skaityti Pakruojo kapinaičių istorijas, tarkim, kokiam Marijampolės gimnazistui. Na, belieka tik sutikti, kad kultūros leidiniams finansavimas katastrofiškas ir tikrai už valstiečius nebalsuosiu, nes brausiuosi pro Karbauskį dievinančias bobulkas ir neleisiu, kad mano ateitį nulemtų bobulencijos simpatijos.

Linos Ožeraitytės interviu su Monika Budinaite buvo pirmas dalykas, ką perskaičiau, kadangi romaną Selfų slėnis buvau neseniai perskaitęs. Tai galimybė sužinoti šiek tiek šio romano (nors man visai čia ne romanas, nors ir teminės jungtys yra) užkulisius ir apie pačią M. Budinaitę. Smagu matyti, kaip ir pačioje knygoje, kad autorė nesibodi dalytis skaitomomis knygomis, kurios tampa savotiška rekomendacija. Virginija Cibarauskė apžvelgia A. Šileikos ir K. O. Knausgard knygas. Kaip tik esu pradėjęs skaityti Mano kova. Mirtis šeimoje, tad buvo įdomu, ką pasakys Virginija. Visgi jau nuo pirmųjų romanų puslapių aišku, kad tekstas užliūliuojantis ir romanas bus geru skaitiniu šią vasarą. Kur kas kritiškiau recenzentė pateikė kanadiečių rašytojo knygos apžvalgą, tačiau A. Šileika jau turi būrį skaitytojų Lietuvoje ir šaukštelis deguto, nemanau, kad pakenks.

Na ir Antanas Sheshi šįkart gausiai apie poeziją. Kibau iškart į antrą, kuriame autorius apžvelgia Renatos Karvelis Poems After Sex* – jos dar neskaičiau, tačiau esu susidomėjęs. Recenzija banguojanti – autorius įžvelgia ir gerų, ir taisytinų dalykų. Turint galvoje, kad R. karvelis viską ruošė pati, bent jau iš ištraukėlių, manau, jos poezija labai patiktų. Labiausiai sudomino Dainius Dirgėla ir jo rinkinys Vaidmenų knyga – štai recenzija veikia kaip reklama. Jau noriu šios poezijos knygos savo knygų lentynoje. Apskritai, perskaitęs visas keturias recenzijas, supratau, kaip esu nusigręžęs nuo lietuvių šiuolaikinės poezijos ir kaip vėlei noriu prie jos sugrįžti. Manau, Vaidmenų knyga bus toji, kurią tikrai įsigysiu.

Tiek šįkart apie Literatūrą ir meną. Bene akimirką tikrai buvau užmiršęs tą nepakeliamą tvankumą. Ve, ir berašant čia dar ir lyti pradėjo. Išvis nerealu, a?

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 45 (3641), 2017 gruodžio 8 d.

Sveiki,

Nauja savaitė – naujas Literatūra ir menas numeris, ant kurio viršelio šįkart puikuojasi F. Kafkos romano motyvais sukurto baleto „Procesas“ scena. Apie šį baletą aprašo net dvi korespondentės, tačiau perskaičiau tik Jūratės Visockaitės recenziją (S. Aleksijevič ir F. Kafka scenoje), kadangi norėjau daugiau sužinoti apie A. Aleksijevič Nekrošiaus pasaulyje. Visgi supratau vieną: geriau jau vienąkart pamatyti, negu perskaityti dešimt recenzijų apie teatrą. Šiuo atveju labiau sudomino Cinkas (Zn), kadangi teko „prisiliesti“ prie A. Aleksijevič kūrybos. Pati recenzentė gana skeptiškai vertina spektaklį, nes recenzija veikiau lyginamoji kritika tarp skirtingų medijų, kurios atskaitos taškas visgi yra baltarusių rašytojos polifonija, kurios, kaip galima suprasti, J. Visockaitė ir pasigenda labiausiai spektaklyje.

Vienas įdomiausių šio numerio straipsnių –  Vilmos Mosteikienės verstas pašnekesys su A. Reckwitzu apie politines ir kultūrines permainas XX-XIX a. Interviu įdomus savo aktualiais pjūviais, naujų sąvokų apie vidurinę naująją klasę, kurioje atsiranda naujausių laikų žmogus: išsilavinęs, savo sveikata ir kūnu besirūpinantis žmogus, kurio didžiausias uždavinys – išskirtinai realizuoti save. Kaip atvarą šiam kosmopilitiniam žmogui ima formuotis nacionalistinė dešiniųjų politika, kuri iš esmės beveik laimi visoje Europoje, išskyrus Prancūzijoje... Dėmesio vertas straipsnis, nubrėžiantis naują žiūros tašką.

Kitas dėmesio vertas straipsnis – Francesco M. Cataluccio Černobylis, kurį išvertė Toma Gudelytė. Straipsnio autorius keliauja į Černobylio žemes ir dokumentiškai aprašo įspūdžius. Literatūra kiek primenanti S Aleksijevič dokumentiką, tačiau čia svarbiausia lieka ne žmogus, bet tikriausiai globalaus ir saugaus pasaulio nebuvimas didžiulės katastrofos fone. Ir visgi mano vaizduotėje labiausiai be tos milžiniškos radiacijos ir armijos negimusių kūdikių buvo matavusios milžinės juodos žuvys, kurios gyvena užtvenktose Perpetės vandenyse.

Laimantas Jonušys pratęsia amžiną VLLK kovą už kalbos švarinimą. Jo aktualus straipsnis iš esmės skirtas tiems forumuose ūžiantiems neišmanėliams anarchistams, kurie veikia iš savo politinės inercijos, nei žiūrėdami kalbos laisvumo. Pavyzdžiais iliustruodamas savo pamąstymus, straipsnio autorius iš esmės gina elitinę lietuvių kalbą, kuri turi turėti savo vadžias, nes be televizinės žargoniškos kalbėsenos visgi dar rašomos ir mokslinės knygos, ir aktualioji informacija, kurioms gyvybiškai svarbios kalbos grynumo ribos.

Antanas Sheshi apžvelgia net tris knygas, kurias tikriausiai niekada neskaitysiu, nes paprasčiausiai nebelieka laiko ir aktualūs jau kiti autoriai, bet iš viso to, ką jis apžvelgia Neša tulpę pelikanas: lietuvių poetai vaikams (Tyto alba), Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika („Aukso žuvys“), Kelias į Laumes („Kauko laiptai“). Pagalvojau: vaje, kaip priviso naujų negirdėtų ir nematytų leidyklų. Iš kur tokioje neskaitančioje tautoje, kur kasmet vis kas nors leidyboje bankrutuoja vis dar randasi ambicingų, kurie gali konkuruoti su Alma littera ir kitomis jau ne dešimtį metų ir savo vardą turinčiomis komercinėmis leidyklomis?

Kaip Vytautas Lansbergis nepažiūrės rusiško filmo, kuris įkūnija absoliučiai rusišką kasdienybę? Žinoma, per rusišką politikos prizmę. Tiesą sakant, supratau, kad geriau pačiam pažiūrėti filmą, nei bandyti suprasti iš recenzijos, kas toji Rusija. O kas toji Lietuva – Veryga, Petrauskienė ir Co?

Pavel Basinskij Levas Levo šešėlyje pasakoja apie rusų tautos didįjį rašytojo giminę – tėvo ir sūnaus, augusio didingo tėvo šešėlyje. Įdomiausia, kad ištrauka iliustruoja tuos tamsius europietiškus filmus apie puritoniškus laikus, kai tėvai pririšdavo paauglius, kad šie naktimis nesimasturbuotų po patalais. L. Tolstojus didžios moralės žmogus iš esmės „pjudėsi“ su sūnumi iš po savojo šešėlio įvairiais moralės klausimais, bet labiausiai seksualiniais – ištrauką vertė Jūratė Visockaitė.

Dalia Juodakytė toliau publikuoja Hedonisto užrašai (V) dalis, kurios atitinka standartinį lietuvių literatūros pasakotoją: ironišką, cinišką, apie savo užpakalį besisukantį pasakotoją, kuriam kur kas svarbiau už pajuokimą ir ironiją yra „parodyti save“ kaip unikalų ir savikritišką žmogų. Tekstas – lengvas, ironiškas, pasakotojas – vyras, kuris nepraleidžia lengvabūdiškumo seksualine prasme ir taiklių lepių sentencijas primenančių sakinių „tritaškių“, kad galutinai pritrauktų skaitytoją, bet labiausiai man patiko pieštuko ir popieriaus filosofija. Gal dėl to, viso numerio citata būtų iš šios publikacijos: „Geros širdies kvailiai yra vienintelė kvailių rūšis, ant kurios negaliu pykti“ (p. 33).

Super nusipelnęs lenkų poetas Bohdan Zadura, kurio eilėraščius išvertė Antanas A. Jonynas pasirodė gana vidutiniškai, kažin ko juose neaptikau, kas virpėtų, kaip ir Vytauto Rubavičiaus vaikystės sėklytėje. Tiesiog negyva, proziška ir trumpalaikė lyrika – sorry (liet. „atsiprašau“), švelniai tariant, „neužkabino“.

Tiek blusų šiame kafkiškame procese.

Jūsų Maištinga Siela