Sveiki,
Nauja savaitė – naujas Literatūra ir menas numeris, ant kurio
viršelio šįkart puikuojasi F. Kafkos romano motyvais sukurto baleto „Procesas“
scena. Apie šį baletą aprašo net dvi korespondentės, tačiau perskaičiau tik Jūratės Visockaitės recenziją (S. Aleksijevič ir F. Kafka scenoje),
kadangi norėjau daugiau sužinoti apie A. Aleksijevič Nekrošiaus pasaulyje.
Visgi supratau vieną: geriau jau vienąkart pamatyti, negu perskaityti dešimt
recenzijų apie teatrą. Šiuo atveju labiau sudomino Cinkas (Zn), kadangi teko „prisiliesti“ prie A. Aleksijevič
kūrybos. Pati recenzentė gana skeptiškai vertina spektaklį, nes recenzija
veikiau lyginamoji kritika tarp skirtingų medijų, kurios atskaitos taškas visgi
yra baltarusių rašytojos polifonija, kurios, kaip galima suprasti, J.
Visockaitė ir pasigenda labiausiai spektaklyje.
Vienas įdomiausių šio
numerio straipsnių – Vilmos Mosteikienės verstas pašnekesys
su A. Reckwitzu apie politines ir kultūrines permainas XX-XIX a. Interviu
įdomus savo aktualiais pjūviais, naujų sąvokų apie vidurinę naująją klasę, kurioje
atsiranda naujausių laikų žmogus: išsilavinęs, savo sveikata ir kūnu besirūpinantis
žmogus, kurio didžiausias uždavinys – išskirtinai realizuoti save. Kaip atvarą
šiam kosmopilitiniam žmogui ima formuotis nacionalistinė dešiniųjų politika,
kuri iš esmės beveik laimi visoje Europoje, išskyrus Prancūzijoje... Dėmesio
vertas straipsnis, nubrėžiantis naują žiūros tašką.
Kitas dėmesio vertas
straipsnis – Francesco M. Cataluccio
Černobylis, kurį išvertė Toma Gudelytė. Straipsnio autorius
keliauja į Černobylio žemes ir dokumentiškai aprašo įspūdžius. Literatūra kiek
primenanti S Aleksijevič dokumentiką, tačiau čia svarbiausia lieka ne žmogus,
bet tikriausiai globalaus ir saugaus pasaulio nebuvimas didžiulės katastrofos
fone. Ir visgi mano vaizduotėje labiausiai be tos milžiniškos radiacijos ir
armijos negimusių kūdikių buvo matavusios milžinės juodos žuvys, kurios gyvena užtvenktose
Perpetės vandenyse.
Laimantas
Jonušys pratęsia amžiną VLLK kovą už kalbos švarinimą. Jo aktualus
straipsnis iš esmės skirtas tiems forumuose ūžiantiems neišmanėliams
anarchistams, kurie veikia iš savo politinės inercijos, nei žiūrėdami kalbos
laisvumo. Pavyzdžiais iliustruodamas savo pamąstymus, straipsnio autorius iš
esmės gina elitinę lietuvių kalbą, kuri turi turėti savo vadžias, nes be
televizinės žargoniškos kalbėsenos visgi dar rašomos ir mokslinės knygos, ir aktualioji
informacija, kurioms gyvybiškai svarbios kalbos grynumo ribos.
Antanas
Sheshi apžvelgia net tris knygas, kurias tikriausiai niekada
neskaitysiu, nes paprasčiausiai nebelieka laiko ir aktualūs jau kiti autoriai,
bet iš viso to, ką jis apžvelgia Neša
tulpę pelikanas: lietuvių poetai vaikams (Tyto alba), Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika („Aukso žuvys“), Kelias į Laumes („Kauko laiptai“). Pagalvojau:
vaje, kaip priviso naujų negirdėtų ir
nematytų leidyklų. Iš kur tokioje neskaitančioje tautoje, kur kasmet vis kas
nors leidyboje bankrutuoja vis dar randasi ambicingų, kurie gali konkuruoti su
Alma littera ir kitomis jau ne dešimtį metų ir savo vardą turinčiomis
komercinėmis leidyklomis?
Kaip Vytautas Lansbergis nepažiūrės rusiško filmo, kuris įkūnija
absoliučiai rusišką kasdienybę? Žinoma, per rusišką politikos prizmę. Tiesą
sakant, supratau, kad geriau pačiam pažiūrėti filmą, nei bandyti suprasti iš
recenzijos, kas toji Rusija. O kas toji Lietuva – Veryga, Petrauskienė ir Co?
Pavel
Basinskij Levas Levo šešėlyje
pasakoja apie rusų tautos didįjį rašytojo giminę – tėvo ir sūnaus, augusio
didingo tėvo šešėlyje. Įdomiausia, kad ištrauka iliustruoja tuos tamsius
europietiškus filmus apie puritoniškus laikus, kai tėvai pririšdavo paauglius,
kad šie naktimis nesimasturbuotų po patalais. L. Tolstojus didžios moralės
žmogus iš esmės „pjudėsi“ su sūnumi iš po savojo šešėlio įvairiais moralės
klausimais, bet labiausiai seksualiniais – ištrauką vertė Jūratė Visockaitė.
Dalia
Juodakytė toliau publikuoja Hedonisto
užrašai (V) dalis, kurios atitinka standartinį lietuvių literatūros
pasakotoją: ironišką, cinišką, apie savo užpakalį besisukantį pasakotoją,
kuriam kur kas svarbiau už pajuokimą ir ironiją yra „parodyti save“ kaip
unikalų ir savikritišką žmogų. Tekstas – lengvas, ironiškas, pasakotojas –
vyras, kuris nepraleidžia lengvabūdiškumo seksualine prasme ir taiklių lepių
sentencijas primenančių sakinių „tritaškių“, kad galutinai pritrauktų
skaitytoją, bet labiausiai man patiko pieštuko ir popieriaus filosofija. Gal
dėl to, viso numerio citata būtų iš šios publikacijos: „Geros širdies kvailiai
yra vienintelė kvailių rūšis, ant kurios negaliu pykti“ (p. 33).
Super
nusipelnęs lenkų poetas Bohdan Zadura,
kurio eilėraščius išvertė Antanas A. Jonynas pasirodė gana vidutiniškai, kažin
ko juose neaptikau, kas virpėtų, kaip ir Vytauto Rubavičiaus vaikystės sėklytėje. Tiesiog negyva,
proziška ir trumpalaikė lyrika – sorry
(liet. „atsiprašau“), švelniai tariant, „neužkabino“.
Tiek blusų šiame
kafkiškame procese.
Jūsų Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą