2017 m. gruodžio 10 d., sekmadienis

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 45 (3641), 2017 gruodžio 8 d.

Sveiki,

Nauja savaitė – naujas Literatūra ir menas numeris, ant kurio viršelio šįkart puikuojasi F. Kafkos romano motyvais sukurto baleto „Procesas“ scena. Apie šį baletą aprašo net dvi korespondentės, tačiau perskaičiau tik Jūratės Visockaitės recenziją (S. Aleksijevič ir F. Kafka scenoje), kadangi norėjau daugiau sužinoti apie A. Aleksijevič Nekrošiaus pasaulyje. Visgi supratau vieną: geriau jau vienąkart pamatyti, negu perskaityti dešimt recenzijų apie teatrą. Šiuo atveju labiau sudomino Cinkas (Zn), kadangi teko „prisiliesti“ prie A. Aleksijevič kūrybos. Pati recenzentė gana skeptiškai vertina spektaklį, nes recenzija veikiau lyginamoji kritika tarp skirtingų medijų, kurios atskaitos taškas visgi yra baltarusių rašytojos polifonija, kurios, kaip galima suprasti, J. Visockaitė ir pasigenda labiausiai spektaklyje.

Vienas įdomiausių šio numerio straipsnių –  Vilmos Mosteikienės verstas pašnekesys su A. Reckwitzu apie politines ir kultūrines permainas XX-XIX a. Interviu įdomus savo aktualiais pjūviais, naujų sąvokų apie vidurinę naująją klasę, kurioje atsiranda naujausių laikų žmogus: išsilavinęs, savo sveikata ir kūnu besirūpinantis žmogus, kurio didžiausias uždavinys – išskirtinai realizuoti save. Kaip atvarą šiam kosmopilitiniam žmogui ima formuotis nacionalistinė dešiniųjų politika, kuri iš esmės beveik laimi visoje Europoje, išskyrus Prancūzijoje... Dėmesio vertas straipsnis, nubrėžiantis naują žiūros tašką.

Kitas dėmesio vertas straipsnis – Francesco M. Cataluccio Černobylis, kurį išvertė Toma Gudelytė. Straipsnio autorius keliauja į Černobylio žemes ir dokumentiškai aprašo įspūdžius. Literatūra kiek primenanti S Aleksijevič dokumentiką, tačiau čia svarbiausia lieka ne žmogus, bet tikriausiai globalaus ir saugaus pasaulio nebuvimas didžiulės katastrofos fone. Ir visgi mano vaizduotėje labiausiai be tos milžiniškos radiacijos ir armijos negimusių kūdikių buvo matavusios milžinės juodos žuvys, kurios gyvena užtvenktose Perpetės vandenyse.

Laimantas Jonušys pratęsia amžiną VLLK kovą už kalbos švarinimą. Jo aktualus straipsnis iš esmės skirtas tiems forumuose ūžiantiems neišmanėliams anarchistams, kurie veikia iš savo politinės inercijos, nei žiūrėdami kalbos laisvumo. Pavyzdžiais iliustruodamas savo pamąstymus, straipsnio autorius iš esmės gina elitinę lietuvių kalbą, kuri turi turėti savo vadžias, nes be televizinės žargoniškos kalbėsenos visgi dar rašomos ir mokslinės knygos, ir aktualioji informacija, kurioms gyvybiškai svarbios kalbos grynumo ribos.

Antanas Sheshi apžvelgia net tris knygas, kurias tikriausiai niekada neskaitysiu, nes paprasčiausiai nebelieka laiko ir aktualūs jau kiti autoriai, bet iš viso to, ką jis apžvelgia Neša tulpę pelikanas: lietuvių poetai vaikams (Tyto alba), Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika („Aukso žuvys“), Kelias į Laumes („Kauko laiptai“). Pagalvojau: vaje, kaip priviso naujų negirdėtų ir nematytų leidyklų. Iš kur tokioje neskaitančioje tautoje, kur kasmet vis kas nors leidyboje bankrutuoja vis dar randasi ambicingų, kurie gali konkuruoti su Alma littera ir kitomis jau ne dešimtį metų ir savo vardą turinčiomis komercinėmis leidyklomis?

Kaip Vytautas Lansbergis nepažiūrės rusiško filmo, kuris įkūnija absoliučiai rusišką kasdienybę? Žinoma, per rusišką politikos prizmę. Tiesą sakant, supratau, kad geriau pačiam pažiūrėti filmą, nei bandyti suprasti iš recenzijos, kas toji Rusija. O kas toji Lietuva – Veryga, Petrauskienė ir Co?

Pavel Basinskij Levas Levo šešėlyje pasakoja apie rusų tautos didįjį rašytojo giminę – tėvo ir sūnaus, augusio didingo tėvo šešėlyje. Įdomiausia, kad ištrauka iliustruoja tuos tamsius europietiškus filmus apie puritoniškus laikus, kai tėvai pririšdavo paauglius, kad šie naktimis nesimasturbuotų po patalais. L. Tolstojus didžios moralės žmogus iš esmės „pjudėsi“ su sūnumi iš po savojo šešėlio įvairiais moralės klausimais, bet labiausiai seksualiniais – ištrauką vertė Jūratė Visockaitė.

Dalia Juodakytė toliau publikuoja Hedonisto užrašai (V) dalis, kurios atitinka standartinį lietuvių literatūros pasakotoją: ironišką, cinišką, apie savo užpakalį besisukantį pasakotoją, kuriam kur kas svarbiau už pajuokimą ir ironiją yra „parodyti save“ kaip unikalų ir savikritišką žmogų. Tekstas – lengvas, ironiškas, pasakotojas – vyras, kuris nepraleidžia lengvabūdiškumo seksualine prasme ir taiklių lepių sentencijas primenančių sakinių „tritaškių“, kad galutinai pritrauktų skaitytoją, bet labiausiai man patiko pieštuko ir popieriaus filosofija. Gal dėl to, viso numerio citata būtų iš šios publikacijos: „Geros širdies kvailiai yra vienintelė kvailių rūšis, ant kurios negaliu pykti“ (p. 33).

Super nusipelnęs lenkų poetas Bohdan Zadura, kurio eilėraščius išvertė Antanas A. Jonynas pasirodė gana vidutiniškai, kažin ko juose neaptikau, kas virpėtų, kaip ir Vytauto Rubavičiaus vaikystės sėklytėje. Tiesiog negyva, proziška ir trumpalaikė lyrika – sorry (liet. „atsiprašau“), švelniai tariant, „neužkabino“.

Tiek blusų šiame kafkiškame procese.


Jūsų Maištinga Siela 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą