Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 45 (3641), 2017 gruodžio 8 d.

Sveiki,

Nauja savaitė – naujas Literatūra ir menas numeris, ant kurio viršelio šįkart puikuojasi F. Kafkos romano motyvais sukurto baleto „Procesas“ scena. Apie šį baletą aprašo net dvi korespondentės, tačiau perskaičiau tik Jūratės Visockaitės recenziją (S. Aleksijevič ir F. Kafka scenoje), kadangi norėjau daugiau sužinoti apie A. Aleksijevič Nekrošiaus pasaulyje. Visgi supratau vieną: geriau jau vienąkart pamatyti, negu perskaityti dešimt recenzijų apie teatrą. Šiuo atveju labiau sudomino Cinkas (Zn), kadangi teko „prisiliesti“ prie A. Aleksijevič kūrybos. Pati recenzentė gana skeptiškai vertina spektaklį, nes recenzija veikiau lyginamoji kritika tarp skirtingų medijų, kurios atskaitos taškas visgi yra baltarusių rašytojos polifonija, kurios, kaip galima suprasti, J. Visockaitė ir pasigenda labiausiai spektaklyje.

Vienas įdomiausių šio numerio straipsnių –  Vilmos Mosteikienės verstas pašnekesys su A. Reckwitzu apie politines ir kultūrines permainas XX-XIX a. Interviu įdomus savo aktualiais pjūviais, naujų sąvokų apie vidurinę naująją klasę, kurioje atsiranda naujausių laikų žmogus: išsilavinęs, savo sveikata ir kūnu besirūpinantis žmogus, kurio didžiausias uždavinys – išskirtinai realizuoti save. Kaip atvarą šiam kosmopilitiniam žmogui ima formuotis nacionalistinė dešiniųjų politika, kuri iš esmės beveik laimi visoje Europoje, išskyrus Prancūzijoje... Dėmesio vertas straipsnis, nubrėžiantis naują žiūros tašką.

Kitas dėmesio vertas straipsnis – Francesco M. Cataluccio Černobylis, kurį išvertė Toma Gudelytė. Straipsnio autorius keliauja į Černobylio žemes ir dokumentiškai aprašo įspūdžius. Literatūra kiek primenanti S Aleksijevič dokumentiką, tačiau čia svarbiausia lieka ne žmogus, bet tikriausiai globalaus ir saugaus pasaulio nebuvimas didžiulės katastrofos fone. Ir visgi mano vaizduotėje labiausiai be tos milžiniškos radiacijos ir armijos negimusių kūdikių buvo matavusios milžinės juodos žuvys, kurios gyvena užtvenktose Perpetės vandenyse.

Laimantas Jonušys pratęsia amžiną VLLK kovą už kalbos švarinimą. Jo aktualus straipsnis iš esmės skirtas tiems forumuose ūžiantiems neišmanėliams anarchistams, kurie veikia iš savo politinės inercijos, nei žiūrėdami kalbos laisvumo. Pavyzdžiais iliustruodamas savo pamąstymus, straipsnio autorius iš esmės gina elitinę lietuvių kalbą, kuri turi turėti savo vadžias, nes be televizinės žargoniškos kalbėsenos visgi dar rašomos ir mokslinės knygos, ir aktualioji informacija, kurioms gyvybiškai svarbios kalbos grynumo ribos.

Antanas Sheshi apžvelgia net tris knygas, kurias tikriausiai niekada neskaitysiu, nes paprasčiausiai nebelieka laiko ir aktualūs jau kiti autoriai, bet iš viso to, ką jis apžvelgia Neša tulpę pelikanas: lietuvių poetai vaikams (Tyto alba), Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika („Aukso žuvys“), Kelias į Laumes („Kauko laiptai“). Pagalvojau: vaje, kaip priviso naujų negirdėtų ir nematytų leidyklų. Iš kur tokioje neskaitančioje tautoje, kur kasmet vis kas nors leidyboje bankrutuoja vis dar randasi ambicingų, kurie gali konkuruoti su Alma littera ir kitomis jau ne dešimtį metų ir savo vardą turinčiomis komercinėmis leidyklomis?

Kaip Vytautas Lansbergis nepažiūrės rusiško filmo, kuris įkūnija absoliučiai rusišką kasdienybę? Žinoma, per rusišką politikos prizmę. Tiesą sakant, supratau, kad geriau pačiam pažiūrėti filmą, nei bandyti suprasti iš recenzijos, kas toji Rusija. O kas toji Lietuva – Veryga, Petrauskienė ir Co?

Pavel Basinskij Levas Levo šešėlyje pasakoja apie rusų tautos didįjį rašytojo giminę – tėvo ir sūnaus, augusio didingo tėvo šešėlyje. Įdomiausia, kad ištrauka iliustruoja tuos tamsius europietiškus filmus apie puritoniškus laikus, kai tėvai pririšdavo paauglius, kad šie naktimis nesimasturbuotų po patalais. L. Tolstojus didžios moralės žmogus iš esmės „pjudėsi“ su sūnumi iš po savojo šešėlio įvairiais moralės klausimais, bet labiausiai seksualiniais – ištrauką vertė Jūratė Visockaitė.

Dalia Juodakytė toliau publikuoja Hedonisto užrašai (V) dalis, kurios atitinka standartinį lietuvių literatūros pasakotoją: ironišką, cinišką, apie savo užpakalį besisukantį pasakotoją, kuriam kur kas svarbiau už pajuokimą ir ironiją yra „parodyti save“ kaip unikalų ir savikritišką žmogų. Tekstas – lengvas, ironiškas, pasakotojas – vyras, kuris nepraleidžia lengvabūdiškumo seksualine prasme ir taiklių lepių sentencijas primenančių sakinių „tritaškių“, kad galutinai pritrauktų skaitytoją, bet labiausiai man patiko pieštuko ir popieriaus filosofija. Gal dėl to, viso numerio citata būtų iš šios publikacijos: „Geros širdies kvailiai yra vienintelė kvailių rūšis, ant kurios negaliu pykti“ (p. 33).

Super nusipelnęs lenkų poetas Bohdan Zadura, kurio eilėraščius išvertė Antanas A. Jonynas pasirodė gana vidutiniškai, kažin ko juose neaptikau, kas virpėtų, kaip ir Vytauto Rubavičiaus vaikystės sėklytėje. Tiesiog negyva, proziška ir trumpalaikė lyrika – sorry (liet. „atsiprašau“), švelniai tariant, „neužkabino“.

Tiek blusų šiame kafkiškame procese.

Jūsų Maištinga Siela 

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3637), 2017 lapkričio 10 d.

Sveiki,

Praėjo dar viena savaitė ir „Literatūra ir menas“ neatsilikdamas nuo realijų, reaguoja į tuos pokyčius, kurie vyksta pas mus. Apie Gedimino slenkantį kalną šįkart nė kvapo, tačiau spaudos cenzūrai ir Rūtos Vanagaitės skandalui vietos šiame numeryje nemažai.

Šįkart pirmasis interviu su iš Klaipėdos kilusia debiutante prozininke Virginija Rimkaite, kurią kalbina Marijus Gailius. V. Rimkaitė neseniai pristatė savo apsakymą „21 a.“, kuris ėmė ir mane sudomino, tad jau dairausi, kur įsigyti. Vadinasi, interviu ir recenzijos gerai veikia kaip reklama! Tiesa, interviu labiau priminė šmaikštų chat‘ą, nei rimtą pokalbį rimtam leidiniui – gal tas ir gerai! Iš interviu galima nemažai spręsti ir apie autorę, kuri pademonstravo sveiką humoro jausmą ir gebėjimą reflektuoti tai, kas vyksta ne tik literatūroje, bet ir pasaulyje.

Tęsiant V. Rimkaitės temą, Saulius Vasiliauskas knygų preso skiltyje skelbia šios knygos recenziją, kurioje palankiai įvertino debiutantę. Palankiai jis įvertino ir antrąją knygą „Šimtmečių melancholija“ pristačiusį irgi klaipėdiškį Mindaugą Joną Urboną – jaunoji karta ateina į lietuvišką prozą ir S. Vasiliauskas randa tarp šių dviejų autorių bendrų teminių taškų – visuomenės susvetimėjimas ir patvarių ryšių ilgesys.

Pradžioje publikuojamas Rolando Rastausko (RoRa) eilėraštis „parsigabentas“ iš plačiosios Rusijos. Eilėraštis, papildytas fotografija, nebuvo toks įdomus, koks smulkesniu šriftu jo pa(si)aiškinimas puslapio apačioje apie tą apsmurgusį (atsiprašau, bet taip kartais ir atrodo) vidutinio amžiaus lietuvio žvilgsnį, prisimenant sovietinius laikus, kuriuos RoRa pavadina gana makabriškai taikliai – Naujoji Atlantida. Niekada nesuprasiu, kaip galima ilgėtis botago, cenzūros, sovietizacijos ir pilkos kasdienybės už padovanotą butą ir pastovią darbo vietą už 90 rublių?

Bene didžiausia (bent man) naujiena yra 2017 brolių Goncourt‘ų paskelbta literatūrinė premija, kurią pelnė menkai kam žinomas autorius Eric Vuillard (g. 1968), parašęs knygutę viso labo 160 puslapių apie Hitlerio iškilimą pavadinimu „Dienotvarkė“. Įdomiausia tai, kad autorius net 18 metų gyvena Kaune! Iš Kauno prancūzas laimi preciziškiausią Prancūzijos literatūrinę premiją? Kosmosas. Bet tai tik rodo, kad komisija dirba nešališkai ir vertina ne žmogų ir jo biografiją, bet iš esmės kūrinį ir tik kūrinį. Pats autorius absoliučiai nesitikėjo ir teigė, kad buvo mitinai pritrenktas tokios žinios.

Donatas Petrošius publikacijoje Kas užsako muziką iš pradžių gvildena literatūros pristatymuose kaip papildomą ir kartais nustelbiančią autorių ir knygą pačią muziką, o galiausiai lygina kaimo muzikos skonį tikriausiai su savuoju skoniu, tačiau rašinį užbaigia vykusia filosofiška mintimi, kad kuo garsiau skamba mums muzika fone, kad nesusikalbėtume, tuo mažiau girdime kitus ir pačią muziką, nes girdėti fone muziką tapo tiesiog „normalu“.

Tomo Kriaunevičiaus straipsnis apie R. Vanagaitę papildo ir Elžbietos Banytės Žibalas į ugnį deginant raganas – apie šių laikų spaudos cenzūrą ir susidorojimą su piktadariais ir purvo drabstytojais. Autorė (kaip ir aš) gana refleksyviai stebi, kaip greitai liepsnoja laužai, kaip pilietiškai visi skuba griebti akmenį ir užmušti niekdarį, šitaip išreikšdami pagarbą brangiai tėvynei. Autorė svarsto, kaip išlikti toje tarpinėje ir sunkiai ribas išmatuojančioje situacijoje tarp smerkiančio vaidmens ir orumo gynėjo. Toma Gudelytė išverčia panašia tema Primo Levi straipsnį Cenzūra Britanijoj, kurioje paliečiamos įdomios temos, ypač mentorystės klausimas literatūroje. Mentorius – tai „laisvo“ žodžio pirkėjas ir būtent jie formuoja pasaulėžiūrą, kas iš esmės yra ir su mūsų komercinėmis leidyklomis rakštis.

Šįkart žvilgtelėjau ir į kino skiltį, labiausiai domino Emilijos Visockaitės verstas Jess Joho straipsnis „Motina!“ pažodžiui, kuriame apžvelgiama intriguojanti juosta „Motina!“, tačiau kai susizgribau, jog noriu pamatyti, mano miesto kino teatruose jo jau neberodo! Reikėjo ankstėliau publikuoti šį straipsnį, o dabar jau teks prisijungti prie piratautojų chuliganų ir filmą kaip nors pažiūrėti nelegaliai.

Štai tiek šįkart iš mano skaitinių.

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 38 (3634), 2017 spalio 20 d.

Sveiki,

Kur geriausia sekmadienio popietę skaityti Literatūrą ir meną? Iš esmės koks gi skirtumas, svarbu, apsibrėžti sau neformalią ir jaukią aplinką ir kad tekstas tenkintų! Šįkart kinų restorane užsisėjau su visais padažais, lazdelėmis ir savaitraščio tekstais. Pasidaliju pirmaisiais įspūdžiais.

Taigi... Viršelis sako, kad Vilnių užpuls renginys „Vilnius Jazz“ ir vilniečiai niekur nedings, tačiau visgi viso šio numerio ašimi tapo ne džiazas, bet propagandinio karo prieskoniai ir Europos (bei viso pasaulio) ateitis. Saulius Vasiliauskas parengė straipsnį apie Tomą Venclovą, kuriame taikliai paklausė apie tolerancijos periferinę problemą, į kurią gerbiamas rašytojas atsakydamas pasitelkė ir kitą sąvoką – įstatymas, be kurio nelabai orientuotumėmės. Štai griežtomis recenzijomis garsėjanti Virginija Cibarauskė po Eumenidžių giraitės minėjo poetą esant stoišką, kuris išlaiko klasikinę poezijos lygį, ko pasigendanti šiuolaikiniuose poetuose. Tolerancijos paminėta tema smarkiai politizuota ir greitai „persimeta“ į kur kas aštresnį Laimanto Jonušio straipsnį Už tiesą po tiesos, kuriame vertėjas aprašo PEN International Congress įvykius iš Lvovo.

L. Jonušys iš esmės perkrato propagandino informacinio karo faktus, kaip pasaulis dėl malamo mėšlo skylinėja į Rusijos ir Vakarų frontus, neišvengiamai dėmesio centre – Krymo politika ir pastarųjų kelerių metų įvykiai Ukrainoje. Netyčia prisiminiau, kad berods bulgarė Vanga buvo išpranašavusi, kad trečiasis Pasaulinis karas bus informacinis karas ir jį jau vykdo Peterburge įkurtame komentarų ir klaidingų straipsnių fabrike, apie tokį fabriką liudija ten dirbę pabėgėliai... Žiauru, ką?

Tęsiant propagandinį naratyvą, kitas straipsnis Marco Aime Grynumas yra apertheidas, rasės neegzistavimas, kurį išvertė iš italų kalbos Toma Gudelytė. Straipsnyje prieinama prie to, kad iš esmės rasės neegzistuoja, kitaip sakant, nėra grynosios rasės, nes viskas turėjo priešistorę, tiek kalbiniu atžvilgiu, tiek genais, tad arijų rasė iš esmės  yra klaidinga fikcija, smegenų plovimas, kuriuo taip žavisi fašistai ir visokio plauko ir kvapo nacionalistai. Žmonija iš prigimties yra vientisa ir hibridinė, todėl rasistinės problemos tėra politinių bazių valdymo įrankis, kartais labai skaldantis ir kiršinantis žmoniją.

Savotiškai šią temą pratęsia ir Rolandas Kaušas straipsnyje Amerikietiški kalneliai, kur ironiškai pateikiama ekologija kaip ekoseksualumas, Motiną Gamtą keičia Gamta Meilužė, kuri byloja, kad peržengti ribų sąvokose nėra jokių ribų ir tai vyksta kasdien. Iš esmės straipsnis vėl į Trump‘o politikos kritikavimą, ypač dėl nelegalių meksikiečių. Statistika plius ironija, plius eseistinis mąstymas – R. Kauko straipsnis daug kam pasirodys smagus kritinis užtaisas, perfiltruojant dar sykį tai, ką jau daugelis ne sykį aptarė.

Benigna Kasparavičiūtė toliau nestokoja saviironijos ir dienoraščio forma apžvelgia savo egzistencinius socialinius kaip menininkės potyrius, įveldama Vilniaus merą ir negailėdama spalvų ir nuotaikų. Bet iš esmės pasigedau struktūrinio prasmės konteksto – tai apie kokius ten sunkumus ir estų perfomensų meistrus buvo būgštaujama?

Štai vokiečių literatūros pasaulyje prestižiškiausią apdovanojimą pelnė Robertas Menasse (g. 1954), kuris su romanu Sostinė kritikuoja Briuselio vykdomą politiką. Staiga užsigeidžiau, kad šis romanas būtų išverstas į lietuvių kalbą – burnojantiems „taigi išmok vokiečių kalbą ir skaityk!“ iškart sakau, kad užsičiauptų. Taigi.

Lina Ožeraitytė Knygų prese apžvelgia tris knygas: H.G.Wells Laiko mažina ir Daktaro Moro sala, Romain Gary Mirusiųjų vynas bei Jochananas Fainas Berniukas su smuiku. Tiesą sakant, kažkada domėjusi Berniukas su smuiku, bet paskutiniu metu atsibodo ta holokausto tema, nuo tų filmų, serialų ir vis kaskart „smarkiai kitokių“ literatūrų, kurios pasirodo, ne tokios jau ir kitokios. Daktaro Moro sala ir Laiko mašina irgi nesudomino, nors ir L. Ožeraitytė gerai aprašė, tačiau bijau, kad tokia literatūra savo idėjos raiškos lygiu jau nebėra paveiki, tad labiausiai domino Mirusiųjų vynas, jau vien kaip pragare vienuoliai tempia virvę, kad pamasturbuotų Dievo penį, atrodo, šventeiviškai „žavu“. Ar tik nebūsiu išsiilgęs makabriškos literatūros, tačiau recenzentė pažymi, kad tai toli gražu nėra itin geras R. Gary debiutinis romanas.

Tarp viso to labai sudomino Man Booker premijos George Saunderso romanas Linkolnas bardo būsenoje. Tikiuosi, kad intelektualai išvers į lietuvių kalbą, pvz., koks Marius Burokas?

Du straipsniai apie Rusijoje furijas sukėlusias filmą Matildą – praleisiu, bent jau filmą reikia pamatyti.

Įdėti fotografiją su nuogais vyrais ir jų genitalijomis – drąsu, net pasijutau skaitantis nepadorų žurnalą, tik staiga susivokiau, kad gyvenu klišėmis ir nuogas kūnas čia nieko nepadoraus! Sukrimtau danų rašytojo ir režisieriaus Jorgen Leth straipsnį Antropologas Bronislawas Malinowskis. Tekstas kontekstinis ir papildantis Pasaulio tautų sąrangos problemos krantus. Kaip lenkas prie Australijos ieškojo civilizacijos (ir ją rado)! Straipsnis dar kartą sako, kad kartais žiūrėdami iš savo susireikšminusių išsivysčiusių civilizacijos paraščių, nuvertiname kitas kultūras, kurios turi visai kitas formas, bet iš esmės yra tokie patys žmonės kaip ir mes.

Bandžiau įveikti Aido Jurašiaus Raudonkepuraitę – (alegorinę?) ištrauką iš būsimo apsakymo rinkinio, tačiau neužkabino – įmantriai plepu ir didelis noras sukelti cool literatūros įspūdį – tokia literatūra visada ras savo skaitytoją, deja, ne mane.

Bene geriausią frazę šiame numeryje išrašė šių laikų patriarchas Vytautas Landsbergis Iš literatų užrašų, sakydamas: „...o juk literatūra ir yra draugystė su šmėklomis“. Norėtųsi, kad bendrame kontekste nūdienos pasaulis turėtų optimistinių siekių, tačiau visas savaitraščio numeris byloja vien apie politinių krypčių keliamą įtampą, kuri tampa ir feminisčių, ir rasistinių, ir tautų... skauduliu. Ak, kad tik mūsų gyvenimai netaptų vien šmėklomis.

Jūsų Maištinga Siela