Knyga: Mindaugas Jonas Urbonas "Žudant Dzeusą"

 Mindaugas Jonas Urbonas. „Žudant Dzeusą“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – p. 336.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Tiesą sakant, Mindaugo Jono Urbono (g. 1989) knygą buvau perskaitęs dar pernai, kadangi recenzijos nebuvau parašęs, tad neįtraukiau ir į metų geriausių knygų sąrašus. Priežastis labai paprasta: kai kurie lankytojai mano, kad Maištinga siela priklauso būtent šiam rašytojui. Netgi buvau aptikęs spaudoje klaidingą informaciją, tačiau esmė tame, kad M. J. Urbonas seniau buvo prisidėjęs prie šio puslapio kūrimo, teikė tam tikrus tekstus ir idėjas, tačiau patraukė savais keliais, nepaisant to, išlikome bendradarbiaujantys, tad nutariau apžvelgti jo trečiąją knygą Žudant Dzeusą, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

 

Romanas, kurio pavadinime panaudota ryški antikinė aliuzija, tikriausiai rizikuoja būti arba pastebėtas, arba sumaišytas su žemėmis (čia prisiminiau Tomo Vaisetos Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal), tačiau M. J. Urbono atvejis išskirtinis – knyga, sakyčiau, liko daugmaž nepastebėta. Praėjęs pro internetinius portalus, pastebėjau, kad įtakos tikriausiai turėjo kur kas žinomesnių autorių bumas, koją kišo karantinas ir gausa verstinės literatūros, o juk, kaip žinia, skaitančių knygų Lietuvoje nelabai gausėja. Visgi po antikiniu sumodernintu viršeliu slepiasi kiek kitokia istorija nei T. Vaisetos, ar kitų autorių, kurie pertransformuoja graikų ir romėnų mitologiją.

 

Istoriją drįsčiau pavadinti distopine, apie netolimos ateities pasaulį, kamuojamą ir alinamą apokalipsinių klimato kaitos padarinių. Mieste, kuris vadinamas Šiaurės miestu, įsikūrusiame prie Arkties vandenyno, gyvena protagonistas Martinas. Martinas – miesto universiteto dėstytojas, antropologas ir archeologas, tyrinėjantis iškasenas, o paskutiniųjų dešimtmečių aistra – aptikti nežinomos milžinų civilizacijos griaučiai netoli miesto ir iššifruoti jų raštai. Dėstytojas savo studentams analizuoja iškasenas, skaito savo parašytą mitologinę sakmę apie milžinų civilizaciją. Čia autorius išmaniai sujungia literatūrinį, humanitarinį jautrumą ir faktinę, mokslinį pasaulėžiūrų priešpriešas. Dėstytojas bando civilizacijai suteikti žmogiškųjų savybių per literatūrinį filtrą, kanibalizmu pasižyminčiai genčiai duoti tam tikro galimo jų pasirinkimo pateisinimą, tačiau studentai linkę vadovautis vien moksliniais tyrimais. Čia dėstytojas surizikuoja ir gėdingai apsijuokia prieš auditoriją. Jūs pernelyg simpatizuojate šiai rasei, todėl nematote realių faktų (p. 26-27).

 

Tačiau prie Arkties ne viskas ramu. Čia nuo potvynio ir kylančio jūros lygio statoma užtvanka nuo vandenyno. Mieste įvedama karinė padėtis, norint apsisaugoti nuo Rytuose esančio politinio priešo, kuris veržiasi į Arktį dėl naftos (aliuzija į Rusijos politiką?). Iš miesto išgabenamos mergaitės, merginos, senelės – visos moteriškos lyties atstovės, lieka vien tik vyrai. Martinas bando slėpti savo depresija sergančią motiną nuo teisėsaugos, kol galiausiai pats tampa brutalios ir savo miestą luošinančios autoritarinės valdžios auka. Pats autorius interviu teigė, kad šie atvejai sukurti remiantis Svetlanos Aleksijevič ir Ukrainos Donecko krašto neramumais. Knygos finale kankinami ir filmuojami žmonės „panaudojami“ politinei propagandai, sakyčiau, labai atpažįstama iš to, ką patys prieš penkerius metus regėjome spaudoje, kai separatistai, vaidindami priešus, tyčiojosi iš vietos gyventojų ir pateikdavo medžiagą internete.

 

„Apie pirmą rimtą grėsmę pasauliui pranešė per visas žinias. Milžiniškas Grenlandijos ledynas atskilo, sukeldamas griaustinį primenantį garsą visame regione. Bene trijų šimtų kilometrų lūžio linija trakštelėjo tartum sausainis ir po kelių parų milžinas įsmuko į vandenyną (p. 110).“

 

Visgi Arkties ateities nesmagi politinė situacija tėra tik vienas iš šios istorijos lukštų, kurį prakalus, galima aptikti kitą lukštą. Martino gyvenimo analizė ir šeimos santykiai – Dzeuso, Heros ir dievų vaikų elgsenos modelis. Motina kęsdama nuolatinį vyro neištikimybę, nes šis niekaip „negali nustoti eiti per mergas“, atstovauja bohemiškajai lėbautojų ir hedonizmo persunktai kultūrai, bet iš tikrųjų po tuo slepiasi vadinamojo tėvo Dzeuso nepasitenkinimas, kadangi jo paveikslai nėra pripažinti, jis tapytojas alkoholikas, kenčiąs nuo didybės manijos ir vienadienių seksualinių santykių. Šalia – storėjanti namų šeimininkė, kuri šiurkščiomis šeiminėmis sąlygomis augina ir saugo mažąjį Martinuką. Tai ilga šeimos suirutės istorija, kuri iš esmės leidžia įsiskverbti į paties Martino pasaulėžiūrą ir suprasti, kodėl jis yra toks, koks yra: miega vienoje lovoje su paliegusia motina, besąlygiškai ja rūpinasi ir jam lyg trūksta jėgų susikurti savo asmeninį gyvenimą. Tiesą sakant, tas požiūris, kad profesinėje veikloje Martinas sėkmingas, tačiau asmeniniame gyvenime tampa savo tėvo gyvenimo šešėliu, nestebina; Martinas bijo moterų, jų neprisileidžia, nes kiekviena moteris tarsi Ieva, pragandusi obuolį, užnuodijusį jo šeimos idilę, sugriovusi Martino motinai gyvenimą.

Mindaugas Jonas Urbonas

 

Kitas Žudant Dzeuso esminis lukštas – fikcijos ir faktų, racionalaus ir iracionalaus pasaulio konstrukcinis lipdinys. Martinas kuria mitologinį pasakojimą apie milžinus. Pirmoji jo versija – sentimentali, primenanti utopinius pastoralinius antikinius pasakojimus, tačiau Martinas nuolat perrašinėja naujas pasakojimo versijas ir kaskart vis labiau tolsta nuo sentimentaliosios versijos, kadangi pakrinka ne tik Martino tikrovė, bet ir jo psichinė būsena. Iš tikrųjų autorius naudoja tikrovių veidrodinį metodą – Martino kūrybinė tonacija ir emocinė raiška priklauso nuo gyvenimo kokybės, kuo ji prastesnė realybėje, tuo baisesnės tampa ir mitologinės pasakos. Argi ne taip kūrėsi ir graikų mitologija? Galiausiai šis Martino užsispyrėliškas psichoterapinis rašymas tampa civilizacijos pabaigos pranašu, nusitrina riba tarp to, ką regi ir mato Martinas. Nors skaitytojas aiškiai skiria realybės ribas, tačiau akivaizdu, kad M. J. Urbonas norėjo perteikti psichuojančio veikėjo tikrovės išsikreipusį vaidinį. Kanibalizmas perkeliamas į tikrovę, į Martino burną kareiviai grūda žmogieną, tačiau neaišku, ar tai tikrai žmogiena. O gal tai tik Martino įsivaizdavimas, sudedamoji pakrikusių nervų ir iškreiptos realybės padarinys? Bet kokiu atveju, autorius žaidžia tikrovės algoritmais, kartoja panašias tendencijas, „užsuka“ istorijas, kurios vėl pradeda kartotis iš naujo tik kiek kitaip.

 

Iš tikrųjų tai literatūrinė provokacija ir manipuliacija, kuri veikia kaip meninė pasakojimo priemonė. Žudant Dzeusą primena kai kuriuos vakarietiškus grožinės literatūros tekstus, pavyzdžiui, Margaret Atwood Tarnaitės pasakojimą – vyriškos agresyvios politikos lauke moteris tampa laikmečio ir karo įkaitėmis, o iš kitos J. M. Coetzee Barbarų belaukiant – autoritarinė valstybė laukdama priešų ir karo pati subyra kaip kortų namelis. Nebenaujas idėjas M. J. Urbonas pertransformuoja per kelis svarbius filtrus ir išgauna tokį keistai eklektišką ir kartu savaip sukonstruotą literatūriškai ambicingą pasakojimą, kuris kelia pranašišką šiurpą. Kaip vieną stipriausių romano elementų išskirčiau romano kompoziciją ir struktūrą. Autorius žaidžia keliomis realybėmis, keliais žanrais ir išgauna naują lietuvišką distopinio romano skambesį, kuris primena ne lietuvišką, bet pasaulietinį, jau kultūriškai ir nacionalistiškai nebeatsekamoje vietinėje literatūroje. Nutrynus vardą, nebeaišku, kas galėjo parašyti tokį kūrinį. Iš vienos pusės gerai – tai atsiskyrimas nuo lietuvių literatūros lengvai atpažįstamos bazės (kuo autoriui buvo prikaišiojama „Dvasių urna“ ir „Šimtmečių melancholija“ knygose), nors iš kitos pusės rizikinga, nes visada gali būti apkaltintas noru būti kaip pasaulietiniai rašytojai. M. J. Urbonas visada linkęs rizikuoti, o tai, sakyčiau įdomu ir pasiteisina.

 

Literatūriškumas ir išmonė, sakyčiau, kai kada nusveria į didžiąją pusę. Tai kiek keista, nes būtent literatūriškumo lietuvių literatūroje (turiu galvoje, prozoje) labiausiai ir stinga, kadangi autoriai labiau koncentruojasi į turinį, pamiršdami pasakotojo galimybes ir teksto stilių. Šiuo atžvilgiu Žudant Dzeusą skaitytojams, kurie vertina daugiabriauniškumą, manau, labai patiks. Kai kurios teksto vietos itin žiaurios, bet ir pavadinimas – Žudant Dzeusą nieko malonaus nežada. Juslingas pasakojimas visgi lėtai puslapis po puslapio dusina skaitytoją, priveda iki beprotybės, todėl žudomas ne tik Dzeusas, bet ir skaitytojas. Nebepaliekama vilties išsigelbėti, čia nebus happy end, tas jau aišku beveik nuo pat pradžių, tačiau tai netrukdo nardyti po daugiasluoksnius pasakojimo debesis, suvokti kūrinio sumanymą, kuris, man asmeniškai, padarė nemenką įspūdį. Tiesa, nežinau, ar būčiau dėjęs Amy Winehouse ir Lanos del Rey muzikos intarpus, jie šiame ambicingame kūrinyje lyg norėtų kristi iš konteksto, tačiau iš kitos pusės padeda sukurti unikalų M. J. Urbono literatūrinį pasaulį. Rekomenduoju ieškantiems skaitytojams, kurie ieško kažko naujo, aštraus ir netikėto.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Mindaugas Jonas Urbonas. Knygos Žudant Dzeusą, Šimtmečių melancholija, Dvasių urna

Mindaugas Jonas Urbonas. Knygos Žudant Dzeusą, Šimtmečių melancholija, Dvasių urna.

Naujos knygos: J. Tumasonyte "Remontas", M. J. Urbonas "Žudant Dzeusą", O. Tokarchuk "Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus" ir kt.

Atokiame Lenkijos kaime keistuolė Janina Dušejko tamsiais žiemos vakarais studijuoja astrologiją, kartu su buvusiu mokiniu verčia Williamo Blake'o poeziją ir prižiūri Varšuvos gyventojų sodo namelius. Ji mieliau renkasi gyvūnų nei žmonių draugiją. Ieško ryšių tarp planetų išsidėstymo ir to, ką rodo televizija. Jos manymu, žmonių vardai dažnai neatitinka konkrečių asmenybių, todėl žmones verta pervardyti.

Netikėtai kaimelio ramybę sudrumsčia paslaptinga Janinos kaimyno, praminto Didžiąja Pėda, mirtis. O tuomet pasipila ištisa keistų mirčių virtinė. Energingoji moteris ima versti nusistovėjusį – ir užsistovėjusį – tradicinį vietinės bendruomenės gyvenimą aukštyn kojom...

Intriguojantis detektyvinis šio romano siužetas labai išradingai panaudojamas skaitytojų dėmesiui prikaustyti. Tačiau knygoje kartu keliama daugybė svarbių idėjų – nuo hipsteriškos laisvamanybės iki ekofeminizmo.

Olga Tokarczuk – ryški, nepaprastu sąmoju ir ypatinga vaizduote pasižyminti šiuolaikinės lenkų literatūros žvaigždė, Nobelio literatūros premijos laureate. 2018 m. už romaną „Bėgūnai“ ji pelnė vieną prestižišiausių anglakalbiame pasaulyje apdovanojimų – „Man Booker International Prize“ (angliškai romanas pasirodė „Flights“ pavadinimu). Antrą kartą autorė „Man Booker International Prize“ premijai buvo pristatyta 2019 m. už romaną „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“.Kūrinys pateko į trumpąjį premijos sąrašą. Prieš dešimtį metų Lenkijoje išėjęs Olgos Tokarczuk romanas šiandien pasirodo dar aktualesnis, dar sodresnis, dar subtiliau atskleidžiantis nūdienos pasaulio natas.

„Nepaprasta knyga. Tokarczuk romanas – linksmas, vaizdingas, pavojingas ir verčiantis sunerimti. Jame keliama rūsčių klausimų apie žmogaus elgesį. Nuoširdžiai žaviuosi šiuo nuostabiu kūriniu“, – Annie Proulx

„Nuostabiai keistas, legendą primenantis detektyvas... Tai filosofinė paslapčių kupina pasaka apie gyvenimą ir mirtį. Šias paslaptis, jei priglaustumėte prie žemės ausį, pajustume glūdint savo kauluose“, – New York Times Book Review

SKAUDI IR BEPROTIŠKA ISTORIJA

Kas gali sieti graikų Dzeusą ir Amy Winehouse? Arba aguonos grūdą ir ledynus? Arba ledynų tirpsmą ir senovės civilizaciją? Tapybą ir mėsos valgymą? Nerealius lūkesčius ir abejingumą? Idiotišką karą ir tyliai skaitomą eilėraštį, aidint šūviams? Banginį ir sugadintą tėvo motociklą, už kurį gavai į kailį?

Šis romanas – tai skaudi ir beprotiška nužmoginimo istorija, kurioje iš dabarties perspektyvos praeityje ieškoma stiprybės šaltinio. 

Dėstytojas Martinas gyvena prie Arkties klimato kaitos epochoje. Į Arktį veržiasi invazinės valstybės, trokštančios išgauti naftą. Tirpstant ledynams, išnyra nežinomų milžinų civilizacijos kaulai. Tačiau atrodo, kad pasaulio nejaudina žmonijos ištakos. Kol Martinas gręžiasi į praeitį, žmonija gyvena dabarties ambicijomis. Pamažu jis atitolsta nuo realybės. Vis dažniau jusdamas sutrūkinėjusį ryšį su tėvu, grįžta į praeitį ir išgyvena vaikystės traumas. Bėgdamas nuo beprotybės imasi literatūrinių bandymų. Užsidaręs namuose nuo karo gausmo kuria legendą apie atrastos milžinų civilizacijos kapavietę. Bando įkvėpti archeologinėms iškasenoms gyvybės, nė nesuprasdamas, kad iš tikrųjų taip atkasa savo paties gyvenimo istoriją.

Mindaugas Jonas Urbonas – vienas įdomiausių jaunosios kartos rašytojų, 2016 metais debiutavęs novelių knyga „Dvasių urna“, 2017-aisiais išleidęs romaną „Šimtmečių melancholija“.

TRAGIKOMIŠKA GYVENIMO ISTORIJA SU DETEKTYVO ELEMENTAIS

Rašytoja Jurga Tumasonytė pristato romaną „Remontas“, kuriame nemažai laikmečio ženklų ir situacijų, artimų šiuolaikinių trisdešimtmečių kartai. Tai ir vietomis tragikomiška pagrindinės bevardės veikėjos gyvenimo istorija, ir detektyvo elementų turintis pasakojimas. Romano pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai – veikėjai po sudėtingų šeiminių išgyvenimų atlieka namų remontą, taip tarsi paslėpdami skaudulius po baltu dažų sluoksniu. Kita vertus, remonto reikia ir sergančioms sieloms, kurios, net ir užgriuvus sunkumams, mėgina atsitiesti ir viską pradėti iš naujo.

Kauštelėjęs vyriškis netyčia žoliapjove nupjauna dukrelei kojas – paskui jas prisiuva garsus gruzinų chirurgas. Mergaitės vardu pavadintoje gatvėje dabar stovi mūsų daugiabutis, į kurį prieš trisdešimt metų atsikraustė mano tėvai. Turiu pagrindo sakyti, kad mano gyvybė užsimezgė masinių Kašpirovskio hipnozės seansų per televiziją metu. Pastojusios tą patį mėnesį – mama ir kaimynė Nienė – greitai tapo neišskiriamomis draugėmis. Su Egle gimėme tą pačią dieną ir tapome beveik seserimis. Mudvi draugavome, kol paauglystėje nutiko šis tas baisaus. Ilgai jos nemačiau, o kai suaugusios susiėjome ir aš vėl patikėjau, kad turiu geriausią draugę, dėl kurios galima daug ką paaukoti arba net padaryti nusikaltimą, ji ėmė ir dingo. Pranešėme apie jos dingimą policijai...

Jurga Tumasonytė – prozininkė, Lietuvos periodikoje publikavusi daugybę pokalbių su įvairių sričių menininkais. Debiutinė trumposios prozos knyga „Dirbtinė muselė“ (2011) autorei pelnė Kazimiero Barėno literatūros premiją už nebanalų, ironišką žvilgsnį į realybę ir patrauklią stilistiką. Antrasis autorės apsakymų rinkinys „Undinės“ (2019) pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketuką suaugusiesiems, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto paskelbtą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, įvertintas Jurgos Ivanauskaitės premija.

 Užsienyje gyvenantis tėvas – o kartu ir senelis – atvyksta aplankyti savo suaugusių vaikų. Pagal išankstinius senyvo vyro įsitikinimus, jo sūnus – nevykėlis, o duktė ištekėjo ne už to vyro. Tik jis pats sau atrodo nugyvenęs nepriekaištingą gyvenimą. Tačiau per dešimt intensyvaus šeimos bendravimo dienų iškyla skaudūs praeities prisiminimai. Tėvui – o kartu ir seneliui – tenka stoti į akistatą su savo praeitimi. Greitai kaitaliojant pasakojimo perspektyvas atskleidžiamas intymus chaotiškos ir tuo pačiu neva tobulai normalios šeimos portretas.

„Tėvo sutartis“ – tai intelektuali psichologinė saga, pasakojanti apie komplikuotus santykius tarp, atrodytų, pačių artimiausiųjų. Karčiu humoru ir tylia išmintimi žaižaruojantis kūrinys klausia: ar gali šeiminės aplinkybės nulemti žmogaus likimą? Ar galima iš naujo suderėti tarp šeimos narių sudarytos sutarties sąlygas? Ar visgi joms lemta amžiams pririšti šeimą prie praeities?

Jonas Hassenas Khemiris – garsus šiuolaikinis švedų rašytojas, romanų, pjesių, esė ir apsakymų rinkinių autorius. Už kūrybą apdovanotas daugeliu literatūrinių premijų, tarp kurių patys svarbiausi Švedijos apdovanojimai – Augusto premija ir P. O. Enquisto literatūrinė premija. Autoriaus kūriniai išversti į daugiau kaip trisdešimt kalbų, o pjeses pastatė kone šimtas teatrų visame pasaulyje.

Rašytojo kūrybą įvertino ne tik skaitytojai bei literatūros kritikai, bet ir tokie šiuolaikinės literatūros grandai kaip Joyce Carol Oates ir Hermanas Kochas, pavadinę autorių vienu įsimintiniausių šiuolaikinių skandinavų rašytojų. Autorius pelnytai vadinamas ne tik talentingu švedų literatūros tradicijų tęsėju, bet ir subtiliu jos novatoriumi, gebančiu minimaliomis priemonėmis sukurti vertingą kūrinį.

 

DAUGIAUSIA DISKUSIJŲ LITERATŪROS PASAULYJE SUKĖLĘS ŠIANDIENOS ROMANAS

THE SUNDAY TIMES IR NEW YORK TIMES BESTSELERIS

Lidija gyvena Akapulko mieste, Meksikoje. Jai priklauso knygynas, kuriame ji ir dirba. Moteris turi sūnų Luką ir nuostabų sutuoktinį žurnalistą Sebastjaną. Nors įprasta kasdienybė Akapulke dėl narkotikų kartelių veiklos ima aižėti, Lidijos padėtis kol kas visai patogi.

Net žinodama, kad jų veikiausiai niekas niekada nenupirks, moteris knygyne laiko ir kai kurias savo mėgstamiausias knygas. Vieną gražią dieną į knygyną įžengia vyriškis ir, patyrinėjęs lentynas, prie kasos atsineša keletą knygų, kurias norėtų įsigyti – dvi iš jų Lidijos mėgstamiausios. Chavjeras pasirodo esąs tikras eruditas. Jis žavus, jiedu susibičiuliauja. Lidija to nežino, tačiau šis žmogus – dar ir naujausio narkotikų kartelio, agresyviai plečiančio įtaką mieste, vadeiva. O Lidijos vyras tuo metu rengia išsamų tiriamąjį straipsnį apie Chavjerą: vos jį išspausdinus, šeimos gyvenimas jau niekada nebebus toks, koks buvo.

Priversti bėgti Lidija ir jos aštuonmetis sūnus Luka netrukus atsisveikina su ligi tol turėtais įprastiniais viduriniosios klasės gyvenimo patogumais. Jie akimoju tampa eiliniais migrantais, keliaujančiais per Meksiką ant traukinių vagonų stogų Jungtinių Amerikos Valstijų link. Ko gero, tik ten jų nepasieks Chavjero ranka. Pakeliui sutikdamas begales bėdžių, taip pat mėginančių nusigauti į šiaurę, Lidijos sūnus įsitikina, kad visi jie bėga nuo kažko. Tik kur būtent jie nubėgs?

Perskaičiusieji „Amerikos purvą“ pasikeis negrįžtamai. Tai viena svarbiausių mūsų laikų knygų – literatūros žygdarbis, kiekviename puslapyje pulsuojantis širdgėla, drama ir humaniškumu.

Jau spėjęs susilaukti tokių komplimentų, kaip „mūsų laikų „Rūstybės kekės““ ar „naujoji Amerikos klasika“, Jeanine’os Cummins romanas „Amerikos purvas“ – tai įstabus žvilgsnis į žmonių, pasirengusių paaukoti viską, kad tik išsaugotų bent menkutę vilties kibirkštėlę, giliausius sielos užkaborius.

„Niekad nesiliausiu apie ją galvojusi“, – Ann Patchett

Naujajame romane Liutauras Degėsys perspėja: nėra lengva, lengva nebus ir būti lengva negali, jei leidžiamės tyrinėti herojų psichikos problemų gelmes. Jei ryžtamės gilintis į personažų dvasinio gyvenimo perspektyvas, – jų sielvartą, meilę ir neapykantą, pavydą ir praregėjimą, – aiškintis pasąmonės klodus, klaidžioti vidinio nerimo ir vienatvės kambariuose, vis po truputį artėjant prie savęs.

Romane glūdi mažiausiai trys keistai susipynusių realybių sluoksniai: romano protagonistas yra rašytojas, kuris rašo knygą apie tai, kas, jo manymu, – ją parašius – turi neišvengiamai atsitikti gyvenimo tikrovėje. Rašomoje knygoje vaizduojamas rašytojo alter ego – jo romano herojus irgi yra rašytojas, rašantis knygą apie save. Susipynus abiem realybėms, herojai ima nebesuprasti, kuri realybė yra fikcija, o kuri – tikroji. Juolab kad pagrindinio rašytojo vaizduotėje, o gal ir realybėje – jis nuolat atsiduria savo aprašomo herojaus tikrovėje. Rašytojas konstruoja, modeliuoja įvairius galimus žmonių santykių variantus, aprašo juos – kaip hipotezes – knygoje, o paskui leidžiasi į gyvenimą, tikrindamas, ar jo numatyti įvykiai gali atsitikti ir kaip jie gali įvykti. Šiame mistiniame romano sluoksnyje abu herojai – romano rašytojas ir jo herojus susitinka psichologinėje ir fizinėje dvikovoje, kur nugali vienas iš jų, bet iki galo lieka neaišku, kuris iš dviejų konkurentų lieka gyvas. Psichologinio detektyvo sluoksnyje užsimezga išlikusio herojaus ir jo aprašomo personažo mylimosios ryšys. Galiausiai išaiškėja, kad viskas buvo visai ne taip, kaip atrodė iš pradžių.

Paradoksas, ironija, humoras, kalbant apie rimtus ir tragiškus dalykus, sentimentalumas, pereinantis į cinizmą, apsimetėliškas šventeiviškumas, pavirstantis moraliniu reliatyvizmu – tokiame romano stilistinių figūrų neapibrėžtume lengva pasiklysti. O galima apsidžiaugti ir apsigyventi toje autoriaus sufabrikuotoje, sukonstruotoje sudėtingų santykių realybėje. Gyvenimas – tai nepakartojamas eksperimentas, vykstantis vieninteliu įmanomu – klaidų ir bandymų – metodu. Ir todėl gyventi įdomu, gera ir verta. Bet gyvenime lengva nėra ir nebus. Kaip ir skaitant šią knygą.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Monika Baltrušaitytė "Išėję prie upės"

Monika Baltrušaitytė. „Išėję prie upės“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.

Sveiki, skaitytojai,

Tęsiu serijos Pirmoji knyga apžvalgas ir šįkart apžvelgsiu pernai debiutavusios Monikos Baltrušaitytės (g. 1989) novelių rinkinį Išėję prie upės. Nesunku perskaičius noveles susidaryti įspūdį, kad autorė labiau priklauso ne žaidybinei literatūrai, bet tai tradicinei aukštajai literatūrai, kurioje kapstomasi po praeitį ir daromos tam tikros netiesioginės refleksijos – apskritai novelės žanras, kuriam reikia itin didelio kruopštumo, mano supratimu, yra parankus žanras šioms refleksijoms perteiki.

Metaforinis rinkinio pavadinimas Išėjęs prie upės iš esmės siejasi su mirusiųjų pasauliu, turi tam tikrą antikinę aliuziją į Hado požeminės karalystės upes, kitaip sakant, pomirtinį pasaulį, kuris anapus pasakotojos atminties ir patyrimų dažnai reiškia ne pragarą, o nujaučiamą prieglobstį ir rojų. Ir ne tik mirusiesiems, su kuriais pasakotoja atsisveikina vėlei juos prisimindama, bet ir apskritai su tekančiu, bėgančiu laiku, kuris keičia pačią pasakotoją. Išeina ne tik gyvieji anapus upės, prie kaštonų, bet ir vaikystė, prisiminimai, autoritetai, būti ir išgalvoti draugai. Rinkinys gal kiek savo idėja primena prieš kelerius metus irgi šioje knygos serijoje debiutavusio Mindaugo Jono Urbono novelių rinkinį Dvasių urna. Tai literatūroje prabėgusių ir autorei reikšmingų akimirkų ir žmonių įprasminimo būdas.

Tiesą sakant, skaityti nuo pat pradžių noveles nebuvo lengva, maniau, kad tikrai greitai atsibos ir bus kankynė. Tą lyg ir sufleravo pirmosios novelės, kurios pasirodė ganėtinai padrikos, „nesuveržtos“ idėjine prasme, pasakojimas nedarnus, tarsi iškandžiotas ir sudraskytas tyliomis sąsajomis, kurias, žinoma, turi nusibrėžti pats skaitytojas. Tikriausiai pirmoji novelė Zombių puota man mažiausiai patiko, taip pat neįtikino ir ganėtinai prasmių lygmenyje silpna novelė Už mėlynos sienos, kuri pasakoja apie jauną poetą ir su juo nesisveikinantį kaimyną. Novelė, kuri neturi rimto stuburo, nors pagal bendrą prasmę apie senosios literatūros kartos išnykimą ir sietųsi su bendra išėjusių prie upės idėja. Taip pat nelabai įtikino novelė Softas – be kintančių technologijų ir juose įdiegiamų programų evoliucijos nostalgijos nelabai kuo žavi, tikriausiai joje nelabai pajutau sąsajos tarp technologijų tobulėjimo ir besikeičiančio žmogaus interesų (ir draugų) lauko.

Monika Baltrušaitytė (nuotr. Deimantė Rudžinskaitė)

Stipriausios novelės rikiuojasi maždaug rinkinio viduryje ir kelios pačioje pabaigoje. Iš įsimenamų išskirčiau kompoziciškai vykusią Obelų sodas apie besipliekiančius giminaičius, kurie lyg ir buvę draugai nuo pat vaikystės dėl puikybės ir banalybių susipyksta – čia labai gražiai autorė novelės pabaigoje išryškina žvyrkeliu perskeltas žemes ir pasibaigusios draugystės skausmą. Įtikino ir novelė Direktorė, kuri dvelkia popkornais ir pačios autorės potyriais kino teatre kaip atskirame stebuklų šalyje. Beje, Direktorė, kaip ir daugelis novelių veikėjų, vėliau knygos pabaigoje virsta iš novelių į novelę migruojančiais personažais. Prie geresnių novelių būtinai priskirčiau Balti tušti puslapiai – tas, kas nors kartą iki trisdešimtmečio išgyveno rimtas skyrybas, tas supras šios novelės autentiškas prasmes ir jausenas. Čia autorė, priešingai nei kitose novelėse, savo stiliumi tampa itin plastiška ir poetiška: „Būdavo, kad reikėdavo gelbėtis ir šokti į pirmą pasitaikiusią valtį, irtis per juodą upės vandenį visą naktį, plaukti į rūką, kuriame nėra nieko, tik ištirpusios miesto formos, savo aidui lojantis šuo, išsitrynę kontūrai gatvių, kuriomis tiek kartų vaikščiota, ir pilki, akmenimis virtę, be garso šnarantys medžiai (p. 113)“.  

Prie sėkmingų novelių priskirčiau Akunga, kurioje pasakotoja prisimena leistas dienas kaime ir kaip ji su išgalvota drauge Akunga prisigalvoja įvairiausių žaidimų, kaip antai žaidžia medinėje trobelėje prie pelkių FTB agente ir svajoja apie amerikietiškos per filmus ir TV pateiktus amerikietiškos kultūros formas. Panašios konsistencijos novelė Paryžius, kur dvi draugės pakvaišusios dėl Paryžiaus tiek prisifantazuoja, kad toji fantazija tampa netgi pavojinga – viena mergaitė vos nenunuodija kitos.

Dalis tekstų skirta senoliams ir jų pasiruošimui prie upės. Paskutinėje novelėje Inkilų skaičiavimas, kuris galėjo, mano manymu, būti ir visos rinkinio potencialus pavadinimas, pasakojama apie pasakotojos senelio išlydėjimą. Tekstas fragmentuotas, priminė slaugytojos dienoraščio punktyrus, rašytus 2014-2018 metais. Taip pat įsiminė ir kitos novelės fragmentas, kada ekscentriška kaimynė, potencialiai serganti Alzhaimeriu, grįžta į savo seną butą, kurioje gyvena naujakuriai. Išlaikyta puiki distancija, neįvardijant ligos požymio, tarp mirusio žmogaus kaip vaiduokliško klajojimo po praeities įvykius. Ir tikrai – mirusi ji ir pasakotojai ji vaidenasi, ar tikrai suėsta atminties atklydo iš kokios nors prieglaudos?

Monikos Baltrušaitytęs rinkinį apskritai laikau vykusiu darbu. Tokia autorės proza man iš esmės patinka. Patinka, kad autorė neužsižaidžia formomis, nesistengia nonsenizuoti ar kaip kitaip perdėtai atrodyti itin šiuolaikiška rašytoja. Autorė gerai valdo sakinį, kai kurios novelės išties vykusios, kai kurioms tiesiog stinga probleminio stuburo, bet visumoje tekstai byloja apie autorės potencialą rašyti ir rašyti būtent nebanaliai, gal ir nelabai populiariai, tačiau skoningai artikuliuojant atminties, laiko reikšmę žmogaus gyvenimui ir jo nepastovumui, galų gale tai ir requiem mirusiems. Reikia manyti, kad autorė ties šiuo debiutu nesustos ir dar ką nors sukurs ambicingesnio.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: knygų duetai ir trioletai arba valant dulkes nuo bibliotekos lentynų

Sveiki,

Priegalvio skaitinius dažnai mėgstu nebaigti. Skaitau po pastraipą ir numetu arba prieš miegą – koks straipsnis iš „Metai“ ir dabar – eilėje laukianti mėlynu viršeliu Vytautės Žilinskaitės knyga paaugliams „Kintas“, kurią turu perskaityti ir pakomentuoti.

Šiandien prasisukau valdydamas dulkes prieš šventes pro savo bibliotekos knygas ir pradėjo šiauštis plaukai: kiek daug knygų kaupiasi (ir labai gerų!), kurių dar niekaip nesuskaitau. Tiesiog laukia ir tikriausiai lauks dar ilgai. Bet ir yra gera naujiena – kiek daug suskaityta per šiuos metus! Nekantrauju peržvelgti visas šiemet perskaitytas knygas.

Visgi pagavau save simpatizuojantį labiau neperskaitytoms knygoms, nei toms, kurias kažkada perskaičiau, tarsi „perskaityta ir gana“, nebereikalinga, nebekelianti tiek sentimentų kaip kažkada, kai dar galėdavau suskaičiuoti, kiek knygų esu perskaitęs. Paauglystėje netgi susirašydavau kruopščiai į užrašų knygutę, o šiandien tai nebesvarbu. Svarbu tiesiog... Gyventi šia diena ir jeigu įmanoma – tik su labai gera knyga!

Tomas Vaiseta "Paukščių miegas", Virginija Rimkaitė "21 a.", Mindaugas Jonas Urbonas "Dvasių urna".

Antoine de Sent-Egziupeti "Mažasis Princas", Romain Gary "Aušros pažadas", Mindaugas Jonas Urbonas "Šimtmečių melancholija".

 Hannah Kent "Paskutinės apeigos", "Gerieji žmonės".

 Leila Slimani "Žmogėdros sode", "Lopšinė".

Jessie Burton "Mūza", "Miniatiūristas".

Jūsų Maištinga Siela

Kultūros savaitraštis "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3637), 2017 lapkričio 10 d.

Sveiki,

Praėjo dar viena savaitė ir „Literatūra ir menas“ neatsilikdamas nuo realijų, reaguoja į tuos pokyčius, kurie vyksta pas mus. Apie Gedimino slenkantį kalną šįkart nė kvapo, tačiau spaudos cenzūrai ir Rūtos Vanagaitės skandalui vietos šiame numeryje nemažai.

Šįkart pirmasis interviu su iš Klaipėdos kilusia debiutante prozininke Virginija Rimkaite, kurią kalbina Marijus Gailius. V. Rimkaitė neseniai pristatė savo apsakymą „21 a.“, kuris ėmė ir mane sudomino, tad jau dairausi, kur įsigyti. Vadinasi, interviu ir recenzijos gerai veikia kaip reklama! Tiesa, interviu labiau priminė šmaikštų chat‘ą, nei rimtą pokalbį rimtam leidiniui – gal tas ir gerai! Iš interviu galima nemažai spręsti ir apie autorę, kuri pademonstravo sveiką humoro jausmą ir gebėjimą reflektuoti tai, kas vyksta ne tik literatūroje, bet ir pasaulyje.

Tęsiant V. Rimkaitės temą, Saulius Vasiliauskas knygų preso skiltyje skelbia šios knygos recenziją, kurioje palankiai įvertino debiutantę. Palankiai jis įvertino ir antrąją knygą „Šimtmečių melancholija“ pristačiusį irgi klaipėdiškį Mindaugą Joną Urboną – jaunoji karta ateina į lietuvišką prozą ir S. Vasiliauskas randa tarp šių dviejų autorių bendrų teminių taškų – visuomenės susvetimėjimas ir patvarių ryšių ilgesys.

Pradžioje publikuojamas Rolando Rastausko (RoRa) eilėraštis „parsigabentas“ iš plačiosios Rusijos. Eilėraštis, papildytas fotografija, nebuvo toks įdomus, koks smulkesniu šriftu jo pa(si)aiškinimas puslapio apačioje apie tą apsmurgusį (atsiprašau, bet taip kartais ir atrodo) vidutinio amžiaus lietuvio žvilgsnį, prisimenant sovietinius laikus, kuriuos RoRa pavadina gana makabriškai taikliai – Naujoji Atlantida. Niekada nesuprasiu, kaip galima ilgėtis botago, cenzūros, sovietizacijos ir pilkos kasdienybės už padovanotą butą ir pastovią darbo vietą už 90 rublių?

Bene didžiausia (bent man) naujiena yra 2017 brolių Goncourt‘ų paskelbta literatūrinė premija, kurią pelnė menkai kam žinomas autorius Eric Vuillard (g. 1968), parašęs knygutę viso labo 160 puslapių apie Hitlerio iškilimą pavadinimu „Dienotvarkė“. Įdomiausia tai, kad autorius net 18 metų gyvena Kaune! Iš Kauno prancūzas laimi preciziškiausią Prancūzijos literatūrinę premiją? Kosmosas. Bet tai tik rodo, kad komisija dirba nešališkai ir vertina ne žmogų ir jo biografiją, bet iš esmės kūrinį ir tik kūrinį. Pats autorius absoliučiai nesitikėjo ir teigė, kad buvo mitinai pritrenktas tokios žinios.

Donatas Petrošius publikacijoje Kas užsako muziką iš pradžių gvildena literatūros pristatymuose kaip papildomą ir kartais nustelbiančią autorių ir knygą pačią muziką, o galiausiai lygina kaimo muzikos skonį tikriausiai su savuoju skoniu, tačiau rašinį užbaigia vykusia filosofiška mintimi, kad kuo garsiau skamba mums muzika fone, kad nesusikalbėtume, tuo mažiau girdime kitus ir pačią muziką, nes girdėti fone muziką tapo tiesiog „normalu“.

Tomo Kriaunevičiaus straipsnis apie R. Vanagaitę papildo ir Elžbietos Banytės Žibalas į ugnį deginant raganas – apie šių laikų spaudos cenzūrą ir susidorojimą su piktadariais ir purvo drabstytojais. Autorė (kaip ir aš) gana refleksyviai stebi, kaip greitai liepsnoja laužai, kaip pilietiškai visi skuba griebti akmenį ir užmušti niekdarį, šitaip išreikšdami pagarbą brangiai tėvynei. Autorė svarsto, kaip išlikti toje tarpinėje ir sunkiai ribas išmatuojančioje situacijoje tarp smerkiančio vaidmens ir orumo gynėjo. Toma Gudelytė išverčia panašia tema Primo Levi straipsnį Cenzūra Britanijoj, kurioje paliečiamos įdomios temos, ypač mentorystės klausimas literatūroje. Mentorius – tai „laisvo“ žodžio pirkėjas ir būtent jie formuoja pasaulėžiūrą, kas iš esmės yra ir su mūsų komercinėmis leidyklomis rakštis.

Šįkart žvilgtelėjau ir į kino skiltį, labiausiai domino Emilijos Visockaitės verstas Jess Joho straipsnis „Motina!“ pažodžiui, kuriame apžvelgiama intriguojanti juosta „Motina!“, tačiau kai susizgribau, jog noriu pamatyti, mano miesto kino teatruose jo jau neberodo! Reikėjo ankstėliau publikuoti šį straipsnį, o dabar jau teks prisijungti prie piratautojų chuliganų ir filmą kaip nors pažiūrėti nelegaliai.

Štai tiek šįkart iš mano skaitinių.

Jūsų Maištinga Siela

Mindaugas Jonas Urbonas knyga "Šimtmečių melancholija"

Mindaugo Jono Urbono romaną "Šimtmečių melancholija" galite pigiau  įsigyti ČIA.

Kūrybiškiausios 2016 metų lietuvių autorių grožinės literatūros knygos

Sveiki,

Dalijuosi su Jumis geriausiomis ir kūrybiškiausiomis 2016 metų knygomis, kurias parašė lietuvių autoriai. Žinoma, daug gerų knygų tiesiog neįėjo į šį sąrašą, pvz., Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum IV“. Tačiau tam yra priežasčių – pasikartojimai, tominiai leidiniai ir t. t. Nors daug kas staugė, kad labai blogai, kad sąraše praktiškai vien vyrai, tačiau Knygų mugės metu kūrybiškiausia knyga pripažinta iš šio „vyriško“ sąrašo Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“. Sutikčiau iš esmės su Solveiga Daugirdaite, kuri teigė, kad moterų literatūra nors suvešėjusi, tačiau neskatinama kurti elitinės literatūros. Pateikiu visą dvyliktuką abėcėlės tvarka su kiek kitokiais knygų viršeliais.

1. Eugenijus Ališanka, Stuburo tik punktyrai: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

2. Daiva Čepauskaitė, Aš tave užmiršau: pjesės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

3. Stasys Eidrigevičius, Giedanti gaidžio galva: poema, Vilnius: Apostrofa, 2016. 

4. Dainius Gintalas. Adatos: eilėraščiai, Vilnius: Tyto alba, 2016. 

5. Benediktas Januševičius, Žodžiai: eilėraščiai, Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. 

6. Giedrė Kazlauskaitė, Singerstraum: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

7. Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: romanas, Vilnius: Tyto alba, 2016. 

8. Mindaugas Kvietkauskas, Uosto fuga: esė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

9. Sigitas Parulskis, Nutylėtų lelijų miestas: romanas, Vilnius, Alma littera, 2016. 

10. Regimantas Tamošaitis, Vien tik zuikiai naktyje: esė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

11. Mindaugas Jonas Urbonas, Dvasių urna: novelės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

12. Tomas Venclova, Eumenidžių giraitė: eilėraščiai ir vertimai, Vilnius: Versus Aureus, 2016.

Jūsų Maištinga Siela