Popromanas, euroromanas, populiarioji literatūra: sąvokos ir literatūros bruožai, panašumai ir skirtumai

 

Sveiki, malonūs skaitytojai!

Dažnas iš mūsų susiduria su įvairių sąvokų – popromanas, euroromanas, populiarioji literatūra – sąvokomis, kurios šiek tiek varijuoja, todėl ir sąvokas reiktų apibūdinant literatūros kūrinį parinktį tinkamesnes. Šiandien čia aptarsiu ir pasidalysiu šių sąvokų apibrėžtimis ir bendraisiais bruožais, pateiksiu kūrinių pavyzdžių.

POPROMANAS

Popromanas – tai grožinės literatūros kūrinys, orientuotas į platųjį skaitytojų ratą, pasižymintis pramoginiu pobūdžiu, aiškia struktūra ir lengvai atpažįstamais siužeto vingiais. Pagrindinis jo tikslas – sukelti emocijas (džiaugsmą, baimę, jaudulį) ir suteikti skaitytojui galimybę „pabėgti“ nuo kasdienybės.

Pagrindiniai popromano bruožai

Popromaną nuo elitinės (aukštosios) literatūros padeda atskirti keli esminiai elementai. Siužetiškumas – didžiausias dėmesys skiriamas veiksmui, o ne giliems filosofiniams apmąstymams ar stiliaus eksperimentams. įvykiai keičia vienas kitą greitai, kad išlaikytų skaitytojo dėmesį. Standartizuota struktūra – dažnai vadovaujamasi tam tikromis „formulėmis“ (pvz., meilės romane – susitikimas, kliūtis, laiminga pabaiga). Aiškūs personažai, t. y. veikėjai paprastai yra ryškūs, lengvai atpažįstami tipažai (herojus, piktadarys, auka), turintys aiškią motyvaciją. Prieinama kalba: vengiama sudėtingų metaforų ar archajiškų žodžių. tekstas skaitomas lengvai, sklandžiai. Taip pat būdinga laiminga pabaiga (happy end), nors tai nėra taisyklė visiems subžanrams, populiarioji literatūra dažniausiai siekia suteikti skaitytojui pasitenkinimo jausmą.

Popromano atsiradimas ir kritikų vertinimas

Popromano kaip toks reiškinys siekia, galima sakyti, XVIII a. pabaigos ir XIX a. pradžios laikotarpį Europoje, kai dėl pramonės revoliucijos atpigo popierius, o raštingumas tapo prieinamas masėms. Viskas prasidėjo nuo: fejetoninių romanų, kurie dalimis buvo spausdinami dienraščiuose. Tokie autoriai kaip Alexandre'as Dumas ar Charlesas Dickensas turėjo rašyti taip, kad kiekviena dalis baigtųsi intriga, verčiančia skaitytoją pirkti kitą numerį. būtent šis „kabliuko“ principas ir orientacija į plačiąją auditoriją padėjo pamatus tam, ką šiandien vadiname populiariąja literatūra.

Tikrasis žanro suklestėjimas įvyko XX a. viduryje, pasirodžius pigioms, minkštais viršeliais leistoms knygoms, vadinamoms paperbacks arba pulp fiction. Šiuo laikotarpiu popromanas galutinai susisluoksniavo į aiškius subžanrus: detektyvus, meilės romanus, mokslinę fantastiką ir trilerius. Pasaulinę šlovę pelnė tokie grandai kaip: Agatha Christie, suformavusi klasikinio detektyvo taisykles, Stephenas Kingas, pakylėjęs siaubo žanrą į naujas aukštumas, bei Danielle Steel ar Nora Roberts, tapusios jausmų romanų sinonimais. Šie autoriai pavertė literatūrą milžiniška industrija, kurioje knygų tiražai skaičiuojami milijonais.

Lietuvoje populiarioji literatūra ilgą laiką buvo gniuždoma cenzūros ar akademinių nuostatų, tačiau atgavus nepriklausomybę ji tiesiog smarkiai išpopuliarėjo. Tarp ryškiausių šiuolaikinių pavyzdžių būtina paminėti: Rimantą Kmitą, kuris savo romanuose, ypač „Pietinia kronikose“, įtaigiai sujungė populiariosios kultūros elementus, tarmę ir nostalgišką siužetą, taip pritraukdamas mases skaitytojų. Šalia jo rikiuojasi kiti sėkmingi autoriai: Andrius Tapinas, atnešęs į Lietuvą steampunk žanrą, Irena Buivydaitė, dominuojanti meilės romanų nišoje.

Literatūros kritikai į popromaną žvelgia dvejopai: tradiciškai jis dažnai nuvertinamas kaip „lengvas skaitalas“ ar komercinis produktas, kuriam trūksta egzistencinio gylio ir stiliaus rafinuotumo. Visgi šiuolaikinė kritika tampa nuolaidesnė, nes ji tapo pripažįstama, kad kokybiškas popromanas reikalauja didelio meistriškumo valdant intrigą ir personažų psichologiją. Popromanas šiandien vertinamas kaip visai puiki priemonė visuomenės aktualijoms atspindėti ir skaitymo įpročiams skatinti, nes būtent šios knygos dažniausiai tampa „vartais“ į literatūros pasaulį pradedantiesiems skaitytojams.

EUROROMAS

Euroromanas – tai specifinis literatūrinis terminas, apibrėžiantis kūrinius, kurie savo temomis, problematika ir dvasia peržengia vienos tautybės ribas ir nagrinėja bendrą europietišką tapatybę bei vertybes. Šis terminas susiformavo XX a. pabaigoje, ypač po Berlyno sienos griūties ir Europos Sąjungos plėtros etapuose, kai rašytojai pajuto poreikį permąstyti žemyno istorines traumas, migraciją ir kultūrinį bendrumą. Euroromano ištakos glūdi siekyje sukurti bendrą pasakojimą apie Europą, kuriame susiduria rytai ir vakarai, o veiksmas dažnai vyksta keliose šalyse, pabrėžiant herojų klajones, daugiakalbystę ir bendrą istorinį likimą po abiejų pasaulinių karų.

Nors šiuo metu griežtas euroromano terminas vartojamas kiek rečiau ir dažniau ištirpsta platesnėse „šiuolaikinės Europos prozos“ sąvokose, jis vis dar išlieka aktualus literatūrologinėse diskusijose apie integraciją. Žymiausi europietiški pavyzdžiai būtų: Milano Kunderos kūryba (ypač „Nepakeliama būties lengvybė“), Umberto Eco intelektualieji romanai ar Roberto Menasse „Sostinė“, kuri tiesiogiai narplioja Briuselio biurokratiją ir Europos idėją. Lietuvių literatūroje euroromano bruožų turi: Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, nubrėžęs ryškią jungtį tarp vietinės patirties ir vakarietiško mąstymo, taip pat šiuolaikinių autorių, tokių kaip Kristinos Sabaliauskaitės ar Undinės Radzevičiūtės kūriniai, kuriuose Lietuvos istorija ir kultūriniai kontekstai organiškai įsilieja į bendrą Europos civilizacijos audinį. Reiktų paminėti Jurgos Ivanauskaitės „Placebą“ ir „Miegančių drugelių tvirtovę“, kuriuos kai kurie kritikai anuomet laiko euroromanais neigiama konotacija, t. y. komerciškai tyčia pritraukti skaitytoją. Šiandien tikriausiai

Šio žanro vertė slypi jo gebėjime kurti bendrą intelektualinę erdvę, padedančią skaitytojui suprasti, kad, nepaisant skirtingų kalbų, mus vienija panašūs skauduliai ir siekiai. Euroromanas veikia kaip: kultūrinis tiltas, griaunantis provincialumą ir skatinantis dialogą tarp tautų, todėl jis laikomas svarbiu įrankiu formuojant europinę savimonę. Nors šiandien literatūra tampa vis labiau globali, euroromano idėja išlieka gyva kaip priminimas apie unikalų žemyno kultūrinį paveldą ir nuolatinį klausimą, ką gi iš tiesų reiškia būti europiečiu šiuolaikiniame pasaulyje.

POPULIARIOJI LITERATŪRA

Populiarioji literatūra – tai plati grožinės raštijos sritis, kurios pagrindinis orientyras yra skaitytojo pramoga, emocinis pasitenkinimas ir masinis prieinamumas. Šis reiškinys suklestėjo XIX a., kai dėl technologinės pažangos spauda tapo pigi, o didėjantis raštingumas suformavo naują skaitytojų sluoksnį, trokštantį ne sudėtingų filosofinių traktatų, o įtraukiančių istorijų. Populiarioji literatūra remiasi: aiškiomis žanrinėmis taisyklėmis, pasikartojančiomis struktūromis bei stipriu siužetiniu stuburu, kuris leidžia skaitytojui lengvai orientuotis pasakojime. Skirtingai nei elitinė literatūra, ji nesiekia eksperimentuoti su kalbos forma, o susikoncentruoja į: nuotykius, meilės peripetijas, paslaptis ar siaubą, taip užtikrindama greitą ir malonų skaitymo procesą.

Pasaulinėje rinkoje populiarioji literatūra tapo milžiniška industrija, kurios veidais tapo tokie autoriai kaip: Agatha Christie, Stephen King ar J. K. Rowling. Šie kūrėjai įrodė, kad žanrinė literatūra gali būti ne tik komerciškai sėkminga, bet ir tapti kultūriniu fenomenu, vienijančiu milijonus žmonių visame pasaulyje. Lietuvoje populiarioji proza taip pat išgyvena aukso amžių: čia ryškiai matomi tokie vardai kaip Rimantas Kmita, kuris romane „Pietinia kronikas“ meistriškai sujungė popkultūros elementus su menine kokybe, taip pat Andrius Tapinas, Irena Buivydaitė. Šiuolaikinė lietuvių populiarioji literatūra tampa vis profesionalesnė, sėkmingai konkuruodama su verstinėmis knygomis ir užpildydama įvairiausias nišas nuo istorinių trilerių iki lengvų romantiškų pasakojimų.

Nors kritikai ilgą laiką šią literatūrą vertino su tam tikra arogancija, vadindami ją „skaitalais“, šiandieninis požiūris yra gerokai palankesnis. Pripažįstama, kad populiarioji literatūra atlieka svarbią socialinę funkciją: ji skatina skaitymą, padeda atsipalaiduoti ir dažnai pirmoji sureaguoja į aktualius visuomenės pokyčius. Jos vertė slypi: gebėjime suteikti terapinį poveikį, lavinti vaizduotę ir kurti bendrą kultūrinį lauką, kuriame literatūra tampa prieinama kiekvienam, o ne tik siauram intelektualų ratui. Galiausiai, populiarioji literatūra yra leidybos verslo pagrindas, leidžiantis išlikti visai knygų ekosistemai ir suteikiantis galimybę egzistuoti net ir pačiai sudėtingiausiai akademinei kūrybai.

 

Maištinga Siela

Literatūra ir vynas šeštadienį: knygos "Editas kompleksas", "Irenos Rei išnykimas", "Užmirštos bylos"

 

Sveiki,

 

Tylus ir šaltas šeštadienis. Apledijęs mano mietas. Belieka kiurksoti namuose tingiai ir šiltai namuose, skaityti literatūrą, gerti vyną, negalvoti apie darbą. Klausytis vinilinių plokštelių. Filosofuoti ir vėl skaityti knygas. Ir nueiti galų gale miegoti... raudonai dažytomis lūpomis.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Remyga", režisierius Oskaras Koršunovas, Valstybinis Šiaulių dramas teatras

 

Sveiki, skaitytojai!

 

2020 metai, labai gerai pamenu, buvo vis dar gūdūs karantininiai metai, o mūsų teatras buvo izoliuotas, aktoriai skaitė net per zoomą pjeses ir stengėsi bent jau šitaip kaip nors išgyventi. Bet premjeros nebuvo nutrūkusios! Tais 2020 metais įvyko ir režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio pagal rašytojo Rimanto Kmitos romaną „Remyga“ premjera su Valstybinio Šiaulių teatro aktoriais. Spektaklio nepavyko pamatyti ištisus penkerius metus, tą padariau tik šią savaitę, tad dalinuosi vėlgi savo įspūdžiais, pastebėjimais ir pajautimais.

 

Prisipažinsiu, kad nesu skaitęs nė vienos R. Kmitos knygos. Nė vienos! Neturiu jokio nusistatymo, tiesiog netraukia, tačiau su malonumu pažiūrėjau jo romano „Pietinia kronikas“ adaptaciją kine. Buvo labai gerai. Kitas jo romanas „Remyga“ tapo Valstybinio Šiaulių dramos teatro pastatymo medžiaga – nieko nuostabaus, nes centre – Šiauliai, savitas, išskirtinis ir savo atmosferą bei veidą turintis miestas, kuris dėl R. Kmitos tapo plačiau žinomas visoje Lietuvoje. Įdomu, jog šios medžiagos ėmėsi ne bet kas kitas, o būtent Oskaras Koršunovas, tad savaime aišku, kad spektaklis bus geras arba labai geras, nes kitaip beveik nebūna.

 

„Remyga“ pasakoja apie laikotarpį, kai griūva Sovietų Sąjunga, iš devinto dešimtmečio pereinama į laukinio gariūnmečio dešimtą dešimtmetį, kai tuo metu Šiauliuose siaučia ir karaliauja Princas (realiai egzistavęs toks mafijozas Šiauliuose). Istorijos centre – komplikuoto likimo Remigijus, kurį visi vadina tiesiog Remyga (aktorius Anicetas Gendvilas). Pabuvojęs Afganistano kare ir iš jo grįžęs gyvas ir sveikas, jis veda vietos turtingo mafijozo dukrą Sonatą. Nemažą spektaklio dalį pasakojamas vyksta kaip vestuvinis uliavojamas su degtine, nesibaigiančiomis cigaretėmis, muštynėmis, girtutėliais pokalbiais, tačiau akivaizdu, kas linksmai prasideda, tas liūdnai baigiasi. Tai beveik kaip dėsnis, kuris tinka ir Remygai.

 

Galiausiai Remyga įsitvirtina su Sonata (aktorė Monika Geštautaitė), tačiau nieko neuždirba, o Remyga vis dar žvalgosi į darbo kolegę Laimą. Uošvis (aktorius Vytautas Kaniušonis) bando jį pajunkti savo nešvariems kontrabandiniams reikalams, nes Remyga dirba milicininku, o ten padeda sukčiauti, tačiau Remyga nelaimingas: jį kamuoja košmarai apie karo išgyvenimus Afganistane, jo žmona nesupranta, kodėl jis kasnakt kažko bijo, negali normaliai miegoti, Remyga nežino, kur dingo jo tėvai, bando juos surasti per archyvus, tačiau veltui. Netrukus gimsta sūnus Mindaugas ir gyvenimas pašlyja visai, nes Remygą ima ėsti vidiniai demonai, kurie pamažu jį traukia į sielvartingos kančios liūną... Demonai pasirodo savaip: rimbu plakanti sadistė apdegusi velnienė, ant paspirtuko mamos beieškantis mažas vaikelis ir kt.

 

Iš esmės spektaklis, kad ir komiškas, pamažu jis įgauna vis tamsesnių ir labiau psichoanalitinių bruožų. Niekas vargšų anuomet vyrų, kaip ir Remygos, negydė psichiškai, aplinkiniai negalėjo suvokti, ko šie karą išgyvenę jaunuoliai negali normaliai grįžę toliau gyventi, bet tiesa kaip ir visų panašaus likimo kareivėlių: neįmanoma grįžti iš karo, tu visada lieki kare, o tai galioja ir Remygai. Čia labai šioji istorijos dalis primintų Svetlanos Aliksijevič dokumentinės prozos liudijimus „Cinko berniukai“, o toji istorijos dalis apie santykius su korumpuotu uošviu ir jo dukrele kažkodėl Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarai“. Spektaklį paįvairina aktorių šiaulietiška šnekta ir Šiaulių miesto niuansai, kuriuos tikriausiai tikras šiaulietis dar labiau juos suvoks ir pamatys. Kita Remygos problema – tapatybė. Tik istorijos pabaigoje jis išties susivokia, koks monstras yra jo uošvis ir kad reikia gelbėti bent jau sūnų, tačiau neatrodo, kad Remygai išvis iki tol būtų rūpėjusi tėvystė.

 

Manding, čionai įžiūriu nemažai lyčių stereotipinių vaidmenų. Sonata nori, kad jos vyras uždirbtų tiek, kad ji būtų aprūpinta, nors pati yra pervargusi nuo rūpinimosi sūnumi. Ši pora nesusikalba, nepasidalija darbais, o elgiasi pagal standartinį modelį: namai ir vaikai – moters reikalas, o pinigai, biznis – vyrų, sakyčiau, vaidmenų pasidalinimas dar labiau atvėrė tarp sutuoktinių bedugnę. Abiem reikia psichologinio palaikymo ir poilsio, tačiau gauna tik abortus ir šaunamuosius ginklus iš savo draugų. Kitaip sakant, tai iliuzijų pasaulis, kuriame visi įklimpę, nelaimingi, smurtaujantys, negalintys pakeisti savo likimo, todėl tiek Remyga, tiek Sonata yra tragiški ir tokių tikriausiai tuo metu Lietuvoje buvo pilna. Pats savo giminėje vieną tokią pamenu.

 

Scenoje svarbiausiais scenografiniais akcentais tampa sulamdytas seno modelio automobilis, kuris tampa ir vonia, ir pasikalbėjimo būdele, ir vestuvių kambariu, sekso lova. Daugiafunkcis dešimto amžiaus pradžios audi modelis simbolizuoja laisvės ir nepriklausomybės ištroškusį gyvenimą, bet kartu ir tamsumą, skurdą ir prastą kultūrą, kurioje augo ir savaip gyvenimą gyveno ištisa karta. Čia kaip sovietmečio agrarinis simbolis – mėlynas baltarusių traktorius, taip šio laikotarpio – audi automobilis. Kitas svarbus akcentas – didžiulis kryžius, iliuzijų ir vilčių simbolis, kuris turėtų apvalyti sujauktus ir orumą praradusius gyvenimus, tačiau tampa mafijozų prostitučių šokių stulpu, akivaizdu, kad tai, kas šventa tampa tik tam tikru pajuokos objektu ir tikrasis gijimas nei Reimygai, nei kitiems neįmanomas.

 

Tiesa, yra ir trečias svarbus simbolis – projektoriumi rodoma pilnatis, kuri simbolizuoja Remygos virtimą žvėrimi, monstru, vilkolakiu. Kai kada mėnulis žada ir socialines visuomenines permainas, t. y. perėjimą nuo sovietizacijos suirutės iki laisvos Lietuvos, per mėnulį rodomi to laikmečio masinio prieinamumo ženklai, produktai: „Santa Barbara“, „Tomas ir Džeris“ bei kadrai, kai skelbiama Lietuvos nepriklausomybė, matomi Mamontovas, Džordana Butkutė, „Bixai“ ir kt. Kelia nostalgija – tai praeitas gyvenimas, kuris nori nenori puikiai papildo visą vaizdinio kontekstą, ją ironizuoja, bet kartu žiūrovui sužadina nostalgiją.

 

Spektaklis man patiko, visumoje išgauta vientisa Remygos vilkolakiškoji susivokimo tragiška istorija. Pačia bendriausia prasme spektaklis ne vien tik apie laikmetį, bet ir pastangas susivokti, kad sergi ir tau reikia pagalbos. Kitaip sakant, tai psichoterapinio turinio istorija, deja, vyrų psichinė sveikata niekam nerūpėjo, jie suluošinti, sulaužyti šalies didvyriai, o kai kada alkoholikų ir mafijozų, nusipirkusių nelegaliai išdavą nuo karinės prievolės ir pašaukimo į Afganistaną, pajuokos subjektais. Tai pasakojimas apie iliuzijas ir neteisingą laikmetį, kuris kupinas absurdo, nesusikalbėjimo, menkaverčių džiaugsmų ir daug ašarų. Puiki medžiaga, o pats spektaklis, sakyčiau, nors O. Koršunovo repertuare, mano akimis, ir nėra pačios aukščiausios prabos, tačiau vis tiek labai geras. Asmeniškai šis spektaklis tiek režisūrine prasme, tiek veikėjų tragiškumu man koreliavosi su absoliučiu O. Koršunovo hitu „Išvarymas“ – abu spektakliai turi panašumų.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Pietinia Kronikas" / "The Southern Chronicles "

 

Sveiki,

 

Žinote, nepamatyti visų laikų populiariausio lietuviško filmo „Pietinia kronikas“ (2024), kurį režisavo Ignas Miškinis, tikriausiai, būtų praleisti kažką labai iš esmės pro akis apie lietuvišką kiną ir mūsų masinę kultūrą. Tikriausiai tie, kurie pažiūrėjo per pirmuosius mėnesius, jau tą filmą ir primiršo, o aš po Kino pavasario nusprendžiau įlįsti į paskutinius seansus su aptuštėjusiomis salėmis. Neslėpsiu, kai tik pasirodė Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia Kronikas“, apie kurį daug kas literatūros pasaulyje kalbėjo, nusipirkau, pasidėjau į lentyną ir pamiršau. Iki šiol šio romano nesu perskaitęs, tad sąsajų su literatūra neaptarsiu, tačiau žiūrėdamas ekranizaciją pajutau autentiškas galimas autobiografines sąsajas tarp Rimanto Kmitos ir aktoriaus Džiugo Girnio sukurto Rimanto varianto.

 

Aš suprantu, kodėl filmas toks populiarus. Nesu matęs, kai tik pasirodė šis lietuviškas filmas, tiek daug reklamos. Ta prasme, tokiu pagreičiu ir mastu išvystyta reklamos sklaida, kuri iš tikrųjų veikė mases. Dabar tuojau ateinantis Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ nėra toks matomas, nors reklamos, kurią inspiruoja tarptautinis įvertinimas, taip pat, bent jau mano aplinkoje, matoma. Grįžtant prie „Pietinia Kronikas“, reiktų keliais sakiniais paminėti, jog istorija rutuliojasi dešimtame dešimtmetyje, maždaug po 91-ųjų, kai rūbelius pirkdavome turguose, o muzikos įrašų kopijas vis dar darydavome kasetėse. Kai kas tą laiką vadina gariūnmečiu (čia labiau Vilniaus kraštas), o kai kas tiesiog laukiniu dešimtmečiu (mafija, daktariniai, agurkiniai ir t. t.) ir tame yra tiesos. Šiauliai išgyvena savąjį to meto kultūrinį getą su savo kultūra, kodais, bendravimo maniera, o pagrindinis veikėjas Rimantas neblogai sukiojasi tuose sluoksniuose vilkėdamas treningus (vėlei grįžusius į madą!) ir žaisdamas regbį.

 

Suprantate, istorija ne kažin kaip čia išrutuliota. Romantinė to laikmečio abituriento meilės istorija: Rimantas įsimyli turtuolių dukrelę Moniką, su ja užmezga santykius, tačiau dėl skirtingų socialinio statusų ir draugų rato jiems kol kas nelemta būti drauge. Keletas susipykimų, išsiskyrimų ir mokyklos baigimas. Visa istorija. Naratyvas popsų popsas, popsiškesnio reiktų paieškoti, tačiau svarbiausia – KAIP VISA TAI papasakota ir perteikta. Visas saldumas kinematografijoje. Nežinau, kaip dabarties 18-mečiams, tačiau aš prisimenu tas kasečių juosteles, tuos baisius turginius megztukus, kuriais mane pradinuką rengdavo ir kitus atributus, atpažįstu sekcijas ir ausinukus, kurių niekada tuomet neturėjau... Žodžiu, nostalgijos nejaučiu, tačiau man tas dešimtmetis suprantamas, nes menu detales, turiu kitokį santykį ir suvokimą.

 

Nepaprastai gerai sukomplektuota istorija, dokumentiniai kadrai, pvz., koncertai iš Bix‘ų ar Andriaus Mamontovo jaunystės laikų suklijuoti taip puikiai su dabarties kino kadrais, kad atrodo, jog iš tikrųjų mes keliaujame laiku. Daug gražių filme niuansų, bet labiausiai stebina pakitusi bendravimo kultūra, kurią reiktų atskirai reflektuoti. Nors anuomet netrūko smurto, tačiau žmonės ir džiaugėsi kažin kokiais trupiniais, o dabar jaunas žmogus retai kada leidžia sau būti tiesiog laimingu dėl to, kad pabučiavo kokią merginą ar pamatė jos braškines kelnaites.

 

Paprastumas ir pasaulio filosofinė sąranga nepaprastai naivi: pabaigoje prie jūros atsidūręs Mindaugas ir Rimantas geria, ir Mindaugas svarsto išvažiuoti į Indiją ir mokytis jogos, nematęs daugiau nei Šiaulių pietinio rajono. Nuostabu, kokios nerealios svajonės, paprastumas ir troškimai, kurie (bent jau man) atrodo dėl galimybių prieinamumo prigesę, dažnas nieko nenori, tiesiog būti, nes net sukurti įspūdžiui reikia pastangų. Taigi tai nostalgiškas filmas, kuris veikia labiausiai tuos, kuriems per 40, bet dar nesiekia 55. Maždaug Kmitos amžiaus.

 

Man filmas patiko, jis išties pasiekia kitokį lygį. Apskritai, manding, lietuviškas kinas daro pastaruoju metu kažkokį proveržį ir jo norisi daugiau ir įdomiau, tas mane labai džiugina. Po filmo galvojau apie kelis dalykus. 1. Ar tikrai toji istorija apie Jurgą, kuri nupjovė morge galvą ir iš to norėjo padaryti performansą, buvo tikra, nes atmintyje man kažkas iš vaikystės kirba. 2. Kitas apmąstymo aspektas: o kaip, pvz., šį filmą vertintų kokie latviai ar rumunai su lenkais, portugalai su italais? Juk visas šio filmo smagumas yra balansas tarp mūsų kultūros rekonstravimo ir klišinės meilės istorijos, kuri mūsų akimis ir suvokimu pavyko nepaprastai atmosferiškai, tačiau kaip matytų kitataučio akys? Ar taip, kaip mes skinheadų (skustagalvių) subkultūrą filme su Rassell Crowe „Romper Stomper“ (1992)? Tolimai ir egzotiškai, tarsi bandytume prisijaukinti svetimą kaip savą? Kartą pamatyti „Pietinia Kronikas“ verta.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.8

 

Maištinga Siela

Kūrybiškiausios 2016 metų lietuvių autorių grožinės literatūros knygos

Sveiki,

Dalijuosi su Jumis geriausiomis ir kūrybiškiausiomis 2016 metų knygomis, kurias parašė lietuvių autoriai. Žinoma, daug gerų knygų tiesiog neįėjo į šį sąrašą, pvz., Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum IV“. Tačiau tam yra priežasčių – pasikartojimai, tominiai leidiniai ir t. t. Nors daug kas staugė, kad labai blogai, kad sąraše praktiškai vien vyrai, tačiau Knygų mugės metu kūrybiškiausia knyga pripažinta iš šio „vyriško“ sąrašo Giedrės Kazlauskaitės „Singerstraum“. Sutikčiau iš esmės su Solveiga Daugirdaite, kuri teigė, kad moterų literatūra nors suvešėjusi, tačiau neskatinama kurti elitinės literatūros. Pateikiu visą dvyliktuką abėcėlės tvarka su kiek kitokiais knygų viršeliais.

1. Eugenijus Ališanka, Stuburo tik punktyrai: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

2. Daiva Čepauskaitė, Aš tave užmiršau: pjesės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

3. Stasys Eidrigevičius, Giedanti gaidžio galva: poema, Vilnius: Apostrofa, 2016. 

4. Dainius Gintalas. Adatos: eilėraščiai, Vilnius: Tyto alba, 2016. 

5. Benediktas Januševičius, Žodžiai: eilėraščiai, Vilnius: Žiemos žodžiai, 2016. 

6. Giedrė Kazlauskaitė, Singerstraum: eilėraščiai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

7. Rimantas Kmita. Pietinia kronikas: romanas, Vilnius: Tyto alba, 2016. 

8. Mindaugas Kvietkauskas, Uosto fuga: esė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

9. Sigitas Parulskis, Nutylėtų lelijų miestas: romanas, Vilnius, Alma littera, 2016. 

10. Regimantas Tamošaitis, Vien tik zuikiai naktyje: esė, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

11. Mindaugas Jonas Urbonas, Dvasių urna: novelės, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 

12. Tomas Venclova, Eumenidžių giraitė: eilėraščiai ir vertimai, Vilnius: Versus Aureus, 2016.

Jūsų Maištinga Siela