Filmas: "Pietinia Kronikas" / "The Southern Chronicles "

 

Sveiki,

 

Žinote, nepamatyti visų laikų populiariausio lietuviško filmo „Pietinia kronikas“ (2024), kurį režisavo Ignas Miškinis, tikriausiai, būtų praleisti kažką labai iš esmės pro akis apie lietuvišką kiną ir mūsų masinę kultūrą. Tikriausiai tie, kurie pažiūrėjo per pirmuosius mėnesius, jau tą filmą ir primiršo, o aš po Kino pavasario nusprendžiau įlįsti į paskutinius seansus su aptuštėjusiomis salėmis. Neslėpsiu, kai tik pasirodė Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia Kronikas“, apie kurį daug kas literatūros pasaulyje kalbėjo, nusipirkau, pasidėjau į lentyną ir pamiršau. Iki šiol šio romano nesu perskaitęs, tad sąsajų su literatūra neaptarsiu, tačiau žiūrėdamas ekranizaciją pajutau autentiškas galimas autobiografines sąsajas tarp Rimanto Kmitos ir aktoriaus Džiugo Girnio sukurto Rimanto varianto.

 

Aš suprantu, kodėl filmas toks populiarus. Nesu matęs, kai tik pasirodė šis lietuviškas filmas, tiek daug reklamos. Ta prasme, tokiu pagreičiu ir mastu išvystyta reklamos sklaida, kuri iš tikrųjų veikė mases. Dabar tuojau ateinantis Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ nėra toks matomas, nors reklamos, kurią inspiruoja tarptautinis įvertinimas, taip pat, bent jau mano aplinkoje, matoma. Grįžtant prie „Pietinia Kronikas“, reiktų keliais sakiniais paminėti, jog istorija rutuliojasi dešimtame dešimtmetyje, maždaug po 91-ųjų, kai rūbelius pirkdavome turguose, o muzikos įrašų kopijas vis dar darydavome kasetėse. Kai kas tą laiką vadina gariūnmečiu (čia labiau Vilniaus kraštas), o kai kas tiesiog laukiniu dešimtmečiu (mafija, daktariniai, agurkiniai ir t. t.) ir tame yra tiesos. Šiauliai išgyvena savąjį to meto kultūrinį getą su savo kultūra, kodais, bendravimo maniera, o pagrindinis veikėjas Rimantas neblogai sukiojasi tuose sluoksniuose vilkėdamas treningus (vėlei grįžusius į madą!) ir žaisdamas regbį.

 

Suprantate, istorija ne kažin kaip čia išrutuliota. Romantinė to laikmečio abituriento meilės istorija: Rimantas įsimyli turtuolių dukrelę Moniką, su ja užmezga santykius, tačiau dėl skirtingų socialinio statusų ir draugų rato jiems kol kas nelemta būti drauge. Keletas susipykimų, išsiskyrimų ir mokyklos baigimas. Visa istorija. Naratyvas popsų popsas, popsiškesnio reiktų paieškoti, tačiau svarbiausia – KAIP VISA TAI papasakota ir perteikta. Visas saldumas kinematografijoje. Nežinau, kaip dabarties 18-mečiams, tačiau aš prisimenu tas kasečių juosteles, tuos baisius turginius megztukus, kuriais mane pradinuką rengdavo ir kitus atributus, atpažįstu sekcijas ir ausinukus, kurių niekada tuomet neturėjau... Žodžiu, nostalgijos nejaučiu, tačiau man tas dešimtmetis suprantamas, nes menu detales, turiu kitokį santykį ir suvokimą.

 

Nepaprastai gerai sukomplektuota istorija, dokumentiniai kadrai, pvz., koncertai iš Bix‘ų ar Andriaus Mamontovo jaunystės laikų suklijuoti taip puikiai su dabarties kino kadrais, kad atrodo, jog iš tikrųjų mes keliaujame laiku. Daug gražių filme niuansų, bet labiausiai stebina pakitusi bendravimo kultūra, kurią reiktų atskirai reflektuoti. Nors anuomet netrūko smurto, tačiau žmonės ir džiaugėsi kažin kokiais trupiniais, o dabar jaunas žmogus retai kada leidžia sau būti tiesiog laimingu dėl to, kad pabučiavo kokią merginą ar pamatė jos braškines kelnaites.

 

Paprastumas ir pasaulio filosofinė sąranga nepaprastai naivi: pabaigoje prie jūros atsidūręs Mindaugas ir Rimantas geria, ir Mindaugas svarsto išvažiuoti į Indiją ir mokytis jogos, nematęs daugiau nei Šiaulių pietinio rajono. Nuostabu, kokios nerealios svajonės, paprastumas ir troškimai, kurie (bent jau man) atrodo dėl galimybių prieinamumo prigesę, dažnas nieko nenori, tiesiog būti, nes net sukurti įspūdžiui reikia pastangų. Taigi tai nostalgiškas filmas, kuris veikia labiausiai tuos, kuriems per 40, bet dar nesiekia 55. Maždaug Kmitos amžiaus.

 

Man filmas patiko, jis išties pasiekia kitokį lygį. Apskritai, manding, lietuviškas kinas daro pastaruoju metu kažkokį proveržį ir jo norisi daugiau ir įdomiau, tas mane labai džiugina. Po filmo galvojau apie kelis dalykus. 1. Ar tikrai toji istorija apie Jurgą, kuri nupjovė morge galvą ir iš to norėjo padaryti performansą, buvo tikra, nes atmintyje man kažkas iš vaikystės kirba. 2. Kitas apmąstymo aspektas: o kaip, pvz., šį filmą vertintų kokie latviai ar rumunai su lenkais, portugalai su italais? Juk visas šio filmo smagumas yra balansas tarp mūsų kultūros rekonstravimo ir klišinės meilės istorijos, kuri mūsų akimis ir suvokimu pavyko nepaprastai atmosferiškai, tačiau kaip matytų kitataučio akys? Ar taip, kaip mes skinheadų (skustagalvių) subkultūrą filme su Rassell Crowe „Romper Stomper“ (1992)? Tolimai ir egzotiškai, tarsi bandytume prisijaukinti svetimą kaip savą? Kartą pamatyti „Pietinia Kronikas“ verta.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.8

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Rasa Samuolytė apie santykį su teatru

 Sveiki,

 

Labai apsidžiaugiau, kai šią savaitę pagaliau buvo paskelbti Nacionalinės meno ir kultūros laureatai. Viena iš jų – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Samuolytė, kurios vaidmenis seku dar nuo mokyklinių laikų, tad, žinote, negaliu būti šališkas ir nepasidžiaugti.

 

Vienas iš interviu žurnale „Nemunas“ – „Atsiverti, atiduoti ir šiek tiek pasilikti sau“ aktorės buvo paklausta apie tam tikrą teatrinės aplinkos šeiminę sampratą, kitaip sakant, kaip aktoriui svarbu būti kaip šeimoje aktorių ir režisierių trupėje. Aktorė atsako, kad netiki, jog teatras gali būti šeima. Tačiau žinant teatro žmonių specifiką ir kiek tenka zulintis „vienas į kitą“, natūralu, kad kolegos ir tegali būti kolegos, nuo kurių kartais tikriausiai norisi ir pailsėti. Kitą vertus, atsakymas dviprasmiškas, nes teatrą suvokiame kaip vaidybą: ar galima suvaidinti santykius, imituoti šeimą ir apsimesti, kad trupė yra tavo namai? Paradoksas.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paradas" / "Paradas"

 

Sveiki,

 

Kai kas puse lūpų kalba, kad lietuviškas kinas išgyvena renesansą, tiesa, to pasakyti negalėčiau iš savo varpinės. Viena kita pasirodžiusi lietuviška įdomesnė kino juosta dar nerodo, kad Lietuva tampa kino šalimi. Visgi mes esame kokybiško teatro šalis. Nepaisant visko, visgi domiuosi lietuvišku kinu ir stengiuosi kaip nors pamatyti vieną kitą vertesnį ir visuomenėje labiau aptariamą filmą. Vienas iš tokių buvo režisieriaus Tito Lauciaus režisuota tragikomedija „Paradas“ (2022), kuri pagaliau, kaip ir daugelis mūsų naujosios bangos režisierių, bando ieškoti savito stiliaus, matymo, temų ir problemų.

 

Istorija išties turi idėją. Prieš 26 metu išsiskyrusi Miglė vėl užmezga santykius su buvusiu vyru. Tiesa, ne dėl to, kad pratęstų tai, kas buvo užmiršta, o tam, kad jie išsiskirtų ir anuliuotų bažnytinę santuoką. Situacija kuriozinė, primenanti komediją, tačiau filmo tonas nėra toks lėkštas ir paprastas, kokie būna situacinių komedijų filmai, kuriais Lietuva gali „didžiuotis“. Visgi Titas Laucius ieško savitos prieigos prie medžiagos. Visgi žiūrint į filmo visumą, manding, visgi žiūrėjosi rūsčiai ir pretenzingai, nuolat galvojau, kodėl man šis filmas nei juokingas, nei graudus, nei įtraukiantis, nei jaudinantis?

 

Atrodo, lyg ir viskas gerai su režisūra, atrodo, jog scenos sujungtos tvarkingai, esama nemažai šmaikštumo ir savito kolorito, bet manęs nepagauna, tarsi filmas būtų kažin koks šaltas ir truputį negyvas. Absurdišką situaciją bandoma įvynioti į iširusios šeimos senų jausmų ir jau kadaise atsisakytų iliuzijų bei lūkesčių savotišką foliją. Bare šokanti 25 metų dukra su netikėtai suartėjusiais biologiniais tėvais, dainuojant Kernagio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoje“, atrodo, tyra ir tikra, tačiau ir šis suartėjimas tėra kažkoks apgirtęs netikrumas, kuriam lemta išgaruoti. Miglė – muzikos mokytoja, kuri diriguoja vaikų orkestrui, tarp kurių yra ir jos antroji dukra. To orkestro paskirtis klaikiai sovietiška (ar tokių dar būna?), jie samdomi įvairioms šventėms ir progoms, minėjimams. Sovietiško griežto ir šalto sukirpimo vadybininkas bando vaikus išmokyti dainuoti iš širdies, kai tuo tarpu pats jokio pozityvo nesugeba išspausti ir rėkia kaip koks sovietinis puskvaišis iš tribūnos.

 

Nevykusio parado ir džiaugsmingo gyvenimo imitacija galiausiai subliūkšta finalinėje scenoje, kai orkestras turi dainuoti žirgams, kad šie priprastų prie garsų ir nesibaidytų. Totalus mokytojos ir vaikų pažeminimas, kuris koreliuoja ir su bažnytinės sąjungos išrišimo absurdiškumu. Gyvenimo absurdiškos situacijos, kurios išbalansuoja Miglę, verčia iš naujo įvertinti tai, kas prarasta ir atsirinkti tai, kas vertinga, gal todėl ji nesmerkia ir savo jaunėlės dukters pasirinkimų. Visgi tenka pripažinti, jog istorija, nors ir rutuliojasi, idėja nebloga, bet visumoje be didesnės intrigos. Na, „nepaėmė“ manęs šis filmas, deja. Stipriausioji „Parado“ pusė buvo, žinoma, Rasos Samuolytės sukurtas Miglės vaidmuo, kai kurie pagaviai pagauti sulėtinti muzikinio turinio estetizuoti kadrai, kurie tragikomiškai papildydavo filmo koloritą, tačiau pati drama taip niekur pernelyg ir nenuvedė.

 

Po filmo iš tikrųjų niūniavau: „Kai pilka kregždutė padangėj nardo...“

 

Mano įvertinimas: 5.5/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nova Lituania" / "Nova Lituania"

 Sveiki,

Paskutiniu metu lietuviško kino nežiūriu dėl begalinio nusivylimo. Visgi paskutiniųjų metų derlius suintrigavo ir norėjau iš esmės pamatyti du geriausius pastarųjų metų filmus t. y. Jurgio Matulevičiaus „Izaokas“ ir Karolio Kaupinio debiutinį ilgametražį filmą „Nova Lituania“ (angl. Nova Lituania) (2019). Karolį Kaupinį žinau kaip puikų jauną ir idėjiškai mąstantį kino meno kūrėją, todėl beveik neabejojau, kad šis jo filmas bus geras – nemeluosiu, prieš peržiūrą kėliau šiokius tokius lūkesčius.

„Nova Lituania“ sąlygotai pasakoja apie paskutiniuosius Nepriklausomos tarpukario Lietuvos metus, kai pradeda kilti Antrojo pasaulinio karo grėsmė: iš rytų kyla galinga raudonoji Rusija, o iš vakarų – nacistinė Vokietija, o kur dar lenkai, okupavę Vilniaus kraštą, nuolat atakuojamas Klaipėdos kraštas. Ką darys lietuviai? Ar jie priešinsis, ar priims naujus okupantus ir susitaikys su varguolės Pelenės dalios tautos likimu? Anuomet realiai egzistavęs Pakštas pasiūlė lietuviams keltis į Madagaskarą, toli nuo agresorių kaimyninių šalių, iškeldinti visus lietuvius į kitą Afrikos pusę, nes ten saugiau, o ir pati Afrika labai panaši savo geografine forma į Lietuvą, o Madagaskaras – tai Vilniaus krašto simbolis. Bet kokiu atveju visa ta idėja tiek utopiška ir absurdiška, kad skamba beveik neįtikėtinai drąsiai. Ją modernizavo ir prikėlė iš užmaršties Marius Ivaškevičius, parašęs pjesę „Madagaskaras“, o vėliau pagal pjesę Rimas Tuminas pastatė įspūdingą spektaklį.

Jeigu spektaklis buvo komiškai perteiktas, tai „Nova Lituania“ su išgalvotais analogiškais veikėjais labiau primena niūrų tarpukario noir stiliaus filmą, kuriame Premjeras ir universiteto geografijos dėstytojas bando politinių permainų metu įgyvendinti šias idėjas, svarsto tautos perkėlimą į geresnę ateitį ir žemę idėjas. Žinoma, idėja labai absurdiška, profesorius vadovaujasi idėja, kad „didžiausia sžmonių priešas – tuštuma“, todėl reikia tankiai apgyvendinti žemę, kad jos niekas nepaveržtų, tarsi bandoma fizikinius dėsnius pritaikyti nacionalinėms idėjoms. Visgi netrukus tampa aišku, kad Premjeras iš tikrųjų išgyvena mirties laukimą, gyvenimo tuštybės aiškumą, o geografas Feliksas namuose patiria menkaverčio vyro priekaištus iš atvažiavusios uošvės, o ir su žmona, su kuria negali susilaukti kūdikio, santykiai šalti. Feliksas iš tikrųjų išgyvena krizę. Du vyrai, idealistai, don kichotai, melancholikai svajotojai apie geresnį tautos likimą iš esmės absorbuoja ir savo nesutvarko gyvenimo, neįgyvendintų gyvenimo lūkesčių nusivylimą. Tikėdami, kad galima įgyvendinti jų idėją bent teoriškai, jie leidžiasi prie Baltijos jūros, svajoja apie okupuotą Klaipėdos kraštą, apie geresnį pasaulį, suka senoviniu automobiliu paplūdimyje ratus, kol galiausiai įklimpsta kaip ir jų neįgyvendinamos svajonės.

Manau, filmui pavyko išgauti filosofinę idėją, kaip du svajokliai nelaimingi vyrai savaip patiria įsivaizduojamą pasaulį, gelbsti idilėmis ir įsivaizduojamą Lietuvos valstybės laivą, tačiau jie pasmerkti likti tik svajotojais. Pagrindinius vaidmenis sukūrę Aleksas Kazakevičius ir Vaidotas Martinaitis nusipelno pagarbos. Apskritai filme pasirodo dabarties teatro legendos. Ką jau vien reiškia pamatyti trumpame, bet įtaigiame pretenzingos motinos vaidmeny Eglę Gabrėnaitę, ar Valentiną Masalskį, Rasą Samuolytę... 

Tai iš tikrųjų gelmę paliečiantis filmas, bet visumoje jis niūriai mąslus, mažai provokuojantis, Madagaskaro idėja jau nebedaro įspūdžio. Kodėl mūsų lietuviškas teatras toks įspūdingai gyvybingas, o kinas priplėkęs? Nemanau, kad K. Kaupiniui pavyko suprovokuoti (akivaizdu, kad jis ėjo ne šiuo keliu), sužadinti emocijas, iškelti nematytų idėjų, visgi režisierius išliko lietuviškai intelektualiai santūrus. Daug ką atperka momentalus operatoriaus darbas, pauzės, išraiškos, spalvos, garso takelis, tačiau istorija nukreipta į dviejų vyrų svajotojų vidinius pasaulis, o tarpukario Lietuva labiau tampa dekoratyvi ir sąlygota. Tai nėra politinė drama, tai, sakyčiau, filmas apie troškimą atsidurti savoje vidinėje Pažadėtoje žemėje ir jaustis visaverčiu.

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb:6.8

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Didis blogis" (režisieriai Árpád Schilling, Marius Ivaškevičius)

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart labai trumpai apie matytą spektaklį „Didis blogis“, kuriame pasirodė pirmo ryškumo Lietuvos teatro aktoriai. Tiesą sakant, tai vienas geriausių spektaklių, kuriuos teko matyti šiemet ir jis man labai patiko. Dėmesys skirtas blogiui, nors pjesės medžiaga aiškiai orientuota į Rytų šalių bloko politinę situaciją, ypač Rusijos ir Ukrainos santykius Donecko srityje. Nors pjesės autorius Marius Ivaškevičius, tačiau medžiaga mūsų šalių blokui tokia aktuali, kad praktiškai žodis žodin atkartotos tos emocijos, kurias jaučiame kiekvienas skaitydami spaudoje antraštes ir matydami tą smurto ir taikos šou TV laidose. 

Spektaklis, švelniai tariant, šiurpiai drasko žiūrovą, jame pilna provokacijos ir bjaurasties, atliepiančios šiandien mūsų propagandomis varomą žinių visuomenę. Prievartos, keiksmų, manipuliacijos, fesbukinės iliuzijomis varomos idėjomis spektaklis žiūrovą verčia jaustis išties nepatogiai. Tokią medžiagą mėgsta Valentinas Masalskis, kuris taip pat smarkiai prisidėjo prie šio spektaklio atsiradimo. Pasakojimo struktūra tarsi spektaklis spektaklyje, repetuojamas blogis, tarsi uždanga, rodymas, kaip paprastai ir žiauriai žiūrovų akivaizdoje kuriamas propagandos „tiesos ir melo“ mechanizmas, plauti smegenis ir kiršinti tautas. Dalis spektaklio skamba rusiškai, bet didžioji dalis visgi lietuviškai, tarsi vaizduotų dvi nacijas, susiskaldžiusias stovyklas, kurias kiršina nacionalizmu paremti stereotipiniai įsitikinimai.

Taip, girdėjau, kaip po spektaklio dar ilgai kai kas aptarinėjo aktorės Beatos Tiškevič krūtis ir rusiškų keiksmažodžių pliūpsnius iš V. Masalskio kuriamo personažo, tačiau tos kūniškai išreikštos prievartos scenos, kurios gniuždo dvasią, dar ilgai paliko įspūdį, kur kas labiau nei nuoga aktorė, aptaškyta raudonais dažais. Labai geras spektaklis, emociškai paveikus, kviečiantis į atvirą diskusiją lyg ir kalbėtis apie politinius niuansus, bet iš esmės pasakojantis apie kiekviename pasaulio taške vykstančias blogio prigimties apraiškas. Stipru, kai spektaklis pateisina visus lūkesčius ir jis tampa ne pramoga, o visapusiška žmogiškumo pamoka.

Jūsų Maištinga Siela