Spektaklis "Svetimas", režisierius Jernej Lorenci, Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ruduo man nuostabus dar ir dėl to, kad visada prasideda ir naujasis teatro sezonas! Aišku, kaskart vis siauresnis, nes kasmet vis daugiau spektaklių yra pamatoma, todėl didžiausi taikiniai – premjeros. Slovėnų režisierius Jernej Lorenci (g. 1973), kilęs iš Liublianos, man buvo terra incognita, absoliučiai nežinomas. Tiesą sakant, net nežinojau, ko tikėtis iš jo pernai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatyto daugiau nei 3 valandų trukmės spektaklio pagal prancūzų Albert‘o Camus garsųjį romaną „Svetimas“. Juk tai programinis mokyklinis kūrinys, todėl tikėjausi nemažai mokytojų su autobusiukais, kurie urmu atveža savo mokinius pasižiūrėti „Svetimo“ (pamenu mokyklinius laikus ir tokią mokytojos praktiką), bet iš esmės susirinkusi publika buvo, kaip jau dažnai įprasta, kiek vyresnė, nei mokyklinio amžiaus mokiniai. Apskritai kalbant, Lorenci „Svetimas“, sakyčiau, nelabai ir tinka visiems dvyliktokams, kurie skaito, nes spektaklyje yra ir šiokių tokių nepatogių scenų. Akivaizdu, kad režisierius pertransformuoja romano medžiagą ne tam, kad atkartotų romano peripetijas, o savaip interpretuotų knyginę medžiagą.

 

Šiek tiek pasidomėjau slovėnu Jernej Lorenci, jis turi savitą teatro statymo stilių ir specifiką. Jo mėgstama medžiaga – klasikiniai, kanoniniai literatūros kūriniai, o A. Camus „Svetimas“ yra būtent toks. Žiūrėdamas „Svetimą“, supratau, kad režisierius nekuria įprastinio ir klasikinio teatro, aktoriai nesukuria vientisų charakteringų vaidmenų, veikiau maino emocijas, perima vieni kitų tekstus, kuria teatralizuotą ir stilizuota santykį, kuris primena šiuolaikinio performanso meną.

 

Spektaklis susideda iš dviejų dalių kaip ir Camus romanas „Svetimas“. Pirmoji spektaklio dalis, sakyčiau, gana intymi, nes scenoje didelis aktorių pulkas skaito seną „Svetimo“ leidimą, papildydami savo skaitymus įvairiais šviesos ir garso efektais, kurie romano audinyje yra gana svarbūs, pvz., veidrodis atmuša prožektoriaus šviesą ir nusitaiko į Merso, pagrindinį veikėją. Tekstas skaitomas paeiliui, turi savo atkarpas, erotines iš Mari perspektyvos ar seno ir paniurusio kaimyno su šunimi. Iš dalies tai primena kolektyvinį ritminio teatro trupę, tik pasirodė, jog aktoriams suteikiama daugiau laisvės ir kūrybos. Scena ir santykis su žiūrovu gana sąlygotas, tekstas originalus iš „Svetimo“. Šiek tiek išsigandau, nes nebuvau nusiteikęs, kad pusketvirtos valandos klausysiuosi viso romano skaitymus ir nesulauksiu jokios interpretacijos ar režisieriaus meninės paraiškos.

 

Visgi jau pirmojoje spektaklio dalyje viskas pamažu intensyvėja, kuriama kriminalinė Merso erdvė prie jūros, aktoriai vis labiau išsijudina iš savo sėdimų kėdžių, renka įkalčius, purškia vieni kitiems iš flakonų vandenį kaip prakaitą, kuris didina įtampą ir karštį – žodžiu, tiksliai perteikia Alžyro vasaros beprotišką karštį, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Iš tikrųjų pirmoji dalis nėra interpretacija, tai labiau žaidybinė Merso biografijos pateiktis ir nusikaltimo aikštelės kūrimo aplinkybės, dėmesys detalėms ir naudojamiems scenos daiktams, kurie antrojoje dalyje tampa absurdiškais įkalčiais.

 

Antroji „Svetimo“ dalis keičia iš esmės viską. Ji tampa Merso teismo absurdiška proceso dalimi. Romane ji perteikiama iš abejingojo Merso perspektyvos, bet šiame spektaklyje paryškinamas visuomenės požiūris. Tiek žiniasklaida, tiek prokuroras, įvarę Merso į tolimą spektaklio kampą, kuria teisminio teisingumo spektaklį, tyliai sukuria monstro biografiją, išžmogindami individą iki jo nereikšmingumo: svarbu, ką apie individą pasako kiti, o ne jis pats. Spektaklis pamažu tampa juodąja absurdo komedija, o liudininkai – dar vienos į monstro visuomenei kūrimo įtrauktos aukos, jų liudijimai nieko nereiškia, už juos atsakinėja teismo klerkai, o į sceną įnešta didžiulė vyriškų lytinių organų fotografija sukelia dar didesnę įtampą, nes Merso dar kaltinamas ir Mari prievartavimu. Tiesa nebeegzistuoja, o tariama tiesa tampa visuomenėje įrankiu, kuris tėra paskata kurti naujas valdymo baime formas, aišku, viskas absurdiška, bet man šis spektaklis labiau apie bejėgystę pasipriešinti masei, kuri turi savo bauginančiai „rafinuotą“ teisuolio kaukę, kuri apsimeta išnagrinėjusi ir žinanti visas individo priežastis. Štai kodėl iki šių dienų labai sunku yra kovoti su instancijomis, kurias remia sisteminė korupcija, paviršutiniškumas ir valdžios galia. (Čia man absoliučiai poetės Ilzės Butkutės ilgametė kova su VMI klerkais ir Edita Janušiene – absurdas! – pastarąją mūsų prezidentas Nausėda apdovanojo, nors negali pripažinti biurokratinės klaidos; nepalioviau galvoti apie šią istoriją, žiūrėdamas „Svetimą“, nes taip tikriausiai absurdo pasaulyje atrodo šių dienų žmogus).

 

Antroji spektaklio dalis keičiasi ir intensyvumu. Teismo procesas virsta liudininkų tardymu ir žeminimu, man asmeniškai, ypač koreliuoja su šių dienų viešosios nuomonės ir reputacijos formuojamąja jėga. Asmuo, net nepadaręs jokio nusikaltimo, gali tapti Merso, nes liaudžiai reikia „duonos ir žaidimų“. Pats režisierius sako, komentuodamas savo spektaklį: „Problema, susijusi su perdėtu susitapatinimo siekiu norint pakeisti prasmės trūkumą. Smurtą gimdo prasmės trūkumas. Atstumtieji normalizuojami. Demonizavimas, šlovinimas ir apibendrinimas – destruktyvios XXI a. jėgos. Svarbus susitapatinimo ir distancijos santykis. Grožis – paprastume. Pilnatvė – tuštumoje.“ Iš esmės šiandien mes turime nuomonę apie viską ir visada, praktiškai nieko net nepažinę ar net nesusipažinę, tik iš to, kiek per tą visuotinį triukšmą mus pasiekė informacija. Nors spektaklyje nebuvo labai akcentuojama žiniasklaida, bet būtent ji valdo (tiksliau kai kas per ją valdo) viską, ko mes per distanciją nekenčiame, taip sukuriami mums nepažinūs monstrai, kuriuos manomės suprantą.

 

Spektaklio finalas mane pribloškė emociškai. Motinos intymus monologas sūnui iš teisėjų tribūnos pašiurpino. Tie žodžiai tampa viso spektaklio akcentu, nes pirmąkart juose suskamba žmogiškas santykis, empatija, kurios Merso visame procese nuo motinos laidojimo laikotarpio neturėjo. Spektaklis nuostabus, kad per šitas valandas žiūrovas yra pajėgus empatiškai susikurti santykį su absurdo veikiamo Merso gyvenimu ir jo situacijomis. Ne tik aktoriai tarpusavyje kuria tuos ryšius, bet ir pats žiūrovas, nes antrojoje dalyje jie tampa teismo proceso dalyviais, tais bevardžiais žurnalistais, skandalistais, nebyliais teisėjais, kurie sėdi vienoje perspektyvoje su spektaklio veikėjų liudytojais ir tarsi tampa monstro sukūrimo ir priežastimi, ir iš dalies pačiais kūrėjais. Be didesnių kažin kokių pompastikos triukų, režisieriui pavyko sukurti giluminius ryšius, kurie matuoja savaip žiūrovo empatiją, gebėjimą susitapatinti, teisti ir atleisti. Išėjau nepaprastai pasikrovęs, nemaniau, kad visuminis spektaklio vaizdinys, kuris, tenka pripažinti, spektaklio pradžioje buvo abejotinas, visgi galų gale apdovanojo sukrečiančiomis patirtimis. Visada laukiu iš gero spektaklio būtent tokio efekto.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pietinia Kronikas" / "The Southern Chronicles "

 

Sveiki,

 

Žinote, nepamatyti visų laikų populiariausio lietuviško filmo „Pietinia kronikas“ (2024), kurį režisavo Ignas Miškinis, tikriausiai, būtų praleisti kažką labai iš esmės pro akis apie lietuvišką kiną ir mūsų masinę kultūrą. Tikriausiai tie, kurie pažiūrėjo per pirmuosius mėnesius, jau tą filmą ir primiršo, o aš po Kino pavasario nusprendžiau įlįsti į paskutinius seansus su aptuštėjusiomis salėmis. Neslėpsiu, kai tik pasirodė Rimanto Kmitos popromanas „Pietinia Kronikas“, apie kurį daug kas literatūros pasaulyje kalbėjo, nusipirkau, pasidėjau į lentyną ir pamiršau. Iki šiol šio romano nesu perskaitęs, tad sąsajų su literatūra neaptarsiu, tačiau žiūrėdamas ekranizaciją pajutau autentiškas galimas autobiografines sąsajas tarp Rimanto Kmitos ir aktoriaus Džiugo Girnio sukurto Rimanto varianto.

 

Aš suprantu, kodėl filmas toks populiarus. Nesu matęs, kai tik pasirodė šis lietuviškas filmas, tiek daug reklamos. Ta prasme, tokiu pagreičiu ir mastu išvystyta reklamos sklaida, kuri iš tikrųjų veikė mases. Dabar tuojau ateinantis Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ nėra toks matomas, nors reklamos, kurią inspiruoja tarptautinis įvertinimas, taip pat, bent jau mano aplinkoje, matoma. Grįžtant prie „Pietinia Kronikas“, reiktų keliais sakiniais paminėti, jog istorija rutuliojasi dešimtame dešimtmetyje, maždaug po 91-ųjų, kai rūbelius pirkdavome turguose, o muzikos įrašų kopijas vis dar darydavome kasetėse. Kai kas tą laiką vadina gariūnmečiu (čia labiau Vilniaus kraštas), o kai kas tiesiog laukiniu dešimtmečiu (mafija, daktariniai, agurkiniai ir t. t.) ir tame yra tiesos. Šiauliai išgyvena savąjį to meto kultūrinį getą su savo kultūra, kodais, bendravimo maniera, o pagrindinis veikėjas Rimantas neblogai sukiojasi tuose sluoksniuose vilkėdamas treningus (vėlei grįžusius į madą!) ir žaisdamas regbį.

 

Suprantate, istorija ne kažin kaip čia išrutuliota. Romantinė to laikmečio abituriento meilės istorija: Rimantas įsimyli turtuolių dukrelę Moniką, su ja užmezga santykius, tačiau dėl skirtingų socialinio statusų ir draugų rato jiems kol kas nelemta būti drauge. Keletas susipykimų, išsiskyrimų ir mokyklos baigimas. Visa istorija. Naratyvas popsų popsas, popsiškesnio reiktų paieškoti, tačiau svarbiausia – KAIP VISA TAI papasakota ir perteikta. Visas saldumas kinematografijoje. Nežinau, kaip dabarties 18-mečiams, tačiau aš prisimenu tas kasečių juosteles, tuos baisius turginius megztukus, kuriais mane pradinuką rengdavo ir kitus atributus, atpažįstu sekcijas ir ausinukus, kurių niekada tuomet neturėjau... Žodžiu, nostalgijos nejaučiu, tačiau man tas dešimtmetis suprantamas, nes menu detales, turiu kitokį santykį ir suvokimą.

 

Nepaprastai gerai sukomplektuota istorija, dokumentiniai kadrai, pvz., koncertai iš Bix‘ų ar Andriaus Mamontovo jaunystės laikų suklijuoti taip puikiai su dabarties kino kadrais, kad atrodo, jog iš tikrųjų mes keliaujame laiku. Daug gražių filme niuansų, bet labiausiai stebina pakitusi bendravimo kultūra, kurią reiktų atskirai reflektuoti. Nors anuomet netrūko smurto, tačiau žmonės ir džiaugėsi kažin kokiais trupiniais, o dabar jaunas žmogus retai kada leidžia sau būti tiesiog laimingu dėl to, kad pabučiavo kokią merginą ar pamatė jos braškines kelnaites.

 

Paprastumas ir pasaulio filosofinė sąranga nepaprastai naivi: pabaigoje prie jūros atsidūręs Mindaugas ir Rimantas geria, ir Mindaugas svarsto išvažiuoti į Indiją ir mokytis jogos, nematęs daugiau nei Šiaulių pietinio rajono. Nuostabu, kokios nerealios svajonės, paprastumas ir troškimai, kurie (bent jau man) atrodo dėl galimybių prieinamumo prigesę, dažnas nieko nenori, tiesiog būti, nes net sukurti įspūdžiui reikia pastangų. Taigi tai nostalgiškas filmas, kuris veikia labiausiai tuos, kuriems per 40, bet dar nesiekia 55. Maždaug Kmitos amžiaus.

 

Man filmas patiko, jis išties pasiekia kitokį lygį. Apskritai, manding, lietuviškas kinas daro pastaruoju metu kažkokį proveržį ir jo norisi daugiau ir įdomiau, tas mane labai džiugina. Po filmo galvojau apie kelis dalykus. 1. Ar tikrai toji istorija apie Jurgą, kuri nupjovė morge galvą ir iš to norėjo padaryti performansą, buvo tikra, nes atmintyje man kažkas iš vaikystės kirba. 2. Kitas apmąstymo aspektas: o kaip, pvz., šį filmą vertintų kokie latviai ar rumunai su lenkais, portugalai su italais? Juk visas šio filmo smagumas yra balansas tarp mūsų kultūros rekonstravimo ir klišinės meilės istorijos, kuri mūsų akimis ir suvokimu pavyko nepaprastai atmosferiškai, tačiau kaip matytų kitataučio akys? Ar taip, kaip mes skinheadų (skustagalvių) subkultūrą filme su Rassell Crowe „Romper Stomper“ (1992)? Tolimai ir egzotiškai, tarsi bandytume prisijaukinti svetimą kaip savą? Kartą pamatyti „Pietinia Kronikas“ verta.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 8.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Poetas"

 Sveiki,

 

Tiesą sakant, nesu didelis lietuviško kino entuziastas ir dažniausiai vieną kitą juostą pasižiūriu tik dėl to, kad žinočiau, kas dedasi mūsų kino padangėje ir turėčiau šiokios tokios medžiagos darbe, kuri būtų naudinga. Vienas iš tokių pasirinkimų tapo Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio režisuotas filmas „Poetas“ (2022), kuris, sakyčiau, pačiu laiku po lentelių ir paminklų griūties Vilniuje pasirodė ir leido kiek kitaip pasižiūrėti į sovietmečio kolaboravusius menininkus.

 

Nėra ko čia slėpti, filmas remiasi garsaus sovietmečio literato Kosto Kubilinsko biografija, mat šis, norėdamas išsilaikyti meno pasaulyje ir užsitikrinti ateitį, kad jo kūryba būtų leidžiama, kolaboravo su saugumiečiais ir teikė tam tikrą informaciją apie lietuvių partizanus. Tiesą sakant, nesu išmanantis K. Kubilinsko biografiją, nežinau, kaip ir kas tiksliai ten buvo, kiek „Poete“ yra autentiškai tikslių niuansų, bet filmas, kaip suprantu, sudurstytas ne tik iš tikro rašytojo realijų, bet ir kitų analogiškų pasakojimų.

 

Nesistengsiu atpasakoti siužeto, jis gana tiksliai perteiktas trumpose anotacijose. Visgi bendras filmo vaizdinys gana toks edukacinio pobūdžio. Galbūt dėl to, kad mano pati nuostata žiūrint buvo iš edukacinių paskatų, tačiau filmą vertinu labiau kaip mokomąją medžiagą. Jau ne vienoje recenzijoje ir apžvalgoje paminėta, kad filmas netradicinis lietuviško kino lauke tuo, kad mes pagaliau nusimetėme herojaus kaukę ir pagrindinis veikėjas yra savotiškas antiherojus. Jis iš vienos pusės jautrus menininkas, turintis ne tik kūrybinių ambicijų, bet ir ateities kūrimo planų su mažo miestelio mokyklos bibliotekininke Jule. Pastaroji yra ryšininkė ir palaiko miške partizanų judėjimą. Kostas, slaptas užverbuotas agentas ilgą laiką filme atrodo nuoširdžiai atgailaujantis ir perėjęs į lietuvių pusę, tačiau saugumiečiai galiausiai jį vis tiek prispaudžia.

 

Filme keliami moraliniai klausimai apie asmens išdavystę tiek žmonių, tiek pačios Lietuvos atžvilgiu. Kostas renkasi pagal aplinkybes, patirdamas didelį smurtą ir spaudimą, kas jam svarbiausia, nors, tiesą sakant, abejonių aktoriaus Donato Želvio kuriamame personaže irgi netrūksta. Toji pasirinkimo intriga išlieka iki filmo pabaigos ir ji vaizduoja toli gražu ne pačius maloniausius mūsų istorijos veikėjų pasirinkimus. Visumoje filmo perteikta gili sovietizacija, plaunamų smegenų, parsidavėlių ir integruotų skundikų Lietuva tarp tų atsidavėlių kovotojų, tad sistemos laikmečio atmosfera šiame filme, sakyčiau, atkurta įtikinamai ir pavykusiai. Neturiu priekaištų ir dėl vaidybos, ypač pagirčiau Donatą Želvį, tačiau visumoje filmas kažin koks panoraminis. Pasirinkta antiherojinė pozicija yra geriau nei sukalti filmai mūsų didvyriams, nes tai kelia daugiau mąstymo ir atvirų visuomeniškų klausimų, tačiau nepasakyčiau, kad man filmas koks ypatingas ar sukrečiantis. Tai visgi tvarkingas, iš vadovėlio perteiktas pasakojimas be didesnės avantiūros ar režisūrinių bei siužetinių sprendimų, todėl atrodo, jog filmo kūrėjai visgi apgalvojo, jog kūrinys turėtų išlikti masiniu ir lengvai žiūrimu reikalu – žodžiu, neduok Dieve, per sunkus ar nepakeliamas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.3

 

Jūsų Maištinga Siela