Spektaklis "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Didžiausią mano gyvenime link teatro kultūros postūmį padarė, be jokios abejonės, Oskaro Koršunovo pagal Viljamo Šekspyro tragediją pastatytas spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, kurios premjera įvyko dar 2003 metais, vadinasi, spektakliui, kuris apkeliavo pasaulį, jau yra 22 metai. Ir jį režisierius vėlei atnaujino su naujų aktorių sąstatu! Prisimenu, kaip pirmąkart pamačiau šį spektaklį ir jis buvo toli gražu net ne kokiame dramos teatre, o būtent per LRT televiziją nufilmuotas ir transliuojamas per kultūros kanalą. (Ar dabar berodo tokius spektaklius televizija?) Nieko nuostabaus, kad teko pirmąją versiją matyti per televiziją, nes dar būdamas mokyklinio amžiaus neturėjau tokios progos nuvykti į Vilnių ir nueiti tiesiogiai į kino teatrą.

 

Visgi po daugel metų buvusiame Rusų dramos teatre, kuris dabar pervadintas į Vilniaus senąjį teatrą, kur anuomet dirbo ir kūrė O. Koršunovas, pavyko pamatyti spektaklį su senuoju sąstatu (tai gal buvo kokie 2009 ar 2010 metai). Pagrindinius vaidmenis anuomet atliko Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė, kuriems jaučiu iki šiol didžiulę simpatiją. Tačiau laikas negailestingas, aktoriai, kaip teigia pats režisierius, nebenori atlikti paauglių vaidmenų, kurie jau nebeatspindi ir jų pačių, todėl „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ turėjo savaip persitvarkyti. Siužetas, scenografija ir visa kita išliko praktiškai nepasikeitę, o kai kurie aktoriai, pavyzdžiui, Eglė Mikulionytė ir toliau atlieka komišką Džuljetos auklės vaidmenį.

 

Šį ankstyvą rudenį O. Koršunovas paskelbė, kad buvo parodytas jubiliejinis 200-asis pasirodymas. Aš tikriausiai buvau arba jame, arba 201-ajame, sunku apskaičiuoti, nes spektakliai pasirodė vienas po kito, o režisierius socialiniame tinklapyje galbūt įrašą padarė vėliau. Tą vakarą, neslėpsiu, labai norėjau pamatyti būtent Dignos Kulionytės pasirodymą Džuljetos vaidmenyje, tačiau vaidino man nežinoma Agnieszka Ravdo. Tiek Digna, tiek Agnieszka, manau, yra priimtinas pasirinkimas, nes Džuljetai spektaklyje beveik 14 metų, vadinasi, dar visai vaikas, todėl reikia infantilumo ir, žinoma, itin vaikiškos išvaizdos. Romeo vaidmenyje pasirodė man patinkantis aktorius Laurynas Jurgelis, ne vieną įsimintiną vaidmenį sukūręs Lietuvos nacionaliniame teatre, pvz., „Išvarymas“ ir „Svetimas“, kuriuos šiemet teko pamatyti.

 

Ką daro režisierius Oskaras Koršunovas? Jis ima V. Šekspyro pjesę, parašytą Renesanso metu (praktiškai Baroko priešaušryje), kuri pasakoja apie tolimąją Veroną. Laikmetį jis transformuoja į XX amžiaus pirmosios pusės itališkos virtuvės stilių, virtuvę, kurioje kaip kokiose Ramzio virėjų kovose pliekiasi Kapulečiai ir Montekiai. Svarbus leitmotyvas – miltai ir tešla. Tešla, jungiamoji ir skiriamoji lipni masė, kuri iš esmės yra ir konflikto priežastimi, ir meilės simbolis; tešloje esame visi vienodi, skirtybes susikuriame iš iliuzijų. Iškart pasireiškia komizmas, savotiškas netgi vietomis gašlumas, iš kurio randasi ir gyvybė, šeimos pratęsimas.

 

Tai ekspresyvusis teatras, tokie paprastai būna itin žiūroviški ir patrauklūs, juos lydi ilgalaikė teatrinė sėkmė, o kai kada sunku gauti į juos bilietų. Man savotiškai patinka, kad režisierius palieka originaliai išverstą į lietuvių kalbą Šekspyro poetinę kalbą, kuri gali nepripratusį žiūrovą išmušti iš vėžių, nes suprasti greitakalbėje Šekspyrą nėra jau taip paprasta. Pasirinkdamas palikti tiesioginę Šekspyro kalbą, režisierius toli nepabėga nuo originalo, t. y. nuo Šekspyro dvasios ir dramaturgijos. Visas įspūdis susitelkęs į įspūdingą scenografiją ir veikėjų karikatūrinimą. Veikėjai ekspresyvūs, bet trafaretiniai, tačiau nereiškia, kad bedvasiai. Priešingai – visas spektaklis pulsuoja bendra dinamika ir jausmingumu, nes po paryškintu komizmu ir grotesku slypi didžiulė paauglių meilės tragedija.

 

Juk tai spektaklis apie tėvų despotizmą! Džuljetos tėvai vienu metu iškelia mergaitei ultimatumą, jeigu šioji netekėsianti už turtingo egoistinio grafo, ji nebeteks Kapulečio apsaugos, šeima jos išsižadės. Istorija iš esmės apie maištą, kuris pražudo. Paradoksalu, bet veikėjai veikia pagal savo troškimus ir svajones, todėl savaip maištauja ir prieš šeimos patriarchatą ir prieš visuomenės standartus. Šioji kolizija šekspyriškai labai tragiška, nes pareikalauja daug mirčių. Viena ryškiausių šiame spektaklyje – Romeo nužudo Tebaldą. Įdomu, kad Koršunovas leidžia veikti scenoje miltuotiems numirėliams, jie užpildo kaltės ir sąžinės konfliktinę erdvę, tampa iliustracijomis, kas iš tikrųjų yra veikėjų mintyse. Jaunieji veikėjai renkasi meilę, jausmus, o ne primestą paklusnumą. Neturėdami jokio žalio supratimo, kas yra gyvenimas, jie aklai paklūsta, kaip pasakytų jau subrendę, hormonams, kurių negali suvaldyti nei griežta tėvo ranka, nei bausmės, nei jokios baimės.

 

Kodėl miršta tiek Džuljeta, tiek Romeo? Ne dėl to, kad jie buvo kvaili, pernelyg naivūs. Jeigu gerai panagrinėtume situacijas, pamatytume, kad didžiausioji priežastis – nesusikalbėjimas ir komunikacijos stoka. Jie nežinojo visų tikslių taisyklių, savo plano instrukcijos, o juk taip dažnai ir būna tikrame gyvenime, kada negalėdami susikalbėti, vyras ir žmona (arba vyras ir vyras, moteris ir moteris) pasuka skirtingais gyvenimo keliais.

 

Scenoje puikiai veikiantys virtuviniai rykai, besisukantis miltų katilas, kuriame užgimsta kaip lopšyje gyvybė, ir kartu jis reiškia karstą, nes jame ir mirštama, tad visa tai scenos centre simbolizuoja gyvenimo ciklinį ratą, besisukantį dualistiniame pasaulyje tarp gėrio ir blogio, tarp meilės ir neapykantos, tamsos ir šviesos. Nieko nepridursi, spektaklis vis dar daro didžiulį įspūdį ir kaskart atveria naujas prasmes ir apmąstymus. Apskritai man patinka, kaip Koršunovas realizuoja Šekspyrą, ne ką mažiau įspūdingi kiti Šekspyro pjesių pastatymai: „Hamletas“, „Otelas“. Tai lietuviškojo teatro viršūnė, galybė ir meistrystė.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Svetimas", režisierius Jernej Lorenci, Lietuvos Nacionalinis Dramos Teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ruduo man nuostabus dar ir dėl to, kad visada prasideda ir naujasis teatro sezonas! Aišku, kaskart vis siauresnis, nes kasmet vis daugiau spektaklių yra pamatoma, todėl didžiausi taikiniai – premjeros. Slovėnų režisierius Jernej Lorenci (g. 1973), kilęs iš Liublianos, man buvo terra incognita, absoliučiai nežinomas. Tiesą sakant, net nežinojau, ko tikėtis iš jo pernai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatyto daugiau nei 3 valandų trukmės spektaklio pagal prancūzų Albert‘o Camus garsųjį romaną „Svetimas“. Juk tai programinis mokyklinis kūrinys, todėl tikėjausi nemažai mokytojų su autobusiukais, kurie urmu atveža savo mokinius pasižiūrėti „Svetimo“ (pamenu mokyklinius laikus ir tokią mokytojos praktiką), bet iš esmės susirinkusi publika buvo, kaip jau dažnai įprasta, kiek vyresnė, nei mokyklinio amžiaus mokiniai. Apskritai kalbant, Lorenci „Svetimas“, sakyčiau, nelabai ir tinka visiems dvyliktokams, kurie skaito, nes spektaklyje yra ir šiokių tokių nepatogių scenų. Akivaizdu, kad režisierius pertransformuoja romano medžiagą ne tam, kad atkartotų romano peripetijas, o savaip interpretuotų knyginę medžiagą.

 

Šiek tiek pasidomėjau slovėnu Jernej Lorenci, jis turi savitą teatro statymo stilių ir specifiką. Jo mėgstama medžiaga – klasikiniai, kanoniniai literatūros kūriniai, o A. Camus „Svetimas“ yra būtent toks. Žiūrėdamas „Svetimą“, supratau, kad režisierius nekuria įprastinio ir klasikinio teatro, aktoriai nesukuria vientisų charakteringų vaidmenų, veikiau maino emocijas, perima vieni kitų tekstus, kuria teatralizuotą ir stilizuota santykį, kuris primena šiuolaikinio performanso meną.

 

Spektaklis susideda iš dviejų dalių kaip ir Camus romanas „Svetimas“. Pirmoji spektaklio dalis, sakyčiau, gana intymi, nes scenoje didelis aktorių pulkas skaito seną „Svetimo“ leidimą, papildydami savo skaitymus įvairiais šviesos ir garso efektais, kurie romano audinyje yra gana svarbūs, pvz., veidrodis atmuša prožektoriaus šviesą ir nusitaiko į Merso, pagrindinį veikėją. Tekstas skaitomas paeiliui, turi savo atkarpas, erotines iš Mari perspektyvos ar seno ir paniurusio kaimyno su šunimi. Iš dalies tai primena kolektyvinį ritminio teatro trupę, tik pasirodė, jog aktoriams suteikiama daugiau laisvės ir kūrybos. Scena ir santykis su žiūrovu gana sąlygotas, tekstas originalus iš „Svetimo“. Šiek tiek išsigandau, nes nebuvau nusiteikęs, kad pusketvirtos valandos klausysiuosi viso romano skaitymus ir nesulauksiu jokios interpretacijos ar režisieriaus meninės paraiškos.

 

Visgi jau pirmojoje spektaklio dalyje viskas pamažu intensyvėja, kuriama kriminalinė Merso erdvė prie jūros, aktoriai vis labiau išsijudina iš savo sėdimų kėdžių, renka įkalčius, purškia vieni kitiems iš flakonų vandenį kaip prakaitą, kuris didina įtampą ir karštį – žodžiu, tiksliai perteikia Alžyro vasaros beprotišką karštį, kur ir vyksta pagrindinis veiksmas. Iš tikrųjų pirmoji dalis nėra interpretacija, tai labiau žaidybinė Merso biografijos pateiktis ir nusikaltimo aikštelės kūrimo aplinkybės, dėmesys detalėms ir naudojamiems scenos daiktams, kurie antrojoje dalyje tampa absurdiškais įkalčiais.

 

Antroji „Svetimo“ dalis keičia iš esmės viską. Ji tampa Merso teismo absurdiška proceso dalimi. Romane ji perteikiama iš abejingojo Merso perspektyvos, bet šiame spektaklyje paryškinamas visuomenės požiūris. Tiek žiniasklaida, tiek prokuroras, įvarę Merso į tolimą spektaklio kampą, kuria teisminio teisingumo spektaklį, tyliai sukuria monstro biografiją, išžmogindami individą iki jo nereikšmingumo: svarbu, ką apie individą pasako kiti, o ne jis pats. Spektaklis pamažu tampa juodąja absurdo komedija, o liudininkai – dar vienos į monstro visuomenei kūrimo įtrauktos aukos, jų liudijimai nieko nereiškia, už juos atsakinėja teismo klerkai, o į sceną įnešta didžiulė vyriškų lytinių organų fotografija sukelia dar didesnę įtampą, nes Merso dar kaltinamas ir Mari prievartavimu. Tiesa nebeegzistuoja, o tariama tiesa tampa visuomenėje įrankiu, kuris tėra paskata kurti naujas valdymo baime formas, aišku, viskas absurdiška, bet man šis spektaklis labiau apie bejėgystę pasipriešinti masei, kuri turi savo bauginančiai „rafinuotą“ teisuolio kaukę, kuri apsimeta išnagrinėjusi ir žinanti visas individo priežastis. Štai kodėl iki šių dienų labai sunku yra kovoti su instancijomis, kurias remia sisteminė korupcija, paviršutiniškumas ir valdžios galia. (Čia man absoliučiai poetės Ilzės Butkutės ilgametė kova su VMI klerkais ir Edita Janušiene – absurdas! – pastarąją mūsų prezidentas Nausėda apdovanojo, nors negali pripažinti biurokratinės klaidos; nepalioviau galvoti apie šią istoriją, žiūrėdamas „Svetimą“, nes taip tikriausiai absurdo pasaulyje atrodo šių dienų žmogus).

 

Antroji spektaklio dalis keičiasi ir intensyvumu. Teismo procesas virsta liudininkų tardymu ir žeminimu, man asmeniškai, ypač koreliuoja su šių dienų viešosios nuomonės ir reputacijos formuojamąja jėga. Asmuo, net nepadaręs jokio nusikaltimo, gali tapti Merso, nes liaudžiai reikia „duonos ir žaidimų“. Pats režisierius sako, komentuodamas savo spektaklį: „Problema, susijusi su perdėtu susitapatinimo siekiu norint pakeisti prasmės trūkumą. Smurtą gimdo prasmės trūkumas. Atstumtieji normalizuojami. Demonizavimas, šlovinimas ir apibendrinimas – destruktyvios XXI a. jėgos. Svarbus susitapatinimo ir distancijos santykis. Grožis – paprastume. Pilnatvė – tuštumoje.“ Iš esmės šiandien mes turime nuomonę apie viską ir visada, praktiškai nieko net nepažinę ar net nesusipažinę, tik iš to, kiek per tą visuotinį triukšmą mus pasiekė informacija. Nors spektaklyje nebuvo labai akcentuojama žiniasklaida, bet būtent ji valdo (tiksliau kai kas per ją valdo) viską, ko mes per distanciją nekenčiame, taip sukuriami mums nepažinūs monstrai, kuriuos manomės suprantą.

 

Spektaklio finalas mane pribloškė emociškai. Motinos intymus monologas sūnui iš teisėjų tribūnos pašiurpino. Tie žodžiai tampa viso spektaklio akcentu, nes pirmąkart juose suskamba žmogiškas santykis, empatija, kurios Merso visame procese nuo motinos laidojimo laikotarpio neturėjo. Spektaklis nuostabus, kad per šitas valandas žiūrovas yra pajėgus empatiškai susikurti santykį su absurdo veikiamo Merso gyvenimu ir jo situacijomis. Ne tik aktoriai tarpusavyje kuria tuos ryšius, bet ir pats žiūrovas, nes antrojoje dalyje jie tampa teismo proceso dalyviais, tais bevardžiais žurnalistais, skandalistais, nebyliais teisėjais, kurie sėdi vienoje perspektyvoje su spektaklio veikėjų liudytojais ir tarsi tampa monstro sukūrimo ir priežastimi, ir iš dalies pačiais kūrėjais. Be didesnių kažin kokių pompastikos triukų, režisieriui pavyko sukurti giluminius ryšius, kurie matuoja savaip žiūrovo empatiją, gebėjimą susitapatinti, teisti ir atleisti. Išėjau nepaprastai pasikrovęs, nemaniau, kad visuminis spektaklio vaizdinys, kuris, tenka pripažinti, spektaklio pradžioje buvo abejotinas, visgi galų gale apdovanojo sukrečiančiomis patirtimis. Visada laukiu iš gero spektaklio būtent tokio efekto.

 

Jūsų Maištinga Siela