Spektaklis "Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Didžiausią mano gyvenime link teatro kultūros postūmį padarė, be jokios abejonės, Oskaro Koršunovo pagal Viljamo Šekspyro tragediją pastatytas spektaklis „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, kurios premjera įvyko dar 2003 metais, vadinasi, spektakliui, kuris apkeliavo pasaulį, jau yra 22 metai. Ir jį režisierius vėlei atnaujino su naujų aktorių sąstatu! Prisimenu, kaip pirmąkart pamačiau šį spektaklį ir jis buvo toli gražu net ne kokiame dramos teatre, o būtent per LRT televiziją nufilmuotas ir transliuojamas per kultūros kanalą. (Ar dabar berodo tokius spektaklius televizija?) Nieko nuostabaus, kad teko pirmąją versiją matyti per televiziją, nes dar būdamas mokyklinio amžiaus neturėjau tokios progos nuvykti į Vilnių ir nueiti tiesiogiai į kino teatrą.

 

Visgi po daugel metų buvusiame Rusų dramos teatre, kuris dabar pervadintas į Vilniaus senąjį teatrą, kur anuomet dirbo ir kūrė O. Koršunovas, pavyko pamatyti spektaklį su senuoju sąstatu (tai gal buvo kokie 2009 ar 2010 metai). Pagrindinius vaidmenis anuomet atliko Gytis Ivanauskas ir Rasa Samuolytė, kuriems jaučiu iki šiol didžiulę simpatiją. Tačiau laikas negailestingas, aktoriai, kaip teigia pats režisierius, nebenori atlikti paauglių vaidmenų, kurie jau nebeatspindi ir jų pačių, todėl „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ turėjo savaip persitvarkyti. Siužetas, scenografija ir visa kita išliko praktiškai nepasikeitę, o kai kurie aktoriai, pavyzdžiui, Eglė Mikulionytė ir toliau atlieka komišką Džuljetos auklės vaidmenį.

 

Šį ankstyvą rudenį O. Koršunovas paskelbė, kad buvo parodytas jubiliejinis 200-asis pasirodymas. Aš tikriausiai buvau arba jame, arba 201-ajame, sunku apskaičiuoti, nes spektakliai pasirodė vienas po kito, o režisierius socialiniame tinklapyje galbūt įrašą padarė vėliau. Tą vakarą, neslėpsiu, labai norėjau pamatyti būtent Dignos Kulionytės pasirodymą Džuljetos vaidmenyje, tačiau vaidino man nežinoma Agnieszka Ravdo. Tiek Digna, tiek Agnieszka, manau, yra priimtinas pasirinkimas, nes Džuljetai spektaklyje beveik 14 metų, vadinasi, dar visai vaikas, todėl reikia infantilumo ir, žinoma, itin vaikiškos išvaizdos. Romeo vaidmenyje pasirodė man patinkantis aktorius Laurynas Jurgelis, ne vieną įsimintiną vaidmenį sukūręs Lietuvos nacionaliniame teatre, pvz., „Išvarymas“ ir „Svetimas“, kuriuos šiemet teko pamatyti.

 

Ką daro režisierius Oskaras Koršunovas? Jis ima V. Šekspyro pjesę, parašytą Renesanso metu (praktiškai Baroko priešaušryje), kuri pasakoja apie tolimąją Veroną. Laikmetį jis transformuoja į XX amžiaus pirmosios pusės itališkos virtuvės stilių, virtuvę, kurioje kaip kokiose Ramzio virėjų kovose pliekiasi Kapulečiai ir Montekiai. Svarbus leitmotyvas – miltai ir tešla. Tešla, jungiamoji ir skiriamoji lipni masė, kuri iš esmės yra ir konflikto priežastimi, ir meilės simbolis; tešloje esame visi vienodi, skirtybes susikuriame iš iliuzijų. Iškart pasireiškia komizmas, savotiškas netgi vietomis gašlumas, iš kurio randasi ir gyvybė, šeimos pratęsimas.

 

Tai ekspresyvusis teatras, tokie paprastai būna itin žiūroviški ir patrauklūs, juos lydi ilgalaikė teatrinė sėkmė, o kai kada sunku gauti į juos bilietų. Man savotiškai patinka, kad režisierius palieka originaliai išverstą į lietuvių kalbą Šekspyro poetinę kalbą, kuri gali nepripratusį žiūrovą išmušti iš vėžių, nes suprasti greitakalbėje Šekspyrą nėra jau taip paprasta. Pasirinkdamas palikti tiesioginę Šekspyro kalbą, režisierius toli nepabėga nuo originalo, t. y. nuo Šekspyro dvasios ir dramaturgijos. Visas įspūdis susitelkęs į įspūdingą scenografiją ir veikėjų karikatūrinimą. Veikėjai ekspresyvūs, bet trafaretiniai, tačiau nereiškia, kad bedvasiai. Priešingai – visas spektaklis pulsuoja bendra dinamika ir jausmingumu, nes po paryškintu komizmu ir grotesku slypi didžiulė paauglių meilės tragedija.

 

Juk tai spektaklis apie tėvų despotizmą! Džuljetos tėvai vienu metu iškelia mergaitei ultimatumą, jeigu šioji netekėsianti už turtingo egoistinio grafo, ji nebeteks Kapulečio apsaugos, šeima jos išsižadės. Istorija iš esmės apie maištą, kuris pražudo. Paradoksalu, bet veikėjai veikia pagal savo troškimus ir svajones, todėl savaip maištauja ir prieš šeimos patriarchatą ir prieš visuomenės standartus. Šioji kolizija šekspyriškai labai tragiška, nes pareikalauja daug mirčių. Viena ryškiausių šiame spektaklyje – Romeo nužudo Tebaldą. Įdomu, kad Koršunovas leidžia veikti scenoje miltuotiems numirėliams, jie užpildo kaltės ir sąžinės konfliktinę erdvę, tampa iliustracijomis, kas iš tikrųjų yra veikėjų mintyse. Jaunieji veikėjai renkasi meilę, jausmus, o ne primestą paklusnumą. Neturėdami jokio žalio supratimo, kas yra gyvenimas, jie aklai paklūsta, kaip pasakytų jau subrendę, hormonams, kurių negali suvaldyti nei griežta tėvo ranka, nei bausmės, nei jokios baimės.

 

Kodėl miršta tiek Džuljeta, tiek Romeo? Ne dėl to, kad jie buvo kvaili, pernelyg naivūs. Jeigu gerai panagrinėtume situacijas, pamatytume, kad didžiausioji priežastis – nesusikalbėjimas ir komunikacijos stoka. Jie nežinojo visų tikslių taisyklių, savo plano instrukcijos, o juk taip dažnai ir būna tikrame gyvenime, kada negalėdami susikalbėti, vyras ir žmona (arba vyras ir vyras, moteris ir moteris) pasuka skirtingais gyvenimo keliais.

 

Scenoje puikiai veikiantys virtuviniai rykai, besisukantis miltų katilas, kuriame užgimsta kaip lopšyje gyvybė, ir kartu jis reiškia karstą, nes jame ir mirštama, tad visa tai scenos centre simbolizuoja gyvenimo ciklinį ratą, besisukantį dualistiniame pasaulyje tarp gėrio ir blogio, tarp meilės ir neapykantos, tamsos ir šviesos. Nieko nepridursi, spektaklis vis dar daro didžiulį įspūdį ir kaskart atveria naujas prasmes ir apmąstymus. Apskritai man patinka, kaip Koršunovas realizuoja Šekspyrą, ne ką mažiau įspūdingi kiti Šekspyro pjesių pastatymai: „Hamletas“, „Otelas“. Tai lietuviškojo teatro viršūnė, galybė ir meistrystė.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Išvarymas", režisierius Oskaras Koršunovas

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Apie Oskaro Koršunovo spektaklį „Išvarymas“ yra tiek prikalbėta ir prirašyta, kad kažin ar ką nors naujo galiu pasakyti. Pasidalysiu savo įspūdžiais ir tiek.

 

Spektaklio premjera įvyko beveik prieš 15 metų, t. y. 2011 metais, o man tik 2025 metų vasarą pagaliau pavyko pamatyti legendinį Koršunovo spektaklį, kurio fenomenas iki šiol neatslūgsta. Ir tai gryna tiesa, nes pabandykite gauti bilietų geroje vietoje, kol neišsipirko kokios įmonės ir jų darbuotojai urmu! Pavieniai bilietai geroje vietoje – tikra laimė. Laukiau šios progos ir pagaliau sulaukiau. Pernai ištisa serija šio spektaklio pasirodymų buvo atšaukta sunegalavus aktoriui, o šią vasarą pakartotinai surengti papildomi spektakliai – salės pilnos, bilieto kaina siekia 100 eurų. Ir ką? Susiruošiau ir aš pažiūrėti vienintelio spektaklio, kuris buvo rodomas net pilnose arenose! Žinojau, kad verta, todėl šįkart nedvejojau, nors atsiėjo ir nemažai – viešbučiai, transportas ir rizika, jog spektaklis dėl kokių nors aplinkybių gali ir neįvykti, bet viskas baigėsi labai gerai.

 

Spektaklis prasidėjo 5 valandą ir baigėsi prieš vidurnaktį, t. y. beveik 6 valandų teatrinė patirtis, kurios taip lengvai neišmuši iš galvos. Tam tikra prasme, genialusis Koršunovas yra tikra teatro legenda ir mūsų teatras yra puikus.

 

Žinokite, šiek tiek prailgo, išties išsėdėti kad ir su dviem pertraukomis iki galo nepasiruošus kavos po ilgos dienos reikia pastangų, todėl į spektaklį rekomenduoju eiti gerai fiziškai pailsėjus, kad nepristigtų dėmesio koncentracijos. Istorija sukurta dramaturgo ir prozininko Mariaus Ivaškevičiaus, su kuriuo Koršunovas jau ilgą laiką dirba. Labai man patiko jų bendrystė ir spektaklis „Miegantys“, tad tikiuosi pamatyti ir apie Imanuelį Kantą (jau kitą teatro sezoną). „Išvarymas“ iš esmės pasakoja apie laikotarpį po stojimo į Europos Sąjungą, po vadinamųjų 2004-ųjų, kai atsivėrė sienos ir galimybė lietuviams emigruoti, susikurti savo sėkmės istoriją. Kaip žinia, didžiajai daliai tą padaryti pavyko, o kai kurie baigė savo gyvenimus kalėjimuose arba po tiltais. Marozai, kekšės, gyvenimo nieko prarasti nebijantys smurtautojai ir nuoširdūs naivuoliai, sunkaus darbo nebijantys patiklieji – visokio plauko lietuviai vienu autobusu išsiruošia į Londoną kaip į stebuklų šalį, tačiau nutinka labai greitas pravalas – jie netenka pasų, o žadėtas darbas ir galimybės greitai žlunga.

 

Pagrindinis veikėjas Benas (aktorius Kęstutis Cicėnas) autobuse susipažįsta su Egle, su kuria dar susitiks Londone, kai gyvenimas juos suves. Ar tai tragiškos meilės istorija? Kažkiek. Bet labiausiai, sakyčiau, Vandalo (aktorius Marius Repšys) ir Beno draugystės istorija, paženklinta išdavyste, atleidimu ir pragaištimi. Benas Londone yra integruotas policininkas, šnipas, bet atsidūręs benamio pozicijoje lieka eiliniu imigrantu pastumdėliu, kuris nebegali grįžti į Lietuvą, todėl glaudžiasi pas anarchistus ir gyvena morgo karstuose, kol galiausiai žingsnis po žingsnio atsitiesia, susikuria naują tapatybę, tačiau praeitis nuolat Beną/Robertą persekioja, kol galiausiai jis suvokia, kad negali pabėgti nuo savasties.

 

Spektaklis „Išvarymas“ pagarsėjo pirmiausia dėl to, kad ten pilna atpažįstamo žargono ir keiksmų, prie kurių asmeniškai nesu pratęs, tačiau spektaklio pabaigoje tai jau tapo kone savita „namų kalba“, o tai rodo, kaip greitai kalbiškai priprantama prie smurtinės kalbos. Iš tikrųjų spektaklis galingas tuo, kad ne tik per Beną, bet ir per antraeilius veikėjus papasakoja bendrą margą tautos likimą užsienyje. Vienas įsimintiniausių ir tragiškiausių veikėjų – svajoklė fotografė Eglė, kuri nepritapusi prie britų visuomenės ir negavusi Beno meilės galiausiai tampa kekše, kuri gauna galą. Puikus Gailės Butvilaitės pasirodymas! Kaip, beje, ir Mariaus Repšio sukurtas charizmatiškas marozas Vandalas, bet labiausiai, sakyčiau, šiame spektaklyje be atvangos gyventi ir veikti reikia Kęstučiui Cicėnui, kuris sukūrė nepamirštamą ir evoliucionuojantį veikėją.

 

Šiaip galvoju, kad spektaklis turėjo būti ypač 2011-2012 metais aktualus, kai tik iš tikrųjų pradėjome reflektuoti lietuvių patirtis emigracijoje, kai iš tikrųjų aidu parėjo į viešumą pas mus sukrečiančios istorijos apie išgyvenimą savotiškuose laukiniuose Vakaruose. Šiandien, manau, ypač jau po karantino daugelis dalykų jau pasikeitę, o emigruojantys lietuviai jau moka puikiai kalbą, suvokia galimybes ir paklydimus, nėra naivūs, dažniausiai jau remiasi tuo, kad kažkas ten iš artimųjų ar pažįstamų jau laukia. Vaikščiodamas po didmiesčių rajonus, pagalvoju dažnai, kad dar kokiais 2004 metais tuose rajonuose sutemus būdavo labai pavojinga: kur visi jie pasidėjo? Ogi emigravo, sunyko, išmirė, susėdo į kalėjimus ir iš tikrųjų, nors spektaklis apie išvarymą, bet jis ir apie savitą apsivalymą nuo naivumo, smurto, iliuzijų. Sakyčiau, spektaklis istorinis ir jį jau galima nagrinėti kaip išgyventą patirčių laiką, ypač traumos aspektus, vienatvės ir gyvenimo prasmės dalykus.

 

Tai įspūdingas spektaklis, tikrai. Kartą gyvenime tikrai verta pamatyti. Beje, labai patiko gyva muzika! Bet ar tai mano mėgstamiausias O. Koršunovo pastatymas? Tikrai ne. Esu senamadiškas, tad tebesu ištikimiausias Koršunovo Šekspyro dramų interpretacijų gerbėjas. Techniškai žiūrint „Išvarymas“ nėra pats įdomiausias ar netikėčiausias spektaklis netgi scenografiškai žiūrint (gal pernelyg daug apie jį buvau girdėjęs ir žinojau ko iš jo tikėtis?), tačiau tai organiškai laiką įvairiais aspektais detaliai atskleidžiantis pamfletas, kurio taip lengvai neužmirši, kuriam komizmas ir tragedija yra neatsiejami susimovusio emigranto gyvenimo palydovai.

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Tu man nieko neprimeni" / "Slow"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas geriausių pastarojo lietuvių kino juostų, bent jau iš kalbų ir atsiliepimų internete, buvo Marijos Kavtaradzės režisuota „Tu man nieko neprimeni“, kuris anglų kalba tarptautinėje arenoje pristatytas kur kas kuklesniu ir nuobodesniu pavadinimu „Slow“ (2023). Marija Kavtaradzė talentinga, savita ir labai reikalinga lietuviškai kukliai kino rinkai. Visų pirma man jos filmas „Išgyventi vasara“ (2018) buvo vienas geriausių mūsų vaidybinio kino pavyzdžių po, aišku, „Izaoko“, per pastaruosius 10-15 metų. Negana to, Kavtaradzė yra puiki scenarijų rašytoja, prisidėjo prie Andriaus Blaževičiaus filmų „Bėgikė“ (2021) ir „Šventasis“ (2016) – pastarasis filmas buvo slogus, tamsus ir, tiesą sakant, man neįdomus, tad labiau vertinu Kavtaradzės režisūrinį braižą.

 

Tiesą sakant, filmas pasakoja gan neįprastą ir, bent jau man, kine nematytą aseksualumo problematiką. Apskritai šiandien pasakoti įvairius seksualumo aspektus kaip problemos pagrindinę ašį yra gan populiaru. Neseniai mačiau čekų filmą „Poliamorija“ (2022), kuriame idealios poros santuoką sužlugdė poligaminiai eksperimentai. „Tu man nieko neprimeni“ priešingai – bando „suklijuoti“ skirtingų asmenų sąjungą į ilgalaikių santykių perspektyvą. Šokėja ir pedagogė Elena susipažįsta su aseksualiu gestų kalbos vertėju Dovydu. Dovydas nenori turėti sekso, o Elena, turėjusi gan palaidą gyvenimą, trokšta būti su Dovydu, bet jis jos seksualiai nepatenkina...

 

Žodžiu, atrodo, kad filmas apie „antrą galą“, tačiau šiais laikais, kai jau apibrėžiamos 72 lytinės tapatybės ir įvairūs seksualinio potraukio variantai ir viskas taip jautru bei sudėtinga, lyg ir bandoma išgryninti visai netipišką variantą. Vyras paprastai suvokiamas kaip tas, kuris inicijuoja seksualinius santykius, nes jam reikia nuolatinio pasitenkinimo, o moteris tik arba viliokė, arba ta, kuri gali susilaikyti, bet čia priešingai – Dovydas yra tas „stabdis“. Kavtaradzė bando analizuoti šių santykių plėtočių galimybes ilgalaikių santykių perspektyvoje, tačiau iš vienos pusės atrodo viskas nerimta. Nerimta, nes tikriausiai 30+ amžiaus žmonėms apskritai nėra būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai, tačiau yra kur kas didesnių pastangų vienas kitą suprasti ir kaip nors priimti, deja, tik ne visada lego kaladėlės atitinka viena kita. Visgi kažkurioje filmo dalyje tampa pernelyg aišku, kad kaip ir čekų filme „Poliamorija“, kad šiai pernelyg skirtingai porai nieko gero neišeis, nes jiedu pernelyg skirtingi, kad dėtų labai didelių pastangų santykių kūrimui.

Kai kurie filmo aspektai pavykę, ypač veikėjų bendravimo dialogai, tokie žaismingi ir pritinka šnekamajai kalbai (didelis bravo aktoriams Gretai Grinevičiūtei ir Kęstučiui Cicėnui), tačiau kai kurios scenos infantilios, elgsena veikėjų nebrandi ir kvaila, tačiau iš dalies taip teisinga, nes pažįstu daug tokių prie vidutinio amžiaus artėjančių personų, kurie vis dar savaitgalį su draugais trankosi po miestą maukdami vyną iš kakliuko ir keikdami gyvenimą, ir toli gražu neprimena stereotipinių žmonių, pasiryžusių santuokoje gyventi iki mirties ir gausinti drąsią lietuvių tautą. Visgi filmas neprilygo „Išgyventi vasarą“, tačiau visgi tai neblogas pavyzdys, kaip galima kalbėti intymiomis temomis, pasitelkiant elementarią iliustratyvią kino kalbą – veikėjos Elenos emocijos išreiškiamos šokių intensyviomis repeticijomis, o Dovydo – ilgesinga Monikos Liu daina ir gestų judesiais.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Spektaklis: "Ruletė" (režisierius Jo Strømgren) Lietuvos nacionalinis dramos teatras

 

Sveiki,

 

Žinote tą jausmą, kai gauni bilietus į premjerą, bet beveik pamiršai arba neturėjai laiko padaryti namų darbus, t. y. pasidomėti, kas per spektaklis ir kokie kontekstai? Būna gi dvejopai: kokio velnio, o būna ir labai gerai... Su spektakliu „Ruletė“, kurį režisavo su Lietuvos nacionalinės dramos teatro aktoriais Jo Strømgren, nutiko taip, kad galvojau išeisiu po 10 minučių, nes kas per idiotizmas pliurpti norvegų-švedų-estų-vokiečių naujakalbėmis? Vėliau persigalvojau, nes, pasirodo, tų žodžių visai nereikia ir net prideda savotiško lėlių teatro manieros: skamba kažkas skandinaviškai, bet tarptautiniai žodžiai išryškina tai, kas iš tikrųjų sakoma, todėl daug ir nebereikia, nes iš vienos sąvokos viskas aišku kas ir apie ką.

 

Apie ką spektaklis? Toli gražu ne apie narkotikus, nors ir apie juos. XX amžiaus menamo 7-8 dešimtmečio stilistika itin komiškai perteikta nenoro gyventi rutininio gyvenimo problemą. Psichodelinis hipių ir Seksualinės revoliucijos era skandinaviškai atrodo suplaktas kaip koks spalvingas bakara pudingas – kad ir kas tai būtų. Įprastus narkotikus keičia itin stipriai veikiantis nugremžtas cementas, o sujauktas protas nebegali sulipdyti tikrovės ir viską ima komiškai painioti. Atrodo, baisu, tačiau ar tikrai? Tas psichodelinis variantas veikėjams atrodo kaip išsigelbėjimas nuo įsiėdusių stereotipų ir socialinių vaidmenų, nuo kurių norisi bėgti į menamą spalvingą barbės tikrovę. Pabaigoje pasirodę ateiviai (pasirodo, tie patys veikėjai) davė džiazo. Ir nors kai kurie momentai asmeniškai rodėsi matyti kine, pats spektaklis nepaliaujamai stebina išvystytu tempu ir dinamika, tiek aktorių perėjimais ir persimainymais, tiek scenografija. Kai šiandien irgi viskas taip nepastovu, atrodo, kad vienintelis dalykas yra arba užstrigti ruletėje ir kentėti, arba pasiduoti jos pramogai ir patirti kitą beprotybės perspektyvą. Daug epizodinių vietų, kur juokiausi. Pavyko!

 

Jūsų Maištinga Siela