Spektaklis "Vasaros diena", režisierius Paulius Pinigis, Klaipėdos jaunimo teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Pamažu šis mano teatro spektaklių lankymo sezonas pradeda vis dažnėti ir greitėti, bet drauge susimąsčiau, kad jau kitą sezoną bus vis sunkiau suplanuoti apsilankymus teatre, nes Klaipėdoje būsiu tikriausiai matęs beveik viską, išskyrus būsimas premjeras, o ir Vilniuje – taip pat pasirinkimai tirpsta, tad mano dėmesio sulaukia vis mažesnės teatro trupės. Žinoma, Klaipėdos jaunimo teatras nėra vien tik vietinės reikšmės teatras, jis jau ilgą laiką turi savitą veidą ir charakterį, kurį iš esmės padėjo suformuoti šios trupės patriarchas – dėstytojas, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis.

 

Klaipėdos jauno teatro aktorius ir režisierius Paulius Pinigis gyvenime, žvilgtelėjus į jo kūrybinių darbų aprašą, taip pat daug ką išbandęs. Tiesa, nieko nebuvau matęs jo pastatymų, tad buvo smalsu, kaip jis perteikė garsaus lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko (1930-2013) 1983 metais parašytą pjesę „Vasaros diena“. S. Mrožekas septintajame dešimtmetyje buvo uždraustas pačioje Lenkijoje dėl savo dramaturgijoje komunizmo kritikos vaizdavimo, tačiau „Vasaros diena“, matyt, tiesioginio ryšio su politika neturi, nes pjesė, bent jau tą medžiagą, kurią perteikė Paulius Pinigis, iš esmės pavadinčiau apolitiška, nukreiptą į bendražmogiškuosius santykius ir savotišką jauno potencialaus savižudžio bandymą kabintis į gyvenimą viziją.

 

Iš tikrųjų tai absurdo drama, turinti nemažai sąsajų su kultine S. Becketto kita absurdo drama „Belaukiant Godo“. Scenoje veikia labai minimalus skaičius tikrų veikėjų – du savižudžiai, kurie konkuruoja dėl seksualios jaunos damos. Jaunas vyrukas, įsivaizduojantis, kad jo gyvenimas vien katastrofa (aktorius Aurimas Bareikis), bando pasikarti ant gatvės šviestuvo, tačiau lemiamą akimirką jam sutrukdo ant suolelio prisėdęs solidus ponas (aktorius Gytis Šimelionis). Netrukus išsiaiškinama, kad ponas dar didesnis nihilistas, jis atvirai tyčiojasi iš jaunojo savižudžio, nes jame mato vien naujas galimybes toliau gyventi. Iš esmės ironiški ir sarkastiški dialogai sudėlioti klasiškai, per juos veriasi individo kova su absurdu. Žymus prancūzų filosofas ir rašytojas Albert Camus yra teigęs, kad vienas iš būdų kovoti su absurdu yra savižudybė, tad šioje pjesėje veikėjai fanatiškai trokšta savižudybės kaip panacėjos nuo gyvenimo beprasmybės, nesėkmių – žodžiu, absurdo. Įdomu tai, kad pjesėje nesistengiama kaip nors psichoanalitiškai analizuoti bejėgystės priežasčių, priešingai – jos pateikiamos paviršutiniškai, ironizuojant individo susireikšminimą...

 

Netikėtai autorius pasiūlo tokią viziją: lemiamą akimirką, kai veikėjas turi nusišauti, ištinka tam tikras apreiškimas. Aliuzija į galimą išsigelbėjimą. Apsireiškusi žavinga viliokė palieka smaragdinę skraistę ir du vyrukai sugalvoja, kad tai likimo ženklas, kuriuo verta tokią akimirką paklausyti, tad visą likusį laiką vyksta intrigos ir konkurencija tarp vyrukų dėl lemtingosios damos.

 

Šiaip pasakysiu: medžiaga labai infantili ir nuobodi. Tiesiog. Viskas paremta labai banaliai ir tikriausiai „Vasaros diena“ nėra ta universalioji pjesė, kuri pragydo kaip lakštingala Pinigiui scenoje pačiomis įvairiausiomis perspektyvomis. Absurdo komedija specifinė, kurioje atsiveria XX a. stereotipinis lyčių konkurencijos schematiškumas: du patinai pameta galvą dėl viliokės patelės – klasikų klasika! Veiksmų seksualumo pinklės irgi klasikinės: jeigu veikėjai jau pamatę galvas dėl šokėjos, tai būtinai jie sukvailėja, jeigu seksuali viliokė, vadinasi, ji žaidžia vyrų likimais ir yra gudri kaip lapė. Beveik holivudinė lyčių schema, ateinanti, matyt, iš tų pačių XX a. dramaturginių klišių.

 

Šįkart nesu tikras dėl vaidybos. Pagirčiau Aurimą Bareikį, kuris įdėjo nemažai širdies ir tikrumo, jausmingumo šiam personažui, tačiau kiti veikėjai – dama ir antrasis savižudis – liko labiau sustabarėjusios ir karikatūrinės, net dialogai skamba kaip „kartoniniai“. Vyksmą paįvairina režisieriaus sprendimas užpildyti šokančiais ir dainuojančiais aktoriais, kurie atlieka kiekvieno veikėjo tam tikra prasme simboliškai lydinčius fantomus (vieniems tai demonai, kitiems angelai sargai, stilistiškai primenantys Čarlio Čaplino ir S. Kubriko filmo „Prisukamo apelsino“ chuliganinius hibridus), kurie tarsi neregimi tikriesiems veikėjams, bet jie iš tam tikros dimensijos padeda verpti pagrindinių veikėjų likimo siūlą, lemiamą akimirką pakreipia įvykius šiek tiek kitaip. Konkuruoja ne tik veikėjai, bet ir fantominis pasaulis. Asmeniškai jautri ir pavykusi scena pasirodė veikėjo išėjimas į jūrą, naiviai patikėjęs, kad naujasis konkurentas „draugas“ iš tikrųjų yra plaukiojimo instruktorius. Apskritai veikėjo fobija plaukimui buvo vienas įdomesnių fragmentų. Visgi daugelis dalykų pasirodė pernelyg naivu, negilu, paviršutiniška, infantilu – manau, tam koją pakišo absurdo dramos žanrinis nesudėtingumas ir nelabai ypatinga pjesės medžiaga, atsikartojantys modeliai, stereotipai. Šiuo atveju norėtųsi, kad režisierius devinto dešimtmečio pradžios pjesę pavojingiau ir įdomiau interpretuotų, kol kas atrodo, kas scenografinis klasikinis scenos užpildymas šioje minimalistinėje pjesė yra stipriausias spektaklio elementas.

 

Visgi nesigailiu žiūrėjęs ir apsilankęs, nes teatras visada tokia... savotiška šventė. Be to, pagaliau scenoje pamačiau pačią Viliją Matačiūnaitę, kuri vietomis dainavo, vaidindama vieną iš fantomų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Mažasis Ejolfas", režisierius Árpád Schilling, Klaipėdos jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu teatrų premjeras! Tada, atrodo, viskas būna labai ypatinga, nes pirmojoje peržiūroje būna režisieriai, sukviesta visa meninio darbo komanda, atsiranda kitoks santykis tarp aktorių ir žiūrovų, nešamos gėlės ir nuotaika būna iš esmės pakili. Rugsėjo 26 dieną Klaipėdos dramos teatre įvyko režisieriaus Árpád Schilling spektaklis, pastatytas su Klaipėdos jauno teatru, „Mažasis Ejolfas“ pagal tikriausiai garsiausio norvegų dramaturgo klasiko Henriko Ibseno pjesę.

 

Vengrų režisierius Árpád Schilling tikriausiai labai myli Lietuvą, nes jau ilgą laiką čia dirbą. Asmeniškai labai seniai esu matęs jo puikų ir tikrai labai įspūdingai aštrų pastatymą „Didis blogis“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Sąraše pas mane dar yra nematytas „Barbarai“, kurį režisierius sukūrė su Valstybiniu jaunimo teatru. Kūrėjui ryšys su Klaipėda tikriausiai ypatingas, nes čia jis nuo 2023 dirba teatro dėstytoju.

 

Lyginant su „Didžiu blogiu“, H. Ibseno adaptacija atrodo ne tokia aštri. Pavadinčiau šokiruojančiai kukliu pastatymu, nes scenografija tokia, kad jos beveik nėra. Visą laiką scenoje matome nuo žiūrovų nugręžtą baltą klasikinę medinę kėdę, kuri tampa savotiška metafora, kurios atramos stipinai gali reikšti savotiškas kalėjimo grotas ir plyšį, per kurį stebime Ritos (aktorė Laima Akstinaitė) ir Alfredo (aktorius Donatas Stakėnas) nelaimingą santuoką.

 

Noriu iškart pridurti, kad pjesės turinys – klasikų klasika, nes Ibsenas labai mėgo vaizduoti netobulą šeimą, apgaubtą kokios nors sunkios tragedijos ar subordinacijos. Kas skaitė Henriko Ibseno „Lėlių namai“, gali daugmaž įsivaizduoti, koks „Mažojo Ejolfo“ turinys. Veiksmo nėra kažin kiek daug, nes čia svarbi emocinė šeiminė įtampa, kuri kyla iš to, kad Ritai ir Alfredui nesiginčijant nuskęsta jų neįgalusis sūnus Ejolfas. Dėl nelaimingo atsitikimo Rita kaltina Alfredą, o Alfredas kaltina Ritą, nors galbūt yra iš esmės kalti abu. Alfredas – rašytojas, vyras su didelėmis neįgyvendintomis ambicijomis. Negalėdamas parašyti ir išleisti knygos, jis pasakoja Ritai, kad nuo šiol leisis į keliones ir pats ugdys mažąjį Ejolfą, įdiegs jam geriausias vertybes, sudės geriausius ir tauriausius lūkesčius (galimai dar vienas jo projektas). Rita nusivylusi vyro egoizmu, pati ji negali savęs realizuoti, nes visą energiją ir laiką atima sūnus ir jo negalia...

 

Autorius nagrinėja ir incesto atvejį. Alfredas iki Ritos su savo seserimi Astra (aktorė Ieva Pakštytė) turėjo intymių santykių. Asta ir šiandien prie jų labai prisirišusi, ji tebemyli Alfredą, o Alfredas po sūnaus mirties, nebegalėdamas žiūrėti į Ritą, vėlei atgaivina jausmus seseriai Astai... Pjesė emocionali, scenografijos atsisakymas labai nunuogino šeimos tragediją, todėl lieka pabrėžti veikėjų jausmai, jų dinamika, auganti iš aktorių vidinių resursų, beviltiškai griūvančių santykių schema, būdinga Ibsenui. Kitaip sakant, režisierius Árpád Schilling neeksperimentuoja jokiomis naujomis ar moderniomis teatro formomis, galimybėmis, išlieka ištikimas Ibseno klasikinio teatro vizijai.

 

Viename interviu režisierius teigė: „Noriu koncentruotis į aktorius, jų darbą, padėti publikai suvokti, kad ši pjesė paremta aktorių pajėgumu, viskas ant jų pečių, šimtu procentų, psichologinė pjesė su itin daug detalių, paslėptų minčių, tegul žiūrovai patys patyrinėja, kodėl sumanymas – būtent toks.“ Kitaip ir nepasakysi, nes nieko šiame spektaklyje beveik nepridengsi, aktoriai palikti perteikti visus savo aktorinio meistriškumo variantus: tiek fizines, tiek psichofizines Ritos, Alfredo ir Astos bei jaunuolio Borgheimo (Astos draugo) vaidmenų atlikėjams iš tikrųjų reikėjo išgyventi ir patirti visą chaotišką jausmų sumaištį, nes kitaip spektaklis neįvyktų. Manau, kad per premjerą jiems tai ir pavyko padaryti.

 

Šiame intymiame pasakojime  yra daug destrukcijos, kylančios iš keršto, pavydo ir ambicijų, skirtingų interesų, galima įžiūrėti ir šeimos vaidmenų pagal atsakomybių pasiskirstymą hierarchiją, kuri išsekina, nėra teisinga. Kolizija tikriausiai kyla iš to, kad nebelieka aistros, Alfredas ir Rita pernelyg nutolsta dėl tų pačių socialinių vaidmenų šeimoje ir praranda įprastą trauką, vadinasi, praranda ir kontrolę. Spektaklyje tiek Astai, tiek Ritai nors kartą sumedėja kojas, jos nebegali kaip Ejolfas irgi vaikščioti – nuostabus psichofizinis leitmotyvas, kuris apibrėžia suaugusiųjų neįgalumą ir priklausomybę. Nors pjesė apie disfunkcinius santykius, tačiau spektaklio pabaiga – netikėta. Rita ir Alfredas nori iškelti vėliavą, savo namuose priglausti papėdės miestelyje kenčiančius svetimus beglobius vaikus. Kitaip sakant, tai gana viltingas spektaklis, kuris sako, kad galima keisti gyvenimą, dedant pastangų ir atleidžiant, telkiant valią, kantrybę galima išgyventi ne tik netekties skausmą, bet jį išgydyti, pasidalinant savo gyvenimu su bendruomene. Tik kiti gali užpildyti tuštumą ir beprasmybę, tad gelbėti kitų vaikus – galimybė Alfredui ir Ritai patiems išsigelbėti.

 

Man labai patiko dramaturgija. Gal pats pastatymas nėra kažin kuo labai įspūdingas, tačiau man suprantamas šis minimalizmas kaip „išnuoginimas“ to, ką paprastai dekoracijos slepia arba papildo, apibrėžia, pastiprina. Kartą pamatyti siūlyčiau tiems, kurie mėgsta stiprią dramaturgiją, analizuoti veikėjų gyvenimus, jų elgsenos priežastis, modelius ir ten atpažinti save.

 

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Tu man nieko neprimeni" / "Slow"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vienas geriausių pastarojo lietuvių kino juostų, bent jau iš kalbų ir atsiliepimų internete, buvo Marijos Kavtaradzės režisuota „Tu man nieko neprimeni“, kuris anglų kalba tarptautinėje arenoje pristatytas kur kas kuklesniu ir nuobodesniu pavadinimu „Slow“ (2023). Marija Kavtaradzė talentinga, savita ir labai reikalinga lietuviškai kukliai kino rinkai. Visų pirma man jos filmas „Išgyventi vasara“ (2018) buvo vienas geriausių mūsų vaidybinio kino pavyzdžių po, aišku, „Izaoko“, per pastaruosius 10-15 metų. Negana to, Kavtaradzė yra puiki scenarijų rašytoja, prisidėjo prie Andriaus Blaževičiaus filmų „Bėgikė“ (2021) ir „Šventasis“ (2016) – pastarasis filmas buvo slogus, tamsus ir, tiesą sakant, man neįdomus, tad labiau vertinu Kavtaradzės režisūrinį braižą.

 

Tiesą sakant, filmas pasakoja gan neįprastą ir, bent jau man, kine nematytą aseksualumo problematiką. Apskritai šiandien pasakoti įvairius seksualumo aspektus kaip problemos pagrindinę ašį yra gan populiaru. Neseniai mačiau čekų filmą „Poliamorija“ (2022), kuriame idealios poros santuoką sužlugdė poligaminiai eksperimentai. „Tu man nieko neprimeni“ priešingai – bando „suklijuoti“ skirtingų asmenų sąjungą į ilgalaikių santykių perspektyvą. Šokėja ir pedagogė Elena susipažįsta su aseksualiu gestų kalbos vertėju Dovydu. Dovydas nenori turėti sekso, o Elena, turėjusi gan palaidą gyvenimą, trokšta būti su Dovydu, bet jis jos seksualiai nepatenkina...

 

Žodžiu, atrodo, kad filmas apie „antrą galą“, tačiau šiais laikais, kai jau apibrėžiamos 72 lytinės tapatybės ir įvairūs seksualinio potraukio variantai ir viskas taip jautru bei sudėtinga, lyg ir bandoma išgryninti visai netipišką variantą. Vyras paprastai suvokiamas kaip tas, kuris inicijuoja seksualinius santykius, nes jam reikia nuolatinio pasitenkinimo, o moteris tik arba viliokė, arba ta, kuri gali susilaikyti, bet čia priešingai – Dovydas yra tas „stabdis“. Kavtaradzė bando analizuoti šių santykių plėtočių galimybes ilgalaikių santykių perspektyvoje, tačiau iš vienos pusės atrodo viskas nerimta. Nerimta, nes tikriausiai 30+ amžiaus žmonėms apskritai nėra būdingi ilgalaikiai įsipareigojimai, tačiau yra kur kas didesnių pastangų vienas kitą suprasti ir kaip nors priimti, deja, tik ne visada lego kaladėlės atitinka viena kita. Visgi kažkurioje filmo dalyje tampa pernelyg aišku, kad kaip ir čekų filme „Poliamorija“, kad šiai pernelyg skirtingai porai nieko gero neišeis, nes jiedu pernelyg skirtingi, kad dėtų labai didelių pastangų santykių kūrimui.

Kai kurie filmo aspektai pavykę, ypač veikėjų bendravimo dialogai, tokie žaismingi ir pritinka šnekamajai kalbai (didelis bravo aktoriams Gretai Grinevičiūtei ir Kęstučiui Cicėnui), tačiau kai kurios scenos infantilios, elgsena veikėjų nebrandi ir kvaila, tačiau iš dalies taip teisinga, nes pažįstu daug tokių prie vidutinio amžiaus artėjančių personų, kurie vis dar savaitgalį su draugais trankosi po miestą maukdami vyną iš kakliuko ir keikdami gyvenimą, ir toli gražu neprimena stereotipinių žmonių, pasiryžusių santuokoje gyventi iki mirties ir gausinti drąsią lietuvių tautą. Visgi filmas neprilygo „Išgyventi vasarą“, tačiau visgi tai neblogas pavyzdys, kaip galima kalbėti intymiomis temomis, pasitelkiant elementarią iliustratyvią kino kalbą – veikėjos Elenos emocijos išreiškiamos šokių intensyviomis repeticijomis, o Dovydo – ilgesinga Monikos Liu daina ir gestų judesiais.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela