Spektaklis "Vasaros diena", režisierius Paulius Pinigis, Klaipėdos jaunimo teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Pamažu šis mano teatro spektaklių lankymo sezonas pradeda vis dažnėti ir greitėti, bet drauge susimąsčiau, kad jau kitą sezoną bus vis sunkiau suplanuoti apsilankymus teatre, nes Klaipėdoje būsiu tikriausiai matęs beveik viską, išskyrus būsimas premjeras, o ir Vilniuje – taip pat pasirinkimai tirpsta, tad mano dėmesio sulaukia vis mažesnės teatro trupės. Žinoma, Klaipėdos jaunimo teatras nėra vien tik vietinės reikšmės teatras, jis jau ilgą laiką turi savitą veidą ir charakterį, kurį iš esmės padėjo suformuoti šios trupės patriarchas – dėstytojas, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis.

 

Klaipėdos jauno teatro aktorius ir režisierius Paulius Pinigis gyvenime, žvilgtelėjus į jo kūrybinių darbų aprašą, taip pat daug ką išbandęs. Tiesa, nieko nebuvau matęs jo pastatymų, tad buvo smalsu, kaip jis perteikė garsaus lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko (1930-2013) 1983 metais parašytą pjesę „Vasaros diena“. S. Mrožekas septintajame dešimtmetyje buvo uždraustas pačioje Lenkijoje dėl savo dramaturgijoje komunizmo kritikos vaizdavimo, tačiau „Vasaros diena“, matyt, tiesioginio ryšio su politika neturi, nes pjesė, bent jau tą medžiagą, kurią perteikė Paulius Pinigis, iš esmės pavadinčiau apolitiška, nukreiptą į bendražmogiškuosius santykius ir savotišką jauno potencialaus savižudžio bandymą kabintis į gyvenimą viziją.

 

Iš tikrųjų tai absurdo drama, turinti nemažai sąsajų su kultine S. Becketto kita absurdo drama „Belaukiant Godo“. Scenoje veikia labai minimalus skaičius tikrų veikėjų – du savižudžiai, kurie konkuruoja dėl seksualios jaunos damos. Jaunas vyrukas, įsivaizduojantis, kad jo gyvenimas vien katastrofa (aktorius Aurimas Bareikis), bando pasikarti ant gatvės šviestuvo, tačiau lemiamą akimirką jam sutrukdo ant suolelio prisėdęs solidus ponas (aktorius Gytis Šimelionis). Netrukus išsiaiškinama, kad ponas dar didesnis nihilistas, jis atvirai tyčiojasi iš jaunojo savižudžio, nes jame mato vien naujas galimybes toliau gyventi. Iš esmės ironiški ir sarkastiški dialogai sudėlioti klasiškai, per juos veriasi individo kova su absurdu. Žymus prancūzų filosofas ir rašytojas Albert Camus yra teigęs, kad vienas iš būdų kovoti su absurdu yra savižudybė, tad šioje pjesėje veikėjai fanatiškai trokšta savižudybės kaip panacėjos nuo gyvenimo beprasmybės, nesėkmių – žodžiu, absurdo. Įdomu tai, kad pjesėje nesistengiama kaip nors psichoanalitiškai analizuoti bejėgystės priežasčių, priešingai – jos pateikiamos paviršutiniškai, ironizuojant individo susireikšminimą...

 

Netikėtai autorius pasiūlo tokią viziją: lemiamą akimirką, kai veikėjas turi nusišauti, ištinka tam tikras apreiškimas. Aliuzija į galimą išsigelbėjimą. Apsireiškusi žavinga viliokė palieka smaragdinę skraistę ir du vyrukai sugalvoja, kad tai likimo ženklas, kuriuo verta tokią akimirką paklausyti, tad visą likusį laiką vyksta intrigos ir konkurencija tarp vyrukų dėl lemtingosios damos.

 

Šiaip pasakysiu: medžiaga labai infantili ir nuobodi. Tiesiog. Viskas paremta labai banaliai ir tikriausiai „Vasaros diena“ nėra ta universalioji pjesė, kuri pragydo kaip lakštingala Pinigiui scenoje pačiomis įvairiausiomis perspektyvomis. Absurdo komedija specifinė, kurioje atsiveria XX a. stereotipinis lyčių konkurencijos schematiškumas: du patinai pameta galvą dėl viliokės patelės – klasikų klasika! Veiksmų seksualumo pinklės irgi klasikinės: jeigu veikėjai jau pamatę galvas dėl šokėjos, tai būtinai jie sukvailėja, jeigu seksuali viliokė, vadinasi, ji žaidžia vyrų likimais ir yra gudri kaip lapė. Beveik holivudinė lyčių schema, ateinanti, matyt, iš tų pačių XX a. dramaturginių klišių.

 

Šįkart nesu tikras dėl vaidybos. Pagirčiau Aurimą Bareikį, kuris įdėjo nemažai širdies ir tikrumo, jausmingumo šiam personažui, tačiau kiti veikėjai – dama ir antrasis savižudis – liko labiau sustabarėjusios ir karikatūrinės, net dialogai skamba kaip „kartoniniai“. Vyksmą paįvairina režisieriaus sprendimas užpildyti šokančiais ir dainuojančiais aktoriais, kurie atlieka kiekvieno veikėjo tam tikra prasme simboliškai lydinčius fantomus (vieniems tai demonai, kitiems angelai sargai, stilistiškai primenantys Čarlio Čaplino ir S. Kubriko filmo „Prisukamo apelsino“ chuliganinius hibridus), kurie tarsi neregimi tikriesiems veikėjams, bet jie iš tam tikros dimensijos padeda verpti pagrindinių veikėjų likimo siūlą, lemiamą akimirką pakreipia įvykius šiek tiek kitaip. Konkuruoja ne tik veikėjai, bet ir fantominis pasaulis. Asmeniškai jautri ir pavykusi scena pasirodė veikėjo išėjimas į jūrą, naiviai patikėjęs, kad naujasis konkurentas „draugas“ iš tikrųjų yra plaukiojimo instruktorius. Apskritai veikėjo fobija plaukimui buvo vienas įdomesnių fragmentų. Visgi daugelis dalykų pasirodė pernelyg naivu, negilu, paviršutiniška, infantilu – manau, tam koją pakišo absurdo dramos žanrinis nesudėtingumas ir nelabai ypatinga pjesės medžiaga, atsikartojantys modeliai, stereotipai. Šiuo atveju norėtųsi, kad režisierius devinto dešimtmečio pradžios pjesę pavojingiau ir įdomiau interpretuotų, kol kas atrodo, kas scenografinis klasikinis scenos užpildymas šioje minimalistinėje pjesė yra stipriausias spektaklio elementas.

 

Visgi nesigailiu žiūrėjęs ir apsilankęs, nes teatras visada tokia... savotiška šventė. Be to, pagaliau scenoje pamačiau pačią Viliją Matačiūnaitę, kuri vietomis dainavo, vaidindama vieną iš fantomų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Namai", režisierė Livija Krivickaitė, Klaipėdos Taško teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vis dar prisimenu Klaipėdos Taško teatro smagiai nuotaikingą spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, tad ir šį rudenį ėmiau dairytis, ką gero ir įdomaus dar galiu pamatyti patogiu sau laiku iš Taško teatro pasirodymų. Šįkart mano dėmesį patraukė jaunos režisierės ir aktorės Livijos Krivickaitės dokumentuotas tikrais įvykiais spektaklis „Namai“, kurio premjera įvyko dar pernai – 2024 vasario 14 dieną.

 

Spektaklio genezę puikiausiai perteikia citata iš 15min.lt: „ <...> svarbų vaidmenį procese užimanti dramaturgė Karolina Kuzborska-Urbonė, kuriai ir gimė idėja statyti šį spektaklį: ,,Kartą pataikiau autobuse atsisėsti šalia moters, kuri labai atvirai pasidalino, kad ji nėra sutikusi savo tėvų. Išgirdusi jos istoriją pagalvojau „rašysiu apie tai pjesę“ – apie idėjos gimimą dalijosi Karolina. Dramaturgė atliko 4 metus trunkantį tyrimą, kurio metu kalbino virš 60 tėvų globos netekusių žmonių, lankėsi vaikų globos namuose, stebėjo, vedė edukacijas.“

 

Nuo pat pradžių scenografija dvelkia labai rūsčiomis ir tamsiomis spalvomis. Scenoje – ilgas juoda staltiese padengtas stalas, kuris kartu primena ir gedulą, ir niūrų bendruomeniškumą – tai derybų, kompromisų vieta; erdvė, apie kurią sukasi beglobių vaikų (Mantuko, Dovilės, Gintarės ir Justo) gyvenimas, kuriuos prižiūri socialinė darbuotoja Rūta, pati kadaise užaugusi panašiuose vaikų namuose, ir namų savininkė Alma, kurios vaidmenį atliko kviestinė Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė. Aplinka primena gedulą, tačiau šiems vaikams, kaip teigia veikėja Alma, sunkiausia yra čia ateiti, o kitąkart – iš čia išeiti sulaukus pilnametystės. Sekdami vieno pagrindinio veikėjo Justo istoriją, tą galų gale ir pamatome. Justas dramatiškai pamini savo gimtadienį, jam sudedamos keptuvės, virdulys, lygintuvas, to, ko normaliam žmogui savarankiškame gyvenime reikia, tačiau Justui šios dovanos ir gimtadienis reiškia atsiskyrimą, bendruomenės, kuri atstoja šeimą, netekimą, todėl jis elgiasi agresyviai, keikiasi, svaido dovanas, nepriima tikrovės, nes ji pernelyg žiauri. Visas spektaklis ne tik dokumentuotas, bet labai aiškiai remiasi pagrįstais beglobių vaikų psichologiniais momentais, kurie charakterizuoja sugniuždytą ir atskirtą žmogų nuo tėvų.

 

Viena jautriausių spektaklių vietų, kai Alma, pasisukusi į žiūrovus, pasakoja apie tai, kad šitiems vaikams tėvai (nusigėrę, palikę juos likimo valioje ir kt.) yra šventi, apie juos negalima nieko blogo sakyti ir netrukus tai iliustruojama sceniniais pavyzdžiais. Tai reprezentacinio, šiek tiek paskaitą su analizės pavyzdžiais primenanti spektaklio struktūra, kurioje viskas daugmaž reflektuojama Almos arba šalia įsikūrusios mažosios scenos veikėjų, kurie pasakoja žiūrovams iš suaugusiųjų perspektyvos apie savo kadaise patirtą gyvenimą vaikų namuose. Iš tikrųjų spektaklis „eina pakaitomis“: pokalbių šou keičia mizanscenos ir etiudai iš vaikų namų ir taip sukuria gan jautrų kalbėjimą apie socialinį pažeidžiamumą.

 

Nors spektaklis, anot režisierės, kviečia visų ieškoti bendrų atsakymų, tačiau būtent analizės principas nepalieka jokių interpretacijų. Pasirinktas, sakyčiau, saugiausias ir klasiškiausias spektaklio variantas – supažindinti ir atskleisti. Tai nėra spektaklis, kuris provokuoja, turi ką nors paslėpto ar kokią netikėtą strategiją, kurios nebūsite matę. Manau, pati dokumentinė medžiaga įpareigojo atsisakyti triukų ir išlikti su autentiška medžiaga pagarbiems ir jautriems.

 

Tad manau, spektaklis „Namai“ savo uždavinius įgyvendino gerai, pats keliose vietose graudinausi, nes labai lengva susitapatinti, įsijausti ir galų gale atjausti. Įdomūs ir gerai parašyti buvo suaugusiųjų kalbėtojų dialogai ir monologai, išreikšti jau kaip suaugusių žmonių, bet taikliai per manierą ir užuominas apie nesaugų ir neužtikrintą socialinį gyvenimą (pavyzdžiui, vyrukas eidamas darbintis net nesugalvojo pasirišti kaklaraiščio, nes niekada neaugo tokioje terpėje, kad šis atributas būtų reikalingas), rodo, kad iš esmės vaikų namų patirtys yra gyvos tol, kol gyvas žmogus, jos pasireiškia socialiniame ir asmeniniuose gyvenimuose. Didžiausias atskaitos taškas, kaip ir Vandos Juknaitės eseistikoje „Išsiduosi. Balsu“ apie darbą su beglobiais vaikais, tebėra ir šiame spektaklio prasmių audinyje – orumas. Niekas iš beglobių nenori gailesčio, kad ir kokie jie bebūtų, kad ir miegantys ant skudurų krūvos, jie visi, tie vaikai ir suaugę be tėvų, jie labiausiai nepriima gailesčio, nes jiems tai atrodo, kad jie menkesni už kitus. Paprasčiausiai savigarbos psichologija ir gynyba taip veikia.

 

Man patiko šio spektaklio jautrumas ir niuansuotas pagrįstas psichologizmas, ne iš piršto laužtas, o matytas ir literatūroje bei dokumentiniuose filmuose. Scenoje kaip sudarkytos vaikystės ir nutrūkusių vaikų ir tėvų santykių simboliu tampa sudraskytas pliušinis meškinas, paprasta, bet taikli vaikų dvasinės būsenos raiškos detalė, įsiterpusi į buitį ir į naktinius košmarus, meškinas kaip paguoda ir kraugeriškas persekiotojas to, kas iš jų buvo amžiams atimta.

 

Viena iš veikėjų (Rūta) puikiai iliustruoja savo išpažintyje ir likusios visuomenės santykį ir požiūrį. Pavyzdžiui, „Išsipildymo akcijos“ paviršutiniškumą ir grimasas, kurios tik reklamiškai visuomenei pristato tariamą gerumą, o visas likusias 364 metuose dienų tenka nugyventi pamirštam. Visų pasaulio problemų neišspręsi ir kiekvieno neišgelbėsi, tai suvokia kiekvienas spektaklį žiūrintis žmogus, bet vis tiek jautriai pateiktas esminis klausimas, kai Rūta pasako, kad ji nekalta, jog yra su tokia savo gyvenimiška patirtimi, o ar mes prie viso to kaip nors prisidedame? Koks mūsų vaidmuo ir ką jaučiame, kai 5 eurus pervedame „Išsipildymo akcijai“? Jaučiamės nuraminę kažką savyje?

 

Jūsų Maištinga Siela