Spektaklis "Amerika pirtyje", režisierius Valtentinas Masalskis, Taško teatras

 Sveiki,

 

Šie metai pamažu jau dar į pabaigą, bet teatrų pasirodymų, atrodo, mano kaip žiūrovo sezone dar bus daug. Bandau suskaičiuoti, kiek šiemet pamačiau „Taško teatro“ spektaklių? Šis, režisuotas Valentino Masalskio „Amerika pirtyje“ tikriausiai jau ketvirtas, tad ir šįkart prieš pačias šventes „Taško teatro“ kolektyvas paskelbė nuotaikingą komedijos seansą.

 

Kas nežino šio spektaklio medžiagos istorinio-kultūrinio konteksto, priminsiu, kad komediją parašė broliai Antanas Vilkutaitis ir Juozas Vilkutaitis, pasirašę bendru Keturakio slapyvardžiu. Kūrinys buvo parašytas XIX a. pabaigoje (apie 1891–1894 m.), paskatintas Vinco Kudirkos „Varpe“ paskelbto dramų konkurso. Pirmą kartą pjesė išspausdinta 1895 m. Tilžėje. Kodėl Tilžėje? Natūralu, kadangi vis dar vyko spaudos draudimas lotyniškomis rašmenimis. Pastatymas taip pat įvyko labai panašiu laikotarpiu, t. y. režisieriai ir garsūs literatūros bei visuomenės veikėjai Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Palangoje 1899 metais pastatė šį spektaklį ir tai tapo pirmuoju profesionaliai pastatytu lietuviškai spektakliu, įprasminant tuo metu svarbias tautiškumo ir pasipriešinimo rusinimo politikai idėjas. Gal kiek mažiau žinomas įdomus ir mane patį nustebinęs faktas, kad vieną iš vaidmenų tame pastatyme atliko jaunasis Antanas Smetona, būsimas Tarpukario Lietuvos prezidentas. Niekada nebuvau matęs jokio šios pjesės pastatymo, nors pjesės turinį kaip ir žinojau: vietos sukčius ir gudruolis Vincas išvilioja per derybas pinigus, vargšę Agotėlę uždarė pirtyje, o pats už tuos pinigus pabėgo į Ameriką.

 

Kodėl į Ameriką? Iš tikrųjų tai kiek primirštas pirmosios lietuvių emigracijos bangos reiškinys: lietuviai, patyrę carinės Rusijos imperijos priespaudą ir nepriteklių, laimės ieškoti plaukė laivais į Ameriką XIX a. pabaigoje, tad iš esmės Keturakio pjesė atliepia XIX amžiaus lietuvių tautos aktualijas, šiandien jau kiek primirštas. Būtent šioje pjesėje man ir patiko atkapstyti tas istorines realijas, nors Masalskio pastatyta pjesė stenografiškai atsisako buitinės ir kaimiškos liaudies aplinkos. Aplinką keičia naujųjų laikų nusidėvėjusios industrinės pramonės padangos, iš kurių čia ir gaidžiai, ir gulbės, ir krėslai, ir barankos aplink pasturgalį ir pilvą. Nesu tikras, kiek čia būtent toji rokeriška vizija papildė ir pasiteisino, bet buvo šiek tiek įvairiau.

 

Visgi pjesės branduolys išliko klasikinis. Čia sutiksime ir verslininkus žydus, ir sukčių siuvėją, ir bulvių traškučius kremtančią naivuolę Agotą, ir kvailį prasiskolinusįjį. Iš tikrųjų pjesės medžiaga atliepia XIX a. kultūrinį varguolių ir darbininkų klasės sluoksnius, kuriuos manipuliatyviai komiškai iliustruoja keliaujantis orkestras, kurie tampa ir žydų vaikais, ir stebinčiųjų kaimo bendruomene.

 

Aktoriai nuotaikingai perteikia karikatūrinius komedijos veikėjus. Vis galvojau apie aktualumą šių dienų kontekste. Juk tai iš esmės spektaklis tragedija, nes sugriaunamas ir taip prasiskolinusio vyro Bekampio gyvenimas. Apgaulė ir apgavikas, kuris nesulaukia teismo, nes visiems parodo, kokie jie perdėtai patiklūs ir kvaili, o kvailius muša net bažnyčioje, iš esmės pasakojama apie menkai išsilavinusių, bet sunkiai dirbančiųjų klasę, kurių neišsilavinimas ir kvailumas tampa gėdingomis pamokomis. Šiandien močiutės ir dėdukai gavę skambutį iš aferistų, kurie apsimeta policininkais, banko darbuotojais ir elektrikais ir kuriems plačiai atveria savo pinigines nė nemirktelėję. Tai vis dar „Amerika pirtyje“, sakyčiau, kalba apie mus lietuvius visokius: dorus ir amoralius, savadautojus, viliotojus ir patikliuosius, o visoje toje vertybių kakofonijoje mokomės gyventi tarp skirtingų ir... saugotis. Deja, vienam iš pagrindinių veikėjui Bekampiui ši pamoka tampa tragedija.

 

Spektaklis nėra ilgas, vos valanda ir dešimt minučių, tačiau jame dainuojama, skamba Masalskio atpažįstami ritminio kolektyvinio teatro technikos atgarsiai, nes keliaujantis orkestras išties groja, būgnina, griežia smuiku, groja akordeonu. Spektaklis sukurtas pramogai, bet giliau pasikapsčius galima aptikti tai, ką galbūt galėtume nulipdyti kaip esmiškai kažkada brolių parašytoje pjesėje, kas charakterizuotų lietuvių tautinę ypatybę, kuri galbūt ir nebūtų kelianti didelio pasididžiavimo.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Vasaros diena", režisierius Paulius Pinigis, Klaipėdos jaunimo teatras

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Pamažu šis mano teatro spektaklių lankymo sezonas pradeda vis dažnėti ir greitėti, bet drauge susimąsčiau, kad jau kitą sezoną bus vis sunkiau suplanuoti apsilankymus teatre, nes Klaipėdoje būsiu tikriausiai matęs beveik viską, išskyrus būsimas premjeras, o ir Vilniuje – taip pat pasirinkimai tirpsta, tad mano dėmesio sulaukia vis mažesnės teatro trupės. Žinoma, Klaipėdos jaunimo teatras nėra vien tik vietinės reikšmės teatras, jis jau ilgą laiką turi savitą veidą ir charakterį, kurį iš esmės padėjo suformuoti šios trupės patriarchas – dėstytojas, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis.

 

Klaipėdos jauno teatro aktorius ir režisierius Paulius Pinigis gyvenime, žvilgtelėjus į jo kūrybinių darbų aprašą, taip pat daug ką išbandęs. Tiesa, nieko nebuvau matęs jo pastatymų, tad buvo smalsu, kaip jis perteikė garsaus lenkų dramaturgo Slavomiro Mrožeko (1930-2013) 1983 metais parašytą pjesę „Vasaros diena“. S. Mrožekas septintajame dešimtmetyje buvo uždraustas pačioje Lenkijoje dėl savo dramaturgijoje komunizmo kritikos vaizdavimo, tačiau „Vasaros diena“, matyt, tiesioginio ryšio su politika neturi, nes pjesė, bent jau tą medžiagą, kurią perteikė Paulius Pinigis, iš esmės pavadinčiau apolitiška, nukreiptą į bendražmogiškuosius santykius ir savotišką jauno potencialaus savižudžio bandymą kabintis į gyvenimą viziją.

 

Iš tikrųjų tai absurdo drama, turinti nemažai sąsajų su kultine S. Becketto kita absurdo drama „Belaukiant Godo“. Scenoje veikia labai minimalus skaičius tikrų veikėjų – du savižudžiai, kurie konkuruoja dėl seksualios jaunos damos. Jaunas vyrukas, įsivaizduojantis, kad jo gyvenimas vien katastrofa (aktorius Aurimas Bareikis), bando pasikarti ant gatvės šviestuvo, tačiau lemiamą akimirką jam sutrukdo ant suolelio prisėdęs solidus ponas (aktorius Gytis Šimelionis). Netrukus išsiaiškinama, kad ponas dar didesnis nihilistas, jis atvirai tyčiojasi iš jaunojo savižudžio, nes jame mato vien naujas galimybes toliau gyventi. Iš esmės ironiški ir sarkastiški dialogai sudėlioti klasiškai, per juos veriasi individo kova su absurdu. Žymus prancūzų filosofas ir rašytojas Albert Camus yra teigęs, kad vienas iš būdų kovoti su absurdu yra savižudybė, tad šioje pjesėje veikėjai fanatiškai trokšta savižudybės kaip panacėjos nuo gyvenimo beprasmybės, nesėkmių – žodžiu, absurdo. Įdomu tai, kad pjesėje nesistengiama kaip nors psichoanalitiškai analizuoti bejėgystės priežasčių, priešingai – jos pateikiamos paviršutiniškai, ironizuojant individo susireikšminimą...

 

Netikėtai autorius pasiūlo tokią viziją: lemiamą akimirką, kai veikėjas turi nusišauti, ištinka tam tikras apreiškimas. Aliuzija į galimą išsigelbėjimą. Apsireiškusi žavinga viliokė palieka smaragdinę skraistę ir du vyrukai sugalvoja, kad tai likimo ženklas, kuriuo verta tokią akimirką paklausyti, tad visą likusį laiką vyksta intrigos ir konkurencija tarp vyrukų dėl lemtingosios damos.

 

Šiaip pasakysiu: medžiaga labai infantili ir nuobodi. Tiesiog. Viskas paremta labai banaliai ir tikriausiai „Vasaros diena“ nėra ta universalioji pjesė, kuri pragydo kaip lakštingala Pinigiui scenoje pačiomis įvairiausiomis perspektyvomis. Absurdo komedija specifinė, kurioje atsiveria XX a. stereotipinis lyčių konkurencijos schematiškumas: du patinai pameta galvą dėl viliokės patelės – klasikų klasika! Veiksmų seksualumo pinklės irgi klasikinės: jeigu veikėjai jau pamatę galvas dėl šokėjos, tai būtinai jie sukvailėja, jeigu seksuali viliokė, vadinasi, ji žaidžia vyrų likimais ir yra gudri kaip lapė. Beveik holivudinė lyčių schema, ateinanti, matyt, iš tų pačių XX a. dramaturginių klišių.

 

Šįkart nesu tikras dėl vaidybos. Pagirčiau Aurimą Bareikį, kuris įdėjo nemažai širdies ir tikrumo, jausmingumo šiam personažui, tačiau kiti veikėjai – dama ir antrasis savižudis – liko labiau sustabarėjusios ir karikatūrinės, net dialogai skamba kaip „kartoniniai“. Vyksmą paįvairina režisieriaus sprendimas užpildyti šokančiais ir dainuojančiais aktoriais, kurie atlieka kiekvieno veikėjo tam tikra prasme simboliškai lydinčius fantomus (vieniems tai demonai, kitiems angelai sargai, stilistiškai primenantys Čarlio Čaplino ir S. Kubriko filmo „Prisukamo apelsino“ chuliganinius hibridus), kurie tarsi neregimi tikriesiems veikėjams, bet jie iš tam tikros dimensijos padeda verpti pagrindinių veikėjų likimo siūlą, lemiamą akimirką pakreipia įvykius šiek tiek kitaip. Konkuruoja ne tik veikėjai, bet ir fantominis pasaulis. Asmeniškai jautri ir pavykusi scena pasirodė veikėjo išėjimas į jūrą, naiviai patikėjęs, kad naujasis konkurentas „draugas“ iš tikrųjų yra plaukiojimo instruktorius. Apskritai veikėjo fobija plaukimui buvo vienas įdomesnių fragmentų. Visgi daugelis dalykų pasirodė pernelyg naivu, negilu, paviršutiniška, infantilu – manau, tam koją pakišo absurdo dramos žanrinis nesudėtingumas ir nelabai ypatinga pjesės medžiaga, atsikartojantys modeliai, stereotipai. Šiuo atveju norėtųsi, kad režisierius devinto dešimtmečio pradžios pjesę pavojingiau ir įdomiau interpretuotų, kol kas atrodo, kas scenografinis klasikinis scenos užpildymas šioje minimalistinėje pjesė yra stipriausias spektaklio elementas.

 

Visgi nesigailiu žiūrėjęs ir apsilankęs, nes teatras visada tokia... savotiška šventė. Be to, pagaliau scenoje pamačiau pačią Viliją Matačiūnaitę, kuri vietomis dainavo, vaidindama vieną iš fantomų.

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Namai", režisierė Livija Krivickaitė, Klaipėdos Taško teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vis dar prisimenu Klaipėdos Taško teatro smagiai nuotaikingą spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, tad ir šį rudenį ėmiau dairytis, ką gero ir įdomaus dar galiu pamatyti patogiu sau laiku iš Taško teatro pasirodymų. Šįkart mano dėmesį patraukė jaunos režisierės ir aktorės Livijos Krivickaitės dokumentuotas tikrais įvykiais spektaklis „Namai“, kurio premjera įvyko dar pernai – 2024 vasario 14 dieną.

 

Spektaklio genezę puikiausiai perteikia citata iš 15min.lt: „ <...> svarbų vaidmenį procese užimanti dramaturgė Karolina Kuzborska-Urbonė, kuriai ir gimė idėja statyti šį spektaklį: ,,Kartą pataikiau autobuse atsisėsti šalia moters, kuri labai atvirai pasidalino, kad ji nėra sutikusi savo tėvų. Išgirdusi jos istoriją pagalvojau „rašysiu apie tai pjesę“ – apie idėjos gimimą dalijosi Karolina. Dramaturgė atliko 4 metus trunkantį tyrimą, kurio metu kalbino virš 60 tėvų globos netekusių žmonių, lankėsi vaikų globos namuose, stebėjo, vedė edukacijas.“

 

Nuo pat pradžių scenografija dvelkia labai rūsčiomis ir tamsiomis spalvomis. Scenoje – ilgas juoda staltiese padengtas stalas, kuris kartu primena ir gedulą, ir niūrų bendruomeniškumą – tai derybų, kompromisų vieta; erdvė, apie kurią sukasi beglobių vaikų (Mantuko, Dovilės, Gintarės ir Justo) gyvenimas, kuriuos prižiūri socialinė darbuotoja Rūta, pati kadaise užaugusi panašiuose vaikų namuose, ir namų savininkė Alma, kurios vaidmenį atliko kviestinė Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė. Aplinka primena gedulą, tačiau šiems vaikams, kaip teigia veikėja Alma, sunkiausia yra čia ateiti, o kitąkart – iš čia išeiti sulaukus pilnametystės. Sekdami vieno pagrindinio veikėjo Justo istoriją, tą galų gale ir pamatome. Justas dramatiškai pamini savo gimtadienį, jam sudedamos keptuvės, virdulys, lygintuvas, to, ko normaliam žmogui savarankiškame gyvenime reikia, tačiau Justui šios dovanos ir gimtadienis reiškia atsiskyrimą, bendruomenės, kuri atstoja šeimą, netekimą, todėl jis elgiasi agresyviai, keikiasi, svaido dovanas, nepriima tikrovės, nes ji pernelyg žiauri. Visas spektaklis ne tik dokumentuotas, bet labai aiškiai remiasi pagrįstais beglobių vaikų psichologiniais momentais, kurie charakterizuoja sugniuždytą ir atskirtą žmogų nuo tėvų.

 

Viena jautriausių spektaklių vietų, kai Alma, pasisukusi į žiūrovus, pasakoja apie tai, kad šitiems vaikams tėvai (nusigėrę, palikę juos likimo valioje ir kt.) yra šventi, apie juos negalima nieko blogo sakyti ir netrukus tai iliustruojama sceniniais pavyzdžiais. Tai reprezentacinio, šiek tiek paskaitą su analizės pavyzdžiais primenanti spektaklio struktūra, kurioje viskas daugmaž reflektuojama Almos arba šalia įsikūrusios mažosios scenos veikėjų, kurie pasakoja žiūrovams iš suaugusiųjų perspektyvos apie savo kadaise patirtą gyvenimą vaikų namuose. Iš tikrųjų spektaklis „eina pakaitomis“: pokalbių šou keičia mizanscenos ir etiudai iš vaikų namų ir taip sukuria gan jautrų kalbėjimą apie socialinį pažeidžiamumą.

 

Nors spektaklis, anot režisierės, kviečia visų ieškoti bendrų atsakymų, tačiau būtent analizės principas nepalieka jokių interpretacijų. Pasirinktas, sakyčiau, saugiausias ir klasiškiausias spektaklio variantas – supažindinti ir atskleisti. Tai nėra spektaklis, kuris provokuoja, turi ką nors paslėpto ar kokią netikėtą strategiją, kurios nebūsite matę. Manau, pati dokumentinė medžiaga įpareigojo atsisakyti triukų ir išlikti su autentiška medžiaga pagarbiems ir jautriems.

 

Tad manau, spektaklis „Namai“ savo uždavinius įgyvendino gerai, pats keliose vietose graudinausi, nes labai lengva susitapatinti, įsijausti ir galų gale atjausti. Įdomūs ir gerai parašyti buvo suaugusiųjų kalbėtojų dialogai ir monologai, išreikšti jau kaip suaugusių žmonių, bet taikliai per manierą ir užuominas apie nesaugų ir neužtikrintą socialinį gyvenimą (pavyzdžiui, vyrukas eidamas darbintis net nesugalvojo pasirišti kaklaraiščio, nes niekada neaugo tokioje terpėje, kad šis atributas būtų reikalingas), rodo, kad iš esmės vaikų namų patirtys yra gyvos tol, kol gyvas žmogus, jos pasireiškia socialiniame ir asmeniniuose gyvenimuose. Didžiausias atskaitos taškas, kaip ir Vandos Juknaitės eseistikoje „Išsiduosi. Balsu“ apie darbą su beglobiais vaikais, tebėra ir šiame spektaklio prasmių audinyje – orumas. Niekas iš beglobių nenori gailesčio, kad ir kokie jie bebūtų, kad ir miegantys ant skudurų krūvos, jie visi, tie vaikai ir suaugę be tėvų, jie labiausiai nepriima gailesčio, nes jiems tai atrodo, kad jie menkesni už kitus. Paprasčiausiai savigarbos psichologija ir gynyba taip veikia.

 

Man patiko šio spektaklio jautrumas ir niuansuotas pagrįstas psichologizmas, ne iš piršto laužtas, o matytas ir literatūroje bei dokumentiniuose filmuose. Scenoje kaip sudarkytos vaikystės ir nutrūkusių vaikų ir tėvų santykių simboliu tampa sudraskytas pliušinis meškinas, paprasta, bet taikli vaikų dvasinės būsenos raiškos detalė, įsiterpusi į buitį ir į naktinius košmarus, meškinas kaip paguoda ir kraugeriškas persekiotojas to, kas iš jų buvo amžiams atimta.

 

Viena iš veikėjų (Rūta) puikiai iliustruoja savo išpažintyje ir likusios visuomenės santykį ir požiūrį. Pavyzdžiui, „Išsipildymo akcijos“ paviršutiniškumą ir grimasas, kurios tik reklamiškai visuomenei pristato tariamą gerumą, o visas likusias 364 metuose dienų tenka nugyventi pamirštam. Visų pasaulio problemų neišspręsi ir kiekvieno neišgelbėsi, tai suvokia kiekvienas spektaklį žiūrintis žmogus, bet vis tiek jautriai pateiktas esminis klausimas, kai Rūta pasako, kad ji nekalta, jog yra su tokia savo gyvenimiška patirtimi, o ar mes prie viso to kaip nors prisidedame? Koks mūsų vaidmuo ir ką jaučiame, kai 5 eurus pervedame „Išsipildymo akcijai“? Jaučiamės nuraminę kažką savyje?

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Mažasis Ejolfas", režisierius Árpád Schilling, Klaipėdos jaunimo teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu teatrų premjeras! Tada, atrodo, viskas būna labai ypatinga, nes pirmojoje peržiūroje būna režisieriai, sukviesta visa meninio darbo komanda, atsiranda kitoks santykis tarp aktorių ir žiūrovų, nešamos gėlės ir nuotaika būna iš esmės pakili. Rugsėjo 26 dieną Klaipėdos dramos teatre įvyko režisieriaus Árpád Schilling spektaklis, pastatytas su Klaipėdos jauno teatru, „Mažasis Ejolfas“ pagal tikriausiai garsiausio norvegų dramaturgo klasiko Henriko Ibseno pjesę.

 

Vengrų režisierius Árpád Schilling tikriausiai labai myli Lietuvą, nes jau ilgą laiką čia dirbą. Asmeniškai labai seniai esu matęs jo puikų ir tikrai labai įspūdingai aštrų pastatymą „Didis blogis“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę. Sąraše pas mane dar yra nematytas „Barbarai“, kurį režisierius sukūrė su Valstybiniu jaunimo teatru. Kūrėjui ryšys su Klaipėda tikriausiai ypatingas, nes čia jis nuo 2023 dirba teatro dėstytoju.

 

Lyginant su „Didžiu blogiu“, H. Ibseno adaptacija atrodo ne tokia aštri. Pavadinčiau šokiruojančiai kukliu pastatymu, nes scenografija tokia, kad jos beveik nėra. Visą laiką scenoje matome nuo žiūrovų nugręžtą baltą klasikinę medinę kėdę, kuri tampa savotiška metafora, kurios atramos stipinai gali reikšti savotiškas kalėjimo grotas ir plyšį, per kurį stebime Ritos (aktorė Laima Akstinaitė) ir Alfredo (aktorius Donatas Stakėnas) nelaimingą santuoką.

 

Noriu iškart pridurti, kad pjesės turinys – klasikų klasika, nes Ibsenas labai mėgo vaizduoti netobulą šeimą, apgaubtą kokios nors sunkios tragedijos ar subordinacijos. Kas skaitė Henriko Ibseno „Lėlių namai“, gali daugmaž įsivaizduoti, koks „Mažojo Ejolfo“ turinys. Veiksmo nėra kažin kiek daug, nes čia svarbi emocinė šeiminė įtampa, kuri kyla iš to, kad Ritai ir Alfredui nesiginčijant nuskęsta jų neįgalusis sūnus Ejolfas. Dėl nelaimingo atsitikimo Rita kaltina Alfredą, o Alfredas kaltina Ritą, nors galbūt yra iš esmės kalti abu. Alfredas – rašytojas, vyras su didelėmis neįgyvendintomis ambicijomis. Negalėdamas parašyti ir išleisti knygos, jis pasakoja Ritai, kad nuo šiol leisis į keliones ir pats ugdys mažąjį Ejolfą, įdiegs jam geriausias vertybes, sudės geriausius ir tauriausius lūkesčius (galimai dar vienas jo projektas). Rita nusivylusi vyro egoizmu, pati ji negali savęs realizuoti, nes visą energiją ir laiką atima sūnus ir jo negalia...

 

Autorius nagrinėja ir incesto atvejį. Alfredas iki Ritos su savo seserimi Astra (aktorė Ieva Pakštytė) turėjo intymių santykių. Asta ir šiandien prie jų labai prisirišusi, ji tebemyli Alfredą, o Alfredas po sūnaus mirties, nebegalėdamas žiūrėti į Ritą, vėlei atgaivina jausmus seseriai Astai... Pjesė emocionali, scenografijos atsisakymas labai nunuogino šeimos tragediją, todėl lieka pabrėžti veikėjų jausmai, jų dinamika, auganti iš aktorių vidinių resursų, beviltiškai griūvančių santykių schema, būdinga Ibsenui. Kitaip sakant, režisierius Árpád Schilling neeksperimentuoja jokiomis naujomis ar moderniomis teatro formomis, galimybėmis, išlieka ištikimas Ibseno klasikinio teatro vizijai.

 

Viename interviu režisierius teigė: „Noriu koncentruotis į aktorius, jų darbą, padėti publikai suvokti, kad ši pjesė paremta aktorių pajėgumu, viskas ant jų pečių, šimtu procentų, psichologinė pjesė su itin daug detalių, paslėptų minčių, tegul žiūrovai patys patyrinėja, kodėl sumanymas – būtent toks.“ Kitaip ir nepasakysi, nes nieko šiame spektaklyje beveik nepridengsi, aktoriai palikti perteikti visus savo aktorinio meistriškumo variantus: tiek fizines, tiek psichofizines Ritos, Alfredo ir Astos bei jaunuolio Borgheimo (Astos draugo) vaidmenų atlikėjams iš tikrųjų reikėjo išgyventi ir patirti visą chaotišką jausmų sumaištį, nes kitaip spektaklis neįvyktų. Manau, kad per premjerą jiems tai ir pavyko padaryti.

 

Šiame intymiame pasakojime  yra daug destrukcijos, kylančios iš keršto, pavydo ir ambicijų, skirtingų interesų, galima įžiūrėti ir šeimos vaidmenų pagal atsakomybių pasiskirstymą hierarchiją, kuri išsekina, nėra teisinga. Kolizija tikriausiai kyla iš to, kad nebelieka aistros, Alfredas ir Rita pernelyg nutolsta dėl tų pačių socialinių vaidmenų šeimoje ir praranda įprastą trauką, vadinasi, praranda ir kontrolę. Spektaklyje tiek Astai, tiek Ritai nors kartą sumedėja kojas, jos nebegali kaip Ejolfas irgi vaikščioti – nuostabus psichofizinis leitmotyvas, kuris apibrėžia suaugusiųjų neįgalumą ir priklausomybę. Nors pjesė apie disfunkcinius santykius, tačiau spektaklio pabaiga – netikėta. Rita ir Alfredas nori iškelti vėliavą, savo namuose priglausti papėdės miestelyje kenčiančius svetimus beglobius vaikus. Kitaip sakant, tai gana viltingas spektaklis, kuris sako, kad galima keisti gyvenimą, dedant pastangų ir atleidžiant, telkiant valią, kantrybę galima išgyventi ne tik netekties skausmą, bet jį išgydyti, pasidalinant savo gyvenimu su bendruomene. Tik kiti gali užpildyti tuštumą ir beprasmybę, tad gelbėti kitų vaikus – galimybė Alfredui ir Ritai patiems išsigelbėti.

 

Man labai patiko dramaturgija. Gal pats pastatymas nėra kažin kuo labai įspūdingas, tačiau man suprantamas šis minimalizmas kaip „išnuoginimas“ to, ką paprastai dekoracijos slepia arba papildo, apibrėžia, pastiprina. Kartą pamatyti siūlyčiau tiems, kurie mėgsta stiprią dramaturgiją, analizuoti veikėjų gyvenimus, jų elgsenos priežastis, modelius ir ten atpažinti save.

 

Jūsų Maištinga Siela