Spektaklis "Amerika pirtyje", režisierius Valtentinas Masalskis, Taško teatras

 Sveiki,

 

Šie metai pamažu jau dar į pabaigą, bet teatrų pasirodymų, atrodo, mano kaip žiūrovo sezone dar bus daug. Bandau suskaičiuoti, kiek šiemet pamačiau „Taško teatro“ spektaklių? Šis, režisuotas Valentino Masalskio „Amerika pirtyje“ tikriausiai jau ketvirtas, tad ir šįkart prieš pačias šventes „Taško teatro“ kolektyvas paskelbė nuotaikingą komedijos seansą.

 

Kas nežino šio spektaklio medžiagos istorinio-kultūrinio konteksto, priminsiu, kad komediją parašė broliai Antanas Vilkutaitis ir Juozas Vilkutaitis, pasirašę bendru Keturakio slapyvardžiu. Kūrinys buvo parašytas XIX a. pabaigoje (apie 1891–1894 m.), paskatintas Vinco Kudirkos „Varpe“ paskelbto dramų konkurso. Pirmą kartą pjesė išspausdinta 1895 m. Tilžėje. Kodėl Tilžėje? Natūralu, kadangi vis dar vyko spaudos draudimas lotyniškomis rašmenimis. Pastatymas taip pat įvyko labai panašiu laikotarpiu, t. y. režisieriai ir garsūs literatūros bei visuomenės veikėjai Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Palangoje 1899 metais pastatė šį spektaklį ir tai tapo pirmuoju profesionaliai pastatytu lietuviškai spektakliu, įprasminant tuo metu svarbias tautiškumo ir pasipriešinimo rusinimo politikai idėjas. Gal kiek mažiau žinomas įdomus ir mane patį nustebinęs faktas, kad vieną iš vaidmenų tame pastatyme atliko jaunasis Antanas Smetona, būsimas Tarpukario Lietuvos prezidentas. Niekada nebuvau matęs jokio šios pjesės pastatymo, nors pjesės turinį kaip ir žinojau: vietos sukčius ir gudruolis Vincas išvilioja per derybas pinigus, vargšę Agotėlę uždarė pirtyje, o pats už tuos pinigus pabėgo į Ameriką.

 

Kodėl į Ameriką? Iš tikrųjų tai kiek primirštas pirmosios lietuvių emigracijos bangos reiškinys: lietuviai, patyrę carinės Rusijos imperijos priespaudą ir nepriteklių, laimės ieškoti plaukė laivais į Ameriką XIX a. pabaigoje, tad iš esmės Keturakio pjesė atliepia XIX amžiaus lietuvių tautos aktualijas, šiandien jau kiek primirštas. Būtent šioje pjesėje man ir patiko atkapstyti tas istorines realijas, nors Masalskio pastatyta pjesė stenografiškai atsisako buitinės ir kaimiškos liaudies aplinkos. Aplinką keičia naujųjų laikų nusidėvėjusios industrinės pramonės padangos, iš kurių čia ir gaidžiai, ir gulbės, ir krėslai, ir barankos aplink pasturgalį ir pilvą. Nesu tikras, kiek čia būtent toji rokeriška vizija papildė ir pasiteisino, bet buvo šiek tiek įvairiau.

 

Visgi pjesės branduolys išliko klasikinis. Čia sutiksime ir verslininkus žydus, ir sukčių siuvėją, ir bulvių traškučius kremtančią naivuolę Agotą, ir kvailį prasiskolinusįjį. Iš tikrųjų pjesės medžiaga atliepia XIX a. kultūrinį varguolių ir darbininkų klasės sluoksnius, kuriuos manipuliatyviai komiškai iliustruoja keliaujantis orkestras, kurie tampa ir žydų vaikais, ir stebinčiųjų kaimo bendruomene.

 

Aktoriai nuotaikingai perteikia karikatūrinius komedijos veikėjus. Vis galvojau apie aktualumą šių dienų kontekste. Juk tai iš esmės spektaklis tragedija, nes sugriaunamas ir taip prasiskolinusio vyro Bekampio gyvenimas. Apgaulė ir apgavikas, kuris nesulaukia teismo, nes visiems parodo, kokie jie perdėtai patiklūs ir kvaili, o kvailius muša net bažnyčioje, iš esmės pasakojama apie menkai išsilavinusių, bet sunkiai dirbančiųjų klasę, kurių neišsilavinimas ir kvailumas tampa gėdingomis pamokomis. Šiandien močiutės ir dėdukai gavę skambutį iš aferistų, kurie apsimeta policininkais, banko darbuotojais ir elektrikais ir kuriems plačiai atveria savo pinigines nė nemirktelėję. Tai vis dar „Amerika pirtyje“, sakyčiau, kalba apie mus lietuvius visokius: dorus ir amoralius, savadautojus, viliotojus ir patikliuosius, o visoje toje vertybių kakofonijoje mokomės gyventi tarp skirtingų ir... saugotis. Deja, vienam iš pagrindinių veikėjui Bekampiui ši pamoka tampa tragedija.

 

Spektaklis nėra ilgas, vos valanda ir dešimt minučių, tačiau jame dainuojama, skamba Masalskio atpažįstami ritminio kolektyvinio teatro technikos atgarsiai, nes keliaujantis orkestras išties groja, būgnina, griežia smuiku, groja akordeonu. Spektaklis sukurtas pramogai, bet giliau pasikapsčius galima aptikti tai, ką galbūt galėtume nulipdyti kaip esmiškai kažkada brolių parašytoje pjesėje, kas charakterizuotų lietuvių tautinę ypatybę, kuri galbūt ir nebūtų kelianti didelio pasididžiavimo.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Namai", režisierė Livija Krivickaitė, Klaipėdos Taško teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vis dar prisimenu Klaipėdos Taško teatro smagiai nuotaikingą spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, tad ir šį rudenį ėmiau dairytis, ką gero ir įdomaus dar galiu pamatyti patogiu sau laiku iš Taško teatro pasirodymų. Šįkart mano dėmesį patraukė jaunos režisierės ir aktorės Livijos Krivickaitės dokumentuotas tikrais įvykiais spektaklis „Namai“, kurio premjera įvyko dar pernai – 2024 vasario 14 dieną.

 

Spektaklio genezę puikiausiai perteikia citata iš 15min.lt: „ <...> svarbų vaidmenį procese užimanti dramaturgė Karolina Kuzborska-Urbonė, kuriai ir gimė idėja statyti šį spektaklį: ,,Kartą pataikiau autobuse atsisėsti šalia moters, kuri labai atvirai pasidalino, kad ji nėra sutikusi savo tėvų. Išgirdusi jos istoriją pagalvojau „rašysiu apie tai pjesę“ – apie idėjos gimimą dalijosi Karolina. Dramaturgė atliko 4 metus trunkantį tyrimą, kurio metu kalbino virš 60 tėvų globos netekusių žmonių, lankėsi vaikų globos namuose, stebėjo, vedė edukacijas.“

 

Nuo pat pradžių scenografija dvelkia labai rūsčiomis ir tamsiomis spalvomis. Scenoje – ilgas juoda staltiese padengtas stalas, kuris kartu primena ir gedulą, ir niūrų bendruomeniškumą – tai derybų, kompromisų vieta; erdvė, apie kurią sukasi beglobių vaikų (Mantuko, Dovilės, Gintarės ir Justo) gyvenimas, kuriuos prižiūri socialinė darbuotoja Rūta, pati kadaise užaugusi panašiuose vaikų namuose, ir namų savininkė Alma, kurios vaidmenį atliko kviestinė Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė. Aplinka primena gedulą, tačiau šiems vaikams, kaip teigia veikėja Alma, sunkiausia yra čia ateiti, o kitąkart – iš čia išeiti sulaukus pilnametystės. Sekdami vieno pagrindinio veikėjo Justo istoriją, tą galų gale ir pamatome. Justas dramatiškai pamini savo gimtadienį, jam sudedamos keptuvės, virdulys, lygintuvas, to, ko normaliam žmogui savarankiškame gyvenime reikia, tačiau Justui šios dovanos ir gimtadienis reiškia atsiskyrimą, bendruomenės, kuri atstoja šeimą, netekimą, todėl jis elgiasi agresyviai, keikiasi, svaido dovanas, nepriima tikrovės, nes ji pernelyg žiauri. Visas spektaklis ne tik dokumentuotas, bet labai aiškiai remiasi pagrįstais beglobių vaikų psichologiniais momentais, kurie charakterizuoja sugniuždytą ir atskirtą žmogų nuo tėvų.

 

Viena jautriausių spektaklių vietų, kai Alma, pasisukusi į žiūrovus, pasakoja apie tai, kad šitiems vaikams tėvai (nusigėrę, palikę juos likimo valioje ir kt.) yra šventi, apie juos negalima nieko blogo sakyti ir netrukus tai iliustruojama sceniniais pavyzdžiais. Tai reprezentacinio, šiek tiek paskaitą su analizės pavyzdžiais primenanti spektaklio struktūra, kurioje viskas daugmaž reflektuojama Almos arba šalia įsikūrusios mažosios scenos veikėjų, kurie pasakoja žiūrovams iš suaugusiųjų perspektyvos apie savo kadaise patirtą gyvenimą vaikų namuose. Iš tikrųjų spektaklis „eina pakaitomis“: pokalbių šou keičia mizanscenos ir etiudai iš vaikų namų ir taip sukuria gan jautrų kalbėjimą apie socialinį pažeidžiamumą.

 

Nors spektaklis, anot režisierės, kviečia visų ieškoti bendrų atsakymų, tačiau būtent analizės principas nepalieka jokių interpretacijų. Pasirinktas, sakyčiau, saugiausias ir klasiškiausias spektaklio variantas – supažindinti ir atskleisti. Tai nėra spektaklis, kuris provokuoja, turi ką nors paslėpto ar kokią netikėtą strategiją, kurios nebūsite matę. Manau, pati dokumentinė medžiaga įpareigojo atsisakyti triukų ir išlikti su autentiška medžiaga pagarbiems ir jautriems.

 

Tad manau, spektaklis „Namai“ savo uždavinius įgyvendino gerai, pats keliose vietose graudinausi, nes labai lengva susitapatinti, įsijausti ir galų gale atjausti. Įdomūs ir gerai parašyti buvo suaugusiųjų kalbėtojų dialogai ir monologai, išreikšti jau kaip suaugusių žmonių, bet taikliai per manierą ir užuominas apie nesaugų ir neužtikrintą socialinį gyvenimą (pavyzdžiui, vyrukas eidamas darbintis net nesugalvojo pasirišti kaklaraiščio, nes niekada neaugo tokioje terpėje, kad šis atributas būtų reikalingas), rodo, kad iš esmės vaikų namų patirtys yra gyvos tol, kol gyvas žmogus, jos pasireiškia socialiniame ir asmeniniuose gyvenimuose. Didžiausias atskaitos taškas, kaip ir Vandos Juknaitės eseistikoje „Išsiduosi. Balsu“ apie darbą su beglobiais vaikais, tebėra ir šiame spektaklio prasmių audinyje – orumas. Niekas iš beglobių nenori gailesčio, kad ir kokie jie bebūtų, kad ir miegantys ant skudurų krūvos, jie visi, tie vaikai ir suaugę be tėvų, jie labiausiai nepriima gailesčio, nes jiems tai atrodo, kad jie menkesni už kitus. Paprasčiausiai savigarbos psichologija ir gynyba taip veikia.

 

Man patiko šio spektaklio jautrumas ir niuansuotas pagrįstas psichologizmas, ne iš piršto laužtas, o matytas ir literatūroje bei dokumentiniuose filmuose. Scenoje kaip sudarkytos vaikystės ir nutrūkusių vaikų ir tėvų santykių simboliu tampa sudraskytas pliušinis meškinas, paprasta, bet taikli vaikų dvasinės būsenos raiškos detalė, įsiterpusi į buitį ir į naktinius košmarus, meškinas kaip paguoda ir kraugeriškas persekiotojas to, kas iš jų buvo amžiams atimta.

 

Viena iš veikėjų (Rūta) puikiai iliustruoja savo išpažintyje ir likusios visuomenės santykį ir požiūrį. Pavyzdžiui, „Išsipildymo akcijos“ paviršutiniškumą ir grimasas, kurios tik reklamiškai visuomenei pristato tariamą gerumą, o visas likusias 364 metuose dienų tenka nugyventi pamirštam. Visų pasaulio problemų neišspręsi ir kiekvieno neišgelbėsi, tai suvokia kiekvienas spektaklį žiūrintis žmogus, bet vis tiek jautriai pateiktas esminis klausimas, kai Rūta pasako, kad ji nekalta, jog yra su tokia savo gyvenimiška patirtimi, o ar mes prie viso to kaip nors prisidedame? Koks mūsų vaidmuo ir ką jaučiame, kai 5 eurus pervedame „Išsipildymo akcijai“? Jaučiamės nuraminę kažką savyje?

 

Jūsų Maištinga Siela