Spektaklis "Ilga naktis", režisierius Tadas Montrimas, Taško teatras

 

Sveiki, mielieji!
 
Airių kilmės britų dramaturgas Dennis Kelly 2009 metais parašė gana neblogų atsiliepimų susilaukusią psichologinę dramą „Našlaičiai“, kurią Klaipėdoje įsikūręs Taško teatras pastatė kiek kitokiu pavadinimu – „Ilga naktis“, kurios premjera įvyko gegužės 9 dieną uostamiesčio Kultūros fabrike, kuriame ir įsikūręs Taško teatras.
 
„Ilgoje naktyje“ pasakojama trijų asmenų istorija: apie Heleną ir Denį, pas kuriuos vieną intymų vakarą pasibeldžia kruvinas Helenos brolis Liamas. Galiausiai Liamas paaiškina, kas jam nutiko, Denis nori kviesti policija, kad gatvėje kažkur merdintis žmogus būtų išgabentas, tačiau Helena bijo, kad policija visą kaltę suvers ir taip su teisėsauga reikalų turėjusiam Liamui, todėl prašo Denio to nedaryti. Galiausiai įtemptą situaciją vainikuoja Helenos priekaištai Deniui dėl gyvenimo kartu. Gindama savo brolį, ji instinktyviai ieško priekabių ir savo nelaimingo gyvenimo priežasčių, kad nesąmoningai atitolintų Denį nuo sprendimo... Aišku, esminis klausimas, kiek Helena pasiryžusi paaukoti šią ilgą naktį dėl savo brolio, net ignoruodama akivaizdžius faktus, jog brolis galimai meluoja ir situacija yra visiškai kitokia...
 
Pjesės medžiaga pasirodė pernelyg paprasta ir vienkryptė. Tiesą sakant, labai nepatiko dramaturgija ir pasirinkta medžiaga, kuri priminė man galybę 8-9 dešimtmečio mažo biudžeto trilerių, kurie šiandien jau nebedaro jokio įspūdžio. Pjesė bando eiti dviem kryptimis: a) Helena gina savo brolį tol, kol turi iliuzijų; b) Helena pripažįsta, kad yra nelaiminga ir pareiškia savo ilgą laiką užslėptas nuoskaudas Deniui. Režisierius Tadas Montrimas stengiasi kurti ekspresyviai, tačiau žiūrovas šiek tiek patiria konfūziją, kai Liamas (aktorius Gediminas Povilavičius) kone 15 minučių veblena neišveblenamus dalykus. Veikėjai hiperbolizuotai vaizduojami tokiame šoke, kad net nesugeba ištarti normalaus sakinio, kalba priebalsėmis, šniokštimu ir tas išsitęsia, kad darosi tiesiog nebeefektyvu ir nuobodu, netgi erzina.
 
Dramaturgija gana siaura, todėl ir galimybių ne tiek jau ir daug. Visgi daug ką spektaklyje išsprendžia stiklinė scenografija, t. y. stiklinė daugiabučio siena su balkonu, kurie sukuria hermetiško pasaulio įspūdį, o žiūrovui leidžia būti stebėtojui kaimynystėje. Labai daug manipuliatyvaus teksto ir dramaturgijos, infantilumo ir paviršutiniškumo – visgi pjesė nesiekia gelmės, galiausiai Helena (aktorė Solveiga Reklaitytė) yra priversta pripažinti post factum, kad jos mylimasis brolelis Liamas yra tas, kas yra. Įsimintinas G. Povilavičiaus vaidmuo – hiperaktyvus, brutalus, infantilus ir žemo IQ peraugęs rajono bachūrėlis perteiktas šarmingai, tokius mes ir patys nesunkiai atpažįstame: užaugę atšiauriomis sąlygomis, nepatyrę tėvų meilės, neturintys gero išsilavinimo, dažnai peržengiantys elgesio ribas. Kita vertus, iš kur tokia Helena kitokia? Ar ji per tiek metų nėra nusivylusi broliu ir jo nepermato? Pateisinti jos elgesį galėčiau tik tuo atveju, jeigu Liamas jai tėra tik būdas išsivaduoti iš santykių su Deniu, nes iš esmės istorija yra apie Helenos ir Denio santykių išbandymą, nors žiūrovui perteikiama pirmu numeriu Helenos ir brolio santykių ir ištikimybės svarba. Čia kaip cepelinas, kuris slepia mėsos įdarą.
 
Sunkiai žiūrėjosi šįkart man T. Montrimo spektaklis, norėčiau pasakyti, kad spektaklis įtikino ir patiko, bet pati istorija man pasirodė per lėkšta. Kažkas čia nepavyko ir man sudėtinga įvardyti kas būtent, nes vaidyba lyg ir gera – kaip iš pjesės partitūros natų. Labiausiai man nepatiko pati dramaturgija, dialogai, dirbtinai keliama įtampa, neadekvatus Denio (aktorius Donatas Stakėnas) dzenbudistinis tylėjimas prieš nenustygstantį Liamą ir visiškas Helenos situacijos nesuvaldymas, negalėjimas pripažinti to, kas ir taip akivaizdu. Atrodo, kad net ne aktoriai vaidina, o patys veikėjai elgiasi trafaretiškai ir vienas prieš kitą vaidina šeiminius santykius. Galbūt to kaip tik ir siekta: sukelti spektaklį spektaklyje įspūdį? Jeigu taip, sakyčiau, užduotis pavyko, tačiau tai mažiausiai kol kas patikęs Taško teatro darbas. Deja.
 
Maištinga Siela

Spektaklis "Amerika pirtyje", režisierius Valtentinas Masalskis, Taško teatras

 Sveiki,

 

Šie metai pamažu jau dar į pabaigą, bet teatrų pasirodymų, atrodo, mano kaip žiūrovo sezone dar bus daug. Bandau suskaičiuoti, kiek šiemet pamačiau „Taško teatro“ spektaklių? Šis, režisuotas Valentino Masalskio „Amerika pirtyje“ tikriausiai jau ketvirtas, tad ir šįkart prieš pačias šventes „Taško teatro“ kolektyvas paskelbė nuotaikingą komedijos seansą.

 

Kas nežino šio spektaklio medžiagos istorinio-kultūrinio konteksto, priminsiu, kad komediją parašė broliai Antanas Vilkutaitis ir Juozas Vilkutaitis, pasirašę bendru Keturakio slapyvardžiu. Kūrinys buvo parašytas XIX a. pabaigoje (apie 1891–1894 m.), paskatintas Vinco Kudirkos „Varpe“ paskelbto dramų konkurso. Pirmą kartą pjesė išspausdinta 1895 m. Tilžėje. Kodėl Tilžėje? Natūralu, kadangi vis dar vyko spaudos draudimas lotyniškomis rašmenimis. Pastatymas taip pat įvyko labai panašiu laikotarpiu, t. y. režisieriai ir garsūs literatūros bei visuomenės veikėjai Povilas Višinskis ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Palangoje 1899 metais pastatė šį spektaklį ir tai tapo pirmuoju profesionaliai pastatytu lietuviškai spektakliu, įprasminant tuo metu svarbias tautiškumo ir pasipriešinimo rusinimo politikai idėjas. Gal kiek mažiau žinomas įdomus ir mane patį nustebinęs faktas, kad vieną iš vaidmenų tame pastatyme atliko jaunasis Antanas Smetona, būsimas Tarpukario Lietuvos prezidentas. Niekada nebuvau matęs jokio šios pjesės pastatymo, nors pjesės turinį kaip ir žinojau: vietos sukčius ir gudruolis Vincas išvilioja per derybas pinigus, vargšę Agotėlę uždarė pirtyje, o pats už tuos pinigus pabėgo į Ameriką.

 

Kodėl į Ameriką? Iš tikrųjų tai kiek primirštas pirmosios lietuvių emigracijos bangos reiškinys: lietuviai, patyrę carinės Rusijos imperijos priespaudą ir nepriteklių, laimės ieškoti plaukė laivais į Ameriką XIX a. pabaigoje, tad iš esmės Keturakio pjesė atliepia XIX amžiaus lietuvių tautos aktualijas, šiandien jau kiek primirštas. Būtent šioje pjesėje man ir patiko atkapstyti tas istorines realijas, nors Masalskio pastatyta pjesė stenografiškai atsisako buitinės ir kaimiškos liaudies aplinkos. Aplinką keičia naujųjų laikų nusidėvėjusios industrinės pramonės padangos, iš kurių čia ir gaidžiai, ir gulbės, ir krėslai, ir barankos aplink pasturgalį ir pilvą. Nesu tikras, kiek čia būtent toji rokeriška vizija papildė ir pasiteisino, bet buvo šiek tiek įvairiau.

 

Visgi pjesės branduolys išliko klasikinis. Čia sutiksime ir verslininkus žydus, ir sukčių siuvėją, ir bulvių traškučius kremtančią naivuolę Agotą, ir kvailį prasiskolinusįjį. Iš tikrųjų pjesės medžiaga atliepia XIX a. kultūrinį varguolių ir darbininkų klasės sluoksnius, kuriuos manipuliatyviai komiškai iliustruoja keliaujantis orkestras, kurie tampa ir žydų vaikais, ir stebinčiųjų kaimo bendruomene.

 

Aktoriai nuotaikingai perteikia karikatūrinius komedijos veikėjus. Vis galvojau apie aktualumą šių dienų kontekste. Juk tai iš esmės spektaklis tragedija, nes sugriaunamas ir taip prasiskolinusio vyro Bekampio gyvenimas. Apgaulė ir apgavikas, kuris nesulaukia teismo, nes visiems parodo, kokie jie perdėtai patiklūs ir kvaili, o kvailius muša net bažnyčioje, iš esmės pasakojama apie menkai išsilavinusių, bet sunkiai dirbančiųjų klasę, kurių neišsilavinimas ir kvailumas tampa gėdingomis pamokomis. Šiandien močiutės ir dėdukai gavę skambutį iš aferistų, kurie apsimeta policininkais, banko darbuotojais ir elektrikais ir kuriems plačiai atveria savo pinigines nė nemirktelėję. Tai vis dar „Amerika pirtyje“, sakyčiau, kalba apie mus lietuvius visokius: dorus ir amoralius, savadautojus, viliotojus ir patikliuosius, o visoje toje vertybių kakofonijoje mokomės gyventi tarp skirtingų ir... saugotis. Deja, vienam iš pagrindinių veikėjui Bekampiui ši pamoka tampa tragedija.

 

Spektaklis nėra ilgas, vos valanda ir dešimt minučių, tačiau jame dainuojama, skamba Masalskio atpažįstami ritminio kolektyvinio teatro technikos atgarsiai, nes keliaujantis orkestras išties groja, būgnina, griežia smuiku, groja akordeonu. Spektaklis sukurtas pramogai, bet giliau pasikapsčius galima aptikti tai, ką galbūt galėtume nulipdyti kaip esmiškai kažkada brolių parašytoje pjesėje, kas charakterizuotų lietuvių tautinę ypatybę, kuri galbūt ir nebūtų kelianti didelio pasididžiavimo.

 

Maištinga Siela

Spektaklis "Namai", režisierė Livija Krivickaitė, Klaipėdos Taško teatras

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vis dar prisimenu Klaipėdos Taško teatro smagiai nuotaikingą spektaklį „Romeo ir Džuljeta“, tad ir šį rudenį ėmiau dairytis, ką gero ir įdomaus dar galiu pamatyti patogiu sau laiku iš Taško teatro pasirodymų. Šįkart mano dėmesį patraukė jaunos režisierės ir aktorės Livijos Krivickaitės dokumentuotas tikrais įvykiais spektaklis „Namai“, kurio premjera įvyko dar pernai – 2024 vasario 14 dieną.

 

Spektaklio genezę puikiausiai perteikia citata iš 15min.lt: „ <...> svarbų vaidmenį procese užimanti dramaturgė Karolina Kuzborska-Urbonė, kuriai ir gimė idėja statyti šį spektaklį: ,,Kartą pataikiau autobuse atsisėsti šalia moters, kuri labai atvirai pasidalino, kad ji nėra sutikusi savo tėvų. Išgirdusi jos istoriją pagalvojau „rašysiu apie tai pjesę“ – apie idėjos gimimą dalijosi Karolina. Dramaturgė atliko 4 metus trunkantį tyrimą, kurio metu kalbino virš 60 tėvų globos netekusių žmonių, lankėsi vaikų globos namuose, stebėjo, vedė edukacijas.“

 

Nuo pat pradžių scenografija dvelkia labai rūsčiomis ir tamsiomis spalvomis. Scenoje – ilgas juoda staltiese padengtas stalas, kuris kartu primena ir gedulą, ir niūrų bendruomeniškumą – tai derybų, kompromisų vieta; erdvė, apie kurią sukasi beglobių vaikų (Mantuko, Dovilės, Gintarės ir Justo) gyvenimas, kuriuos prižiūri socialinė darbuotoja Rūta, pati kadaise užaugusi panašiuose vaikų namuose, ir namų savininkė Alma, kurios vaidmenį atliko kviestinė Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė. Aplinka primena gedulą, tačiau šiems vaikams, kaip teigia veikėja Alma, sunkiausia yra čia ateiti, o kitąkart – iš čia išeiti sulaukus pilnametystės. Sekdami vieno pagrindinio veikėjo Justo istoriją, tą galų gale ir pamatome. Justas dramatiškai pamini savo gimtadienį, jam sudedamos keptuvės, virdulys, lygintuvas, to, ko normaliam žmogui savarankiškame gyvenime reikia, tačiau Justui šios dovanos ir gimtadienis reiškia atsiskyrimą, bendruomenės, kuri atstoja šeimą, netekimą, todėl jis elgiasi agresyviai, keikiasi, svaido dovanas, nepriima tikrovės, nes ji pernelyg žiauri. Visas spektaklis ne tik dokumentuotas, bet labai aiškiai remiasi pagrįstais beglobių vaikų psichologiniais momentais, kurie charakterizuoja sugniuždytą ir atskirtą žmogų nuo tėvų.

 

Viena jautriausių spektaklių vietų, kai Alma, pasisukusi į žiūrovus, pasakoja apie tai, kad šitiems vaikams tėvai (nusigėrę, palikę juos likimo valioje ir kt.) yra šventi, apie juos negalima nieko blogo sakyti ir netrukus tai iliustruojama sceniniais pavyzdžiais. Tai reprezentacinio, šiek tiek paskaitą su analizės pavyzdžiais primenanti spektaklio struktūra, kurioje viskas daugmaž reflektuojama Almos arba šalia įsikūrusios mažosios scenos veikėjų, kurie pasakoja žiūrovams iš suaugusiųjų perspektyvos apie savo kadaise patirtą gyvenimą vaikų namuose. Iš tikrųjų spektaklis „eina pakaitomis“: pokalbių šou keičia mizanscenos ir etiudai iš vaikų namų ir taip sukuria gan jautrų kalbėjimą apie socialinį pažeidžiamumą.

 

Nors spektaklis, anot režisierės, kviečia visų ieškoti bendrų atsakymų, tačiau būtent analizės principas nepalieka jokių interpretacijų. Pasirinktas, sakyčiau, saugiausias ir klasiškiausias spektaklio variantas – supažindinti ir atskleisti. Tai nėra spektaklis, kuris provokuoja, turi ką nors paslėpto ar kokią netikėtą strategiją, kurios nebūsite matę. Manau, pati dokumentinė medžiaga įpareigojo atsisakyti triukų ir išlikti su autentiška medžiaga pagarbiems ir jautriems.

 

Tad manau, spektaklis „Namai“ savo uždavinius įgyvendino gerai, pats keliose vietose graudinausi, nes labai lengva susitapatinti, įsijausti ir galų gale atjausti. Įdomūs ir gerai parašyti buvo suaugusiųjų kalbėtojų dialogai ir monologai, išreikšti jau kaip suaugusių žmonių, bet taikliai per manierą ir užuominas apie nesaugų ir neužtikrintą socialinį gyvenimą (pavyzdžiui, vyrukas eidamas darbintis net nesugalvojo pasirišti kaklaraiščio, nes niekada neaugo tokioje terpėje, kad šis atributas būtų reikalingas), rodo, kad iš esmės vaikų namų patirtys yra gyvos tol, kol gyvas žmogus, jos pasireiškia socialiniame ir asmeniniuose gyvenimuose. Didžiausias atskaitos taškas, kaip ir Vandos Juknaitės eseistikoje „Išsiduosi. Balsu“ apie darbą su beglobiais vaikais, tebėra ir šiame spektaklio prasmių audinyje – orumas. Niekas iš beglobių nenori gailesčio, kad ir kokie jie bebūtų, kad ir miegantys ant skudurų krūvos, jie visi, tie vaikai ir suaugę be tėvų, jie labiausiai nepriima gailesčio, nes jiems tai atrodo, kad jie menkesni už kitus. Paprasčiausiai savigarbos psichologija ir gynyba taip veikia.

 

Man patiko šio spektaklio jautrumas ir niuansuotas pagrįstas psichologizmas, ne iš piršto laužtas, o matytas ir literatūroje bei dokumentiniuose filmuose. Scenoje kaip sudarkytos vaikystės ir nutrūkusių vaikų ir tėvų santykių simboliu tampa sudraskytas pliušinis meškinas, paprasta, bet taikli vaikų dvasinės būsenos raiškos detalė, įsiterpusi į buitį ir į naktinius košmarus, meškinas kaip paguoda ir kraugeriškas persekiotojas to, kas iš jų buvo amžiams atimta.

 

Viena iš veikėjų (Rūta) puikiai iliustruoja savo išpažintyje ir likusios visuomenės santykį ir požiūrį. Pavyzdžiui, „Išsipildymo akcijos“ paviršutiniškumą ir grimasas, kurios tik reklamiškai visuomenei pristato tariamą gerumą, o visas likusias 364 metuose dienų tenka nugyventi pamirštam. Visų pasaulio problemų neišspręsi ir kiekvieno neišgelbėsi, tai suvokia kiekvienas spektaklį žiūrintis žmogus, bet vis tiek jautriai pateiktas esminis klausimas, kai Rūta pasako, kad ji nekalta, jog yra su tokia savo gyvenimiška patirtimi, o ar mes prie viso to kaip nors prisidedame? Koks mūsų vaidmuo ir ką jaučiame, kai 5 eurus pervedame „Išsipildymo akcijai“? Jaučiamės nuraminę kažką savyje?

 

Jūsų Maištinga Siela

Spektaklis "Romeo ir Džuljeta", Taško teatras, režisierius Žilvinas Beniušis

 

Sveiki,

 

Kai didžiosios premjeros ir visi spektakliai pamatyti Klaipėdos dramos teatre, belieka pasidairyti pavasarį į mažesnių teatro trupių repertuarą. Visai neseniai susipažinau su Taško teatru, įsikūrusiu Klaipėdos Kultūros fabrike, ir ta pažintis prasidėjo su jų premjeriniu „Romeo ir Džuljeta“ pasirodymu. Pastarąją Viljamo Šekspyro pjesę režisavo ir savaip interpretavo režisierius Žilvinas Beniušis su 10 jaunosios kartos aktorių pulku.

 

Tiesą sakant, nežinojau, ko tikėtis iš šio pasirodymo, nes niekada nebuvau susidūręs su Taško teatru, kurio koncepcija pristatoma maždaug šitaip:

 

Remiantis turima informacija, Taško teatrą 2017 metais įkūrė režisierius Valentinas Masalskis ir kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, bendradarbiaudami su savo vadovaujamu aktorių kursu. Jie sukūrė kūrybinę erdvę, kurioje galėtų vystytis jaunatviška energija, kryptingas darbas ir kūrybinis veržlumas.

 

Taško teatras, įsikūręs Klaipėdoje, yra unikalus reiškinys Lietuvos kultūros žemėlapyje. Šis teatras išsiskiria ne tik savo menine veikla, bet ir aktyviu socialiniu vaidmeniu. Taško teatro misija apima ne tik aukštos kokybės spektaklių kūrimą, bet ir bendruomenės telkimą, socialinių problemų aktualizavimą bei tolerancijos skatinimą.

 

Viena iš pagrindinių teatro idėjų – menas kaip priemonė socialinei atskirčiai mažinti. Taško teatras aktyviai bendradarbiauja su įvairiomis bendruomenėmis, ypač su socialiai pažeidžiamomis grupėmis. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Klaipėdos viltis“ ir teatru „Drugelis“ buvo sukurtas spektaklis „Dantenija“. Šis projektas ne tik suteikė galimybę neįgaliesiems išreikšti save, bet ir atkreipė visuomenės dėmesį į jų galimybes bei poreikius.

 

Taško teatras neapsiriboja vien socialiniais projektais. Jo repertuarą sudaro įvairių žanrų spektakliai – nuo komedijų iki dramų, kuriose gvildenamos aktualios visuomenės problemos, tarpusavio santykiai, egzistenciniai klausimai. Teatras taip pat kuria spektaklius vaikams ir visai šeimai, siekdamas ugdyti jaunosios kartos kultūrinį sąmoningumą. Taško teatras nuolat ieško naujų meninių išraiškos formų, eksperimentuoja su žanrais ir stiliais, siekdamas sukurti aktualų ir įtraukiantį teatrą.

 

Taigi jaunieji teatralai nėra kokie pradžiamoksliai, turi aktorinį išsilavinimą ir tas iškart vaidyboje pasimato. Didžioji dalis aktorių balsingi, traukia be mikrofonų dainas, imituoja komiškus balsus. Aistė Alksnytė, Kristupas Biržietis, Elzbieta Girkantaitė, Paulius Kavoliūnas, Laurynas Luotė, Donatas Mickūnas, Jūratė Martinaitytė, Gediminas Povilavičius, Solveiga Reklaitytė, Karolina Kuzborska Urbonė – šie aktoriai sukūrė pagrindinius ir antraplanius spektaklio vaidmenis. Akivaizdi Valentino Masalskio ritminio ir kolektyvinio teatro įtaka ir Ž. Beniušis tuo pasinaudoja kurdamas Viduramžių rūmų damų, tarnų, pažų ir kilmingųjų chorą. Tiesa, nė viena daina nesuskamba išdirbta iki galo, nes vis kas nors nutinka komiško, vis kas pertraukia ir taip demonstruojamas žioplumas kaip įprastinis „Romeo ir Džuljetos“ istorijos komizmo raiškos elementas.

 

Nesu visiškai tikras dėl scenografijos, iš vienos pusės ji pritinka šiam spektakliui, tačiau stumdydami baldakimo karkasus aktoriai apsunksta, jiems yra ką veikti. Visgi komedijai tai pritinka, nes iš esmės klasikinis Šekspyro tragedijos naratyvas išardytas ir perkeistas į visiškai kitą žanrą – komediją. Bet jau kai kurie literatūrologai sako, kad „Romeo ir Džuljeta“, nors atitinka visus Šekspyro tragedijos bruožus, tačiau analizuojant naivias situacijas, galima tikrai įžvelgti nemažai komizmo ir parodijos. Oskaras Koršunovas jau buvo išplėtojęs komizmą, kai statė savo Šekspyro pjesės versiją „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljeta“, pvz., auklės komiška persona.

 

Pats spektaklis šįkart neprailgo, nes pastatyme tikrai netrūksta dinamikos, kaitos, spalvų, žaismingumo, lėkštesnio ir labai pavykusio humoro. Mėgstu komedijas ir šiame pastatyme tikrai buvo scenų, kurias dar ilgai prisiminsiu. Šįkart man labiausiai „suskambėjo“ antraplaniai vaidmenys, kurie tiesiog kibirkščiavo savo charizma ir energetika. Visų pirma, norėčiau išskirti auklės vaidmens atlikėją, kuri labai atsidavusiai ir dinamiškai transformuojasi iš komiško vaidmens į tragišką ir priešingai, puiki artikuliaciją. Panašių liaupsių norėčiau pasakyti ir karalienės, Džuljetos motinos, atlikėjai, kuri čionai puikiai traukia pagerintu balseliu iš baltojo baliono, o kitoje scenoje išraiškingai it Kleopatra įnešama savo kačių ir tampa nepalenkiama matrona. Šie du personažai puikūs. Gerai išnaudotas ir vienuolio vaidmuo, aukų rinkimas iš žiūrovų išties pasiteisino, nes atskleidžia veikėjo komišką dvilypumą.

 

Apskritai sakant, veikėjai komiški dėl savo kontrastingo dvilypumo, vieną sako, o kita daro, konkuruoja ir imituoja spektaklio kūrimą spektaklyje. Nulėkę į užkulisius vėl tampa pauliais ir donatais, kartais pamesdami savo vaidmenis aktoriai pešasi dėl vaidmens, nes Paulius nori Romeo, o pats Romeo ne toks jau įsimylėjęs Džuljetą, kiek galbūt pats save... Išties nemažai dramaturginės transformacijos, slopinant paauglių meilės istoriją ir paverčiant ją cirku, nesusipratimu.

 

Dramaturgijos tekstas taip pat niuansuotas, kai kurios eilutės iš eiliuotos Šekspyro pjesės, kai kas smarkiai subuitinta ir paversta parodija, kurią paryškina šokio elementai, dainuojamieji intarpai. Labiausiai stebino, kad aktoriai labai stengėsi, jie nenuobodžiavo, o buvo itin pakilūs, tarsi įkvėpti premjerinės nuotaikos, tik gaila, kad bilietai.lt ir kitos populiarios nuorodos apie šį spektaklį nepateikia prie aktorių vardų ir pavardžių, kokius vaidmenis jie atlieka, nes po spektaklio norėjosi pratęsti ir jais bei jų vaidmenimis pasidomėti. Šiaip spektaklis pavyko pakilus, žaižaruojantis, komiškas, nesijautė „duobių“. Tiesa, tai nėra koks nors didingas ar unikalus reginys, visgi šis spektaklis laikosi pramoginio žanrinės istorijos tipažo, labiausiai kas galbūt man įstrigo, tai pats dramaturgijos naratyvo sudurstymas, atsisakant tam tikrų mizanscenų iš Šekspyro ir bandant atrasti savąsias jungtis. Ar tikrai pasiteisino visa toji sąranga? Nemanau, tačiau aktorių atsidavimas, žaismingumas ir pramoginio Viduramžio keliaujančios trupės linksmintojų teatro atmosfera iš tikrųjų paliko įsimintina. Spektaklį laikau pavykusiu ir rekomenduočiau bent kartą nueiti, jeigu norite charizmatiškai pateiktų komiškų situacijų ir dar pakartoti Šekspyrą, tik vėlgi kiek kitaip.

Aktoriai džiūgauja po premjeros.

 

Jūsų Maištinga Siela