Sveiki,
mielieji!
Airių
kilmės britų dramaturgas Dennis Kelly 2009 metais parašė gana neblogų
atsiliepimų susilaukusią psichologinę dramą „Našlaičiai“, kurią Klaipėdoje
įsikūręs Taško teatras pastatė kiek kitokiu pavadinimu – „Ilga naktis“,
kurios premjera įvyko gegužės 9 dieną uostamiesčio Kultūros fabrike, kuriame ir
įsikūręs Taško teatras.
„Ilgoje
naktyje“ pasakojama trijų asmenų istorija: apie Heleną ir Denį, pas kuriuos
vieną intymų vakarą pasibeldžia kruvinas Helenos brolis Liamas. Galiausiai Liamas
paaiškina, kas jam nutiko, Denis nori kviesti policija, kad gatvėje kažkur
merdintis žmogus būtų išgabentas, tačiau Helena bijo, kad policija visą kaltę
suvers ir taip su teisėsauga reikalų turėjusiam Liamui, todėl prašo Denio to
nedaryti. Galiausiai įtemptą situaciją vainikuoja Helenos priekaištai Deniui
dėl gyvenimo kartu. Gindama savo brolį, ji instinktyviai ieško priekabių ir
savo nelaimingo gyvenimo priežasčių, kad nesąmoningai atitolintų Denį nuo
sprendimo... Aišku, esminis klausimas, kiek Helena pasiryžusi paaukoti šią ilgą
naktį dėl savo brolio, net ignoruodama akivaizdžius faktus, jog brolis galimai meluoja
ir situacija yra visiškai kitokia...
Pjesės
medžiaga pasirodė pernelyg paprasta ir vienkryptė. Tiesą sakant, labai nepatiko
dramaturgija ir pasirinkta medžiaga, kuri priminė man galybę 8-9 dešimtmečio
mažo biudžeto trilerių, kurie šiandien jau nebedaro jokio įspūdžio. Pjesė bando
eiti dviem kryptimis: a) Helena gina savo brolį tol, kol turi iliuzijų; b)
Helena pripažįsta, kad yra nelaiminga ir pareiškia savo ilgą laiką užslėptas
nuoskaudas Deniui. Režisierius Tadas Montrimas stengiasi kurti ekspresyviai,
tačiau žiūrovas šiek tiek patiria konfūziją, kai Liamas (aktorius Gediminas
Povilavičius) kone 15 minučių veblena neišveblenamus dalykus. Veikėjai
hiperbolizuotai vaizduojami tokiame šoke, kad net nesugeba ištarti normalaus
sakinio, kalba priebalsėmis, šniokštimu ir tas išsitęsia, kad darosi tiesiog
nebeefektyvu ir nuobodu, netgi erzina.
Dramaturgija
gana siaura, todėl ir galimybių ne tiek jau ir daug. Visgi daug ką spektaklyje
išsprendžia stiklinė scenografija, t. y. stiklinė daugiabučio siena su balkonu,
kurie sukuria hermetiško pasaulio įspūdį, o žiūrovui leidžia būti stebėtojui kaimynystėje.
Labai daug manipuliatyvaus teksto ir dramaturgijos, infantilumo ir
paviršutiniškumo – visgi pjesė nesiekia gelmės, galiausiai Helena (aktorė
Solveiga Reklaitytė) yra priversta pripažinti post factum, kad jos
mylimasis brolelis Liamas yra tas, kas yra. Įsimintinas G. Povilavičiaus
vaidmuo – hiperaktyvus, brutalus, infantilus ir žemo IQ peraugęs rajono bachūrėlis
perteiktas šarmingai, tokius mes ir patys nesunkiai atpažįstame: užaugę
atšiauriomis sąlygomis, nepatyrę tėvų meilės, neturintys gero išsilavinimo,
dažnai peržengiantys elgesio ribas. Kita vertus, iš kur tokia Helena kitokia?
Ar ji per tiek metų nėra nusivylusi broliu ir jo nepermato? Pateisinti jos
elgesį galėčiau tik tuo atveju, jeigu Liamas jai tėra tik būdas išsivaduoti iš
santykių su Deniu, nes iš esmės istorija yra apie Helenos ir Denio santykių
išbandymą, nors žiūrovui perteikiama pirmu numeriu Helenos ir brolio santykių
ir ištikimybės svarba. Čia kaip cepelinas, kuris slepia mėsos įdarą.
Sunkiai
žiūrėjosi šįkart man T. Montrimo spektaklis, norėčiau pasakyti, kad spektaklis
įtikino ir patiko, bet pati istorija man pasirodė per lėkšta. Kažkas čia
nepavyko ir man sudėtinga įvardyti kas būtent, nes vaidyba lyg ir gera – kaip iš
pjesės partitūros natų. Labiausiai man nepatiko pati dramaturgija, dialogai,
dirbtinai keliama įtampa, neadekvatus Denio (aktorius Donatas Stakėnas) dzenbudistinis
tylėjimas prieš nenustygstantį Liamą ir visiškas Helenos situacijos
nesuvaldymas, negalėjimas pripažinti to, kas ir taip akivaizdu. Atrodo, kad net
ne aktoriai vaidina, o patys veikėjai elgiasi trafaretiškai ir vienas prieš
kitą vaidina šeiminius santykius. Galbūt to kaip tik ir siekta: sukelti
spektaklį spektaklyje įspūdį? Jeigu taip, sakyčiau, užduotis pavyko, tačiau tai
mažiausiai kol kas patikęs Taško teatro darbas. Deja.
Maištinga
Siela
