Filmas: "Projektas "Sveika, Marija" / " Project Hail Mary"

 

Sveiki!

Yra filmų, kuriuos verta žiūrėti tik kino teatruose. Vieną tokį šiomis dienomis rodomą jau seniai nusižiūrėjau ir tai buvo Phil Lord ir Christopher Miller režisuota mokslinės fantastikos drama „Projektas „Sveika, Marija“ (angl. Project Hail Mary) (2026), kuo puikiausiai įvertinta kino kritikų ir žiūrovų. Režisieriai šiaip pagarsėję su animacinių filmų projektais, tad, sakyčiau, vaidybinis „sunkiasvoris“ projektas turėjo būti nelengvas išbandymas, bet tikriausiai reikalingas, norint eiti ambicingais kino kūrėjų keliais. „Projektas „Sveika, Marija“ pastatytas pagal mokslinės fantastikos knygą, kurią parašė Andy Weir, pastarąją dar 2022 metais su Sauliaus Tomo Kondroto vertimu į lietuvių kalbą išleido leidykla „Kitos knygos“. Buvau susigundęs šia knyga, bet taip ir neteko nei perskaityti, nei įsigyti.

Iš filmo, pripažinsiu, tikėjausi labai daug, kitaip nė nesivarginčiau po darbų pirmadienį važiuoti į kiną pustrečios valandos epopėjai. Istorija pasakoja apie netolimos ateities viziją, kada tam tikra gyvoji substancija ima ryti ir temdyti Saulės šviesą, todėl mokslininkai prognozuoja, kad po 30 metų Žemėje dėl šilumos stygiaus metinė temperatūra nukris -10C, o tai gresia pražūtis ne tik žmonėms, bet ir visai gyvajai planetai. Mokytojas ir mokslininkas Rylandas Grace (aktorius Ryan Gosling) sutinka padėti ambicingai amerikiečių korporacijai, kuri turi vilties išgelbėti gyvybę, tačiau reikės leistis į vieną iš artimiausių žvaigždžių, kuri atspari tokiam paslaptingam užkratui...

Filmas rutuliojasi prislopintai ir lėtai, tai savotiškai žavu, išvengiant Marvel frančizės standartizuoto tempo. Pasakojami fragmentai nutikę Žemėje iki pabudimo erdvėlaivyje iš komos, bet pagrindinis veiksmas vyksta, kaip vienui vienas mokytojas ir mokslininkas Grace bando atlikti jam paskirtą misiją. Galiausiai jis atranda naują gyvybės formą, primenačią skandinavų pasakų ar mitinę būtybę, tiesa, labai neįspūdingą ir neišvaizdų – judantį akmenų kauburėlį, kuriam suteikiamas Rokio vardas, o pastarasis man asmeniškai priminė naminį robotinį dulkių siurblį. Nors pasakojimo koloritas šiek tiek primintų James Gray filmą „Į žvaigždes“ (2019) su Bradu Pittu, visgi istorija gana nuosaikiai paholivudinta. Žmogus užmezga ryšį su Rokiu, kuris tampa jam geru draugu (o ką veikti daugiau kosmose, jeigu nesimėgauti ateivio bendryste?), tad tie žmogiški apsikabinimai, ašarėlės vertė krūptelėti: ar tikrai reikėjo šitaip subanalinti šią iš pirmo žvilgsnio išmoningą istoriją iki „Mažojo princo“ lygio? Ateivis Rokis sukurtas pagal žmogiškumo standartus ir atspindi ar atkartoja žmogiškuosius principus, nebeturėdamas jokio kosminio ir netikėto savitumo, tad tas Rokis pamažu tampa kaip ištikima šuo Lesė, brangesnė už pinigus. Pigus, nors ir nuoširdus pop literatūros ir kino elementas, kuris masiniam žiūrovui turėtų patikti, nes daug žadanti ir inovatyvi juosta tampa be didesnės intrigos ir idėjos, bet užtat suprantama ir šeštokui.

Galiausiai stebino ir daktaro elgesys misijos metu, nes vėliau atskleidžiama, kad jis į tą erdvėlaivį pateko per prievartą, pagautas ir užmigdytas, tačiau vis vien nepyksta nei ant korporacijos, nei žemiečių, kad yra pasmerktas mirti kosmose. Kaip elgtumėmės mes? Įvairiai, tikriausiai. Galiausiai standartiškai jausminga ir graži pabaiga su humoro akcentu galutinai Žemės ir visos Saulės sistemos išgelbėjimo misija suholivudinama iki happy end apie naują kontaktą su nežemiška civilizacija (akmeniniais ir labai inteligentiškais krabais), kuri nieko nebesiskiria nuo mokytojo mokinių likusių Žemėje.

Nesuklysiu sakydamas, kad filmas nėra prastas, bet ir toli gražu ne stebuklas. Balansuojantis tarp potencialiai įdomios mokslinės fantastikos ir holivudinių klišių. Visgi tikėjausi daugiau mindfuck‘o, vaizduotę praplečiančios istorijos, kuri žadėtų naujus ir dar nematytus pasaulius ir dimensijas, bet gavau šiek tiek neiškepusį puskepalį, kuriame dar vienas pliusas – pavykęs garso takelis, kur anglosaksų hitai liejasi upeliu ir galima pritemdytoje salėje nesigėdijant kartu pakrutinti lūpas – niekas vis tiek nepamatys.

Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 77/100
IMDb: 8.4

Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog atsitikimas" / "It Was Just an Accident"

 

Sveiki!

 

Kai kas naujausią Irano režisieriaus Jafar Panahi filmą „Tiesiog atsitikimas“ (angl. It Was Just an Accident) (2025) „Kino pavasario“ repertuare pavadino pačiu svarbiausiu šių metų filmu. Neatsitiktinai, nes filmas Kanuose pelnė Auksinės palmės šakelę, todėl paprastai toks filmas, jeigu ir netampa vienu iš geriausiu metuose, bet būna iš serijos must-see. Man nutiko toks paradoksas, nes kaip tik prieš kelias dienas mačiau ankstesnį Jafar Panahi filmą „Lokių čia nėra“, kuris man visai nepatiko (apie jį galite paskaityti ČIA), tad labai nervinausi, kad bus atmetimo reakcija dėl naujausio „Tiesiog atsitikimas“ varianto. Deja, taip nenutiko.

 

J. Panahi buvo leista Irano valdžios atsiimti Prancūzijoje Auksinę palmės šakelę, daug kas manė, kad režisierius pasiprašys politinio prieglobsčio, tačiau režisierius didžiuojasi Iranu ir į jį grįžo. Tiesa, už tą patį filmą sausio mėnesį jis buvo teisiamas, tai tiek tos islamiškos teisybės ir teisingumo... Apie režisieriaus kontekstus daugiau čia nepasakosiu, juos paminėjau aptardamas jo filmą „Lokių čia nėra“. Lyginant su ankstesniu filmu, „Tiesiog atsitikimas“ kur kas dinamiškesnis ir įdomesnis. Kai kas filmą vadina „kelio filmo“, t. y. kai kelyje įvyksta veikėjams atradimai ir praradimai. Galima sakyti, kad filmas turi sąsajų su šiuo požanriniu kinu. Istorija pasakojama be aiškaus apibrėžto konteksto, bet iš detalių aiškiau negu aišku, koks tai pasaulis ir tikrovė. Pagrindinis veikėjas Vahidas už protestą buvo kurį laiką kalinamas (kaip ir kiti prieš režimą bandę protestuoti Irano piliečiai). Kalėjime jie buvo tyčia kankinami fiziškai ir alinami psichiškai. Po daugel metų Vahidas aptinka „Daliąsias kojas“, tokią pravardę turėjęs konkretus jo ir kitų likimo draugų sadistas tardytojas. Galiausiai pagrobęs savo kankintoją jis suburia pažįstamus, kurie vedini neapykantos ir keršto bei patirtų skriaudų nori nužudyti savo buvusį kankintoją...

 

Nors filmo apmatai gana tragiški ir jie žymi Irano režimo traumuojančias patirtis, režisierius ieško atleidimo ir susitaikymo, kitaip sakant, filme jis netampa kerštaujančios ir kruvinos politikos akrobatu, nešiurpina, nors nuskambančios veikėjų frazės apie patirtas skriaudas baisios. Veikėjai važinėja mažu baltu furgonėliu, vežioja savo vienakoją sadistą ir aršiai diskutuoja, ką reiktų daryti su savo skriaudėju. Akivaizdu, jog režisieriaus dilema: ar auka, įgavusi budelio galią, gali pati tapti budeliu? Apskritai naratyvas Biblinis, nes kalba apie susitaikymą ir atleidimą, tačiau kažin kaip komiškai, nes veikėjai, niekada neturėję tokios galios, nemoka su ja elgtis taip, kaip elgiasi režimo pakalikai. Manau, filmas atskiria gerus žmones nuo susitepusių, ieškoma priežasčių nenužmogėti, tad visoje šioje iš pažiūros tamsioje istorijoje Panahis ieško vilties blyksnio, o tai, manau, ir atnešė jam Auksinę palmės šakelę.

 

Visgi tenka pripažinti, kad filmo tikėjausi aštresnio, įtaigesnio ir geresnio. Pavyzdžiui, pernai „Kino pavasaryje“ matytas Irano kito režisieriaus darbas „Šventosios figos sėkla“ (2024) buvo bene geriausias festivalio filmas ir toks slogiai įtaigus, kad nepatikėti tuo, kas vyksta, beveik neįmanoma. „Tiesiog atsitikimas“ gal dėl komizmo vietomis pasirodė toks naivokas ir neįtikėtinas. Kerštaujantys veikėjai nuveža sadisto nėščią žmoną į gimdymo namus, dukrai nuperka bandelę ir dar kortele sumoka už gimdymo paslaugas, nors furgonėlyje vis dar tebėra be sąmonės surištas jų kalinys... Lyginant su „Lokių čia nėra“, filmas nuoseklesnis, dinamiškesnis, juokingesnis, bet ar tai metų filmas? Toli gražu, bet mačiau labai daug susižavėjimo iš lietuvių žiūrovų. Norėčiau būti vienas iš jų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.5

 

Maištinga Siela

Filmas: "Alfa" / Alpha"

 

Sveiki!

 

Prancūzų režisierė Julia Ducournau visada turi ką nors papasakoti provokuojančio. Ankstesnieji jos filmai, ypač debiutinis „Šviežiena“ (2016), nustebino visokio siaubo ir mistinio filmo mačiusius žiūrovus, o „Titanė“ (2021) Kanuose netikėtai pelnė patį garbingiausią apdovanojimą – Auksinę palmės šakelę. Nors „Titanė“ buvo geras ir ekspresyvus filmas, novatoriška idėja, tačiau net po jos peržiūros pajutau, kad lyg iki Auksinės palmės šakelės man kažko būtų dar pristigę. Panašiai jaučiausi šiandien išėjęs iš „Kino pavasario“ salės po naujausio režisierės darbo „Alfa“ (pranc. Alpha) (2025), kuriame kino kūrėja jau jai įprastomis siaubo, dramos ir mistinėmis priemonėmis atskleidžia savitą apokaliptinę žmonijos viziją.

 

Neapsigaukite, filmas „Alfa“ gan neblogas ir jis tikrai turėtų surasti savo žiūrovą Lietuvoje. Tai kiek provokatyvesnis filmas, bet ne toks, kokio nebūtų įmanu išgliaudyti. Ducournau mus nukelia į galimai XX amžiaus 10 dešimtmečio paralelinę tikrovę, kuri iš esmės atspindi mūsų 10 dešimtmetį ir nevaldomus AIDS laikus, tik šioje tikrovėje siautėja dar keistesnis virusas, kuriuo užsikrėtus per kraują žmonės pradeda pamažu virsti marmurinėmis skulptūromis. Dėmesio centre – 13 paauglė Alfa, gyvenanti su vieniša berberų kilmės motina. Vieną dieną jų namuose pasirodo seniai dingęs motinos brolis, nuo narkotikų priklausantis Aminas, su kuriuo paauglei tenka dalytis bendru kambariu. Be to, jos motina mano, kad dukra taip pat užsikrėtė marmuro liga per nešvarią adatą viename jaunimo vakarėlyje besidarydama tatuiruotę...

 

Iš tikrųjų režisierė perkonstruoja baimės, prietarų, atstūmimo procesus, patirtus ne tik AIDS laikotarpiu, kai šia liga sergantieji buvo marginalizuojami, bet, man regis, ir COVID pandemijos laikotarpį. Filmo „Alfa“ idėja yra parodyti, kaip baimė ir liga gali paversti visuomenę (ir pačius žmones) šaltais bei kietais kaip akmuo, ir kad tik empatija gali išlaikyti mus „minkštus“ ir gyvus. Vienas įdomesnių siužetinių vingių filme yra įtikėjimas, kad paauglė serga, nors ji neserga ir kaip toji baimė veikia sapnus ir tikrovę bei realiuosius motinos ir dukters santykius. Sužinojusi apie galimą ligą paauglė mokykloje atstumiama, namie ji bando iššokti pro langą ir nusižudyti, instinktyviai jaučia, kad motinai yra pernelyg sunki našta. Alfos, pagrindinės veikėjos, baimė dėl ligos susipina su natūraliu kūno brendimu. Kraujas, žaizdos ir odos pokyčiai filme tampa fizine išraiška to chaoso, kurį jaučia besiformuojanti asmenybė.

 

Filmui šiokio tokio chaoso bando įnešti dvi pasakojimo laiko linijos, kurias jungia kadaise miręs Aminas ir Aminas vėl pasirodęs namuose, palikęs mergaitės atsiminimuose neišdildomą įspūdį apie gyvenimą ir mirtį. Iš dalies režisierė naudoja Aminą kaip metaforą vaiduoklio pavidalu, tad kadaise miręs dėdė tampa Alfos ir demonu, ir angelu sargu, kovojant su visuomenės baime ir prietarais. Į filmą įterpiami berberų Prancūzijoje esančios diasporos kultūriniai rudimentai, pvz., kalba, dainos, prietarai, tad išgaunamas šioks toks egzotiškas kontekstas tiek prancūzams, tiek kitiems žiūrovams.

 

Visgi režisierė daug investuoja į vizualumą ir netikėtas idėjas, tų idėjų formas, kurios gali stebinti savo ekspresija, sukelti įtaigumo įspūdį, bet iš esmės, atmetus kelias futuristines vizijas, filmas man pasirodė gan paprastas ir vietomis siužetiškai nuobodokas: paauglė pasinaudojo nešvaria adata, galimai galėjo užsikrėsti mirtina liga, motina kone nepaklaiksta iš siaubo. Tiek. Itin metaforiška filmo pabaiga, kai trylikametė su motina ir vaiduokliu išeina tiesiogine to žodžio prasme vizualiai į Raudonąjį berberų vėją. Galimos kelios pabaigos interpretacijos: a) Alfa susinaikina; b) Alfa pereina į kitą pusę ir peržengia mirtingumo ribą; c) Alfa susitaiko su šeima ir mirtingumu.

 

Filmas iš vienos pusės tiek metaforizuotas ir keistokas, kad įdomu visada mąstyti, o ką nori režisierė mums pasakyti. Ekspresijos ir vaidybos prasme filmas puikus, jis tarsi praeities istorijomis pranašauja niūrią ateitį. Ir visai ne dėl virusų, nuo kurio akmenėja žmonės, o dėl atsikartojančių politinių, visuomeninių ir individualių reakcijos modelių gilių, apokaliptinių krizių metu. Manau, ateityje ši režisierė dar driokstelės kaip reikiant.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 5.9

 

Maištinga Siela

Filmas: "Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo" / "The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed"

 

Sveiki, mielieji!

 

Koks nuostabus filmo pavadinimas, pamaniau, kai pirmąkart apie jį sužinojau! Amerikiečių nepriklausomo kino režisierė, aktorė ir montuotoja Joanna Arnow sukūrė filmą „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“ (angl. The Feeling That the Time for Doing Something Has Passed) (2023). Tai ilgametražis filmas, nagrinėjantis jaunos moters Enės, kuri jau po studijų įsitvirtino nuobodokame biuro darbe, gyvenimą, tačiau kurį laiką neieškojo nei rimtų santykių, nei labai eksperimentavo. Vieną vakarą, gulėdama vyresniojo meilužio lovoje nuoga, ji suvokia, kad ją jaudina tai, kad meilužis jai visiškai abejingas, o tas abejingumas sukelia daiktiškumo ir nereikšmingumo pojūtį, kuris atvedė ją prie BDSM, t. y. dominavimo ir paklusnumo seksualinių santykių hierarchijos.

 

Filmas išties labai melancholiškas, nors jį galima traktuoti iš dalies kaip komediją, tik ne tą tiesmukai holivudišką, o tą, kuri susikuria iš gyvenimiškojo absurdo. Enė atrodo pati abejinga sau ir savo gyvenimui, tačiau kartu jai netrūksta seksualinės avantiūros, t. y. masturbuotis ant dangoraižio stogo, vilkint kiaulės fetišistinį kostiumą arba per pirmąjį pasimatymą atvirauti apie savo seksualines fantazijas... Kita vertus, slogūs jos santykiai su tėvais, ypač su kontroliuoti linkusia motina, kuri reikalauja iš dukters besąlyginės meilės ir dėmesio. Žodžiu, Enė sukasi užburtame rate, kol vieną dieną susipažįsta su Kristu, su pastaruoju pabando megzti jau kitokius santykius...

 

Tiesą sakant, nežinau, kur šis filmas nuveda. Jis man ne tiek absurdiškas, kiek labai liūdnas. Labai tinka tas pavadinimas „Jausmas, kad laikas ką nors daryti jau praėjo“, tokia atrodo ir įstrigusi Enė. Bet ar kinas turi kur nors nuvesti? Pati režisierė sukūrė pagrindinį vaidmenį, beje, parašė ir scenarijų, todėl filmas net žanriškai primena kiek autofikciją, balansuojantį tar meninio ir dokumentinio filmo. Režisierė absoliučiai menininkė, ji čia nusifilmuoja nuoga daugybėje scenų, davė interviu apie savo pažeidžiamumą ir patirtis, o Enės tėvų vaidmenis atlieka ne kas kiti, o tikrieji režisierės ir aktorės J. Arnow tėvai. Seksualinės scenos nėra pikantiškos, o BDSM žaidimai dažnai atrodo buitiški, visiškai neerotiški – to sąmoningai ir siekė režisierė nefetišuoti paties fetišizmo, veikiau veikti per troškimą sukurti save iš naujo, pajusti kitokį santykį su gyvenimu, savu kūnu. Tam tikra prasme filmas truputį filosofiškas, truputį ir nepatogus dėl savo atsainaus seksualumo, kuris be aistros ir geismo, kurį pabrėžtinai vaizduoja dažnai komercinis kinas, šiame atrodo kaip deseksualizuotas ir primenantis labiau psichoterapinius seansus, nei tą intymumą, kokį galima pamatyti pornografijoje.

 

Manau, filmas pavyko, jis perteikia tam tikrą filosofiją, poziciją, mintį ir nuotaiką, tą jausmą, kad iš tikrųjų galbūt gyvenimas ima ir praeina tiesiog gyvenant įprastą aplinkybių suklostytą gyvenimą, o jį pakeisti ir save perkurti, atrodo, kad jau tiems pokyčiams laikas praėjęs. Taigi filmo idėją galima formuoti kaip egzistencinę inerciją ir sausą humorą bandymą atskleisti šiuolaikinio žmogaus pasyvumą bei kasdienybės banalumo jausmą. Režisierė sugretina BDSM santykius, korporatyvinį darbą ir šeimos dinamiką, parodydama, kad galios žaidimai bei kontrolė persmelkia visas gyvenimo sritis. Galiausiai tai kūrinys apie melancholišką susitaikymą su vidutiniškumu ir nuojautą, kad galimybė iš esmės pasikeisti jau liko praeityje. Savotiškas, bet patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 5.8

 

Maištinga Siela

Trumpametražis filmas: "1, 2, 3, visų žvilgsniai į mane" / "1, 2, 3, All Eyes on Me"

 

Sveiki,

 

Emil Gallardo – meksikiečių amerikiečių režisierius ir scenaristas per pandemiją pristatė trumpametražį filmą „1, 2, 3 visų žvilgsniai į mane“ (angl. 1, 2, 3, All Eyes on Me) (2020), kurio tikroji trukmė viso labo gal 10 minučių.

 

Istorija pasakoja apie mokytoją Liną, kuri eilinę dieną dirba su pradinukais mokykloje. Atrodo, nieko blogo negali atsitikti, tačiau atsitinka. Mokyklą užpuola vyresnieji ginkluoti paaugliai ir surengia kruvinas šaudynes. Lina labai išsigąsta, ji jaučiasi atsakinga už vaikų likimą. Iš pradžių ji elgiasi dėsningai pagal išmoktą instruktažą, tačiau greitai supranta, kad jos veiksmų schemos pražudytų juos visus, todėl tenka elgtis intuityviai. Visų vaikų, pajutusių ir supratusių pavojingą situaciją, krypsta į auklėtoją, o šioji, vedina instinktyvių sprendimų, gelbėja vaikus...

 

Iš tikrųjų filmas trumputis, kupinas įtampos, tačiau, man pasirodė, kaip kokia scena iš kur kas galėjusio būti perspektyvesnio filmo. Filmas kaip etiudas, be pabaigos, tad siužetas, galima sakyti, sąmoningai nutraukiamas pačioje įdomiausioje pasakojimo vietoje. Ar tai suerzino? Manęs ne, tačiau kitus mačiusius – taip. Visgi filmas ne vien apie pasitikėjimą ir atsakomybę, bet ir apie tai, kad iš esmės, nors daugybę kartų praktikuojame įvairius evakuacinius scenarijus ir planus, ekstremalioje situacijoje visas žinojimas ir veiksmų planas sugriūva kaip kortų namelis, niekas nebeveikia, tik instinktyvus išgąstis ir noras išgyventi.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 8.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "Pabusk miręs" ("Prisikėlęs iš mirusiųjų") / "Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery"

 

Sveiki, kino žmonės!

 

Absoliučiai dėl įtraukios pramogos nusprendžiau pažiūrėti režisieriaus Rian Johnson režisuotą detektyvinį filmą „Pabusk miręs“ arba kai kur verčiama kaip „Prisikėlęs iš mirusiųjų“ (angl. Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery) (2025). Pasirodo, šis filmas – tai jau trečiojo garsiojo detektyvo Benoit Blanc, kurį visose trijose dalyse suvaidino aktorius Daniel Craig, frančizės dalis. Pirmąją dalį „Ištraukti peiliai“ (2019) teko matyti, reiktų, manau artimiausiu metu pažiūrėti ir antrąją „Stiklinis svogūnas“ (2022). Visus filmus galima žiūrėti atskirai, nes tai atskiros istorijos, nors jas jungia vienas ir tas pats detektyvas Benoit.

 

Filmas labai britiškas, primenantis Agatos Kristi detektyvinių romanų tam tikras ekranizacijas ar net patį legendinį serialą apie Erkiulį Puaro. Istorija mus nukelia į atokią britišką provinciją, kurios parapijoje atsiduria jaunas kunigas, buvęs boksininkas Judas (aktorius Josh O'Connor), kuris susikerta su vietos ekstravagantišku kunigu Samsonu, o pastarasis po konflikto netrukus miršta. Didžiausi kaltinimai krenta būtent jaunajam kunigui. Netrukus prisistato detektyvas Benoit ir imasi tirti incidentą pačiais klasiškiausiais būdais.

 

Filmas iš dalies pavykęs. Man jis spalvingas, o jau aktorių koks žvaigždynas, tai vien dėl jų daugelis, manau, tikrai šį filmą pažiūrėsite. Visgi žiūrėdamas galvojau, kodėl jis taip aukštai ir puikiai įvertintas tiek kino žiūrovų ir kritikų. Ar iš nostalgijos seniesiems klasikiniams detektyvams? Juk kaip bepažiūrėsi, šioji istorija neįtikėtinai absurdiškai. Žudikas praktiškai nuspėjamas jau per pirmąjį pusvalandį, jo motyvai taip pat, tačiau dar dvi valandas vilkinamos įvairios prielaidos ir paralelinės istorijos, kurios lyg ir įdomios, tačiau jos nepaklaidina žiūrovų. Perfrazuojama Kristaus prisikėlimo istorija, įteigiama mintis, kad miręs senasis parapijos kunigas iš tikrųjų prisikėlė iš kapo. Šioji istorija, kaip ir „Ištrauktuose peiliuose“ balansuoja ant detektyvų žanro parodijų ribos, nes veikėjai tipažiniai, trafaretiniai, veikiantys ne kaip individualūs sudėtingi veikėjai, o kaip profesijų atstovų klišės. Boksininkas-kunigas man kažkiek priminė lenkų filmą „Kristaus kūnas“ siužetinį apmatą, bet visgi... Pažiūrėjus atrodo, kad kunigu gali būti bet kas, kas eina kelkraščiu pro kunigų seminariją ir užsinori.

 

Visgi filmas linksmas, prikaišiotas ir sudurstytas tyčia pagal detektyvinius kanonus, lengvai iš tų stereotipų jis ir ironizuoja, bet iki tam tikros ribos. Rimtai į šį filmą nežiūriu, jis komiškas, pozuojantis, trafaretinis, spalvingas ir skirtas absoliučiai pramogai. Visgi, jeigu ieškote ko nors originalesnio, manau, reikėtų kažko novatoriško pasiieškoti, nes „Pabusk miręs“, kaip ir pirminis filmo pavadinimo vertimas sako, jog detektyvas pasakos apie rimtus dalykus nerimtai.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.4

 

Maištinga Siela

Filmas: "Frankenšteinas" / "Frankenstein"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Bandau prisiminti bent vieną tiesioginį rašytojos Mary Shalley 1818 metais išleisto siaubo gotikinio romano „Frankenšteinas, arba šiuolaikinis Prometėjas“ ekranizaciją ir negaliu atgaminti nė vieno, nors tikrai vaikystėje ar paauglystėje turėjau ką nors matyti tarp tų gausių serialų ir filmų apie antgamtinės būtybes ir antžmogius. Visgi simboliškai nutiko, kad šią vasarą keliavau po Šveicariją, kur būtent pravažiavau pro šalį didelę kalvą su skardžiu, t. y. tuos konkrečius rūmus, kuriuose rašytoja M. Shelley 1816 metais ten leisdama laiką su vyru ir jųdviejų bendru draugu Džonu Baironu ir pradėjo rašyti istoriją apie Viktorą Frankenšteiną, kuris taps siaubo literatūros ne tik klasika, bet ir geidžia kino kūrėjų medžiaga. Šįkart šio romano adaptavimo ėmėsi „Pano labirintas“, „Purpurinė kalva“ ir „Vandens forma“ režisierius Guillermo del Toro, kuris turi ilgametę pripažintą kino patirtį perteikti estetiškai siaubo istorijas didiesiems ekranams.

 

Naujausias filmas „Frankenšteinas“ (angl. Frankenstein) (2025) būtent ir yra sukurtas pagal didžiojo kino užmojus, t. y. tenkinti į kino sales atėjusius žiūrovus estetika ir vaizdo efektais. Istorija iš esmės nesudėtinga: brutalioje aristokratų šeimoje užaugęs „perdegęs“ vaikas Viktoras nusprendžia pranokti tėvą ir visą medicinos pasaulį, todėl meta iššūkį mirtingumui, jis eksperimentuoja su lavonais, juos tyrinėja, mėsinėja, leidžia elektros impulsus ir bando prikelti naujam gyvenimui. Po daugel metų jam tas pavyksta, jis išties sukuria antžmogį Kūrinį, kuris sudurstytas iš įvairiausių dalių leidžiasi į savęs suvokimo ir pažinimo kelionę, atsiskirdamas nuo kūrėjo Viktoro ir keldamas esminius klausimus: kas jis yra? Iš esmės, nors filmas siaubo, jis yra metaforinis ir perpasakoja Rojaus išvarymo motyvą, kada kažkada Adomui ir Ievai teko iš naujo suvokti save atskirtyje nuo dievo kūrėjo.

 

Filmas vizualus, ilgas ir neskubus. Čia nerasite „paturbinimo“, t. y. pagerintų ir pagreitintų siužetinių vingių, nes del Toro stengiasi daugiau ar mažiau išlaikyti knygos autentišką epinį pasakojimą, tačiau keičia tam tikras kūrinio detales ir siužetinius vingius. Tai nėra įnoringas ir ambicingas kino projektas, o del Toro dažnai laikosi ištikimas savo estetinėms pažiūroms, tad daugelis išties pastebėsite, kokie gražūs ir apgalvoti prabangūs filmo kostiumai. Tai filmas didžiajam reginiui, tačiau nėra vien tik bedvasis ir neįtraukiantis, nes kuo toliau žiūrėjau šį „Frankenšteiną“, tuo labiau suvokiau, kaip sudėtinga efektingumo siekiančiam populiariajam kinui sukurti įtikinamą jausmingumą. Manau, iš dalies del Torui pavyko, kadangi Kūrinys, kurio pagrindinį vaidmenį atliko naujasis Holivudo seksualusis veidas Jacob Elordi, iš tiesų kelia dvejopus jausmus: pasigėrėjimo ir pasišlykštėjimo. Bet visgi laimi žmogiškoji dalis, kitaip Holivude tikriausiai ir negali būti, nes viskas šioje istorija apsiverčia paradoksaliai: žmonės medžiodami ir žudydami, negalvodami apie kitas rūšis ir bandydami įveikti mirtį, sukuria monstrus, kurie iš esmės savo humanizmu pranoksta pačius savo kūrėjus (aliuzija į Prometėją). Filmas tarsi klausia: ar žiūrėdami į monstrus iš tikrųjų juose neatpažįstame savo nebematomo žiaurumo ir tikrojo monstriškumo?

 

Filmas žiūrisi kaip pasaka ir pramoga, šįkart neprailgo, bet ilgesnio ir nebesinorėjo. Del Torui pavyko, sakyčiau, subalansuoti knygos siužetus ir perteikti, nors ir paprastą, bet ne pačią lėkščiausią filmo idėją. Filmas toli gražu nėra stebuklas, kai kas išspręsta pagal daugel matytų siaubo filmų ar serialo vaizdavimo metodikų, tad originalumu filmas nepasižymi, norėtųsi, kad del Toro labiau eksperimentuotų, nutoltų nuo Holivudo standartų, tačiau yra kaip yra, ir šis „Frankenšteinas“ nėra prastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.6

 

Maištinga Siela

Filmas: "Kontinentalis, 2025-ieji" / "Kontinental'25"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Šiemet, galima sakyti, yra rumunų režisieriaus Radu Jude kino metai. Garsusis kino provokatorius pristatė net du meninius ambicingus kino filmus, kuriuos šį vėlyvą rudenį rodo „Scanorama“. Stengsiuosi juos abu pamatyti ir pirmasis iš jų pasitaikė „Kontinentalis, 2025-ieji“ (romun. Kontinental '25) (2025). Mėgstu rumunų kiną, manau, kad jis labai savitas, aktualus ir moka papasakoti kažin kaip per savo nacionalines problemas universaliai, kad net koks lietuvis ar portugalas gali lengvai suprasti, kas vyksta šalyje ir visoje Europoje. Radu Jude kūrybą aptikau giliais pandemijos laikais, kada į kino sales negalėjome grįžti ir tai buvo „Auksiniu lokiu“ apdovanota itin aštri satyra „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, kuris tapo tais metais tikriausiai geriausiu mano matytu filmu, o po šio filmo ilgai nieko negirdėjau ir neturėjau galimybės pamatyti iš šio režisieriaus repertuaro, tad pamatęs šių metų repertuare jo filmus – šoviau tiesiu taikiniu į kino teatrą.

 

Tikėjausi iš „Kontinentalio, 2025-ųjų“ kažko labai itin aštraus ir provokuojančio kaip kadaise iš „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“, tačiau šįkart režisierius man pasirodė delikatesnis, saugesnis ir ne toks chuliganiškas. Beje, filmas įvertintas Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“, tad smalsumo būta tik dar daugiau. Istorija, galima sakyti, itin rumuniška, nacionalinė ir kartu internacionalinė. Istorija pasakoja apie vengrų kilmės Rumunijoje gyvenančią antstolių darbuotoją Orsoliją, kuri darbe patenka į nepavydėtiną situaciją. Ji su brigada turi iškraustyti seną benamį, gyvenantį pastato rūsyje, kurį turi nugriauti, kad vietoj jo pastatytų prabangų viešbutį, tačiau benamis nebeištveria ir per 20 minučių, duotų susirinkti daiktams, jis pasikaria ant radiatoriaus. Orsolija maniakiškai išgyvena šią istoriją, ji atšaukia atostogas Graikijoje, nuolat pasakoja vyrui ir pažįstamiems tą pačią traumuojančią istoriją, kaltina save, nors nėra tam pagrindo. Galiausiai visas filmas yra jos šių įvykių perteikimas kitiems: kunigui, sutuoktiniui, mamai, buvusiam kažkada savo studentui, draugei... Visur veikėja save kaltina ir pateikia kaip auką. Iš vienos pusės Orsolija atrodo, kad kuria iš savęs auką ir nesąmoningai tuo mėgaujasi, iš kitos atrodo, kad būtent aplinkiniams trūksta empatijos ir supratimo, kurių perteklių turi pati Orsolija...

 

Visgi per Orsilijos dramą papasakojama kur kas daugiau, sakyčiau, perteikiamas visos Europos veidas. Rumunija ne per seniausiai tapo Europos Sąjungos nare, filme tas perėjimas prie geresnio kapitalistinio gyvenimo labai jaučiasi, tačiau naujasis pasaulis su pristatytais naujais namais, automobiliais, apšvietimais ir išmaniąja įranga iš esmės padaro didelę atskirtį tarp prisitaikiusiųjų ir tų, kurie, deja, negalėjo to padaryti. Skurdo ir turtuolių Rumunija ir Europa, galima daug atpažinti esamų tendencijų ir pačioje Lietuvoje. Režisierius panaudoja pačius populiariausius žmonių susiskaldymo būdus. Graužiama kaltės pagrindinė veikėja desperatiškai ieško aplinkinių supratimo, tačiau „tai nėra taip lengva nacionalistinėje, religingoje, moralinės krizės ištiktoje Rumunijos visuomenėje“. Čionai atsveria daug kontekstinių politinių niuansų. Ilgalaikė vengrų ir rumunų nesantaika dėl Transilvanijos, religinis dvilypumas ir keista pačios Orsilijos moralė. Smarkiai susitapatindama su benamio savižudybe ji gali kamuotis ir save kaltinti nuo ryto iki vakaro, tačiau parkelyje girta pasidulkinusi su savo buvusiu studentu nejaučia nė lašo apmaudo ar kartėlio, jog pasielgė blogai. Tam tikra prasme Orsilija yra obsesiška, bet kryptingai imituojančiai veikianti susiskaldžiusioje visuomenėje. Filme nuskamba daug skirtingų požiūrių į Europos politines aktualijas, pvz., Orbano populiarumą Vengrijoje, Rusijos karą prieš Ukrainą ir tie pokalbiai tokie lėkšti, bet tokie kartu apnuoginantys, nes būtent didžioji dalis žmonių ir gyvena paviršutiniškai blevyzgodami ir užimdami atitinkamas pozicijas, kurios iš esmės nieko nekeičia... Yra ką pamąstyti.

 

Nors scenarijus puikus, filmas man šįkart pasirodė subtilesnis, plepesnis, nes daugelis dalykų tiesiog perteikiami pokalbių bare, namuose, darbe, parke būdais. Tai išsikalbėjimo apie besikeičiantį pasaulį filmas, kuriame atsiveria šių dienų Europos veidas, ypač Rytų bloko (atleiskite už vis tą tokį skirstymą, nes mes jau seniai Vakaruose) ir Vidurio Europos, kurios aiškiai jautė ir tebejaučia perėjimo slinktį nuo socializmo prie kapitalizmo padarinius. Filmas savaip intelektualus, tačiau stebėti ne visada buvo įdomu, norėjosi didesnės provokacijos ir aštrumo, tačiau filmas vis tiek vienaip ar kitaip pavykęs kaip mūsų pačių šių dienų tikrovės veidrodis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 82/100

IMDb: 7.0

 

Maištinga Siela

Filmas: "F1 filmas" / "F1: The Movie"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mėgstu didįjį amerikiečių kiną dideliuose ekranuose, tačiau tenka pripažinti, kad vengiu sportinių veiksmo dramų. Negaliu pasakyti kodėl. Mėgstu ir azartą, ir lenktynes, tačiau filmus pažiūriu su sportiniu turiniu ne visus, dažniausiai tik visuotinai pačius populiariausius. Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodoma režisieriaus Joseph Kosinski sukurta sportinio turinio veiksmo drama „F1 filmas“ (angl. F1: The Movie) (2025), kuriame nusifilmavo rekordinį honorarą savo karjeroje gavęs aktorius Brad Pitt. Mėgstu Brad Pitt jau labai senai, nors jis gal nėra įspūdingas draminis aktorius, tačiau jo visumos filmai dėl turinio ir režisūros išties įspūdingi, pvz.: „Į žvaigždes“ (2019), „Kovos klubas“ (1999), „12 vergovės metų“ (2013), „Įniršis“ (2013), „Gyvenimo medis“ (2011), „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė Robertas Fordas“ (2007), „Keista Bendžamino Batono istorija“ (2008), „Babelis“ (2005) „Negarbingi šunsnukiai“ (2009) tikriausiai būtų mano mėgstamiausi B. Pitto kine pasirodymai, bet dažnai dar ir dėl to, kad jis gauna vaidmenis išties įspūdinguose filmuose. Manau, „F1 filmas“ jo karjeroje taip pat bendrinio kokybiško kino vardiklio tikrai nesugadins.

 

Esu matęs kelis Joseph Kosinski filmus, labiausiai prisimenu fantastinę juostą „Užmirštieji“ (2013), kuri išsiskyrė jau anuomet tiesiog tvarkingu, prabangiu komerciniu kinu. Manau, kad „F1 filmas“ taip pat yra toks pat. Istorija pasakoja apie lenktynininką Sonis Hayes, kuris jau senstelėjęs po 30 metų pertraukos grįžtą į F1 varžybas ir jose pademonstruoja ne tik charakterį, bet iš esmės ir tai, kad nereiktų nurašyti sportininkų dėl amžiaus, kai kalbama apie lenktynes.

 

Vaikystėje negalėdavau žiūrėti „Formulės 1“ laidos, man ji buvo absoliučiai nesuprantama, neįdomi, visos mašinos vienodos ir tiesiog laukdavau, kol artimieji sužiūrės tą laidą. Tam tikra prasme šis filmas pažiūrimas ir tiems, kurie apie automobilio prestižines rungtynes nieko nenusimano, netgi gali savaip susipažinti, kas ir kaip atrodo, susitapatinti su veikėjais, jų išgyvenimais.

 

Filmas įtemptas, bet pačioje istorijoje veiksmo nėra kažin kiek daug. Viso labo kelerių lenktyninių sezonų atkarpa, per kurį Hayeso komanda parodo, ką gali. Daug laiko skirta automobilio ir vairavimo strategijoms bei asmeninei veikėjo dramai: prieš daug metų patyręs didžiulį pralaimėjimą ir likęs gyvas, šįkart Sonis nori susidoroti ir susigrąžinti prarastą titulą, jis tą bando vien iš paskatos, kad tą daro gerai, nes jis lošėjas visomis prasmėmis, tad ir mėgaujasi lenktynėmis jas savaip numatydamas ir išmanydamas. Sonis „apsistatęs“ save įvairiais prietarais ir ritualais, jis kišenėje nešiojasi neatidengdamas kortą, o galiausiai pamiršęs tą daryti, autopilotu praranda lenktynėse kontrolę...

 

Filmas labai tvarkingas, pastatytas prabangiai, elementariai, suprantamai ir įtaigiai. Visgi, kaip bežiūrėsi, klišės ir scenarijaus šablonas elementariai sukaltas pagal rėmus. Sonis aiškiai turės romaną su komandos nare Keite, tas aišku jau nuo pirmo įėjimo į sceną, konfliktas su jaunesniuoju lenktynininku ir intrigos tarp valdančiųjų. Viskas išdėstyta proporcingai, tarsi scenarijus būtų parašytas dar 2000-ųjų pradžioje. Kitaip sakant, filme sublizga tik raiška, greitis, automobiliai, tačiau veikėjas laikosi ant skaudžių praeities patirčių, rezga romaną su vienintele komandoje dirbančia moterimi (kaip netikėta, ką?) ir lenktynių dinamikos kreivė išrašyta iš kokio pirmūno scenaristo; sėkmė-labai didelė sėkmė-vėliau duobė-nesėkmė ir beveik išvarymas iš komandas, o finale – netikėtai senučiukas Sonis laimi varžybas. Veikėjai, ta prasme, labai tipažiniai, nuobodūs, kine matyti, tad įdomiausia, paradoksalu – pačios lenktynės, padangų nuėmimas ir uždėjimas, techniniai lenktynių momentai, apie kuriuos jau galima susidaryti šiokį tokį matymą apie tai, koks tai sportas, ir tai, sakyčiau, buvo įdomiausia filmo dalis. O šiaip įprastas scenarijaus vyksmas nuspėjamas, tad pasakojimas netenka originalumo, jis lieka prabangus pramoginis ėdalas greičio ištroškusiems kino žiūrovams, kuriems nesunku išsirinkti savaitgalio filmą vien iš plakato.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 68/100

IMDb: 7.8

 

Maištinga Siela

Filmas: "Blogiukai 2" / "The Bad Guys 2"

 

Sveiki,

 

Šiaip esu animacinių filmų visai šeimai mėgėjas. 2022 metais pasirodęs Pierre Perifel sukurtas filmas „Blogiukai“ buvo linksmas, šmaikštus, dinamiškas ir nuotaikingas. Anuomet beveik neabejojau, kad filmas, kaip dažnai tokiems ir nutinka, susilauks tęsinio. Ir tęsinys atkeliavo į kino sales pavadinimu „Blogiukai 2“ (angl. The Bad Guys 2) (2025), kurį vėlgi režisavo tas pats režisierius. Manau, gerai, kad projektas vėl buvo patikėtas Perifel, nes antroji dalis ganėtinai išlaikė nuoseklią kokybę ir tęstinumą.

 

Filmas toliau pasakoja apie tariamai blogiukų gyvenimą po žiurkėno (blogio genijaus) įkalinimo. Gaujos vadeiva vilkas toliau vadovauja įvairioms operacijoms, tačiau integruotis į ramų ir normalų socialinį gyvenimą sužmogintiems gyvūnams sunku, jie netrukus įtraukiami į dar vieną kovą prieš blogį: kažkas vagia ypatingo metalo artefaktus, o vagystės braižas primena pačių blogiukų kažkada darytus variantus. Galiausiai vilkas, piranija, tarantula, ryklys, vilkas, smauglys ir laputaitė gubernatorė atsiduria prieštaringoje situacijoje: jie veikia gėrio labui, tačiau visuomenėje jie pateikiami kaip nusikaltėliai.

 

Filmas komiškai dinamiškai, veiksmo čionai, kaip ir pirmojoje dalyje, tikrai netrūksta. Ar filmas originalus? Tikrai ne. Jis komerciškai tvarkingas, tinka daugmaž visai šeimai, veikėjai elementarūs, suskirstyti į gerus ir blogus, veikia panašus gėrio-blogio principas kaip filmų serijoje „Bjaurusis aš“. Manau, didžiausia šios besiplečiančios frančizės sėkmė yra gero ir blogo žmogaus įvaizdis, tiksliau jo problematika – dažnai visuomenėje, viešojoje erdvėje geri žmonės paverčiami monstrais, o tikrieji monstrai pateikiami kaip altruistai ir itin humaniški žmonės. Tas neatitikimas yra viso filmo cinkelis, varomoji probleminė jėga. Visa kita jau matyta pagal komikso žanro kanonus: viso pasaulio auksą nori susirinkti nauja pašėlusi blogiukų komanda (kam tas auksas, velniai rautų, filme neištransliuojama), tiesiog godumas dėl godumo, paviršutiniška motyvacija. Visgi filme viskas itin elementaru, didelės psichoanalizės pramoginiame žanriniame kine nesitikėkite, tik nuotykių, dinamikos ir amerikietiško humoro kriminaliniame pasakojimo kontekste.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 7.1

 

Maištinga Siela

Filmas: "Mes dedame tašką" / "It Ends With Us"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Nesu skaitęs nė vienos rašytojos Colleen Hoover knygos, kurios gausiai verčiamos į lietuvių kalbą ir, sakyčiau, iš to, kaip jas komentuoja, yra gan pas mus populiarios. Būtent jos knyga „Mes dedame tašką“ (angl. It Ends With Us) (2024) buvo ekranizuota ir gan populiariai praėjo tiek Lietuvoje, tiek JAV kino teatruose kaip tokio psichologizuoto romantinio kino žanras.

 

Filmas pasakoja apie Bostone gyvenančią Lilę Bloom, kuri po tėvo mirties atidarė gėlių parduotuvę ir įgyvendino savo svajonę. Negalėdama atleisti savo mirusiam tėvui už tai, kad nuolat smurtaudavo prieš motiną, ji trokšta kitokio gyvenimo ir teisingo pasirinkimo, nes tiki, kad disfunkciniuose santykiuose negali būti jokios laimės. Vieną dieną ji susipažįsta su pasiturinčiu chirurgu Railiu, kuris neslepia, kad yra tikras mergišius. Galiausiai sugundęs Lilę jis pirmąkart įsipareigoja, tačiau netrukus Lilė ima suprasti, kad Railį kamuoja nenormalus pavydas, išprovokuojantis agresyvų elgesį...

 

Iš esmės filmo struktūrinis audinys yra elementarus: Lilė trokšta negyventi kaip gyveno jos motina, tačiau kaip tik gauna tai – disfunkcinius santykius. Klasikų klasika! Filmas bando kalbėti apie „sveikų santykių higieną“, t. y. kad kiekvienas žmogus turi atsitraukti nuo to, kas jį skaudina. Filmas papasakotas dvejomis laiko linijomis: Lilė dar mokinė ir Lilė jau suaugusi Bostone. Antrame plane išryškėja taip pat benamio ir nuo disfunkcinių santykių šeimoje pabėgusio Etlaso istorija, kuri tampa pavyzdine: kaip išrėpliojęs iš duobės Etlasas sugeba sukurti saugų ir orų gyvenimą, nekartodamas tėvų elgesio modelio. Kita vertus, įdomus ir pats Railis bei jo elgesys. Tik iš pažiūros mergišiaus kauke slepiasi sudėtinga ir itin komplikuota vaikystės trauma, kuri veikia jo elgesį. Šiek tiek keista man pasirodė Lilė kaip veikėja, pernelyg literatūriška lėlė: kas inspiravo ją jaunystėje padėti benamiui vaikinui ir dar nesigėdijant bučiuoti jį mokykliniame autobuse, kai vertybinio pamato ji neturėjo, nes tėvas nesveikai kontroliuojantis materialistas, o motina nuolankioji tylenę? Kaip susiformuoja savaiminis empatiškas gerumas? Šiek tiek pristigo... Bet kita vertus, tai žanrinis kinas padarytas iš žanrinės literatūros, todėl labai giliai kapstytis nereikia, nes veikėjų veiksmai sunerti nesudėtingai ir elementariai pagal „traumų biografijas“, kurios deklaratyviai parodomos ir paraidžiui paaiškinamos žiūrovui.

 

Visgi man filmas patiko, tikėjausi šiek tiek prastesnio varianto, turint galvoje, kad gražuolė aktorė Blake Lively iš tikrųjų atlieka daugmaž visada panašius ir pernelyg akivaizdžius vaidmenis. Bet jai tinka! Netgi tokiame plokščiame filme suspindėti reikia turėti kažkokios kibirkšties ir aktorė ją turi, tad susikuria savotiška margai spalvinga filmo atmosfera, kuri veikia pagal įprastus ir savaime aiškius holivudinio kino dėsnius: truputį romantikos, truputį tobulų aktorių kūnų ir erotikos, dramatizmo ir psichologinio smurto bei deklaratyviai reikalingų didaktinių veikėjų apsisprendimų. Išgirsite ir visuotinai populiarių Lanos del Rey ir Taylor Swift garso takelių. Man įdomiau filmas žiūrėjosi dar ir dėl to, kad filmas jau reklaminės kampanijos pradžioje patyrė didžiulį skandalą, aktorė Blake Lively padavė į teismą pagrindinį aktorių, kuris kartu yra ir šio filmo režisierius, Justin Baldoni į teismą dėl seksualinio priekabiavimo ir mobingo filmavimo aikštelėje. Kol kas liudininkai pritaria, kad Baldoni išties elgėsi labai blogai ir ne tik su Lively, bet ir su kitais aktoriais. Tą žinant, filmas veikia kiek kitaip, nes tarp pagrindinių veikėjų atsiranda psichologinis teroras, kuris iš esmės atspindi ir aktorių tikrovę. Tiesa, knyga turi tęsinį, kuris buvo irgi numatytas ekranizuoti, tačiau dėl šio skandalo akivaizdu, kad tęsinio gali nebebūti arba aktorių sudėtis kardinaliai keisis. Visgi visumoje filmas blizgus, nesudėtingas, tačiau man jis kaip žanrinis filmas patiko.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela