Absoliučiai dėl įtraukios pramogos nusprendžiau
pažiūrėti režisieriaus Rian Johnson režisuotą detektyvinį filmą „Pabusk
miręs“ arba kai kur verčiama kaip „Prisikėlęs iš mirusiųjų“ (angl. Wake
Up Dead Man: A Knives Out Mystery) (2025). Pasirodo, šis filmas – tai jau
trečiojo garsiojo detektyvo Benoit Blanc, kurį visose trijose dalyse suvaidino
aktorius Daniel Craig, frančizės dalis. Pirmąją dalį „Ištraukti peiliai“ (2019)
teko matyti, reiktų, manau artimiausiu metu pažiūrėti ir antrąją „Stiklinis
svogūnas“ (2022). Visus filmus galima žiūrėti atskirai, nes tai atskiros
istorijos, nors jas jungia vienas ir tas pats detektyvas Benoit.
Filmas labai britiškas, primenantis Agatos Kristi
detektyvinių romanų tam tikras ekranizacijas ar net patį legendinį serialą apie
Erkiulį Puaro. Istorija mus nukelia į atokią britišką provinciją, kurios
parapijoje atsiduria jaunas kunigas, buvęs boksininkas Judas (aktorius Josh
O'Connor), kuris susikerta su vietos ekstravagantišku kunigu Samsonu, o
pastarasis po konflikto netrukus miršta. Didžiausi kaltinimai krenta būtent
jaunajam kunigui. Netrukus prisistato detektyvas Benoit ir imasi tirti
incidentą pačiais klasiškiausiais būdais.
Filmas iš dalies pavykęs. Man jis spalvingas, o jau
aktorių koks žvaigždynas, tai vien dėl jų daugelis, manau, tikrai šį filmą
pažiūrėsite. Visgi žiūrėdamas galvojau, kodėl jis taip aukštai ir puikiai
įvertintas tiek kino žiūrovų ir kritikų. Ar iš nostalgijos seniesiems
klasikiniams detektyvams? Juk kaip bepažiūrėsi, šioji istorija neįtikėtinai
absurdiškai. Žudikas praktiškai nuspėjamas jau per pirmąjį pusvalandį, jo motyvai
taip pat, tačiau dar dvi valandas vilkinamos įvairios prielaidos ir paralelinės
istorijos, kurios lyg ir įdomios, tačiau jos nepaklaidina žiūrovų. Perfrazuojama
Kristaus prisikėlimo istorija, įteigiama mintis, kad miręs senasis parapijos
kunigas iš tikrųjų prisikėlė iš kapo. Šioji istorija, kaip ir „Ištrauktuose
peiliuose“ balansuoja ant detektyvų žanro parodijų ribos, nes veikėjai
tipažiniai, trafaretiniai, veikiantys ne kaip individualūs sudėtingi veikėjai, o
kaip profesijų atstovų klišės. Boksininkas-kunigas man kažkiek priminė lenkų
filmą „Kristaus kūnas“ siužetinį apmatą, bet visgi... Pažiūrėjus atrodo, kad
kunigu gali būti bet kas, kas eina kelkraščiu pro kunigų seminariją ir
užsinori.
Visgi filmas linksmas, prikaišiotas ir sudurstytas
tyčia pagal detektyvinius kanonus, lengvai iš tų stereotipų jis ir ironizuoja,
bet iki tam tikros ribos. Rimtai į šį filmą nežiūriu, jis komiškas,
pozuojantis, trafaretinis, spalvingas ir skirtas absoliučiai pramogai. Visgi,
jeigu ieškote ko nors originalesnio, manau, reikėtų kažko novatoriško
pasiieškoti, nes „Pabusk miręs“, kaip ir pirminis filmo pavadinimo vertimas
sako, jog detektyvas pasakos apie rimtus dalykus nerimtai.
Kalbėti apie italų
režisieriaus Luca Guadagnino filmus galima daug ir ilgai, daugelis man
asmeniškai paliko nemenką įspūdį, o tarp pačių pačiausių išskirčiau „Aš
esu meilė“ (2009) ir „Vadink mane savo vardu“ (2017) – pastarasis itin buvo
susilaukęs susidomėjimo Lietuvoje, pasirodė po sėkmės ir išverstas romanas. Tas,
kas žiūrėjo visą Guadagnino retrospektyvą, suvoks, kad esminė jungiamoji filmų
grandis – seksualinė mįslinga homoseksualumo žmogaus tapatybė. Ne visada
atvirai, ne visada aiškiai, tačiau perteikia jis erotiškai, kūniškai ir
estetiškai. Naujausias režisieriaus filmas „Keistas“ (angl. Queer)
iš tikrųjų Kino pavasario programoje buvo pristatytas tik kaip originalo kalba „Queer“.
Šį žodį galima apibrėžti kaip seksualinį apibrėžimą, reiškiantį žmogų, kuris
nesilaiko heteronormatyvinio seksualinio požiūrio ir praktikos, turi kai kada prieštaringą
konotaciją, pvz., keistas, iškrypęs ir pan. Šiandien terminu queer
save tapatinantys žmonės tyčia paryškina savo seksualinės elgsenos ir traukos standartų
neatitikimus. Kai kur pamačiau, kad filmas kituose šaltiniuose verčiamas kaip „Keistas“
ir tai, sakyčiau, turi pagrindo, tačiau tikriausiai derėtų palikti originalų
pavadinimą, nes lietuvių kalboje keistas turi kiek kitokias reikšmių
konotacijas.
Luca Guadagnino kurdamas
kūrinį remiasi 1985 metais išleistu William S. Burroughs (1914-1997) romanu „Queer“.
Visgi romanas buvo rašytas kur kas anksčiau, t. y. 1951-1953 metais, o dėl kontraversiškų
homoerotikos vaizdavimo scenų ir narkotikų, obsesijų knyga nebuvo išleista, tai
nutiko tik po Seksualinės revoliucijos, kur kas liberalesniais laikais, tačiau
netgi AIDS priešaušryje knyga susilaukė prieštaringų vertinimų. Žinoma, kad
autorius rašė ir knygos tęsinį „Jankis“, tačiau jo nepabaigė. Viena iš
priežasčių, kodėl režisierius Luca Guadagnino nusprendė kurti pagal šį romaną
filmą, buvo tai, kad rašytojas nagrinėjo LGBTQ temas ir tai buvo queer literatūros
duoklė, tam tikra prasme, jos įprasminimas ir priminimas, kad jau seniai ir
novatoriškai rašoma queer literatūra.
Visgi pats filmą vertinu
gana prieštaringai, jame buvo daug niuansų, kurie kėlė ir nuostabą, ir atmetimo
reakciją, ir tam tikrą patvirtinimą, pritarimą. Istorija vaizduoja 1950-ųjų
vieną iš Meksikos miestų, kuriame glaudžiasi pagrindinis veikėjas Viljamas Ly. Netrukus
sužinome svarbių faktų apie jį – jis galimai yra žydas ir mieste labiausiai jį
domina žydai gėjai, kurie pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą iš Europos. Nors visais
atžvilgiais Viljamas primena eilinį amerikietį avantiūristą, kuris įstrigęs
savo rašyboje ir kūryboje. Šiame mieste jis bendrauja su kitais čionai
įsikūrusiais homoseksualais ir, sakyčiau, gana atvirai, tad įspūdis labai
netikroviškas, lyg miesto kvartalas būtų koks ištisas saugus homoseksualų
kvartalas. Butaforijos įspūdį sustiprina ir dekoracijų negyvumas, lėlių namelio
skersgatvio atmosfera, kuri iš esmės ir nesistengė sukurti gyvumo, veikiau tik
sąlygiškumo, galimą įvykių karkasą-aikštelę, tačiau estetišką, atitinkančią
laikmečio dvasią. Galėjo būti ir ryškesnis sąlygiškumas, kaip, pvz., vokiečių
filme „Enfant terrible“ (2020) – beje, geras queer filmas,
rekomenduočiau pažiūrėti.
Pati filmo „Queer“
medžiaga neįspūdinga, sakyčiau, menkasiužetis. Viljamas įsižiūri perpus
jaunesnį gražuolį, bando jį suvilioti, galiausiai jam tai pavyksta, tačiau
Judžinas iš jo tenori tik patogumo, kelionių, nuotykių ir avantiūros, tad tos
meilės nelabai Viljamas ir gauna, veikiau tik seksualinę labdarą, savotišką
grąžą. Galiausiai jie leidžiasi į Pietų Amerikos džiungles, nes Viljamas
pamišęs dėl istorijos apie tai, kad ten yra stebuklingas Jahė arba Avajaska (Ayahuasca),
psichotropinis indėnų augalinis gėrimas, kuris leistų bendrauti telepatiškai.
Galiausiai Viljamui ir Judžinui pavyksta per ceremoniją patirti bendrystę ir
išsiskirti, bet šis gėrimas suveikia Viljamui priešingai – iki tol iki narkotikus
įklimpęs ir iš alkoholio liūno neišlendantis jis manėsi surasiąs prieglobstį
nuo vienatvės, bet po ceremonijos toji vienatvė tampa dar didesnė, kol
galiausiai filmas baigiasi twinpyksiškai – prifarširuojant psichodelinių
simbolinių pasąmoninių groteskiškų vaizdinių apie senatvę, vienatvę ir mirtį.
Tiesą sakant, filmo
finalas nuvylė, pernai matytas irgi vaiduokliškas ir sapniškas LGBTQ filmas per
Kino pavasarį „Visi mes svetimi“, kuriame šis variantas iš tikrųjų sukėlė
emocijų, tačiau Luca Guadagnino, sakyčiau, sunkiai dorojasi su šia užduotimi. Filmas
pavyko psichodelinis ir kartu karkasinis, pagrindinio veikėjo dvasinė skausmo
kelionė į savęs priėmimą ir gijimą tampo ne paguodos istorija (nors ji ir
neturėjo tokia tapti), bet tokia parodomoji, panoraminė, kuri užduoda tuos
pačius klausimus ir niekur nenuveda. Netgi priminė Nobelio premijos laureato Peter
Handke romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – pastarasis kūrinys man
nepatiko, tačiau savito braižo yra ir filme „Queer“.
Pagirtinas aktoriaus
Daniel Craig pasirodo netikėtame amplua. Galiu tik šypsotis tiems homofobams,
kurie nusivylė Džeimso Bondo vyruku, tačiau Daniel Craig išties buvo vienas
geriausių šio filmų dalykų – demoniška, aistringa būtybė, priklausanti nuo
narkotikų ir potraukio vyrams, tačiau pasigedau jo vaidmenyje žmogiškojo
faktoriaus, bet tai, sakyčiau, pateisinama iš dalies, nes pats filmas
psichodelinis, tarsi hipnozė, tikrovės alternatyva, pvz., jau vien ko vertas
kadras, kai „trūkęs“ veikėjas pradeda regėti savo tikrovės žmones kaip žydų
koncentracijos stovyklos gyventojus. Kitas netikėtas amplua – neatpažįstama britų
aktorė Lesley Manville, kuri sukūrė Pietų Amerikos džiunglėse pasitraukusią
tyrinėtoją. Beveik vos atpažinau!
Taigi filmas susižiūrėjo
prieštaringai. Manau, 40 minučių galėjo būti trumpesnis, tačiau režisieriui
svarbi kūno ir erotikos poetika, virpesiai, dėmesys tarp partnerių, tačiau
šiame filme jis, nors ir estetiškas, bet kažin koks suplokštėjęs. Ankstesnė erotika
kūrėjo filmuose veikė labiau, nes ji daugiau veikė per žvilgsnius, nuotolį, sukuriamą
traukos galimybių baigties erdvę, pvz., „Varžovai“ (2024), o čia ištisas seksas
tik dėl to, kad tikriausiai taip vaizduojama ir rašytojo knygoje. Filmo siužetas
nepatiko, nebent toji vieta Amazonės džiunglėse, tačiau visumoje pasigedau
pačios intrigos, netikėtumo, vietomis ir pačios dinamikos.
Labai
mėgau filmus, kuriuose kaip pagal Agatos Kristi dėsnius tamsiuose ir dideliuose
namuose įvyksta žmogžudystė, kurią išnarplioti per kelias dienas bando
unikalaus mąstymo ir pastabumo detektyvas. Panašaus turinio filmą tikriausiai
mačiau pernai, kai žiūrėjau pagal tos pačios A. Kristi romaną ekranizuotą filmą
„Žmogžudystė Rytų eksprese“. Šįkart labai panašiomis detektyvinėmis spalvomis
pastatytas filmas „Ištraukti peiliai“ (angl. Knives Out) (2019),
kur vėlgi turime klasikinį variantą: kažkas nužudo velniškai turtingą senuką
per jo gimtadienį, kai jis visus savo turtus spėja perrašyti nekaltai emigrantės
tarnaitei...
Iš
tikrųjų filmas sulaukė nemažai liaupsių tiek iš kino gurmanų, kritikų, tiek iš
žiūrovų. Nebesu tikras, ar tokiu stilingu, bet iš esmės nieko originalaus
nebepasiūlančiu kinu, dar tikiu. Taip, filmas absoliučiai pramoginio rebuso –
nei pernelyg sudėtinga, nei pernelyg lengvai nuspėjama detektyvinė žmogžudystės
dėlionė, kurios istoriją sustiprina rinktinių žymių aktorių rokiruotė – Daniel Crag,
Chris Evans, Toni Collette, Jamie Lee Curtis ir kt. Filmas pasižymi
dinamiškais, žaismingais ėjimais, todėl geba išlaikyti filmo bendrą įtampą ir
nenuspėjamumą. Kitą vertus, daugiau ar mažiau mačius tokių juostų, kad ir tą
pačią „Žmogžudystė Rytų eksprese“, nereikia būti genijumi, kad suprastum, link
kur veda šioji istorija.
Asmeniškai
turėjau numatęs kokius penkis filmo baigties variantus. Vienas iš jų, kad tai įnoringo
ir žaismingo senuko apgaulė, kuris tyčia imitavo savo mirties aplinkybes ir
pats nusamdė detektyvą, kad sėdėdamas kur nors slaptoje bazėje mėgautųsi turtų
ištroškusiais ir besiriejančiais giminaičiais. Tačiau pabaigos neįspėjau, ji
kiek kitokia, tačiau labai nustebintas baigtimi irgi nelikau, nebent tuo, kad
kartais supanikavę žmonės miršta tiesiog absurdiškomis aplinkybėmis. Visumoje filmas
geras, stilingas, visiems pažiūrimas, nereikalaujantis didelės analizės, tai
tiesiog neblogo masinio kino pavyzdys, kuris įtiks daugeliui žiūrovų.
Pagaliau teko pamatyti visų taip liaupsinamą kino filmą „007 operacija „Skyfall“
(Skyfall) (2012 m.). Iškart prisipažinsiu, kad nesu matęs, o gal net
neprisimenu, kad būčiau žiūrėjęs nors vieną kino filmą apie legendinį Džeimsą
Bondą, perdėm man pasirodė, tokie filmai nuobodūs ir totalus laiko gaišimas,
todėl engiau su jais susidurti, tačiau geri įvertinimai, žmonių atsiliepimai
paskatino pažiūrėti naujai pastatytą pasakojimą apie šį legendinį agentą. Pustrečios
valandos trunkantis kriminalinis šou: susišaudymai, sąmokslai, praeities
klaidos, mirtys, atrodė, kad manęs nesužavėjo, tačiau nuobodu žiūrėti toli
gražu taip pat nebuvo.
Sunku pasakyti, kas būtų buvę, jei filmo nebūtų papuošę Javier Bardem,
Daniel Craig, Ralph Fiennes bei Judi Dench – be šių pasaulyje pripažintų aktorių
juosta netektų mano susidomėjimo daugiau nei per pus. Tiesiog mėgavausi šių
aktorių amplua. Priekaištų neturiu ir scenarijui, nors jis pagal pasakojimo
pobūdį yra standartinis – pasalos, kulminacija, kurioje miršta „gerietis“
vardan to, kad vis tiek geroji pusė laimėtų šį persekiojimo karą. Paties
siužeto kompozicija pasirodė standartinė, bet kažkodėl standartai manęs šįkart
neerzino, kaip ir filme „Tamsos riteris. Sugrįžimas“. Tikriausiai čia padėjo
aktoriai, geras operatoriaus darbas, režisūra... Kiek jau žinau, jau planuojama
šio filmo sukurti dar net dvi dalis, o ir 2008 metais pasirodžiusi šio agento
dalis, tiesa, tada buvo kitas režisierius, regis, didelio palaikymo nesulaukė.
Ko galima tikėtis iš ateinančių dalių? Mažų mažiausiai „bondiados“ trilogijos,
tik klausimas, ar kūrybinės galios neišsisems?
Manęs asmeniškai nežavi nei Džeimsas Bondas, nei ši juosta, tačiau reikia
pripažinti, kad pastatymas vykęs, o Adelės daina „Skyfall“ jau nominuota „Oskarui“,
pažiūrėsime, kaip seksis šiai dainai šiuose apdovanojimuose vasario mėnesį. O
šiaip filmą galiu užtikrintai rekomenduoti kriminalinių filmų bei Bondo
gerbėjams – jiems turėtų patikti.
Šiandien noriu pristatyti amerikiečių trilerį „Klastingi
namai“ (Dream house) (2011 m.). Norėjosi ir vėl sugrįžti į siaubo žanrą,
pasinerti į dvasių apsuptus namus, kaip kadaise filme „Kiti“ ir pajusti
šiurpuliukus... Bet... „Klastingi namai“ yra daugiau trilerinio pobūdžio filmas
su mistiniais – fantastiniais elementais, o siaubo jame išties nedaug.
Pažiūrėjęs pusę filmo, pagalvojau, kad žiūriu visišką
šlamštą, kuris prasilenkia su logiką, o į filmą įdėtos visos įmanomos siaubo filmui
būdingos klišės. Beveik ir neklydau. Žmogus pamišėlis, kuris grįžta į namą ir
išgyvena savo šeimos netekties dramą iš naujo – na, come, kas čia per nesąmonė? Taip ir lieka klausimas – ar tai
vaiduoklių gyvenimas, ar viskas vyko jo galvoje? Nors iš esmės finalas viską ir
paaiškina – poltergeistas „žmona“ išgelbėja vyrui kailį, už tai, kad dar būdama
gyva netyčia pašovė jį į galvą. Siužetas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo „originalus“
ir netikėtas, bet kai išnarstai jį po kaulelį, tai pamatai, kad kiekviena
detalė, gal ir negalima taip sakyti, bet paimta iš kito filmo. Nieko originalaus!
Kalbant apie pačius aktorius, galiu tik pasakyti, kad tik
pagrindiniai aktoriai užpildė visą šitą bedugnę. Apie mergaites net nekalbu –
jų bendravimas su suaugusiais nenatūralus. Jaučiasi taip, lyg režisierius tupėtų
už kadro ir diktuotų joms žodžius mojuodamas saldainiais. Mergaitės labai
gražios, tačiau jų vaidyba tragikomedija, bet ko ir benorėti, juk tai ne
seserys Fanning. Šiaip trys pagrindiniai aktoriai – Daniel Craig, Rachel Weisz,
Naomi Watts, gal tik pastaroji „Skambučio“ žvaigždė ir nebuvo svetimas trilerio
– siaubo žanro filmavimas. O šiaip aktoriai puikiai žinomi kino pasaulyje.
„Klastingi namai“ vertinčiau kaip vidutinišką trilerį. Tik
mažiau matę filmų su panašiu siužetu gali stebėti, kad tai puikus filmas. Tačiau,
dievaži, pabaiga, kai vyksta gaisras ir poltergeistas padeda gyviesiems „geriečiams“
išsikapanoti iš nelaimės, tai atrodo absurdo lygyje, kam vėl ir vėl reikia
daryti tokias finalines scenas. Negaliu pasakyti, kad filmas visiškas mėšlas,
tačiau ta vidutinybė pribaigė... Nors kitą vertus nieko per daug iš tokio filmo
ir nesitikėjau, juk buvau pasiruošęs išvysti eilinę siaubo – trilerinę muilo
operą.
Mano įvertinimas: 6/10 Kritikų vidurkis: 35/100 IMDb: 6.0