Serialas: "Monstras: Edo Geino istorija" / "Monster: The Ed Gein Story" (3 sezonas / season 3)

 

Sveiki, mieli skaitytojai,

 

Naujausias Rayn Murphy ir Ian Brennan sukurtas trečiasis antologijos serialo sezonas pavadinimu „Monstras: Edo Geino istorija“ (angl. Monster: The Ed Gein story), tiesą sakant, mane pribloškė. Gal ne tiek, kai tuo metu žiūrėjau (nors jau ir tada), bet tada, kai iš tikrųjų sėdausi rašyti šios recenzijos, nes seriale tiek daug dokumentuotos amerikietiškos medžiagos, kad sunku viską aprėpti ir suvokti, kaip puikiai scenaristai perteikė visas šios istorijos grandis ir poveikį masiniams amerikietiškiems XX amžiaus nusikaltimams ir populiariajai kino kultūrai. Tiesa, serialas yra sulaukęs ir nemažai kritikos dėl nukrypimo nuo tikrosios Geino istorijos, dėl pernelyg angažuoto ir niuansuoto laisvo seksualinio turinio vaizdavimo ir perteikimo.

 

Nors pirmojo sezono nemačiau, o antrasis apie brolius Menendesus man padarė didelį įspūdį, tad nusprendžiau pažiūrėti ir šį sezoną. Sužiūrėjau ir pamaniau: ar nepadariau klaidos, kad praleidau pirmąjį sezoną? Reiktų, manau, grįžti. Visgi tai antologijos serialas, kuris kiekvieną sezoną pasakoja vis naują JAV plačiai pagarsėjusį kokį nors nusikaltėlį. Naujausias skirtas žudikui Edui Geinui. Čia įterpsiu šiek tiek dokumentinės medžiagos, kad geriau suprastumėte tikrąjį serialo asmenį Edą Geiną.

 

Edvardas Teodoras Geinas (Edward Theodore Gein, 1906–1984) iš tikrųjų buvo JAV žudikas ir kapų plėšikas iš Plainfieldo, Viskonsino valstijos, kurio nusikaltimai šokiravo visuomenę ir įkvėpė tokius siaubo filmus kaip „Psichopatas“ (Psycho), „Tekaso grandininių pjūklų žudynės“ (The Texas Chain Saw Massacre) ir „Avinėlių tylėjimas“ (The Silence of the Lambs). Geinas gyveno uždarą gyvenimą vienkiemyje su savo fanatiškai religinga ir dominuojančia motina, kurios mirtis 1945 m. tapo katalizatoriumi jo psichopatiškam elgesiui. Jis žudė moteris (prisipažino nužudęs dvi – Mary Hogan 1954 m. ir Bernice Worden 1957 m.) ir plėšė kapus, kad iškastus palaikus naudotų makabriškų suvenyrų ir namų apyvokos daiktų gamybai – iš žmogaus odos gamino kaukes, dubenis, kėdes, o iš kaulų – dubenėlius ir drabužius, pavyzdžiui, „moterų kostiumą“. Geinas buvo suimtas 1957 m. po Bernice Worden dingimo; policija jo namuose rado siaubingus įkalčius, o teismo sprendimu jis buvo pripažintas nepakaltinamu dėl teisinio beprotybės ir visam likusiam gyvenimui uždarytas psichiatrinėje ligoninėje.

 

Išties, lyginant su antruoju sezonu, šis nepaprastai tamsesnis ir niūresnis. Visa vienkiemio ir miestelio atmosfera (filmuota daugiausia žiemą!) įgavo nepaprastos tamsumos, miglos, kas savaime sukuria siaubingą serialo atmosferą. Kaip gimsta monstrai? Visada šis klausimas skamba antologijos paraštėje. Šįkart irgi akivaizdu, kad Geinas turėjo ištisą traumų ir negydomų psichinių sutrikimų bagažą, bet labiausiai tai užtvirtino jo religingoji motina, kuri sūnų auklėjo gėdindama ir menkindama. Nors Geinas daug kartų seriale idealizuoja ir įsivaizduoja puikius santykius su motina, tikrovė buvo kur kas žiauresnė. Išsikasęs šalia motinos kapo palaidotos nepažįstamosios lavoną, parsigabenęs palaikus namo, jis nudiria jos veido odą ir pasigamina kaukę. Lavoną įkurdinęs motinos miegamajame manosi, kad ji iš tikrųjų egzistuoja.

Aktorius Charlie Hunnam ir R. Murphy

 

Netrukus puritoniški namai tampa Geino kiaulide, čia žarnos, mėsgaliai, baisus dvokas pasiglemžia iš pažiūros tvarkingą Geino kasdienybę, tačiau viešumoje jis reprezentuojasi kaip tykus avinėlis. Geiną visi pažįsta, jis geras vyrukas, kuris nė musės nenuskriaustų. Viena keisčiausių istorijos dalių yra Edo ir Adeline Watkins savotiška Boni ir Klaido primenanti meilės ir aistros istorija. Tiesa, serialo kūrėjai Edo ir Adelinos (mirtį ir skerdynes mėgstančią fotografuoti merginą) gerokai interpretavo ir sukūrė dėlei įdomumo, tikroji Adeline gyvenime buvo 50-metė moteris, turėjusi tik šiaip draugiškus ryšius su Edu, o romantinius santykius ji buvo viešai paneigusi. Nepaisant to, serialas toks labai patologiškai liguistas, nes visi žmonės, su kuriais susiduria (ar tai būtų Adeline, ar kokia šaunamųjų ginklų parduotuvės pardavėja), visi jie tarsi paliudija, kad ir patys yra patologiški, turi iškrypusių iliuzijų ir aistrų. Tas šaržavimas ir karikatūrinis hiperbolizavimas kelia dvejopus jausmus: iš vienos pusės jis žavus, pavojingas ir intriguojantis, o iš kitos – atitolina tikrąją Edo gyvenimo atmosferą ir istoriją.

 

Visgi tai serialas tik iš dalies paremtas tikrąja istorija, kūrėjai laisvai leidžia interpretuoti ir kurti personažus, adaptuotus sukurti savo interpretacijos variantą. Ką, beje, ilgą laiką darė kino kūrėjai, pavyzdžiui, Alfredas Hitchcokcas, kuris sukūrė vieną siaubingiausių XX amžiaus vidurio siaubo filmų „Psichopatas“, remdamasis būtent Edo Geino istorija. Tiesa, seriale sušmėžuoja įvairūs intarpai, kaip Hitchcocas kuria „Psichopatą“, kaip vėliau kuriama siaubo klasika „Kruvinos skerdynės Teksase“. Kitaip sakant, Edas iš vienkiemio duoda pagrindo kurtis jo tariamam savotiškam bjaurasties ir žiaurumo kultui.

 

Serialo epicentre – seksualumo problema. Nieko jau nepadarysi ir nepabėgsi, jeigu jau žiūrite R. Murphy produkciją, visada siužetas suksis apie smarkiai angažuotus seksualinius dalykus. Seriale vaizduojamas Edas, kuris turi fetišą moteriškiems rūbams, juos dėvi (kaip, beje, ir moterų nuluptą odą). Jo motyvacija nebuvo transseksualumas ar tiesiog transvestizmas, o greičiau nekrofilijos ir kraujomaišos Oidipo komplekso apraiškos, kurias lėmė sunkūs psichikos sutrikimai (vėliau jam buvo diagnozuota šizofrenija). Jis siekė fiziškai įlįsti į savo motinos (ar moters) odą. Autoriai gana laisvai interpretuoja Edo potraukį moteriškiems rūbams, tikėtina, kad tai inspiravo pats filmas „Psichopatas“, kuriame veikėjas vilki suknelę. Taigi Edas seriale tampa ne tik dokumentuotas, bet ir perkurtas iš tų pačių masinėje kultūroje sukurtų stereotipų.

 

Edas, jau būdamas psichiatrinėje ligoninėje, tariamai susisiekia su pirmąja JAV vieša atlikėja Christine Jorgensen (asmuo realus, paruošiau jau atskirą straipsnį apie ją), kuri iš vyro tapo moterimi. Edas negali atsiginti minties, kad galima save transformuoti, tapti moterimi, todėl leidžiasi į sąmonės užtemimus, elgiasi patologiškai. Tiesa, Adeline taip pat pamasina Edą fantazuoti, pakišdama ne tik Jorgensen nuotraukas, bet ir komisus, vaizduojančius „Buchenwaldo kalę“, istoriškai tikrai egzistavusios Ilse Koch komiksus, kaip ji seksualiai sadistiškai linksminasi žudydama iš koncentracijos stovyklos esančius žydus. Būtent paralele, o ne tiesioginė sąsaja, kad ji buvo kaltinama dariusi iš žydų nuluptos odos žibintus, ką iš esmės darė ir Edas, autoriai susiejo šias nesusietinas istorijas. Beje, labai serialui pridavė žiaurumo. Netikėta, kad Koch vaidmenį atliko Liuksemburgo puikioji aktorė Vicky Krieps, kuri sukūrė nepaprastai spalvingą esenininko žmonos vaidmenį.

 

Jeigu pirmoji sezono dalis šokiruoja Edo veiksmais ir patologijomis, tai antrojoje šokiruoja Edo atsivertimas ir taikingumas psichiatrinėje ligoninėje. Kaip daugelis pastebėjo, kad Edas nė musės nenuskriaustų, o pradėjęs vartoti vaistus atgavo šviesų protą, kad net iš laikraščių iškarpų gebėjo įminti dar vieno kultinio JAV žudiko prie ežero mįslę (tikėtina, kad vėlgi tai serialų kūrėjų interpretacija ir sąsaja su JAV kriminalais).

 

Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė Charlie Hunnam, kuris infantiliai, švelniai ir kartu kraupiai perteikė sutrikusį Edą Geiną. Sunku būtų įsivaizduoti, kad šis aktorius negautų bent jau Auksinio gaublio ar Emmy nominacijos už geriausią vaidmens vyro atlikimą, nes vaidmuo įspūdingas kaip ir visas serialas. Smagu buvo pamatyti ir britų aktorę Lesley Manville, kitus mažiau žinomus aktorius. Murphy „išgaląsta“ kamera veikia efektingai, estetiškai, atsisako natūralizmo, bet sukuria karikatūrinį poveikį, pasaulį atskirame pasaulyje. Šis sezonas galėjo būti puikia „Amerikietiško siaubo istorijos“, kito kūrėjo projekto, istorijos ašimi, nes priminė senuosius geruosius sezonus, ko dabar „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ labai stinga.

 

„Monstras: Edo Geno istorija“ – tai iš smukių masinės kriminalinės ir pop kultūros žinių suaustas kūrinys, galingai estetiškai ir kraupiai perteikiantis patologijos priežastis ir pasekmes, bet drauge leidžia patirti intelektualinį patirčių matricą apie JAV masinę kultūrą, suvokti, kaip vienkiemio baisios istorijos gali inspiruoti tai, kuo žmonės persirengia per Helovyną ir pokštaudami džiaugiasi. Sezoną vertinu kaip labai pavykusį, atmosferiškai bauginantį, vietomis šlykštoką, bet tai ir yra visos šios istorijos esmė.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Keistas" / "Queer"

 

Sveiki,

Kalbėti apie italų režisieriaus Luca Guadagnino filmus galima daug ir ilgai, daugelis man asmeniškai paliko nemenką įspūdį, o tarp pačių pačiausių išskirčiau „Aš esu meilė“ (2009) ir „Vadink mane savo vardu“ (2017) – pastarasis itin buvo susilaukęs susidomėjimo Lietuvoje, pasirodė po sėkmės ir išverstas romanas. Tas, kas žiūrėjo visą Guadagnino retrospektyvą, suvoks, kad esminė jungiamoji filmų grandis – seksualinė mįslinga homoseksualumo žmogaus tapatybė. Ne visada atvirai, ne visada aiškiai, tačiau perteikia jis erotiškai, kūniškai ir estetiškai. Naujausias režisieriaus filmas „Keistas“ (angl. Queer) iš tikrųjų Kino pavasario programoje buvo pristatytas tik kaip originalo kalba „Queer“. Šį žodį galima apibrėžti kaip seksualinį apibrėžimą, reiškiantį žmogų, kuris nesilaiko heteronormatyvinio seksualinio požiūrio ir praktikos, turi kai kada prieštaringą konotaciją, pvz., keistas, iškrypęs ir pan. Šiandien terminu queer save tapatinantys žmonės tyčia paryškina savo seksualinės elgsenos ir traukos standartų neatitikimus. Kai kur pamačiau, kad filmas kituose šaltiniuose verčiamas kaip „Keistas“ ir tai, sakyčiau, turi pagrindo, tačiau tikriausiai derėtų palikti originalų pavadinimą, nes lietuvių kalboje keistas turi kiek kitokias reikšmių konotacijas.

Luca Guadagnino kurdamas kūrinį remiasi 1985 metais išleistu William S. Burroughs (1914-1997) romanu „Queer“. Visgi romanas buvo rašytas kur kas anksčiau, t. y. 1951-1953 metais, o dėl kontraversiškų homoerotikos vaizdavimo scenų ir narkotikų, obsesijų knyga nebuvo išleista, tai nutiko tik po Seksualinės revoliucijos, kur kas liberalesniais laikais, tačiau netgi AIDS priešaušryje knyga susilaukė prieštaringų vertinimų. Žinoma, kad autorius rašė ir knygos tęsinį „Jankis“, tačiau jo nepabaigė. Viena iš priežasčių, kodėl režisierius Luca Guadagnino nusprendė kurti pagal šį romaną filmą, buvo tai, kad rašytojas nagrinėjo LGBTQ temas ir tai buvo queer literatūros duoklė, tam tikra prasme, jos įprasminimas ir priminimas, kad jau seniai ir novatoriškai rašoma queer literatūra.

Visgi pats filmą vertinu gana prieštaringai, jame buvo daug niuansų, kurie kėlė ir nuostabą, ir atmetimo reakciją, ir tam tikrą patvirtinimą, pritarimą. Istorija vaizduoja 1950-ųjų vieną iš Meksikos miestų, kuriame glaudžiasi pagrindinis veikėjas Viljamas Ly. Netrukus sužinome svarbių faktų apie jį – jis galimai yra žydas ir mieste labiausiai jį domina žydai gėjai, kurie pabėgo per Antrąjį pasaulinį karą iš Europos. Nors visais atžvilgiais Viljamas primena eilinį amerikietį avantiūristą, kuris įstrigęs savo rašyboje ir kūryboje. Šiame mieste jis bendrauja su kitais čionai įsikūrusiais homoseksualais ir, sakyčiau, gana atvirai, tad įspūdis labai netikroviškas, lyg miesto kvartalas būtų koks ištisas saugus homoseksualų kvartalas. Butaforijos įspūdį sustiprina ir dekoracijų negyvumas, lėlių namelio skersgatvio atmosfera, kuri iš esmės ir nesistengė sukurti gyvumo, veikiau tik sąlygiškumo, galimą įvykių karkasą-aikštelę, tačiau estetišką, atitinkančią laikmečio dvasią. Galėjo būti ir ryškesnis sąlygiškumas, kaip, pvz., vokiečių filme „Enfant terrible“ (2020) – beje, geras queer filmas, rekomenduočiau pažiūrėti.

Pati filmo „Queer“ medžiaga neįspūdinga, sakyčiau, menkasiužetis. Viljamas įsižiūri perpus jaunesnį gražuolį, bando jį suvilioti, galiausiai jam tai pavyksta, tačiau Judžinas iš jo tenori tik patogumo, kelionių, nuotykių ir avantiūros, tad tos meilės nelabai Viljamas ir gauna, veikiau tik seksualinę labdarą, savotišką grąžą. Galiausiai jie leidžiasi į Pietų Amerikos džiungles, nes Viljamas pamišęs dėl istorijos apie tai, kad ten yra stebuklingas Jahė arba Avajaska (Ayahuasca), psichotropinis indėnų augalinis gėrimas, kuris leistų bendrauti telepatiškai. Galiausiai Viljamui ir Judžinui pavyksta per ceremoniją patirti bendrystę ir išsiskirti, bet šis gėrimas suveikia Viljamui priešingai – iki tol iki narkotikus įklimpęs ir iš alkoholio liūno neišlendantis jis manėsi surasiąs prieglobstį nuo vienatvės, bet po ceremonijos toji vienatvė tampa dar didesnė, kol galiausiai filmas baigiasi twinpyksiškai – prifarširuojant psichodelinių simbolinių pasąmoninių groteskiškų vaizdinių apie senatvę, vienatvę ir mirtį.

Tiesą sakant, filmo finalas nuvylė, pernai matytas irgi vaiduokliškas ir sapniškas LGBTQ filmas per Kino pavasarį „Visi mes svetimi“, kuriame šis variantas iš tikrųjų sukėlė emocijų, tačiau Luca Guadagnino, sakyčiau, sunkiai dorojasi su šia užduotimi. Filmas pavyko psichodelinis ir kartu karkasinis, pagrindinio veikėjo dvasinė skausmo kelionė į savęs priėmimą ir gijimą tampo ne paguodos istorija (nors ji ir neturėjo tokia tapti), bet tokia parodomoji, panoraminė, kuri užduoda tuos pačius klausimus ir niekur nenuveda. Netgi priminė Nobelio premijos laureato Peter Handke romaną „Tamsią naktį išėjau iš tylių namų“ – pastarasis kūrinys man nepatiko, tačiau savito braižo yra ir filme „Queer“.

Pagirtinas aktoriaus Daniel Craig pasirodo netikėtame amplua. Galiu tik šypsotis tiems homofobams, kurie nusivylė Džeimso Bondo vyruku, tačiau Daniel Craig išties buvo vienas geriausių šio filmų dalykų – demoniška, aistringa būtybė, priklausanti nuo narkotikų ir potraukio vyrams, tačiau pasigedau jo vaidmenyje žmogiškojo faktoriaus, bet tai, sakyčiau, pateisinama iš dalies, nes pats filmas psichodelinis, tarsi hipnozė, tikrovės alternatyva, pvz., jau vien ko vertas kadras, kai „trūkęs“ veikėjas pradeda regėti savo tikrovės žmones kaip žydų koncentracijos stovyklos gyventojus. Kitas netikėtas amplua – neatpažįstama britų aktorė Lesley Manville, kuri sukūrė Pietų Amerikos džiunglėse pasitraukusią tyrinėtoją. Beveik vos atpažinau!

Taigi filmas susižiūrėjo prieštaringai. Manau, 40 minučių galėjo būti trumpesnis, tačiau režisieriui svarbi kūno ir erotikos poetika, virpesiai, dėmesys tarp partnerių, tačiau šiame filme jis, nors ir estetiškas, bet kažin koks suplokštėjęs. Ankstesnė erotika kūrėjo filmuose veikė labiau, nes ji daugiau veikė per žvilgsnius, nuotolį, sukuriamą traukos galimybių baigties erdvę, pvz., „Varžovai“ (2024), o čia ištisas seksas tik dėl to, kad tikriausiai taip vaizduojama ir rašytojo knygoje. Filmo siužetas nepatiko, nebent toji vieta Amazonės džiunglėse, tačiau visumoje pasigedau pačios intrigos, netikėtumo, vietomis ir pačios dinamikos.

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Back to Black" / "Back to Black"

 Sveiki,

 

Kalbėti apie Amy Winehouse vaidybiniame kine nėra lengva. Tai itin ikinoška asmenybė, savita, kitokia, bet, atrodo, lyg įgyvendintų panašias talentingų atlikėjų programas. 2015 metais pasirodęs dokumentinis filmas „Amy“ buvo apdovanotas „Oskaru“ ir man jis be galo patiko, o kai sužinojau, jog režisierė Sam Taylor-Johnson, dirbusi su „50 pilkų atspalvių“, ėmėsi šio ambicingo projekto, net neabejojau, kad jis nepasieks „Amy“ lygio. Ir visai ne dėl skirtingų žanro, tiesiog pasakojant apie bet kurią asmenybę (išskyrus Pablo Larrain „Spencer“ apie princesę Dianą) visi nuėjo fasadinėmis reprezentatyviomis ir edukacinėmis apie asmenybę pasakojimo kryptimis. Filmas „Back to Black“ (angl. Back to Black) (2024) pavadintas pagal antrąjį ir, deja, paskutinįjį Amy Winehouse solo albumą, kuris tampa ir jos asmeninio gyvenimo metafora.

 

Filmas susižiūrėjo ganėtinai gerai. Buvau pamiršęs, kaip man anuomet patiko Amy muzika! Istorija prasideda maždaug nuo pirmojo „Frank“ albumo leidybos laikų, kaip Amy pradėjo tik išgarsėti. Nuo pat pradžių iki gyvenimo pabaigos ji visiems tikino, kad nenori būti jokia žvaigžde, o tik dainuoti džiazą ir baisiai pykdavo, jeigu ją lygindavo su pop muzikos atlikėjomis.

 

Nors filmas muzikinis ir jame skamba nuosekliai Winehouse dainos, visgi scenarijus orientuotas į asmeninius Amy santykius su palaidūnu Bleiku, kitaip sakant, akcentuojamas Amy populiarumas ir asmeninis nusiritimas į narkotikų ir alkoholizmo liūną dėl nepavykusių santykių su Bleiku. Aš nežinau, koks turėtų būti tikras vaidybinis filmas apie Amy ir ar šis atskleidžia Amy gyvenimą. Veikiau viskas, prie ko prisiliečia biografinių kino kūrėjai, visada būna interpretacija, nuomonės formavimas ir pasirinkta perspektyva. Šiame filme atsvara Bleikui Amy tapo santykiai su nuo vėžio mirusią senele, kuri labiausiai palaikė Amy karjeros pradžioje. Taip pat puikūs santykiai su dainininku tėvu, tačiau tai neapsaugojo Amy nuo tragiško likimo.

 

Filmas gana tiksliai ir nuosekliai atkartoja Amy biografinius faktus, gerbėjams labiau žinomus ir prisimenamus iš žiniasklaidos, todėl abejoti faktais neverta, tačiau filmas vis tiek dvelkia fasadiniais dažais, parodomuoju asmenybės kultu, kitaip sakant, filmas kaip paminklas reprezentuoti, o ne kaip meninis kino užmojis. Režisūra savaime elementari, bet labiausiai mane nustebino aktorė Marisa Abela, kuriai buvo patikėtas itin charizmatiškas vaidmuo ir ji su juo puikiai susitvarkė. Vietomis ji tikrai buvo labai panaši į tikrąją Amy Winehouse. Pati istorija įtraukė, neturiu didesnių priekaištų, bet ateityje norėtųsi drąsesnių interpretacijų ir režisūrinių eksperimentų pasakojant apie Amy Winehouse.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 43/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Filmas: "Ponia Haris vyksta į Paryžių" / "Mrs. Harris Goes to Paris"

 Laba, skaitytojai,

 

Pastaruoju metu pasiilgau komedijų ir pasižiūrėjau, jog dar nemačiau britų komedijos „Ponias Haris vyksta į Paryžių“ (angl. Mrs. Harris Goes to Paris) (2022), kurią režisavo Anthony Fabian. Pastarasis už šį filmą, pastatytą pagal XX amžiaus viduryje pasirodžiusį romaną, sulaukė pagyrų. Tiesa, tai jau nebe pirmas sykis, kai ši knyga ekranizuojama, o šio filmo versiją nusprendžiau pažiūrėti dėl mano pamėgtos britų aktorės Lesley Manville sukurto vaidmens.

 

Istorija primityvi kaip du kart du. Iš esmės primena XX amžiaus pagyvenusios moterėlės Pelenės istoriją. Namų valytoja ir tvarkytoja ponia Haris gauna žinią apie Antrajame pasauliniame kare žuvusį vyrą, tačiau tikėdama stebuklais ir vildamasis, kad iš gyvenimo galima šio bei to išpešti, ji ryžtasi avantiūrai – užburta prancūziškos Dior madų namų suknelės ji išvyksta į Paryžių nusipirkti už kosminę sumą pačios gražiausios suknelės. Toliau filme viskas klostosi kaip Volto Disnėjaus animaciniuose filmuose. Reikia karietos – karieta yra. Reikia pinigų – našlės išmoka yra! Reikia tinkamų sąlygų įsimylėti – prašau! Ponia Haris išties yra lyg pasakų personažas, atlapaširdiškai ir pabrėžtinai pozityvi ir, kas be ko, jai visur labai gerai sekasi, netgi jeigu ir ištinka kokia bėda...

 

Nors šiandien Dior žinomas kaip pasaulinis prekinis ženklas, tačiau penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose jis buvo prieinamas tik elitui ir suknelės buvo tik vienetinės. Tai, sakyčiau, kartu ir mados istorija, savitai pozityviai ir pasakiškai perteikta. Galima žiūrėti filmus apie parduotuvių maniakės nuotykius ir gauti humoro dozę, o galima žiūrėti į ponią Haris ir mokytis tiesiog pasakiško gerumo. Filmas, persmelktas klasikine Paryžiaus dvasia. Aišku, absurdas, kad visi filme prancūzai kalba puikiai angliškai ir kad veikėją „vedžioja“ dirbtina Fortūna, tačiau filmas turi savito žavesio, nes jis skirtas masėms, veikia kaip didaktinė pramoga, jaudina veikėjos Merės Popins geradarės hiperbolizuotas gerumas, nors ir suvokiame, kad tai dirbtinumas ir filmo istorija sukalta iš esmės pagal klasikines klišes.

 

Tikriausiai filmo didysis pamokslas nėra vien tik svajok, siek – ir išsipildys, bet labiau apie tai, kad čia žaidžia socialiniai vaidmenys: valytoja, supraskit, vyksta į Paryžiaus mados namus (lyg ir ne jos nosiai?), o kur dar tai, jog pagrindinė veikėja ne kokia sekso bomba, o pagyvenusi moterytė, kuri ir paskutinius grašius atiduotų kitiems. Taigi: 0–1 (laimi nuoširdumas prieš standartizuoto pasaulio klišes ir šis laimėjimas perteiktas (ironiška?) irgi klišėmis.

 

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog meilė" / "Ordinary Love"

 

Sveiki,

Šiaip vengiu ir man visai nepatinka filmai apie vėžiu sergančius žmones, kaip pagrindiniai veikėjai visą filmą kamuojamasi, o pabaigoje vienas iš jų turi susitaikyti su netektimi. Ne dėl to, kad šioji tema būtų kokia nors neįdomi, bet tiesiog panašiuose filmuose emocinis užtaisas būna labai panašus, o istorijos daugiau ar mažiau viena į kitą labai panašios. Gal dėl to kiek nustebau, kad pasirinkęs filmą su Lesley Manville ir Liam Neeson ir tikėdamasis tiesiog preciziškai tvarkingos ir įdomios pagyvenusios poros santykių analizės su puikiais britiškais dialogais filme „Tiesiog meilė“ (angl. Ordinary Love) (2019) iš tikrųjų gaunu visai ne to, ko tikėjausi: ogi dar vieną kankinančią dramą apie kovą su vėžiu.

Visgi filmas ne toks erzinančiai moralizuojantis kaip būna Holivudo tipažuose. Pagyvenusi britų pora sužino, kad moteriai yra krūties vėžys. Ji pasiryžta ilgai ir varginančiais operacijai bei chemoterapijos procesui. Kenčia tiek ji, tiek retkarčiais kantrybės netenkantis sutuoktinis. Bet šiame procese filmų kūrėjams pavyko išgauti kažin kokių tikrų gyvenimiškų spalvų: sutuoktiniai susirieja, jie retkarčiais nesusikalba, spėja pasimylėti, o juodomis valandomis nestokoja juodojo humoro, o kai kada negali vienas kito pakęsti. Filmas taip ir vadinasi „Tiesiog meilė“ ir jame veikia puikūs aktoriais veteranai.

Antraeilių gėjų pora taip pat kovoja su vėžiu, tik jiems jau nebepagydomas vėžys ir ne taip pasiseka. Visgi šios dvi poros, susitinkančios gydymo įstaigoje, perteikia, kaip svarbu sunkiomis akimirkomis yra psichologinė abiejų žmonių būklė ir palaikymas, supratimas. Mes žiūrime tokius filmus ir daugelis nesuvokiame, kokius kelius realiame gyvenime su panašiomis diagnozėmis nueina šie žmonės. Visgi filmas nors ir apie vėžį, tačiau jis apie pozityvius santykius ir istorija šįkart išveda į šviesią ir pozityvią gyvenimo prasmę. Netgi kilstelėjau antakius, kai pagrindinė veikėja pasako po visų kančių tokią frazę: maniau, kad liga mane kažkaip negrįžtamai pakeis, tačiau nepakeitė. Kodėl? Ogi todėl, kad meilė, jeigu ji tikra ir gali įveikti sunkumus, nesibaigia ties ligos diagnoze.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 70/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nematomas siūlas" / "Phantom Thread"

Sveiki, skaitytojai,

Klasikinis variantas – moteris iš meilės arba tos pačios neapykantos nunuodija savo vyrą. Tokie iš pažiūros jau atgyvenę veikėjų sprendimai kine vargu ar ką besukrės, todėl visas panašios istorijos „sunkumas“ tenka nenumaldomam kino uždaviniui: kaip visa tai papasakoti, kad žiūrovas liktų vis dar nustebintas? Amerikiečių režisierius Paul Thomas Anderson ryžosi papasakoti irgi tik iš pažiūros klasikinę meilės istoriją: moteris įsimyli egocentrišką suknelių siuvėją ir niekaip nuo jo neatlimpa, nes per daug ji myli. Filmas „Nematomas siūlas“ (angl. Phantom Thread) (2017) kaip niekad išėjo režisieriui rafinuotas ir šviesus. Tikriausiai nepralenks jo filmo „Bus kraujo“, o štai filmas „Mokytojas“ – absoliučiai man pasirodė neįkandamas, preciziškai manieringas ir nuobodus. „Nematomas siūlas“ yra visai kas kita.

Kitą vertus, tai vienas holivudiškiausių šio režisieriaus darbų – dvelkia prabanga, gerai apgalvotais ir atidirbtais kadrais, aplinkos detalėmis. Jeigu veikėjas sėdi ir gurkšnoja darbo kabinete martini, tai už jo nugaros tikrai nerasite nė vienos knygos lentynoje, kuri galėjo pasirodyti vėliau nei penktasis dešimtmetis. Tapetai, suknelės, apšvietimas, gėrimai ir, žinoma, muzika – viskas kruopštu, suplanuota. Aktoriai dirba išsijuosę, jie dėmesingi, netgi norisi sakyti, „lėti“ kaip teatre, todėl visame filme viskas atrodo daugiau ar mažiau sąlygiška, nenatūralu, užtęsta, norint perteikti akimirkos žavesį, netgi tuose pačiuose veikėjų pokalbiuose – didžiulės ir iš pažiūros nenatūralios pauzės. Filme atrodo natūralu, nes esame išmokyti žiūrėti holivudinį filmą, kuriame pauzė kaip nuodų dozė – reikalinga rafinuotai akimirkai perteikti. Ir tik toji scena, kurioje mylimoji suruošia vakarienę įnoringa dizaineriui ir jie susikivirčija prie stalo, iš tikro toji akimirka ir yra tai, kas tikra, gyva...

Nepaisant teatralizuotumo, matyt, nuo to kartais nereikia bėgti, filmas, kaip sakiau, rafinuotas, pilnas estetikos, kuria reikia mėgautis. Įdomūs ir veikėjų personažai, jų prieštaringi charakteriai iš pažiūros tokiam reikliam darbui netinkantys, bet kartu ir tobuli, nes preciziški savo amatui. Klausimas: ar žiūrovas gali patikėti tokia meilės istorija? Gal dėl to, kad žudoma iš lėto, gal ir gali, juk ir istorijoje didžiausios žmogžudystės buvo atliekamos iš meilės.

Deja, tai paskutinis puikiojo aktoriaus Daniel Dey-Lewis filmas išeinant į pensiją. Geros užbaigtuvės. To ir buvo galima tikėtis. Bet didžiausias atradimas man olandų kilmės aktorė Vicky Krieps – toks nesugadintas natūralus ir juslingas grožis. Aktorė, kuri tikriausiai niekada neįeis į seksualiausiųjų top šimtuką, tačiau turinti režisieriaus apšlifuotą vidinį spindėjimą. Manau, po šio filmo ji tikrai sulauks ne vieno gero pasiūlymo. Taigi. Filmas, kuris turi geriausias Holivudo klišes ir jomis pasinaudoja.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb:7.6

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ponas Terneris" / "Mr. Turner"

Sveiki, skaitytojai,

Su režisieriaus Mike Leigh filmais jau esu susidūręs ne kartą (Dar vieneri metai, Vera Dreik) ir galiu pasakyti, kad jie britiškai romūs, gilūs ir įdomūs, todėl visai nesibaiminau žiūrėdamas naujausią jo darbą „Ponas Terneris“ (angl. Mr. Turner) (2014). Apskritai Ternerio tapybos darbai man labai patinka, jo marinistiniai ir šiurpą keliantys audros paveikslai yra priimtini, todėl apie šį XIX a. garsų britų tapytoją negalėjau nepažiūrėti biografinio filmo, juolab kad apie pačią Ternerio asmenybę menkai ką tebuvau girdėjęs.

Filmas iškart nustebina savo puikia parengtimi – nuostabi XIX a. Anglijos madų, kostiumų, manierų rekonstrukcija. Puiki ir įdomi vaidyba, ypač pagrindinio aktoriaus Timothy Spall, kuris specialiai mokėsi kitoniškos kalbėsenos. Visai nenuostabu, kad filmas sulaukė kritikų liaupsių ir daugybės apdovanojimų. Istorija pasakoja apie (kaip jau įprasta biografinėse dramose) paskutines tapytojo gyvenimo dienas, apie jo šlovės pripažinimą ir nuosmukį. Filmas pilnas šviesos, tamsos, aukso dulkių – toks, kokia buvo pati Ternerio tapyba. Sodrūs kostiumai, pakankamai įdomi Tenerio (kaip ir vėlgi įprasta biografinėse juostose) asmenybė. Viskas, sakyčiau, su šiuo filmu yra gerai – yra scenarijus, vaidyba, gera režisūra, o filmas ėmė ir nepatiko, nepaliko jokio jausmo. Viskas buvo gerai, bet nesujaudino. Visų pirma filmas pasirodė pernelyg ištęstas, nelabai įdomus atrodė ir pats Ternerio gyvenimas – senas, nuolat kosintis emocijų nesuvaldantis žmogelis, kuris retkarčiais pamaigo savo namų tvarkytoją ir negali netapyti. Apie tai iš esmės visas filmas, todėl pasigedau kažkokių įvykių, kažkokio aštresnio santykio. Aišku, jeigu laikomasi Ternerio gyvenimo karkasų, velniai rautų, kažko tikrai neprikursi, todėl kyla normalus klausiamas – ar vertas Ternerio gyvenimas, kad apie jį būtų sukurtas įdomus meninis filmas? Taip, jis genijus tapyboje, tačiau jo gyvenimas... Nepasakyčiau, kad mane jaudino, todėl dar neįpusėjus filmui, norėjau, kad jis kuo greičiau pasibaigtų.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vera Dreik" / "Vera Drake"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų režisierius Mike Leigh sukūrė filmą „Vera Dreik“ (angk. Vera Drake) (2004), kuris pelnė „Auksinio liūto“ apdovanojimą ir net tris „Oskaro“ nominacijas. Tokiam filmui negalėjau leisti praeiti pro šalį, juolab kad mėgstu britų kiną ir aktorius, tai kodėl šįkart neturėčiau pamatyti? Šio režisieriaus darbą „Dar vieneri metai“ (2010) buvau jau matęs ir čia pakomentavęs – filmas labai patiko, todėl nė nedvejojau, kad „Vera Dreik“ patiks taip pat. Ir neklydau, nors kartu noriu subjektyviai pasakyti, kad „Dar vieneri metai“ visgi man patiko labiau nei šis filmas.

„Vera Dreik“ – tai pasakojimas apie pagyvenusią moterį, kuri Britanijoje šeštame dešimtmetyje merginoms ir moterims slapta atlikdavo abortus. Abortai vykdavo buitinėmis sąlygomis, neretai pavojingai, o Vera juos atlikinėjo ilgus metus, manydama, kad merginoms suteikia malonę, deja, tuo metu abortai buvo uždrausti... Tema išties įdomi, socialiai jaudinanti, kuri turėtų sulaukti įdomesnio, netgi sakyčiau, gurmaniškojo žvilgsnio. Filme išties lyg ir nieko netrūksta – nuostabus britiškas dešimtmetis, maži butukai, išklijuoti tamsiais gėlėtais tapetais, visi sunkiai dirba, o po darbo geria arbatą. Vera turi šeimą ir dėl nieko nesijaudina, ji optimistė, daug šypsosi, visiems padeda. Pirmoji emocinė filmo pusė yra priešinga antrajai, kada Vera subliūkšta tarsi visas tų merginų, patyrusių iš Veros aborto procesą, sueitų į žmogų. Nepasakyčiau, kad filmas labai jaudinantis, nors jame esama ir gana skaudžių temų, bet tradicinis vaizdavimas, Veros šeimyninis gyvenimas, merginų skausmas – viskas susiplaka į tokį keistą kokteilį, kad nežinai, ar čia gėrėtis, ar čia būkštauti. Vizualumui ir atmosferai neturiu priekaištų. Stipriausia šio filmo pusė yra britiški tipiški laikmečio charakteriai, ypač pagrindinės aktorės, „Hario Poterio“ žvaigždės Imelda Staunton darbas, kuri sukūrė ištisą ir gana emocingą emocijų spektrą nuo optimistės iki socialinį šoką patyrusios moters – ji yra šio filmo dominantė ir „svoris“. Aišku, neturiu priekaištų ir kitiems britų aktoriams, jų kuriamiems personažams, kurie buvo ganėtinai šeimyniški ir užtikrinti.

Truputį nervino pats šoko ištiktos moters būdas, norėjosi paimti gerą neobliuotą luotą ir atidaužyti veidą, nes tardymo procesas labiau priminė kūdikio inkštimą, nei patį tardymą. Na, ir teismų procesas, šokas ir kiti niuansai filmo pabaigoje ima „išsikvėpti“, trūksta kažkokios aštresnės atomazgos, nors šeimynai dramos yra ganėtinai, bet ar to pakanka žiūrovui? Man neužteko. Visgi tai neblogas filmas, puikiai įvertintas kritikų ir tik skonio reikalas, kaip jums šis filmas tiks ir patiks.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela