Filmas: "Ponas Terneris" / "Mr. Turner"

Sveiki, skaitytojai,

Su režisieriaus Mike Leigh filmais jau esu susidūręs ne kartą (Dar vieneri metai, Vera Dreik) ir galiu pasakyti, kad jie britiškai romūs, gilūs ir įdomūs, todėl visai nesibaiminau žiūrėdamas naujausią jo darbą „Ponas Terneris“ (angl. Mr. Turner) (2014). Apskritai Ternerio tapybos darbai man labai patinka, jo marinistiniai ir šiurpą keliantys audros paveikslai yra priimtini, todėl apie šį XIX a. garsų britų tapytoją negalėjau nepažiūrėti biografinio filmo, juolab kad apie pačią Ternerio asmenybę menkai ką tebuvau girdėjęs.

Filmas iškart nustebina savo puikia parengtimi – nuostabi XIX a. Anglijos madų, kostiumų, manierų rekonstrukcija. Puiki ir įdomi vaidyba, ypač pagrindinio aktoriaus Timothy Spall, kuris specialiai mokėsi kitoniškos kalbėsenos. Visai nenuostabu, kad filmas sulaukė kritikų liaupsių ir daugybės apdovanojimų. Istorija pasakoja apie (kaip jau įprasta biografinėse dramose) paskutines tapytojo gyvenimo dienas, apie jo šlovės pripažinimą ir nuosmukį. Filmas pilnas šviesos, tamsos, aukso dulkių – toks, kokia buvo pati Ternerio tapyba. Sodrūs kostiumai, pakankamai įdomi Tenerio (kaip ir vėlgi įprasta biografinėse juostose) asmenybė. Viskas, sakyčiau, su šiuo filmu yra gerai – yra scenarijus, vaidyba, gera režisūra, o filmas ėmė ir nepatiko, nepaliko jokio jausmo. Viskas buvo gerai, bet nesujaudino. Visų pirma filmas pasirodė pernelyg ištęstas, nelabai įdomus atrodė ir pats Ternerio gyvenimas – senas, nuolat kosintis emocijų nesuvaldantis žmogelis, kuris retkarčiais pamaigo savo namų tvarkytoją ir negali netapyti. Apie tai iš esmės visas filmas, todėl pasigedau kažkokių įvykių, kažkokio aštresnio santykio. Aišku, jeigu laikomasi Ternerio gyvenimo karkasų, velniai rautų, kažko tikrai neprikursi, todėl kyla normalus klausiamas – ar vertas Ternerio gyvenimas, kad apie jį būtų sukurtas įdomus meninis filmas? Taip, jis genijus tapyboje, tačiau jo gyvenimas... Nepasakyčiau, kad mane jaudino, todėl dar neįpusėjus filmui, norėjau, kad jis kuo greičiau pasibaigtų.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 94/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vera Dreik" / "Vera Drake"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų režisierius Mike Leigh sukūrė filmą „Vera Dreik“ (angk. Vera Drake) (2004), kuris pelnė „Auksinio liūto“ apdovanojimą ir net tris „Oskaro“ nominacijas. Tokiam filmui negalėjau leisti praeiti pro šalį, juolab kad mėgstu britų kiną ir aktorius, tai kodėl šįkart neturėčiau pamatyti? Šio režisieriaus darbą „Dar vieneri metai“ (2010) buvau jau matęs ir čia pakomentavęs – filmas labai patiko, todėl nė nedvejojau, kad „Vera Dreik“ patiks taip pat. Ir neklydau, nors kartu noriu subjektyviai pasakyti, kad „Dar vieneri metai“ visgi man patiko labiau nei šis filmas.

„Vera Dreik“ – tai pasakojimas apie pagyvenusią moterį, kuri Britanijoje šeštame dešimtmetyje merginoms ir moterims slapta atlikdavo abortus. Abortai vykdavo buitinėmis sąlygomis, neretai pavojingai, o Vera juos atlikinėjo ilgus metus, manydama, kad merginoms suteikia malonę, deja, tuo metu abortai buvo uždrausti... Tema išties įdomi, socialiai jaudinanti, kuri turėtų sulaukti įdomesnio, netgi sakyčiau, gurmaniškojo žvilgsnio. Filme išties lyg ir nieko netrūksta – nuostabus britiškas dešimtmetis, maži butukai, išklijuoti tamsiais gėlėtais tapetais, visi sunkiai dirba, o po darbo geria arbatą. Vera turi šeimą ir dėl nieko nesijaudina, ji optimistė, daug šypsosi, visiems padeda. Pirmoji emocinė filmo pusė yra priešinga antrajai, kada Vera subliūkšta tarsi visas tų merginų, patyrusių iš Veros aborto procesą, sueitų į žmogų. Nepasakyčiau, kad filmas labai jaudinantis, nors jame esama ir gana skaudžių temų, bet tradicinis vaizdavimas, Veros šeimyninis gyvenimas, merginų skausmas – viskas susiplaka į tokį keistą kokteilį, kad nežinai, ar čia gėrėtis, ar čia būkštauti. Vizualumui ir atmosferai neturiu priekaištų. Stipriausia šio filmo pusė yra britiški tipiški laikmečio charakteriai, ypač pagrindinės aktorės, „Hario Poterio“ žvaigždės Imelda Staunton darbas, kuri sukūrė ištisą ir gana emocingą emocijų spektrą nuo optimistės iki socialinį šoką patyrusios moters – ji yra šio filmo dominantė ir „svoris“. Aišku, neturiu priekaištų ir kitiems britų aktoriams, jų kuriamiems personažams, kurie buvo ganėtinai šeimyniški ir užtikrinti.

Truputį nervino pats šoko ištiktos moters būdas, norėjosi paimti gerą neobliuotą luotą ir atidaužyti veidą, nes tardymo procesas labiau priminė kūdikio inkštimą, nei patį tardymą. Na, ir teismų procesas, šokas ir kiti niuansai filmo pabaigoje ima „išsikvėpti“, trūksta kažkokios aštresnės atomazgos, nors šeimynai dramos yra ganėtinai, bet ar to pakanka žiūrovui? Man neužteko. Visgi tai neblogas filmas, puikiai įvertintas kritikų ir tik skonio reikalas, kaip jums šis filmas tiks ir patiks.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela