Filmas: "Meškiukas Padingtonas 2" / "Paddington 2"

Sveiki,

Po itin man patikusio „Meškiuko Padingtono“ pirmosios dalies ilgai netrukau ir griebiau dar geriau įvertintą antrąją šio kokybiškai šmaikštaus ir visai šeimai skirto filmo dalies – „Meškiukas Padingtonas 2“ (angl. Paddington 2) (2017). Nors ir be Nicole Kidman šįkart filmas dar geriau įvertintas, tad nekantravau pasinerti į juokingus nuotykius ir pasikrauti teigiamos energijos ir peno.

Visgi filmas silpnesnis už pirmąją dalį ir nesvarbu, kaip bevertintų kino kritikai. Siužetiškai filmas kiek išsikvėpęs ir perėjęs prie detektyvinių vingių, meškiuko Padingtono gyvenimo Londone kasdienybės. Čia atsiranda naujas nedorelis, kurį suvaidina H. Grant visus nustebinęs savo senatvine išvaizda – nieko nepadarysi, sensta mūsų aktoriai, tokia jau laiko galia ir toks tas gyvenimas. Visgi kaip tik dėl tos knygos vagystės jau viskas toliau daugiau ar mažiau nuspėjama – kalėjimas, naujos pažintys, tiesos ir tvarkos atstatymas... Tiesą sakant, siužetinė šabloninė linija labiausiai ir trikdė, nes lyginant su pirmąja dalimi, filmas atrodė kiek nugesintas, stokojantis originalumo, kadangi visos kortos, toks jausmas, jau buvo ištrauktos pirmojoje dalyje, kurioje dokumentinio filmo pagrindu kūrė išties neįprastai šmaikščią atmosferą, neprarasdami ir formos bei raiškos.

Nepaisant, kad filmas siužetiškai paviršutiniškas ir nuspėjamas, manau, jis kaip antroji dalis tiesiog susižiūrės visai neblogai. Tiesa, po tokio ritimosi šiek tiek atgal, nebenorėčiau, kad būtų kuriama trečioji dalis, nes pirmoji dalis, palikusi tikrai gerą įspūdį, neturėtų būti užgožta lūkesčių nepateisinančiomis kitomis dalimis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meškiukas Padingtonas" / "Paddington"

Sveiki,

Kalėdoms norisi kalėdinę nuotaiką spinduliuojančio filmo, bet dažniausiai visi filmai jau matyti ir aš esu vienas iš tų, kurie nepakenčia žiūrėti antrą, o tuo labiau trečią ir dešimtą sykį to paties filmo, nes tokiu būdu prarandamas atradimo džiaugsmas. Išsirinkau dar nematytą „Meškiukas Padingtonas“ (angl. Paddington) (2014). Visai neseniai startavo ir šio filmo tęsinys, kur kas sėkmingesnis ir kur kas geriau įvertintas, bet norėdamas išlikti nuoseklus, pradėjau nuo pirmosios dalies.

Jau nuo pat pirmųjų kadrų – filmas geras. Savotiškas humoras apie keliautoją po Peru ir atrastą keistą lokių gentį stebina savo pasakojimo universalumu: beveik kaip komedija, beveik kaip parodija apie keliautojus dokumentiniuose filmuose ir viskas taip teisingai sustyguota, kad šįkart net neerzino. Filmas absoliučiai pritaikytas visai šeimai ir adresatas gana aiškus – daugiavaikė šeima, po darbų pavargusiais tėvais, kurie susėda išsispraginę mikrobanginėje kukurūzų žiūrėti „Meškiuko Padingtono“.

Žiūrėdamas vis žavėjausi harmoningai surėdyta istorijos logika: britiško stiliaus kuriama atmosfera lyg ir XX amžiaus pradžia, bet ir kartu tai modernūs laikai. Spalvingas filmas traukia akį, pasakos motyvai užkloja realistinį pasaulį ir sukuria savos tvarkos pasaulį, kuriame viskas įmanoma. Garsūs britų aktoriai ir australė Nicole Kidman kuria visgi tipinius veikėjus čia netgi galima įžvelgti „101 dalmantino“ tendenciją, kada iškamšų apsėsta moteris panaši į kailių trokštančią piktadarę. Kaip tokiuose filmuose dažniausiai būna, pikčiurnos gauna į dūdą, o geriečiai būna apdovanojami. Absoliučiai nuotaikingas ir gėrį spinduliuojantis filmas. Jeigu šitokia gera buvo pirmoji dalis, tai kaip, kažin, atrodo antroji? Būtinai žiūrėsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Orumas" / "Pride"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų drama su komedijos elementais „Orumas“ (angl. Pride) (2014) savo tėvynėje susilaukė nemenko pripažinimo, nominuotas keliems BAFA (britų „Oskarams“), pelnė įvairiausių prestižinių apdovanojimų... Ir aš galvoju, kad visa tai neatsitiktinai. Filmas išties nuotaikingas, kalbėti apie LGBT problemas pusiau juokingai, bet kartu ir atsargiai ginant žmogaus laisves ir teises, nėra lengva, jau vien dėl savo tematikos daugelį lietuvių ištinka stagnacija ir filmo atmetimo reakcija. Tai kodėl verta žiūrėti šį filmą visiems?

Visų pirma dėl aktorių. Filme surinkta nemenka pačių garsiausių britų kino aktorių. Kas nors kiek susivokia filmų šalių kontinentuose, manau, pastebės, kad britų aktoriai turi savito šarmo ir savitą režisūrą bei energetiką. Freddie Fox, Monica Dolan, Andrew Scott, Imelda Staunton, Bill Nighy ir kiti aktoriai, kurie turėtų būti daugiau ar mažiau atpažįstami kinomano akims. Kita priežastis yra komedijos elementų subtilumas ir savitumas, kuris tikriausiai būdingas tik britams – tai šiek tiek intelektualesni komedijos elementai, susiję ne „su antruoju galu“, o su santykiais, stereotipais, šaržuojami homofobiniai niuansai ir kiti su mąstymu ir nuostatomis susiję žmogiškieji šablonai. Kitas dalykas – britiškas stilius, pasirinktas devintas dešimtmetis ir iš pirmo žvilgsnio neįtikėtina situacija – LGBT žmonės remia skurstančius kalnakasius, kai jiems patiems reikia socialinės ir finansinės paramos kaip bendruomenei. Tačiau visa istorija pasirodo yra tikra, paremta tikrais įvykiais, tikrais žmonėmis, kurių biografijos vienaip ar kitaip atsispindi juostoje, todėl tai dar viena priežastis, kodėl verta pamatyti filmą – autentiškas istorijos liudijimas.

Šiaip filmas tik pačioje pradžioje kelia abejonių, bet kuo toliau, tuo darosi linksmiau. Aišku, realybėje šiems žmonėms teko susidurti su daugiau kliūčių, filme dėl komedijinių elementų viskas atrodo kiek spalvingiau ir lengviau, tačiau tai tik režisieriaus pasirinkta pasakojimo forma, kuri suteikė filmui savito britiško šviežumo. Man išties pakėlė nuotaiką ir kartu praturtino žinias apskritai apie pasaulinio masto įvykius Britanijoje. Ar to neužtenka, kad susidarytume nuomonę, jog tai geras filmas?

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 79/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vera Dreik" / "Vera Drake"

Sveiki, kino žiūrovai,

Britų režisierius Mike Leigh sukūrė filmą „Vera Dreik“ (angk. Vera Drake) (2004), kuris pelnė „Auksinio liūto“ apdovanojimą ir net tris „Oskaro“ nominacijas. Tokiam filmui negalėjau leisti praeiti pro šalį, juolab kad mėgstu britų kiną ir aktorius, tai kodėl šįkart neturėčiau pamatyti? Šio režisieriaus darbą „Dar vieneri metai“ (2010) buvau jau matęs ir čia pakomentavęs – filmas labai patiko, todėl nė nedvejojau, kad „Vera Dreik“ patiks taip pat. Ir neklydau, nors kartu noriu subjektyviai pasakyti, kad „Dar vieneri metai“ visgi man patiko labiau nei šis filmas.

„Vera Dreik“ – tai pasakojimas apie pagyvenusią moterį, kuri Britanijoje šeštame dešimtmetyje merginoms ir moterims slapta atlikdavo abortus. Abortai vykdavo buitinėmis sąlygomis, neretai pavojingai, o Vera juos atlikinėjo ilgus metus, manydama, kad merginoms suteikia malonę, deja, tuo metu abortai buvo uždrausti... Tema išties įdomi, socialiai jaudinanti, kuri turėtų sulaukti įdomesnio, netgi sakyčiau, gurmaniškojo žvilgsnio. Filme išties lyg ir nieko netrūksta – nuostabus britiškas dešimtmetis, maži butukai, išklijuoti tamsiais gėlėtais tapetais, visi sunkiai dirba, o po darbo geria arbatą. Vera turi šeimą ir dėl nieko nesijaudina, ji optimistė, daug šypsosi, visiems padeda. Pirmoji emocinė filmo pusė yra priešinga antrajai, kada Vera subliūkšta tarsi visas tų merginų, patyrusių iš Veros aborto procesą, sueitų į žmogų. Nepasakyčiau, kad filmas labai jaudinantis, nors jame esama ir gana skaudžių temų, bet tradicinis vaizdavimas, Veros šeimyninis gyvenimas, merginų skausmas – viskas susiplaka į tokį keistą kokteilį, kad nežinai, ar čia gėrėtis, ar čia būkštauti. Vizualumui ir atmosferai neturiu priekaištų. Stipriausia šio filmo pusė yra britiški tipiški laikmečio charakteriai, ypač pagrindinės aktorės, „Hario Poterio“ žvaigždės Imelda Staunton darbas, kuri sukūrė ištisą ir gana emocingą emocijų spektrą nuo optimistės iki socialinį šoką patyrusios moters – ji yra šio filmo dominantė ir „svoris“. Aišku, neturiu priekaištų ir kitiems britų aktoriams, jų kuriamiems personažams, kurie buvo ganėtinai šeimyniški ir užtikrinti.

Truputį nervino pats šoko ištiktos moters būdas, norėjosi paimti gerą neobliuotą luotą ir atidaužyti veidą, nes tardymo procesas labiau priminė kūdikio inkštimą, nei patį tardymą. Na, ir teismų procesas, šokas ir kiti niuansai filmo pabaigoje ima „išsikvėpti“, trūksta kažkokios aštresnės atomazgos, nors šeimynai dramos yra ganėtinai, bet ar to pakanka žiūrovui? Man neužteko. Visgi tai neblogas filmas, puikiai įvertintas kritikų ir tik skonio reikalas, kaip jums šis filmas tiks ir patiks.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.7

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Piktadarės istorija" / "Malifecent"

Sveiki, kino gerbėjai,

Atrodo, kad mūsų kino teatruose šios vasaros pradžioje yra vienas ryškus lyderis – filmas „Piktadarės istorija“ (angl. Maleficent) (2014), apie kurio kūrimą sužinojau beveik prieš dvejus metus ir jau ėmiau laukti – laukti teko itin ilgai. Filmas atsiėjo 200 milijonų JAV dolerių ir yra tikriausiai pelningiausias filmas šį vasarą. Režisierius viename interviu užsiminė, kad tikriausiai šio filmo nė nebūtų, jeigu aktorė Angelina Jolie  nebūtų sutikusi vaidinti raganos. Keista, nes Angelina Jolie tikriausiai šiuo vaidmeniu ir baigė savo kaip aktorės karjerą, nors būta blankių užuominų, kad jai siūlomas „Kleopatros“ vaidmuo. Aktorė pasinėrusi į režisierės darbą ir jau šių metų pabaigoje sulauksime antrojo jos režisuoto filmo „Nepalaužiamas“, priminsiu, kad pirmasis vadinosi „Kraujo ir medaus žemėje“ (2011), man padaręs išties puikaus filmo įspūdį, kad net keista, jog jo niekas taip neišvertė į lietuvių kalbą.

Filmas „Piktadarės istorija“ skirtas visai šeimai, prisodrintas specialiųjų efektų ir keliantis didingo filmo įspūdį. Tai išties pilnas puikių vaizdo efektų filmas, kuris rekonstruoja ir pateikia kitokios „Miegančiosios gražuolės“ pasakos versiją, visas galias nukreipdamas į pasakos blogąją raganą Maleficentą. Kaip jau populiaru visą dešimtmetį, taip ir šiame filme, blogiukai nebeužima vienareikšmiškos pozicijos, kinas paskutiniu metu ima rekonstruoti bloguosius personažus, parodydamas jų „sublogėjimo“ priežastis ir netgi filmo finale jie paverčiami savotiškais didvyriais – net neabejokite, šis filmas yra toks pat. 

 Kadras iš filmo "Piktadarės istorija".

Žiūrėjau filmą, kuris iš tikrųjų man patiko – visada man patinka stebukliniai pasauliai, kuriuose taip ryškiai ir nenuobodžiai patirsite tik kino teatre 3D versijoje. Neįtikėtini filmų technologijos šuoliai tiesiog ištirpina realybės pojūtį, todėl sėdėdamas kino salėje pagalvojau, kad greitai tikriausiai atsiras tai, jog galėsime gyventi kine ir net paveikti vienaip ar kitaip filmų personažų likimus. Juk pamažu einame link to, argi ne taip? Seanso metu buvo šiek tiek gaila Angelinos Jolie, kuri tokio masto pripažinta aktorė apleido kiną ir pasitraukė į režisūrą. Tikrai apmaudu, kad pasiekusi savo kaip aktorės aukštumas, ji atsisveikina ir vis labiau pasitraukia į užkampius... Filme pasirodo ir jos tikrieji vaikai, kurie nesugadino šio filmo. O ką galiu pasakyti apie Dakotos jaunėlę sesutę Elle Fanning? Keistas režisieriaus pasirinkimas, bet Elle jau šiokia tokia žvaigždė, nors itin grožiu gal ir nepasižymi šiam vaidmeniui, nors negražia jos irgi nepavadinsi, bet bent talentinga ir jos būvimas kine neerzino. Aišku, visas filmas laikosi ant piktadadės istorijos ir A. Jolie skleidžiamo kaulėto šaltumo, kuris ir graudina, ir džiugina. 

Patiko šis reginys, kad nejučia ėmiau laukti 2015 metais pasirodysiančio kitos pasakos ekranizacijos – „Pelenė“, kuri žada būti taip pat pilna vaizdo efektų ir šiek tiek kitokių siužeto vingrybių.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 56/100

IMDb: 7.0

Angelina Jolie ir Elle Fanning per spaudos konferenciją atsako į klausimus:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pabudimas" / "The Awakening"

Sveiki visi,

Vakar putojausi, kad amerikietiško siaubo kino fronte visiškas krachas, tai šiandien noriu šiek tiek paraudonuoti, nes iki mano akių atėjo siaubo filmas „Pabudimas“, kai kur gali būti verčiamas „Prabudimas“ (The Awakening) (2011 m.). Na, filmas iškart man pradėjo patikti, kadangi nunešė mane į XX amžiaus pirmą pusę, į tarpukarį. Iš esmės filmas man priminė siaubo kino šedevrą „Kiti“, nors ir atmosfera gal nebuvo tokia tiršta kaip šio šedevro, tačiau idėjine prasme ir vizualizacija esu labai patenkintas. Pirmą kartą gyvenime dingtelėjo į galvą, kad mes, lietuviai, savo kino istorijoje neturime nė vieno siaubo filmo! Bet tai ne bėda, užtenka ir importuotų kurinių.

Filmas „Pabudimas“ yra neabejotinai suręstas pagal klasikinius siaubo filmo principus, tačiau išlaikęs savotišką ir išskirtinį savo atmosferą – tiek istorinis kontekstas, tiek scenarijumi. Būtent scenarijus ir yra vienas iš geriausių šio filmo arkliukų, nes jis įtikina iš pat pradžių. Ir nors filmas turėtų priminti „Moteris juodais drabužiais“, tačiau, mano akimis, su tuo niekalu nėra nė ko lyginti, juolab, kad aplinkiniai žmonės ir jų žvilgsniai netampa tik hiperbolizuota dekoracija, veikiau tai apgaulingas manevras. Smagu, kad filmas netapo eiliniu ir dar vienu nuspėjamu „siaubeku“, kurį pažiūri 15-20 minučių ir žinai visų herojų lemtį. Dėka stipraus scenarijaus, siužeto vingiai tampa patrauklūs, bauginančiai įtraukiantys ir nenuspėjami, o kulminacija ir finalas išties smogia legendinio siaubo filmo „Kiti“ kuoka per galvą, kad lieki maloniai nustebintas, ko galbūt pradžioje filmo nelabai ir tikėjaisi.

Mano galva, filmas išties savo kategorijoje yra vienas geresnių ir įdomesnių iš paskutiniųjų komercinių siaubo filmų, kuris turi psichologinių atspalvių, apgaulumo, įtaigumo ir, žinoma, žavius aktorius. Filmas lengvai įtraukiantis ir sunkiai paleidžiantis – to visada trokštu iš siaubo filmo. Kadangi žiūrėjau prieš miegą, pradžioje buvau apsnūdęs, bet filmas tiesiog prikėlė antram gyvenimui ir net pamiršau pažiūrėti į laikrodį, o tai sugeba tiek nedaug siaubo kino juostų padaryti su manimi.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dar vieneri metai" / "Another Year"

Sveiki visi,

Šiandien trumpai pakomentuosiu kino filmą „Dar vieneri metai“ (Another Year) (2010 m.), kuris buvo įtrauktas į Kanų kino festivalį, vėliau atkako į Lietuvoje rengiamą kasmetinį „Kino pavasario“ festivalį, o dar vėliau jį apsiėmė rodyti ir „Skalvija“. Na, išties man šis filmas patiko ir paliko gerą įspūdį tiek sukurti realūs charakteriai, realistinė atmosfera ir emocija. Šiek tiek įtartinai man pasirodė pagyvenusi pora, jų santykiai, kurie vis dar labai artimi, meilūs ir draugiški – man kažkaip viskas labai jau idiliškai atrodė, bet čia pat prisiplakėlė ir gyvenimo nesėkmių iškamuota moteris viską atsveria ir sukuria įdomią filmo atmosferą.

Filme išvysite visko – ir britiško humoro, ir skaudžių dalykų, o svarbiausia, kad filmas stokoja tos „nuotaikingos“ nuotykinio ir perdėto siužeto saldėsio, kurį siūlo kitos šeimyninės dramas. Viskas vyksta gana organiškai, aprėpiant visus metų laikus – pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Per tą dviejų valandų laiką nugyveni su herojais tuos metus ir pagalvoji, kad gyvenimas taip ir slenka – vieniems jis kaip laiminga rutina, kitiems – kaip nuolatinės laimės paieškos. Man patiko siužetas, idėja, aktoriai ir tai, kad filmas žvelgia į jau antrą gyvenimo pusę perlipusių žmonių gyvenimą, jų problemas, laukiant namuose beapsilankančių vaikų, patiems bandant kapstytis sode arba tiesiog geriant ir laukiant laimės už kampo. Nepretenzingo ir ramaus kino mėgėjai turėtų pasimėgauti šiuo kūriniu.

Šiaip kažkas nustebo, kad filmas pabaigoje nebepateikia gyvenimiškos staigmenos. Išties pabaiga nuspėjama, tačiau ta staigmena tyli, aiški ir numanoma, todėl jos praktiškai ir nebereikėjo filmuoti. Manau, kad filmas daugeliui tikrai turėtų patikti.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 80/100
IMDb: 7.3 

Jūsų Maištinga Siela,