Filmas: "Grąžink ją atgal" / "Bring Her Back"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Vasara, kai nenoriu žiūrėti filmų, kai skiriu laiko daugiau skaitymui arba įtraukiems serialams, todėl tiek šįkart mažai įrašų apie kino filmus, nors jų pas mane kaip visada prisikaupę labai daug. Šįkart visgi nusprendžiau atiduoti duoklę mėgstamam siaubo trilerio žanrui ir rinkausi vien tik dėl pramoginės įtraukties siaubo filmą „Grąžink ją atgal“ (angl. Bring Her Back) (2025), kurį režisavo iš Pietų Afrikos Respublikos kilę pašėlę broliai dvyniai Michael Philippou ir Danny Philippou.

 

Išties filmą gerai įvertino kino kritikai, o ir daugelis etatinių siaubo kino žiūrovų paliko gerų įvertinimų, tačiau labiausiai filmą rinkausi dėl puikios britų aktorės Sally Hawkins iš „Meškiuko Padingtono“ serijos ir „Vandens formos“ bei kitų filmų. Filmas pasakoja dviejų jaunuolių Andžio ir Paiper tėvo netekties istoriją. Po tėvo mirties, kadangi jie dar nėra pilnamečiai, jiems priskirta atokiame nuosavame name gyvenančios psichologės Lauros globa. Jaunuoliai šiek tiek išskirtiniai – vyresnysis Andžis labai puikus ir savo seseriai atsidavęs brolis, ne koks nors arogantiškas narcizas erelis, kaip paprastai būna filmuose, o Paiper – su negalia, vos šešėlius reginti paauglė. Išties aktorė Sora Wong ir yra silpnaregė, ji specialiai integravosi dėl šio vaidmens į kino projektą. Taigi du jauni žmonės atsiduria pas iš pirmo žvilgsnio malonią globėją Laurą, kuri augina keistų sutrikimų turintį vaiką Oliverį. Pastarasis kelia abejonių ir net šiek tiek baugina, nes Laura, deja, naujakuriams nepaaiškina, kodėl Oliveris toks... O jiedu ir neklausia.

 

Toliau neatskleisiu daug siužeto, nes nebus įdomu žiūrėti, tik pasakysiu, kad šiame siaubo trileryje daug motiniško skausmo ir lūkesčio susigrąžinti savais metodais mirusią Lauros dukrą. Stebina tas kontrastas (nors iš kitos pusės – nestebina, jis nuolat kine kažkodėl panaudojamas), kad Laura psichologė, dirbusi produktyviai ir labai gerai net 20 metų, tačiau sau negalinti padėti. Tarsi tik ir patvirtina Lietuvoje sklandantį juokelį apie šios profesijos žmonės, t. y. kad jie stoja į psichologiją visų pirmiausia, kad sau padėtų, ir viskas baigiasi tuo, kad po studijų ir psichologinio darbo psichologai lankosi pas kitus psichologus. Filme išvysite ir nelabai malonių kadrų, ypač berniuko Oliverio atžvilgiu, kuris išlaiko paslaptingą intrigą save žalodamas – ar tai Oliveris, kažkoks demonas? – teorijų žiūrovui netrūks. Bet iš kitos pusės pagal savo psichologinį Lauros veikimo principą filmas šabloniškas, nes blogį didina nepakeliamas motinos skausmas ir motiniški instinktai – iš siaubo filmo į kitą filmą nuolat atsikartojanti motyvacija daryti blogį dėl to, kad negali susitaikyti su tikrove dėl savo vaikų. Kiek vis dar galima kine naudoti tuos pačius elementus ir manyti, kad kuri išskirtinę produkciją? Nekuri, tik daugini tą pačią idėją ir tiražuoji triukšmą.

 

Visgi filme man patiko Sally Hawkins vaidyba, nors vaidmuo ir nėra išskirtinis. Taip pat pagyrų norėčiau duoti ir jaunajam aktoriui Billy Barratt, kuris kažin kokiais kerais visgi sugebėjo net tokiame filme prikaustyti dėmesį. Turi vaikinas chemijos su kamera, manau, jeigu nepasitrauks iš kino industrijos anksčiau, turi šansų įsitvirtinti. Visgi filmas „Grąžink ją atgal“, nors ir turi gerus aktorius, šiokių tokių paslapčių, manipuliacinių klasikinių scenų, visumoje nepapasakoja jokios naujos istorijos, ko nebūtume matę. Paklaikusios ir iliuzijoje skendinčios motinos dėl savo vaikų tampa monstrėmis, todėl šiek tiek nuobodoka, bet tašką pridedu dėl aktorių.

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 7.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Modė" / "Maudie"

 Sveiki,

Apie biografinį filmą „Modė“ (angl. Maudie) (2016) jau žinojau labai ilgai, tik niekaip iki jo neprisikapstydavau pažiūrėti. Žinojau, kad bus geras, nes filmo anonsas žadėjo įspūdingą pagrindinių aktorių Sally Hawkins ir Ethan Hawke pasirodymą. Tiesą sakant, nieko nežinojau apie tikrąją Maud Lewis (1903-1970), amerikiečių iš Naujosios Anglijos regiono kilusią tautodailininkę, kuri gimusi luoša ir keista dėl savo kalbėsenos ir mąstysenos buvo atstumta šeimos, o brolis Čarlis pardavė jųdviejų tėvų namus ir nė centro nedavė savo seseriai.

Istorija pasakoja apie lemtingą pačios Modės apsisprendimą po brolio išdavystės palikti tetos namus ir pradėti dirbti pas vietos gyventoją Everetą Lewį. Pastarasis pasižymi itin bjauriu charakteriu ir atšiauriu, brutaliu elgesiu. Modei, kuri taip kenčia vietos gyventojų patyčias ir mažai matė šviesos, Everetas, rodos, absoliučiai netinka. Netrukus, atsikrausčiusi į Evereto miniatiūrinį namuką su viena lova, ji bando prisitaikyti prie kietasprandžio vyro, neretai pati kęsdama smurtą ir užgauliojimus. Kurį laiką, atrodo, kad Modė tiesiog mazochistė ir nesupranta, kas jai pačiai geriausia, bet Everetas sužino Modės paslaptį, jog ji neteko mažos mergaitės, kuri buvo apsigimusi ir mirė. Nuo to karto Everetas ima elgtis žmogiškiau ir netrukus keistuolių porelė nusprendžia, jog savo gyvenimą kartu reikia įteisinti santuoka...

Modės gyvenimas toli gražu nebuvo labai rožėmis klotas. Filme mirštanti teta pasako frazę, jog ji vienintelė visoje giminėje, kad ir varge, bet visgi rado asmeninę laimę. Galima sakyti, kad galbūt tai ištarta ir su pavydu, nors bandoma ir atgailauti. Man asmeniškai beveik neįtikėtina, kad kažkur vienkiemyje, kuris yra netgi ne prie greitkelio, o tylios magistralės, kur per dieną pravažiuoja vienas kitas automobilis, galima tapti tikra įžymybe. Turint galvoje, kokios baisios Modės gyvenimo sąlygos – mažas, skurdus ir sunkiai apšildomas namukas su dvigule lova ankštoje palėpėje, kur žiemą kvėpuojant iš burnos eina garas. Jeigu netikite, pasiguglinkite tikrąją Modę ir pamatysite, kad filmo kūrėjai gana tiksliai atkuria Modės ir jos vyro Evereto aplinką. Bet įdomiausia, kad jos vaikiškai naivūs piešinukai sulaukia šalies mastu didelio susidomėjimo ir už tai Modė turi būti dėkinga vietos gyventojai Sandrai, kuri pastebėjo Modės unikalumą. Visgi tikrasis stebuklas yra tai, kad būdama luoša ir sunkiai sendama bei kentėdama artrito skausmus ji randa vidinio polėkio kurti savitai regimą pasaulį, neturėdama absoliučiai jokių pavyzdžių, autoritetų ar meną suprantančių žmonių. Kai kyla diskusijos, ar menininkui būtinos sąlygos kurti, Modė, manau, būtų viena unikaliausių pavyzdžių, rodančių, kad tarp neišsilavinusių ir tik buitimi besirūpinančių juodadarbių gali kurti.

Visgi po filmo nepalioviau mąstyti apie tai, ar menininkui riekia pripažinimo. Kas būtų, jeigu Modės paveikslai taip ir nebūtų niekada pastebėti ir ji nė vieno nebūtų pardavusi? Ar ji būtų tęsusi tapybą, jeigu Sandra nebūtų paprašiusi už 10 centų nutapyti atvirukų ir kokie būtų jos ir vyro santykiai? Filmas absoliučiai jautrus, su netipiniais veikėjais, kurie paprastai dėl savo luošumo ir brutalumo atsiduria visuomenės paraštėse, turint galvoje, kad tai XX a. vidurys. Tai neįtikėtina sėkmės istorija, kurioje yra ir nuosaikios romantikos, ir kasdienybės sunkumų dėl to, kad esi toks, koks esi. Puiki vaidyba, puiki istorija ir scenarijus. Pamenate filmą apie keistuoles motiną ir dukrą „Pilkieji sodai“ (2009) su Jessica Lange ir Drew Berrymore? Šis filmas sukėlė panašių reakcijų. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Spencer" / "Spencer"

 

Sveiki,

 

Šįkart trumpai aptarsiu savo įspūdžius apie Čilės režisieriaus Pablo Larraín režisuotą biografinę dramą „Spencer“ (angl. Spencer) (2021). Myliu šį režisierių už tuos Lotynų Amerikos filmus „Ne“ (2012), „Klubas“ (2015), „Neruda“ (2016). Paskutiniuoju metu režisierius dirba su anglakalbe kūrybine komanda ir buvo taip pat pastebėtas už filmą „Žaklina“ (2016). Nevengdamas moterų portretų, jis ryžtasi sukurti ir legendinės princesės Dianos filmą. Iki ištekėjimo už princo ji buvo tiesiog Diana Spencer, taip filmas ir vadinasi.

 

Kai 2013 metais aktorė Naomi Watts dalijosi savo patirtimi apie Dianos vaidmenį, kuri, nuo ryto iki vakaro persukinėdama Dianos įrašus, bandė atkartoti princesės judesius ir manierą, buvo sunku patikėti, kad filmas su tokia aktore gali nenusisekti. Palyginus 2013 metų bandymą papasakoti princesės gyvenimą su „Spencer“ variantu, akivaizdu, jog „Spencer“ filmas kur kas įtaigesnis. Nors gerai atliko pagrindinė vaidmenį „Saulėlydžio“ pažiba Kristen Stewart (ar dar prisimenate tuos memus ir palyginimus jos vaidybą su neobliuota lenta?), manau, jog jau seniai ši aktorė šiuos memus paneigė ne žodžiais, o savo vaidmenimis. Dianos vaidmuo jai tiko, bet iš esmės filmą gelbsti ne aktorės įdirbis (nors ir jis), o būtent režisūriniai ir scenarijaus sprendimai.

 

Filme pasakojamos tik trys Kalėdų dienos karališkuosiuose rūmuose, kai Diana grįžta aplankyti vaikų ir vakarieniauja su karališka šeima. Tomis dienomis ji jaučiasi vieniša, sutrikusi, paskendusi atskirtyje ir haliucinacijose. Filmas apsisprendęs paneigti politizuoto serialo „Karūna“ versiją, kuri ganėtinai populiari ir populistinė, todėl pirmiausia rekomenduočiau filmą pamatyti to serialo gerbėjams. Tai kita perspektyva. Nors filmas biografinis, filmas leidžia sau labai laisvai interpretuoti, vaizduoti išduotą princesę, kuri mintimis nusikelia į vaikystę, aprauda savo nelaimingo gyvenimo etapą, kenčia vyro neištikimybę ir kartu bando išlikti šilta ir žmogiška savo vaikams.

Neslėpsiu, kad filmo tikslumu netikiu, tačiau ką mes iš tikrųjų žinome apie Dianą? Jos sudėtingą įsipareigojimą viešojoje erdvėje vaidinti visuomenėje primestus standartus? Filme ji įkaitė, sutrikusi ir visada balansuojanti ant beprotybės protrūkio. Ji skaito knygą apie nukirsdintą Anne Boleyn, kuri gyveno tuose pačiuose rūmuose prieš beveik 500 metų, ir kuri, beje, net Dianai pasirodo vizijose ir sapnuose, o čiuopdama vyro nenuoširdžiai dovanotus prabangius perlus pati jaučiasi tarsi nukirsdinta. Įdomūs poetizuoti psichodeliniai balansavimai leidžia meniškai mėgautis filmu, o labiausiai jame veikia nutylėjimai. Režisierius eina galimai nutylėtos istorijos perspektyva ir kalba ne tiek per veiksmus, kiek per veikėjų nebuvimo scenose, tarsi Diana būtų izoliuota ir išjuokta karališkos šeimos. Visiškai priešinga versija, nei 2013 metų. Senoji versija siekia labiau atkartoti viešosios spaudos suformuotą Dianos įvaizdį, šiame (gal ir labai nepopuliariame minios žiūrovų atžvilgių sprendime) bandoma perteikti įkalintos pareigybėse ir įvaizdžiuose sutrikusios moters (savotiškos maištininkės) įvaizdį. Stiprus K. Stewart spyris kritikams, už kurį ji turėtų dėkoti nepataikaujančiam režisieriui.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 76/10

IMDb: 6.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meškiukas Padingtonas 2" / "Paddington 2"

Sveiki,

Po itin man patikusio „Meškiuko Padingtono“ pirmosios dalies ilgai netrukau ir griebiau dar geriau įvertintą antrąją šio kokybiškai šmaikštaus ir visai šeimai skirto filmo dalies – „Meškiukas Padingtonas 2“ (angl. Paddington 2) (2017). Nors ir be Nicole Kidman šįkart filmas dar geriau įvertintas, tad nekantravau pasinerti į juokingus nuotykius ir pasikrauti teigiamos energijos ir peno.

Visgi filmas silpnesnis už pirmąją dalį ir nesvarbu, kaip bevertintų kino kritikai. Siužetiškai filmas kiek išsikvėpęs ir perėjęs prie detektyvinių vingių, meškiuko Padingtono gyvenimo Londone kasdienybės. Čia atsiranda naujas nedorelis, kurį suvaidina H. Grant visus nustebinęs savo senatvine išvaizda – nieko nepadarysi, sensta mūsų aktoriai, tokia jau laiko galia ir toks tas gyvenimas. Visgi kaip tik dėl tos knygos vagystės jau viskas toliau daugiau ar mažiau nuspėjama – kalėjimas, naujos pažintys, tiesos ir tvarkos atstatymas... Tiesą sakant, siužetinė šabloninė linija labiausiai ir trikdė, nes lyginant su pirmąja dalimi, filmas atrodė kiek nugesintas, stokojantis originalumo, kadangi visos kortos, toks jausmas, jau buvo ištrauktos pirmojoje dalyje, kurioje dokumentinio filmo pagrindu kūrė išties neįprastai šmaikščią atmosferą, neprarasdami ir formos bei raiškos.

Nepaisant, kad filmas siužetiškai paviršutiniškas ir nuspėjamas, manau, jis kaip antroji dalis tiesiog susižiūrės visai neblogai. Tiesa, po tokio ritimosi šiek tiek atgal, nebenorėčiau, kad būtų kuriama trečioji dalis, nes pirmoji dalis, palikusi tikrai gerą įspūdį, neturėtų būti užgožta lūkesčių nepateisinančiomis kitomis dalimis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 8.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vandens forma" / "The Shape of Water"

Sveiki,

Tik šiandien sužinojau, kad vakar matytas filmas „Vandens forma“ (angl. The Shape of Water) (2017) nominuotas net dvylikai „Oskarų“! Žinoma, filmas visų jų negaus, tačiau mane itin stebina toks dosnumas šiam filmui, kuris, beje, puikiai atlaikė didžiausius kino ir televizijos apdovanojimus, tai vis išsiverždamas, tai vis užleisdamas pozicijas kitiems.

Filmas pasakoja lyg kažkur regėtą istoriją. Mergina įsimyli pabaisą lyg iš pasakos „Gražuolė ir pabaisa“, bet lyg ir ne visai... Amfibija ir nebylė Šaltojo karo metu Amerikos laboratorijoje – puiki terpė kurti atmosferą! Tiesą sakant, režisieriui Guillermo del Toro labiausiai ir sekasi kurti atmosfera, tą rodo jo be galo vizualiai mielas atmosferinis filmas „Purpurinė kalva“, kuris absoliučiai nuvilia siužetiškai, nes nė iš tolo nepaliečia žiūrovo širdies... Gausios nominacijos „Vandens forma“, regis, davė pagrįstų lūkesčių, kad režisierius suprato ano filmo klaidą ir „pasitaisė“ tarsi grįždamas prie savo geriausio filmo „Pano labirintas“ receptūros, bet pažiūrėjus filmą tenka gūžtelėti, kad režisierius siužetiškai pernelyg atsargus, pasigedau „Pano labirinte“ esančio kontekstinio aštrumo...

„Vandens forma“ vėlgi yra atmosferinis filmas, kone komisinio žanro, kur susikerta mokslinė fantastika ir meilės drama – šaunu, kad filmas primena spalvinimo knygutę, smagu, kad ir tai pasaka suaugusiems, kur nevengiama ir nuogo kūno, ir pašmaikštavimo apie antrą galą, ir LGBT tematikos. Žinoma, siužetiškai tai kur kas geresnis filmas už „Purpurinę kalvą“ ir kai kurių nominacijų filmas tikrai vertas, ypač vizualizacijos klausimais bei puikiosios Sally Hawkins vaidyba, kurią praktiškai žinojau tik iš „Meškiuko Pedingtono“, tačiau neapleidžia jausmas, kad filmui kažko stinga.

Viskas pernelyg teisinga, tarsi viskas būtų savo vietose, visi įvykiai „sukritę“ į patogius vyksmo etapus, todėl atrodo kaip pop muzikos kanonas – žinai, kada siužetas „paaštrės“, kada bus įterpta romantinė scena, žinai, kada bus kulka, kada bus netektis, kada bus humoras... Tai rodo, kad filmui tiesiog stinga provokacijos, stinga, kad žiūrovas pasijaustų chaotiškame ir nesuspėjamame pasaulyje (kaip buvo „Pano labirinte“) – manau, „kaltas“ tiesiog klaikus žanro taisyklingumo laikymasis, tad jokio proveržio šiame filme nėra. Mano galva, visgi geriausi metų filmai turėtų būti nominuoti kaip novatoriški, o šiame filme kaip kokiame „Hugo išradime“ – viskas pernelyg nucackinta...

Nepaisant visko ir suvokus, kad filmas yra žanro įkaitas, aš žiūrėdamas tą pamiršau. Kartu su S. Hawkins išgyvenau jos teatralizuotą nebylystės siaubą ir romantiką. Ypatingai žavingas šio filmo garso takelis, kuris laikinai leido pasijusti kaip tikroje pasakoje. Manau, jeigu šį filmą būčiau žiūrėjęs ne kino teatre, jis būtų palikęs ne tokį stiprų emocinį įspūdį, tačiau šįkart pasidaviau ir filmui priekaištų didelių neturiu: tai iš esmės filmas malonumui, kokybiškas Holivudas. Labai puiku, kad pagrindinė aktorė ne kokia mielo veidelio iš serijos „seksualiausia aktorė 2017-ieji“, o tiesiog paprastos išvaizdos S. Hawkins. Jeigu „Oskarą“ gavo už pasišokinėjimus vasarine suknele E. Stone, kodėl to negali padaryti S. Hawkins?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 86/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meškiukas Padingtonas" / "Paddington"

Sveiki,

Kalėdoms norisi kalėdinę nuotaiką spinduliuojančio filmo, bet dažniausiai visi filmai jau matyti ir aš esu vienas iš tų, kurie nepakenčia žiūrėti antrą, o tuo labiau trečią ir dešimtą sykį to paties filmo, nes tokiu būdu prarandamas atradimo džiaugsmas. Išsirinkau dar nematytą „Meškiukas Padingtonas“ (angl. Paddington) (2014). Visai neseniai startavo ir šio filmo tęsinys, kur kas sėkmingesnis ir kur kas geriau įvertintas, bet norėdamas išlikti nuoseklus, pradėjau nuo pirmosios dalies.

Jau nuo pat pirmųjų kadrų – filmas geras. Savotiškas humoras apie keliautoją po Peru ir atrastą keistą lokių gentį stebina savo pasakojimo universalumu: beveik kaip komedija, beveik kaip parodija apie keliautojus dokumentiniuose filmuose ir viskas taip teisingai sustyguota, kad šįkart net neerzino. Filmas absoliučiai pritaikytas visai šeimai ir adresatas gana aiškus – daugiavaikė šeima, po darbų pavargusiais tėvais, kurie susėda išsispraginę mikrobanginėje kukurūzų žiūrėti „Meškiuko Padingtono“.

Žiūrėdamas vis žavėjausi harmoningai surėdyta istorijos logika: britiško stiliaus kuriama atmosfera lyg ir XX amžiaus pradžia, bet ir kartu tai modernūs laikai. Spalvingas filmas traukia akį, pasakos motyvai užkloja realistinį pasaulį ir sukuria savos tvarkos pasaulį, kuriame viskas įmanoma. Garsūs britų aktoriai ir australė Nicole Kidman kuria visgi tipinius veikėjus čia netgi galima įžvelgti „101 dalmantino“ tendenciją, kada iškamšų apsėsta moteris panaši į kailių trokštančią piktadarę. Kaip tokiuose filmuose dažniausiai būna, pikčiurnos gauna į dūdą, o geriečiai būna apdovanojami. Absoliučiai nuotaikingas ir gėrį spinduliuojantis filmas. Jeigu šitokia gera buvo pirmoji dalis, tai kaip, kažin, atrodo antroji? Būtinai žiūrėsiu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 77/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Godzila" / "Godzilla"

Sveiki,

Legendinė Godzila, kurio plastikinį modelį savo žaislų dėžėje tikriausiai turėjo dažnas vaikas, šįkart monstrą prikėlė režisierius Gareth Edwards, kuris pateikė „Godzila“ (angl. Godzilla) (2014) naują variantą, kurį gana padoriai priėmė tiek žiūrovai, tiek kino kritikai. Mėgstantiems apskritai tik didingų reginių kadrus, tai dar viena šventė akims, tačiau noriu pasakyti, kad ir turinio prasme filmas nėra prastas.

Pasakysiu šįkart taip: filmo pradžia buvo itin gera ir provokuojanti. Žemės virpesiai, Juliette Binoche išėjimas kaip visada tampa magiškas ir prikaustantis dėmesį. Tik iki filmo pavadinimo paskelbimo, praktiškai pirmosios 10 minučių, kai katastrofos ištiktoje elektrinėje išsiskiria mylimieji, buvo labai gerai, po to, viskas atslūgo ir praktiškai įdomu pasidarė teorinė medžiaga apie padarus, kurie ėda radioaktyvumą. Visiškai neblogas siužetas buvo ir trijų milžiniškų padarų susidūrimas viename didžiausių pasaulyje miestų, tačiau būtent kovos momentai (vabalų bei pačios Godzilos susidūrimas) tapo kažin kokios nuobodi du prieš vieną ringo kova. Tiesą sakant, antroji filmo pusė buvo nuspėjama, įtampos maža, efektų daug, tačiau, jei nėr emocinės įtampos ir žiūrovo nedirgina, kad ir patys tobuliausi efektai neprivers suklusti.

Apskritai Godzilos elgesys ne itin patiko, suteikta draugiška sąmonė ir paranki žmonijai. Herojus tampa pats siaubūnas – galgi kiek netikėta, tačiau pernelyg holivudiška ir didaktiška, kad žmonės norėję nudaigoti raketomis padarą, kuris norėjo juos išgelbėti nuo apokalipsės. Žodžiu, filmas tikrai nėra prastas, yra jame gerų dalykų – ypač aktoriai ir retkarčiais įsiplieskianti intriga, tačiau vientiso sudominimo, mano akimis, režisieriui taip ir nepavyko dėl scenarijaus paviršutiniškumo išlaikyti.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dykumų gėlė" / "Desert Flower"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tikriausiai retam, kuriam nesuvirpino širdį filmas „Dykumų gėlė“ (angl. Desert flower) (2009) apie žymią top modelį Waris Dirie. Turime apie šią asmenybę ir jos ypatingą likimą išverstą romaną į lietuvių kalbą – knyga buvo sulaukusi pasisekimo, išleistos netgi dvi laidos. Na, apie patį filmą... Sunku kažką komentuoti po jo. Nors kino kritikai gana drungai filmą įvertino, tačiau aš toks griežtas nebūčiau, gal dėl to, kad mane emociškai paveikė, o gal dėl to, kad simpatizuoju biografinėms juostoms – nežinau.

Filmas tiesiog geras ir šviesus. Visų pirma tai juosta apie žmogaus galimybes pasaulyje, antra – apie kultūrų ir tradicijų skirtumus ir tik paskutinėje vietoje – podiumas. Merginos istorija išties stebina, nuo priiminėjančios vesdinančios ožkas kažkur Somalio dykvietėse iki aukštosios mados namų ir visa tai tik nedidelė laiko distancija bei didelė merginos sėkmė. Pagrindinė aktorė, įkūnijusi W. Dirie yra taip pat modelis iš Etiopijos – Liya Kebede. Nepaprastai tiko ir patiko jos būvimas kine. Ir šiaip, nors filmas, rodos, nėra niekuo novatoriškas ir viskas vaizduojama tradiciškai, jaudina pati istorija. Moters gyvenimo istorija tampa šio filmo stipriausia atrama, kuri sujaudina daugelį žiūrovų.

Labiausiai šokiruoja ne socialinė atskirtis, ne didelis kultūrinis šuolis, kurį patyrė Waris, bet moterų genitalijų šalinimas, kuris suluošina moteris iki širdies gelmių. Sunku patikėti, kad kasdien 6 tūkstančiai mergaičių „užsiuvamos“, kad ištėjusias jas galėtų peiliu pradurti vyrai. Pavojinga apeiga kasmet nusineša daugelį mergaičių gyvybių. Šiuo metu apipjaustymai draudžiami, tačiau Afrikoje galioja tik tradiciniai įstatymai ir neapipjaustyta moteris laikoma netinkama vedyboms. Šis suluošinimas paženklino Waris likimą ir gyvenimą, šiuo metu ji aktyviai jau trečią dešimtmetį kovoja su moterį luošinančia tradicija.

Filmas man patiko, jis įkvepiantis, įdomus. Tiesiog žiūrėjau be pretenzijų ir mėgavausi. 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb:7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Didieji lūkesčiai" / "Great Expectations"

Sveiki,

Na, filmas „Didieji lūkesčiai“ (angl. Great Expectations) (2012) per savo istoriją yra sulaukęs daugybės pačių įvairiausių ekranizacijų, teatro pastatymų ir net TV serialo. Kažin ar labai tuo džiaugtųsi rašytojas Charles Dickens, bet mums tai puiki galimybė pasižiūrėti, ką galima padaryti su XIX a. literatūros klasika šiuolaikinėmis kino technologijomis. Filmas, kuriame pasirodo ištisas britų kino žvaigždynas tikriausiai reikalauja savaime šią kino ekranizacijos versiją pažiūrėti.

Britų režisierius Mike Newell per savo karjerą režisavo begalės pačių įvairiausių filmų, įskaitant ir net tokį visiems daugiau ar mažiau patikusį hitą kaip „Ketverios vestuvės ir vienerios laidotuvės“ (1994) arba „Haris Poteris ir ugnies taurė“ (2005). Kaskart perkuriant „Didžiuosius lūkesčius“ tikriausiai režisieriai tikisi atrasti vis naujų spalvų ir galimybių. Šioji versija, nors kitų ir nemačiau, yra patraukli visokio tipažo žiūrovams – ir intelektualams, ir pramoginio kino žiūrovams. Šis balansas išlaikytas tarp labai gero vaizduojamo laikmečio vizualumo, netgi, sakyčiau, savotiškos pasakos kūrimo atmosferos, iki siužetinių vingrybių. Puikūs britų aktoriai leido mėgautis jų naujais personažais. Ralph Fiennes apskritai laikau kostiuminių dramų genijumi, jo pasirodymai „Hercogienė“ (2008), „Vėtrų kalnas“ (1992) buvo išties puikūs, todėl ir šiame filme jo būvimas nekėlė jokių abejonių. Aktorė Helena Bonham Carter kaip visada savose rogėse – išprotėjusios pamišėlės vaidmenys kine jai nuo Tim Burton laikų tiko, todėl nežinau geresnės aktorės, nei jos būtent šiam vaidmeniui. O apie Jeremy Irvine aš apskritai patylėsiu, jis man tiesiog patinka iš prigimties. Na, ir visokie garsūs antraeiliuose vaidmenyse britų aktoriai.

Manyčiau, tokį filmą visai būtų galima žiūrėti su visa šeima, jis turi savito pozityvumo, kritikuoja socialines ydas, skleidžia žmogiškąsias vertybes – būtent juk tai ir yra Ch. Dikens knygose rašoma.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb:6.4

Jūsų Maištinga Siela