Filmas: "Mirk, mano meile" / "Die My Love"

 

Sveiki, mieli skaitytojai!

 

Man regis, škotų režisierei Lynne Ramsay labai svarbu savo režisuotose dramose vaizduoti žmones su pakrikusia psichika, negalėjimą pergalėti bei pakeisti likimo, išgyti. Ankstesni jos darbai „Pasikalbėkime apie Keviną“ (2011) ir „Tavęs niekada čia nebuvo“ (2017) turi savotiškų psichologinių ir ribinių patirtinių sąsajų su naujausiu režisierės darbu „Mirk, mano meile“ (angl. Die, My Love) (2025), į kurį pavyko prisikviesti tokias Holivudo žvaigždes kaip Jennifer Lawrence ir Robert Pattinson, tad, jei ir nepatinka depresyvūs ir melancholiški filmai, daugelis, manau, vis tiek pažiūrės dėl šių aktorių pasirodymų.

 

Filmas sukėlė dvejopus jausmus. Režisierė iš esmės ekranizavo argentiniečių rašytojos Ariane Harwicz romaną apie pogimdyvinę depresiją, kuri pasiekė nebesuvaldoma pogimdyvinę psichozę, primenančią desperatišką ir staigią nuotaikų kaitą, kuri verčia pagrindinę veikėją Greisę (aktorė J. Lawrence) elgtis impulsyviai, dažnai itin keistai ir pavojingai, pvz., draskyti nagais sienas, naktimis išeiti iš namų, be perstojo masturbuotis, tikintis užpildyti išsekusį santuokinį seksualinį gyvenimą, šokti neapgalvotai į baseiną, staugti kaip vilkui...

 

Filmas nėra analizė, jis tik rekonstruoja pogimdyvinės psichozės formas. Nuolat dėl žmonos stresą patiriantis Džeksonas čia atrodo visiškai bejėgis. Mane labiausiai stebino tai, kad tiek Džeksonas, tiek jo motina (mieganti su šautuvu!) mato, kokia Greisė yra pavojinga ir neprognozuojama, tačiau ilgą laiko nieko nedaro. Turint galvoje, kad Greisė palikta su kūdikiu visiškai viena, nors negali net pati savimi pasirūpinti. Visgi išvengiama klišė, kad Greisė pražudys kūdikį ir taip sugriaus absoliučiai šeimą. Visą filmą galvojau, kad jai bipolinis sutrikimas, nes simptomai labai panašūs, galvojau, kad tuoj-tuoj žūtbūt kas nors įvyks, tačiau paklaikęs pamišimo ir nestabilumo ratas vis intensyvėja ir iš esmės režisierė sukuria simptominį filmą, išgaudama fragmentuotus Greisės nevaldomų nuotaikų svyravimus. Tai psichologinis atmosferinis pasakojimas, intensyvus savo vidine veikėjos dinamika, kurią gerai perteikė Jennifer Lawrence, tačiau visumoje ne kažin kas vyksta: neveiksnumas ir aplinkinių bejėgystė tampa tramplynu veikėjai susinaikinti.

 

Ar man filmas patiko? Nepasakyčiau. Akivaizdu, kad jis sukurtas aktualus ir reikalingas, turi savitą ir meninę formą bei atmosferą, bet visgi žiūrėjosi ilgokai, nes Greisė pamažu ima veikti pagal vieną impulsyvią schemą, tad ir aplinkiniai turėtų lyg ir nujausti, ko iš jos tikėtis. Pasaulyje, kur šiandien psichinė sveikata yra itin prižiūrima, o eilės pas psichologus ir psichoterapeutus didžiulės, man regis, filmas pasakoja apie poreikį kuo greičiau gesinti gaisrą, kol jis užgesinamas. Motinystės vaidmuo taip pat filme labai svarbus, nes jis sugriauna įsivaizduojamus motinos standartus: ne visoms jaunoms motinoms vaikai yra stebuklas ir dievo siųsta dovana, kai kada tai gali būti verdantis vanduo, išbalansuojantis ir visiškai permainantis moters tapatybę. Man tik įdomu: ar galima šioje istorijoje ką nors kaltinti?

 

Mano įvertinimas: 6/10

Kritikų vidurkis: 72/100

IMDb: 6.2

 

Maištinga Siela

Filmas: "Modė" / "Maudie"

 Sveiki,

Apie biografinį filmą „Modė“ (angl. Maudie) (2016) jau žinojau labai ilgai, tik niekaip iki jo neprisikapstydavau pažiūrėti. Žinojau, kad bus geras, nes filmo anonsas žadėjo įspūdingą pagrindinių aktorių Sally Hawkins ir Ethan Hawke pasirodymą. Tiesą sakant, nieko nežinojau apie tikrąją Maud Lewis (1903-1970), amerikiečių iš Naujosios Anglijos regiono kilusią tautodailininkę, kuri gimusi luoša ir keista dėl savo kalbėsenos ir mąstysenos buvo atstumta šeimos, o brolis Čarlis pardavė jųdviejų tėvų namus ir nė centro nedavė savo seseriai.

Istorija pasakoja apie lemtingą pačios Modės apsisprendimą po brolio išdavystės palikti tetos namus ir pradėti dirbti pas vietos gyventoją Everetą Lewį. Pastarasis pasižymi itin bjauriu charakteriu ir atšiauriu, brutaliu elgesiu. Modei, kuri taip kenčia vietos gyventojų patyčias ir mažai matė šviesos, Everetas, rodos, absoliučiai netinka. Netrukus, atsikrausčiusi į Evereto miniatiūrinį namuką su viena lova, ji bando prisitaikyti prie kietasprandžio vyro, neretai pati kęsdama smurtą ir užgauliojimus. Kurį laiką, atrodo, kad Modė tiesiog mazochistė ir nesupranta, kas jai pačiai geriausia, bet Everetas sužino Modės paslaptį, jog ji neteko mažos mergaitės, kuri buvo apsigimusi ir mirė. Nuo to karto Everetas ima elgtis žmogiškiau ir netrukus keistuolių porelė nusprendžia, jog savo gyvenimą kartu reikia įteisinti santuoka...

Modės gyvenimas toli gražu nebuvo labai rožėmis klotas. Filme mirštanti teta pasako frazę, jog ji vienintelė visoje giminėje, kad ir varge, bet visgi rado asmeninę laimę. Galima sakyti, kad galbūt tai ištarta ir su pavydu, nors bandoma ir atgailauti. Man asmeniškai beveik neįtikėtina, kad kažkur vienkiemyje, kuris yra netgi ne prie greitkelio, o tylios magistralės, kur per dieną pravažiuoja vienas kitas automobilis, galima tapti tikra įžymybe. Turint galvoje, kokios baisios Modės gyvenimo sąlygos – mažas, skurdus ir sunkiai apšildomas namukas su dvigule lova ankštoje palėpėje, kur žiemą kvėpuojant iš burnos eina garas. Jeigu netikite, pasiguglinkite tikrąją Modę ir pamatysite, kad filmo kūrėjai gana tiksliai atkuria Modės ir jos vyro Evereto aplinką. Bet įdomiausia, kad jos vaikiškai naivūs piešinukai sulaukia šalies mastu didelio susidomėjimo ir už tai Modė turi būti dėkinga vietos gyventojai Sandrai, kuri pastebėjo Modės unikalumą. Visgi tikrasis stebuklas yra tai, kad būdama luoša ir sunkiai sendama bei kentėdama artrito skausmus ji randa vidinio polėkio kurti savitai regimą pasaulį, neturėdama absoliučiai jokių pavyzdžių, autoritetų ar meną suprantančių žmonių. Kai kyla diskusijos, ar menininkui būtinos sąlygos kurti, Modė, manau, būtų viena unikaliausių pavyzdžių, rodančių, kad tarp neišsilavinusių ir tik buitimi besirūpinančių juodadarbių gali kurti.

Visgi po filmo nepalioviau mąstyti apie tai, ar menininkui riekia pripažinimo. Kas būtų, jeigu Modės paveikslai taip ir nebūtų niekada pastebėti ir ji nė vieno nebūtų pardavusi? Ar ji būtų tęsusi tapybą, jeigu Sandra nebūtų paprašiusi už 10 centų nutapyti atvirukų ir kokie būtų jos ir vyro santykiai? Filmas absoliučiai jautrus, su netipiniais veikėjais, kurie paprastai dėl savo luošumo ir brutalumo atsiduria visuomenės paraštėse, turint galvoje, kad tai XX a. vidurys. Tai neįtikėtina sėkmės istorija, kurioje yra ir nuosaikios romantikos, ir kasdienybės sunkumų dėl to, kad esi toks, koks esi. Puiki vaidyba, puiki istorija ir scenarijus. Pamenate filmą apie keistuoles motiną ir dukrą „Pilkieji sodai“ (2009) su Jessica Lange ir Drew Berrymore? Šis filmas sukėlė panašių reakcijų. Labai rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb: 7.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jei pasilikčiau" / "If I Stay"

Sveiki,

Taip jau nutiko, kad žiūriu komercinį kiną vieną po kito ir nežinau kodėl, tiesiog kažkoks kvailas įprotis ir pykstu ant savęs. Šįkart pažiūrėjau filmą „Jei pasilikčiau“ (angl. If I Stay) (2014), kuris lyg žadėjo neregėtą aktorės Chloe Grace Moretz proveržį, tačiau, manding, aktorė išliko vidutiniška ir neretai nenatūraliai perspaudžianti vaidybą į kažkokį teatrinio pobūdžio žiaugčiojimą.

Šiaip filmas irgi, sakyčiau, nieko gero. Aišku, siužetas gana vidutinis, stengtasi sujaudinti ir suvirpinti žiūrovą, visaip emociškai jį paveikti, nepamirštant romantinių gražių detalių, pažaisti su mirties ir pasąmonės būsenomis. Paskutinį sykį tokio pobūdžio filmą mačiau berods „Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos“, tačiau anas buvo žymiai geresnis ir įdomesnis, o ir pagrindinė aktorė labiau susitvarkė su vaidmeniu. O štai „Jei pasilikčiau“ tampa nubodus, neoriginalus ir preciziškas. Jau vien merginos tėvų vaizdavimas – rokeriai muzikantai, perdėm, pavaizduoti pernelyg geručiai, šabloniški, neįtikinantys, liberalistai tėveliai, kurie žiūri pro užuolaidos skverną, kada jų pernelyg rimta dukrelė pasibučiuos su vaikinu. Šlykščiai saldžiai nuobodu. Muzikiniai intarpai nesujaudino, filmas pernelyg nutolęs nuo realybės ir ne visai dėl po ligoninę besiblaškančios merginos dvasios vaizdavimo, bet priešingai – dėl realaus šeimos modelio vaizdavimo, santykių problematiškumo, viskas pakylėta iki perdėtos idilės, kad darosi prėska, lyg viskas kvepėtų rožių vandeniu.

Filmas išėjo vidutiniškas, kuris tik pamalonina vidutinišką auditoriją, leidžia merginoms padejuoti, pavaitoti – ak, koks nuostabus gyvenimas. Kaip tokius niekam tikusius filmus kaip „Įsimintinas kelias“ ar kitus perdėm „pasiaukojimą“ vaizduojančius pasakojimus, atgyventus ir neskanius, derėtų kuo mažiau žiūrėti, nes nuo jų pasidaro nebeskanus kinas apskritai. Bet net neabejoju, kad daugeliui šis filmas bus nuostabus atradimas. Man jis nepatiko, neįtikino, nesudomino, žiūrint į kritikų atsiliepimus, jų taip pat, bet kaip ir kiekvieną vidutinišką filmą, vis dar galima žiūrėti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela